Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Neplanavau to, ką padariau. Tačiau ėmiau ir padariau. Instinktyviai. Taip jau būna, kai ilgai kaupi pyktį, liūdesį, nusivylimą, keršto troškimą. Ir tada, kai imi lieti sukaupti jausmus, veiksmai tampa instinktais. Visas pasaulis yra šlykščiai juodos spalvos, tačiau instinktai ėmė ir nuspalvino jį raudonai. Ryškiai raudonai.
  Neseniai iš kaimo į miestelį, kuriame gyvenu, persikraustė vienas vaikis. Toks riebuiliukas, juodų, visąlaik riebalais aptekusių plaukų ir naglo žvilgsnio. Žinoma, jis ėmė lankyti tą pačią mokyklą kaip ir aš, nes kitos mažam miestely nebuvo. Jis kaimo mokykloje buvo lyderis, tad toks norėjo būti ir čia, šioje mokykloje. Neprieštaravau tam – tegu būna. Man visiškai tas pats, bet lyderiu siekė jis būti ne draugiškais būdais. Jis tai darė lipdamas per kitų galvas. Mano galvą.
  Iš pradžių buvo šaipymasis. Niekas iki tolei iš manęs nesišaipė – mano klasė buvo draugiška ir tolerantiška, o kitų klasių vaikams nerūpėjau. Tačiau jis viską pakeitė, išmokė kitus šaipytis ir kaip pajuokos objektą pasirinko mane. Iš pradžių pernelyg neėmiau į galvą – pašieps truputį ir viskas. Bet kai prasidėjo naglas ir piktybinis kandžiojimasis supratau, jog tai neturės pabaigos. Kiekviena diena mokykloje man tapo kančia, po kiekvienos to kaimiečio egzekucijos vis labiau ėmiau užsidaryti savyje, nekęsti jo, savęs ir viso pasaulio. Vaikai, kurie visą laiką man besimokant šioje mokykloje buvo mano draugais, dabar tapo mano kankintojais, mane žeminančiais plėšrūnais. Mokiniai, kurie nė nenutuokė koks mano vardas, plūdo mane it žinotų kiekvieną mano esamą ir neesamą nuodėmę. Viskas ėmė griūti.
  Per televizorių kalbama, kad nereikia kęsti patyčių, kad reikia pasisakyti suaugusiems. Gražiai skamba, tačiau tai tėra žodžiai. Suaugusieji negali iš ties suprasti šios problemos. Vaikams yra ne tik gėda apie tai kalbėti, bet jie taip pat jaučiasi vieniši, apimti neišsrebiamos depresijos ir vienišumo jausmo. Vaikai nežino ar pasisakius bus suprasti, ar nebus išvadinti bailiais, silpnais, dėl to, kad nemoka kovoti ar neims kiti vadinti jų „stukačiais“. Gal suaugusieji supras, gal ir nepavadins silpnu, kad ieškai pagalbos, bet viena galiu garantuoti – jei tau kas nors padės iš suaugusių – pašaipos tik sustiprės. Kirs taip skaudžiai, kad daugiau nė necyptelėsi, kai tave pravardžiuos, kai tave spjaudys, kai į tave svaidys tušinukus ir popierių gniūžtes, kai juoksis iš tavęs dėl blogai perskaityto žodelio, kai ims varžytis, kuris daugiau sykių pataikys tau į galvą, besisvaidant trintukais.
  Taip buvo ir man. Paskatinta socialinės reklamos „papasakok kitiems“ pasakiau mamai po daugiau nei pusmetį trukusių kančių. Ji puolė mane gelbėti. Nuėjome pas klasės auklėtoją, paskui pas socialinę darbuotoją ir mamos prašymu net pas direktorę. Jos visos trys pažadėjo išspręsti šią problemą, mus visus išsikvietė labai nemaloniam pokalbiui, bet ėjau į šį pokalbį drąsiai, tikėdamasi, kad pokalbis viską išspręs, kad viskas grįš į vėžias. Deja. Po pokalbio ramu buvo tik savaitę, o tada vaikai ėmė elgtis dar žiauriau, mane pravardžiavo skundike, stumdydavo ir spardydavo. Daugiau nedrįsau niekam skųstis. Bijojau net kam nors bent žodeliu užsiminti. Juk suaugusieji negali nieko padaryti. Paaugliai yra neliečiami. Jų negalima bausti, negalima užkrauti atsakomybės, negalima išmesti iš vienintelės miestelyje esančios mokyklos. Viskas, ką tegalėjau daryti, tai kęsti. Vaidinau, kad man viskas gerai, o iš tiesų kiekvieną dieną grįžus verkdavau bent valandą ir ašaroms pasibaigus kruopščiai jas nusivalydavau nuo paraudusių skruostų ir po makiažu paslėpusi paburkusias akis šypsodavausi mamai ir su ja džiaugdavausi, kad mokykloje viskas pasitaisė.
