Užkalbėtoja (4 dalis)

Amžių amžiais žmonija turėjo vieną nepasiekiamą norą - skristi. Užvertę galvas į žydrą dangų pavydžiai akimis lydėdavo pralekiančius paukščius, bandė įsivaizduoti tą jausmą, kai vėjas kiaurai košia kūną, įsivaizduoti, kokio minkštumo yra debesys ir atsiplėšti jų it cukraus vatos. Ir iš tiesų, kartais užsimerkę mes skrendam. Skrendam kai mylim. Kai sapnuojam. Kai susirietę sėdim lėktuvuose. Bet tai ne tas pats. Toli gražu.
      Tačiau dabar jie skrido. Rodos, tikrų tikriausiai. Helena ir Aleksas skrido nesuvokiamame laike, nesuvokiamoje materijoje, be kūno, be sparnų. Jie nemanė, kad yra mirę - tokioje būsenoje apie mirtį galvoti buvo tiesiog neįmanoma. Atrodė, kad juos paskandino gyvybės cunamis, skalaudamas kiekvieną sielos kertelę. Ryški šviesa pamažu ėmė balkšvėti, tada mirguliuoti, lyg praskiesta spalvota akvarele. Ji tiško visomis pusėmis, sudarydama neaiškius, bekontūrius vaizdus ir vėl užgožiama baltumos. Heleną ir Aleksą apsupo keisi garsai, netikėtai pertraukę spengiančią tylą. Tai buvo tarsi banginių skleidžiamas ūbavimas po vandeniu - paslaptingas, hipnotizuojantis, gilus. Galop jis ėmė aiškėti, sutrūkinėjo iki atskirų garsų, galbūt žodžių. Jiems kalbėjo deivės. Nematomos, tačiau, rodos, visai prie pat. Nesuprasi, ar niršo, piktinosi, ar sveikino.
      Staiga juos supanti migla išsisklaidė - praplyšo tarsi baltas audeklas, atverdamas skylę į pasaulį. Visai kitokį pasaulį. Iš drumzlinai žalsvo dangaus skliauto sunkėsi šviesa, lyg prožektoriaus lempos siaurais ruožais krintanti ant žemės. Nežinia iš kur augantys ir kur pasibaigiantys medžiai raizgėsi vieni per kitus, sudarydami keistas formas ir siluetus. Šie buvo tikrai gyvi - jie dusliai gaudė, tartum dainavo, pritardami deivių giesmėms ir šnabždesiams, trykštantiems, rodos, iš kiekvieno kampelio. Aplink daugiau nieko nesimatė - tik sodrūs pelkynai ir nuo šakų besiplaikstančius samanos. Staiga priešais išniro Nijaros veidas. Ji pravėrė burną, bandydama kažką pasakyti, tačiau begarsiai žodžiai liko kyboti erdvėje, nes sumirguliavusį vaizdą vėl uždengė miglos paklodė. Keistas sapnas išskydo kaip vanduo.
      ***
      Aleksas tingiai besirąžydamas atmerkė akis. Tykiai židinyje spragsinti ugnis apšvietė tamsų kambarį - viskas buvo savo vietose, laikrodis ritmingai mušė sekundes, ant stalo stovėjo dubenėlis su prakąstais zefyrais. Jis pajuto malonią šilumą prie savo šono ir besirąžydamas ranka užkliuvo Helenos plaukus. Ji gulėjo šalia, susirietusi į kamuoliuką ir apsigaubusi pledu. Tarsi nieko nebūtų buvę, tarsi siaubo prisotinti įvykiai būtų išgaravę kaip dūmai židinyje. Jis papurtė galvą, norėdamas visiškai atsipeikėti ir pasitrynė sau kaktą - mintys galvoje buvo taip sujukusios, iš pasąmonės kylantys vaizdiniai, keisti riksmai atrodė pernelyg tikri, kad galėtu būti vien sapno vaisiai. Tačiau kito paaiškinimo nebuvo ir palengvėjimo banga pamažu persirito Alekso kūnu. „Viskas gerai. Visas gerai, mes saugūs... Tai tik šlykštus sapnas, viskas gerai... „. Jis neištvėre ir puolė žadinti Heleną - turėjo jai žūtbūtinai viską papasakoti, antraip jo galva būtų sprogusi nuo minčių.
      - Helena. Helena, pabusk, - papurtė ją už peties vaikinas. - Kelkis.
      Ji kiek pasisuko ir pro ant veido užkritusius plaukus pasimatė jos plačiai atmerktos akys. Akių baltymai net švietė, žvilgsnyje atsispindėjo panika.