  Jutau, kad kiekvieną savaitę man tampa vis sunkiau. Kartais, ypač juodais momentais, kai akyse užgesdavo bet kokia šviesa ir viskas būdavo taip tamsu, imdavau jausti, kad mano protas slysta man iš rankų. Jaučiau, kad išprotėsiu. Mažai kas gali įsivaizduoti, kaip tai yra baisu. Baisu jausti, žinoti, kad tavo protas išsikraipo, ima tau nebepriklausyti, temti, nykti. Ir žinai, kad nieko negali padaryti. Niekas nepalengvins tavo skausmo, niekas negalės išgelbėti tavo blėstančių minčių. Bijojau netekti savęs, savo asmenybės. Bandžiau ją slėpti savyje, tačiau, rodės, kad tai tik dar labiau viską blogina.
  Artėjo mokslo metų pabaiga. Dar niekada taip stipriai nelaukiau vasaros atostogų. Tikėjausi, kad kitais metais viskas bus pasimiršę, viskas bus bent kiek pagerėję. Tad nekantriai laukiau kolei pasibaigs tie du mėnesiai ir galėsiu trims mėnesiams pasislėpti nuo mokyklos. Nuo šios nevilties.
 
  Tai buvo Balandžio pradžios diena, šilta, saulėta, skambanti nuo paukščių balsų ir kvepianti pavasariu, bei pirmosiomis gėlėmis. Tai buvo viena laimingųjų dienų, kai nebūdavo kokio nors mokytojo ir galėdavau dingti iš mokyklos daug ankščiau. Tai man buvo tarsi gryno oro gurkšnis, praskraidinantis mintis ir atnešantis vilties. Žinojau, kad einant taip anksti iš mokyklos tikrai nebus nieko daugiau, nei pradinukai, todėl manęs niekas neužkabins, galėsiu ramiai grįžti namo.
  Beeinant įprastu keliuku ir besidžiaugiant šia akimirka priešais išvydau to kaimiečio, sukėlusio man tiek kančių, nugarą. Aš jį bet kur pažinčiau. Tikriausiai jis pabėgo iš pamokų. Įdėmiai į jį žvelgiau, rodės susprogdinčiau vien akimis. Taip bespoksant panirau į atsiminimus, kaip jis koridoriuje su savo draugais mane apspito ir visi pravardžiavo, stumdė, spjaudė. Ar kai trenkė man per veidą. Ar kai išrovė kuokštą mano plaukų. Viską atsiminiau. Bet nejaučiau įprastos baimės. Nieko nejaučiau.
  Apsidairiau. Nežinojau kodėl. Juk turiu jį stebėti, kad jei atsisuktų – paslėpčiau savo veidą ir manęs neatpažintų. Tada mano ranka įlindo į kelnių kišenę ir sugniaužė kišeninio peiliuko rankeną. Peiliuką nusipirkau prieš mėnesį ir visąlaik laikydavau prie savęs, nes bijojau, kad mano skriaudikas manęs nepasigautų beeinant į ar iš mokyklos ir nesumuštų. Žinojau, kad taip nutinka, nesyk mačiau per žinias ir skaičiau internete. Su peiliuku jaučiausi drąsiau, nors abejojau, kad jį išsitraukčiau esant reikalui.
  Lėtai išsitraukiau peiliuką, spustelėjau mygtuką ir ašmenys iššoko iš rankenos. Paspartinau žingsnį. Galva buvo tokia tuščia, tokia tuščia... Ėjau vedina instinkto. Prisėlinau prie berniūkščio ir kai atsidūriau pakankamai arti, kairės rankos delną prispaudžiau prie riebaluotos jo kaktos ir atlošiau galvą, kad atsidengtų kaklas ir akimirksniu prispaudžiau ašmenis prie jo it veršio kaklo ir žaibiškai, bei stipriai brūkštelėjau per odą, raumenis... Pasipylė čiurkšlės kraujo. Kažkada per biologiją girdėjau, kad perpjovus arterijas kraujas bėga čiurkšle, tik niekada nemaniau, jog tai tiesa. Paleidau kaimietį ir jis nukrito veidu į keliuko dulkes, springdamas kraujais. Jį tąsė traukuliai it kokį slieką, netekusį pusės kūno. Ne, ne taip stipriai. Gal, jei būčiau nurėžusi galūnę būtų raivęsis kaip sliekas. Kas žino?