      - Kas yra?! - Aleksą išpylė šaltas prakaitas. Jis atšoko nuo jos, tarsi būtų pamatęs kokią pabaisą.
      Mergina captelėjo jį už žąsto ir stipriai suspaudė.
      - Bėk! - iš jos burnos išsiveržė baisus šauksmas. Užkimęs, džeržgiantis, svetimas Seulos balsas... - Tu turi tai padaryti, supratai! Turi tai padaryti, antraip mirsi. - ji isteriškai įsikabino Aleksui į marškinėlius, vos jų nesuplėšydama.
      Vaikinui iš baimės veik sustojo širdis. Jis instinktyviai atplėšė persikūnijusios Seulos rankas ir iš visų jėgų stengdamasis nustumti ją kuo toliau tekinas pasileido prie laukujų durų. Ištrūkęs į nakties tamsą ėmė desperatiškai lakstyti iš vieno kampo į kitą, nežinodamas, kur toliau bėgti. Tą akimirką galvoje pulsavo viena mintis - jis turi surasti tikrąją Helena.
      - Helena! Ei! - šukavo jis į tamsą vis atsigręždamas atlapotų durų pusėn įsitikinti, ar tas baisus jos klonas nepuola jo iš paskos. - Po galais, kas čia per velnias?! Helena!
      Staiga tarp medžių kažkas sublizgo. Du maži šviečiantys taškeliai susekė Alekso akis ir jų nepaleido. Tai truko tik akimirką, gal net sekundės dalelę, kol iš po medžių priedangos iššoko trūksmingai šnopuodamas demonas, mėnesienoje švytinčiu baltu kailiu ir prašieptomis iltimis. Vilkas, tarsi užprogramuotas naikinti viską, kas dvokia žmogumi milžinišku greičiu pasileido prie Alekso. Jo stambios letenos tankiai dunksėjo į žemę, pažerdamos žemių fontanus, raumenys susitraukinėjo nuo kiekvieno plataus šuolio, akys buvo susikoncentravusios tik į taikinį. Aleksą užvaldė žmogiškas instinktas bėgti kiek kojos neša, tačiau jau apsigręžęs jis sekundės dalį, tarsi visai atsitiktinai pamatė ant malkinės gulintį didžiulį peilį. Nors ir tamsoje, matė jį be galo aiškiai - ilga rankena buvo apvyniota oda, prie galo pririštos kabalavo kelios varno plunksnos, ašmenys atspindėjo mėnulio šviesą. Tas vaizdas jo akyse tartum sustojo - sustingo lyg nuotrauka, užsifiksavo jo galvoje taip aiškiai ir ryškiai ir privertė priimti žaibišką sprendimą - tas peilis turėjo atsidurti jo rankose. Dabar. Vaikinas vos neapsiversdamas kūliais prišoko prie malkinės ir jo delnai sustvėrė nutręšusią rankeną prie pat ašmenų. Jis vos spėjo apsigręžti per petį ir jau užsimojo ranka sau virš galvos, tvirtai gniauždamas peilį, užvaldytas agresijos ir besąlygiško savisaugos instinkto. Taikėsi suvaryti aštrų metalą vilkui į pačią širdį, tačiau jo peiliui likus vos per plauką nuo plėšrūno Alekso kūnas tartum nutirpo. Viskas sustojo, sutirštėjo spalvos, viduje kažkas spragtelėjo. Alekso akys mirties akivaizdoje susitiko su vilko akimis ir jis pamate jose tai, ką žodžiais apsakyti buvo neįmanoma. Jį persmelkė karštis, daug stipresnis nei tasai bjaurus adrenalino tvilkymas -jis buvo visai kitoks, ne deginantis. Švytintis. Tose dvejose laukinio žvėries akyse jis pamatė save, savo sielos atspindį, brolį, artimą, kaip nenutraukiamas kraujo ryšys. Tą akimirką peilis išslydo iš jo rankų ir krito žemėn. Aleksas parklupo ant kelių. Baltasis vilkas akimoju sustojo kaip įbestas, užpakalinėmis kojomis išrėždamas milžiniškas vėžias. Jis nulenkė vaikinui galvą. Agresija virto abipusiu švelnumu ir pagarba. Išbandymas buvo baigtas.
      Dabar jie buvo panašūs į lapę ir mažąjį princą - pamažėle, labai atsargiai turėjo vienas kitą prisijaukinti. Baltasis žengė žingsnį prie jo ir atsigulė. Aleksas lėtai, labai lėtai pakėlė dar virpančią dešinę ranką ir uždėjo jam ant pakaušio. Švelniai perbraukė per ausį, tada dar kartelį...  Pirštais vos liesdamas glostė kailį. Vilkas prisislinko arčiau ir padėjo savo milžinišką galvą jam ant kelių, leisdamas vaikinui pajusti jo svorį.
      Tą spengiančią nušvitimo akimirką pertraukė baisus klyksmas, sklindantis iš namelio. Pro duris išsiveržė Helena. Ji šaukė savo balsu, tikru tikriausiu panikos pilnu Helenos balsu. Mergina taip pat pabudo iš keisto sapno ir, matyt, pamatė kažką tokio, kas ją privertė paklaikti. Ji išpuolė laukan šaukdamasi Alekso ir pamačiusi jį suklupusį šalia to žvėries vos nenualpo.
      - Aleksai! Griebk tą peilį, dėl Dievo meilės! - sušuko ji bėgdama prie jųdviejų.
      Jei ji būtų įvertinusi situaciją ir supratusi kas vyksta, jei nebūtų tokia impulsyvi galbūt viskas butų pasibaigę kitaip. Tačiau ji akimoju metėsi prie vis dar be žado į ją žvelgiančio sukumpusio vaikino ir stvėrė šalia gulintį peilį. Baltasis vilkas sureagavo į staigius judesius ir urgzdamas atsistojo ant užpakalinių letenų, priekine bandydamas perdrėksti Helenai veidą. Nespėjo. Helena, apimta iš kažkur užplūdusios agresijos ir adrenalino, iš visų jėgų smeigė peilio ašmenis vilkui į pilvą.
      - Ne! - springdamas dar spėjo sušukti Aleksas, tačiau jo žodžius palydėjo tik skausmingas vilko stūgimas.
      Peiliui susmigus iki pat rankenos mergina jį dar pasuko ir tik vilkui jau krentant ant žemės atleido pirštus. Pieno baltumo žvėries kailis palaipsniui nusidažė raudoniu. Kraujas nuo jų lėtai varvėjo, kapsėdamas ant žemės. Vilkas dar sunkiai, nevienodai šnopavo, grybšniuodamas užpakaline koja. Blizgančios akys pamažu merkėsi. Aleksas, apsipylęs ašaromis ropomis prisikasė prie vėstančio jo kūno ir ėmė desperatiškai glostyti kailį. Pirštais bandė užspausti žiojinčią žaizdą, bet kraujas tik sunkėsi kiaurai. Vaikinas atsigulė šalia ir paskutinįkart pažiūrėjo jam į akis - tokias savas... Tokias broliškas. Aleksas apglėbė jo snukį ir įsikniaubęs ėmė raudoti. Kūkčioti taip smarkiai, kad visa miško tyluma prisipildė baisaus sielvarto.
      Helena, tarsi atsipeikėjusi iš transo pagaliau suprato, ką padariusi ir drebėdama kaip epušės lapas atšlijo. Ji rankomis suspaudė galvą ir žiūrėjo į vieną tašką. Lingavo lingavo lingavo, prisikišusi kelius prie krūtinės, netardama nė žodžio, sausomis akimis. Tai buvo tikra beprotybė. Visiškas absurdas. Kažkas nesuvokiamo, visiškai neįmanomo. Ji niekada nebūtų galėjusi padaryti nieko panašaus, net jei gyvybei grėstų pavojus. Tiesa... bent jau ji taip manė. Tačiau šis įvykis paviršiun ištraukė jos tikrąją žmogaus prigimtį, kuriai laukinis gyvis yra tik priešas ir nieko daugiau. Taip ir turėjo būti. Deivės nesitikėjo nieko kito, tokia baigtis buvo beveik nulemta.
      Vilkas, paskutinįkart sukrusteldamas, sukniai atsiduso ir užmerkė dideles akis. Kažkur toli toli tarp medžių pasigirdo klaiki aimana - Seulos aimana. Viskas ėmė drebėti, vaizdas lietis. Tikrovė vėl ėmė slysti iš po kojų. Vaikinas, vis dar apsikabinęs vilko kaklą, pasijuto besąs laikantis tik tuščią orą - žvėries kūnas sušvytėjo ir pavirtęs į didelį, baltą šviesą spinduliuojantį žibintą pranyko. Šviesa užliejo visą erdvę ir panaikino viską, kas buvo aplinkui. Tik begalinis skausmas liko tvyroti ten kažkur nežinomybėje.