  Koja apverčiau storulį ir pažvelgiau į jo paklaikusias akis. Jis žvelgė į mane, o akys maldavo pasigailėti, rankos buvo užspaudusios žaizdą, iš kurios vis silpniau sruvo kraujas. Šyptelėjau kraugeriška šypsenėle ir paniekinamai žvelgiau į jį. Stovėjau ir žiūrėjau į jį tol, kol jis nustojo gargaliuoti, išleido paskutinį kvapą ir kūną nustojo tąsę traukuliai. Pažvelgiau į kraują po kojomis ir palčiai išsišiepiau savo atvaizdui jame. Tada vėl apsidairiau. Jokių žmonių, tačiau tolumoj, nuo mokyklos kažkas artėjo. Štai kodėl anąsyk dairiausi. Tikrinau ar nėra žmonių.
  Paskutinį kartą žvilgtelėjau į savo auką, šyptelėjau ir sparčiai nužingsniavau namų link. Eidama apžiūrėjau savo drabužius ir veidą. Viską atlikau švariai, nebuvo nė lašelio kraujo ant mokyklinės uniformos ar odos, tik peiliukas buvo kruvinas. Nuskyniau trauklapio lapuką ir nuvaliusi kraują, peiliuką įkišau atgal į kišenę, kruviną lapelį išmečiau į šiukšliadėžę ir su nužudytojo paveikslu galvoje grįžau namo.
  Nesigailėjau to, ką padariau. Tai buvo instinktyvu, nes to niekada neplanavau, net nebuvau pagalvojusi apie jo žudymą. Gal buvo kilę minčių jam trinktelėti į nosį, kaip nors jam atkeršyti, išmesti iš mokyklos, bet žudyti – niekada. Tačiau nesigailėjau jį pribaigusi. Net džiaugiausi. Pirmą sykį per šiuos mokslo metus buvau išties laiminga. Mėgavausi kiekviena žmogžudystės akimirka it kokiu lėtai kramtomu saldainiu. Ėmiau lyginti savo darbą su man žinomų žudikų iš romanų ir filmų nusikaltimais. Mano galva žudymo metu buvo tuščia ir elgiausi instinktyviai kaip Merso iš Alberto Kamiu romano „Svetimas“. Tačiau mano žudymo pobūdis buvo grynai kaip Svynio Todo iš miuziklo „Svynis Todas: demoniškas Flyto gatvės kirpėjas“, tik naudojausi peiliuku, kaip...
  Vakare, per žinias parodė susuktą reportažą apie mano auką. Kūną rado kažkoks pro šalį einantis pradinukas, buvo aiškinamasi kas nužudė auką ir kodėl. Žudikas nerastas ir spėjama, kad berniukas tebuvo atsitiktinė auka, nereikėtų kelti aliarmo, nes netrukus žudikas bus sučiuptas. Per visą reportažą šypsojausi ir mėgavausi mano veiksmų sukeltu šurmuliu. Kai reportažas pasibaigė nusijuokiau iš visos širdies, o mama į mane keistai dėbtelėjo. Po žinių nulėkiau į laukus ir užkasiau peilį.
  Kitą rytą ėjau į mokyklą lydima geros nuotaikos. Dar niekada nebuvau taip gerai nusiteikusi, kaip šiandien. Ypač, kai šiąnakt sapne tą paršą nužudžiau dar devynis kartus ir kiekvieną sykį jį pribaiginėjau vis kitaip. Nemaniau, kad galiu būti tokia išradinga.
  Tyčia ėjau tuo pačiu keliu, kurį vakar nutaškiau kaimiečio krauju. Kaip ir maniau, ta kelio atkarpa buvo užtverta ir saugoma dviejų policininkų, tad visiems, tarp jų ir man, teko apeiti tą vietą. Kai kurie vaikai bandė prasibrauti kuo arčiau ir smalsiai žiūrėjo į nužudymo vietą. Žiūrėkit, vaikučiai. Tai ką padariau buvo nepakartojama ir reikalauja atitinkamo įvertinimo.
  Mokykloje buvo paskelbtas gedulas, nors nelabai kas skyrėsi nuo įprastų pamokų. Tik per ketvirtą pamoką visus susikvietė į stadioną ir direktorė, pavaduotoja ir keli mokytojai pasakė kalbą. Visą tą laiką, kol buvau mokykloje vaidinau liūdną, šokiruotą, atgailaujančią, tačiau viduje tiesiog salau iš malonumo. Kiekviena dėl jo išlieta ašara, išsakytas žodis glostė man širdį, nes tai reiškė, kad jis tikrai miręs, tikrai padvėsęs, tikrai gavęs tai, ko nusipelnė. Dabar jaučiausi viršesnė už kitus, už savo skriaudėjus. Galėjau drąsiai žvelgti jiems į akis su panieka ir nebyliai sakyti: „Nudėjau tą kaimietį. Nudėsiu ir jus“.
  Visą savaitę į mokyklą važinėjo žurnalistai, policininkai ir apklausinėjo vaikus, psichologai dirbo išsijuosę, kaip tik galėdami gydė palaužtų mirusiojo draugų ir klasiokų dvasines žaizdas. Žurnalistai manęs nelietė, jų akimis, buvau per daug nereikšminga. O kad tik jie žinotų ko netenka iš manęs nepaimdami interviu! Policija taip pat manęs nelietė. O kam? Juk esu nereikšminga, rami, niekada neišsišokanti mokinė, kuri parašė ant lapo „Nieko nemačiau, nieko negirdėjau“ ir padavė jį auklėtojai kaip ir visi kiti mano bendraklasiai. Mokyklos psichologams ir nebuvau įdomi, nors sykį teko apsilankyt. Taip jau buvo su visais, buvo norima įsitikinti, kad nesu palaužta. Jei būčiau buvusi sąžininga psichologei, būčiau tokių dalykų pripasakojus, kokių niekada gyvenime ji nebuvo girdėjusi. Tačiau buvau protinga. Nuridenau vieną kitą ašarą, pasakiau, kad tai mane šokiravo, bijau, kad sekanti žudiko auka galiu būti ir aš...
  Per šermenis ir laidotuves patyriau didžiausią euforiją. Nors ir mano veidas visąlaik buvo rimtas, tačiau širdis spurdėjo iš laimės. Viskas baigta su kaimiečiu, jis daugiau prie manęs nelys. Atkeršijau jam su kaupu, nes gęstantis jo žvilgsnis atpirko visus jo keiksmus, siųstus man, visus smūgius, suduotus man, visus daiktus, sviestus į mane, visas ašaras, nulietas dėl jo skriaudų. Dabar viskas pasikeis. Dabar galėsiu gyventi.
  Žvelgdama į verkiančią mano aukos motiną ir liūdintį tėvą mane apėmė begalinis noras prieiti, juos apkabinti, ir švelniai pasakyti: „ištaisiau jūsų padarytą klaidą, jūsų pagimdytą klaidą. Dabar pasaulis gražesnis, jums bus lengviau gyventi, nes vienaip ar kitaip jis būtų gyvenimą praleidęs kalėjime ir jus kankinęs savo nesibaigiančiais nusikaltimais“. Taip ir padariau – priėjau, apkabinau, ir pasakiau tuos žodžius, tačiau mintyse. Garsiai neištariau nė žodžio.
  Daugiau niekas iš manęs nesišaipė, visi buvo per daug prislėgti, kad į mane kreiptų dėmesį. Ir kaži ar dar šaipysis. Išpjoviau šios mokyklos pūlinį, tad dabar nereikės kitiems dėl jo kentėti. Padariau gerą darbą pasauliui. O ką belieka daryti? Jei niekas neužtvenkia srutų upės, tai tenka pačiam ją užtvenkti.
2013-05-02 16:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-01 17:23
Dvasių Vedlė
Mąstyti verčianti proza. Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-05 15:46
47965
o kur malonumas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-12 09:49
abelis missa ir kailas
slogutis yra jautriųjų širdžių palydovas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-06 13:45
Ugniaširdė
Jei autobiografiniais dalykais galima vadinti tai, ką matau kiekvieną dieną mokykloje, tai tada taip, daug kas, kas yra parašyta, yra iš mano gyvenimo. Įkvėpimą šiam kūrinukui gavau kai prieš savaitę pamačiau kaip žiauriai elgėsi keli paaugliai su bendraamže mergaite. Ir šio kūrinio daugiau nebegaliu skaityti... nes kai perskaitau, vis prieš akis iškyla ta mergaitė ir apima labai slogi nuotaika.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-05-06 07:24
Marquise
Labai sunkiai vertinamas darbas, dėl galimų autobiografinių elementų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą