Kartą sename bare

Atsidusęs švelniai perbraukiu pirštais per gitarą, pakeliu akis į žiūrovus. Staliukų čia nedaug, septyni ar aštuoni. Ir veidai pažįstami. Keletas nuolatinių vakarotojų, atėjusių pailsėti nuo naktinio miesto gyvenimo. Šiame bare nėra begalės šviesų, trankios muzikos, nėra didžėjaus ar seksualių padavėjų. Čia tiesiog gyvenamo namo rūsys su apskeldėjusių plytų sienomis. Viename kampe medinis baras už kurio stovi gyvenimo nuvargintas dėdulė su pašluoste. Kitame nedidelė medinė scena su vienintele ją nušviečiančia lempute. O ant jos medinė kėdė, skirta vieninteliam šio baro muzikantui. Ant šios kėdės sėdžiu jau ne pirmi metai. Ji priklauso man, o aš jai. Ji ir šios plytų sienos girdėjo visas mano dainas šimtus kartų, o šį vakarą klausysis jų vėl. Kaip ir klientai. Jie valgo, geria, rūko, kalbasi. Bet kai laikrodis ant baro sienos rodo vienuoliktą, jie klausosi manęs. Mokėdami mano dainas turbūt geriau už mane, jie kasdien čia sugrįžta, atsipalaiduoja ir skrenda, vedami mano balso.
    Atsisuku į laikrodį. Penki, keturi, trys, du vienas. Vienuolika. Visos kitos lempos užgesta, apšviestas lieku tik aš.

Šis senas baras turi sielą.
Tą žinome ir tu ir aš,
Be jos nei tau nei man nemiela.
Todėl kasdien visi mes čia.

  Mano balsas sukelia transo būseną. Nėra jokių garsų, tik aš ir gitara.

Bet kažkodėl aš nelaimingas.
Sudužusi mana širdis.
Atleisk, miledi Baro Siela.
Bet ją sušildys moteris.

Todėl kas vakarą dainuoju.
Kasdieną ją bandau surast.
Galbūt išgirdus mano dainą.
Jinai supras ir bus šalia.

    Pajuntu naują žvilgsnį. Jaučiu jame ugnelę, energiją. Pakeliu akis, pažvelgiu i staliuką kampe. Moteris, sėdinti ten man nepažįstama. Niekada čia nesilankė. Kažkodėl negaliu nuleist akių nuo jos.

Ateik prašau,  mane suraski.
Nubrauki dulkes nuo širdies.
Leisk su tavim liūdėt ir džiaugtis.
Ir šitaip iki pat mirties...

    Baigęs dainuoti nulipu nuo scenos, prieinu prie baro. Geriu viskį, kaip visada. Moteris prieina prie manęs. Pagaliau turiu galimybę ją apžiūrėti. Ne manekenė, ilgais kaštoniniais plaukais. Miško žalumos akys, rausvos lūpos. Sijonas iki kelių bei švarkelis.
-  Aš tavo. – ji pirmoji nutraukia tylą.
- Už kiek? – nužvelgiu dar kartą.
- Ne šiai nakčiai, o visam gyvenimui, kvailiuk.
- Ne, ačiū. Man nereikia moters.
- Bet juk katik dainavai apie tai. – nepaisant atšiauraus mano tono ji jaučiasi laisvai.
- Dabar visi dainuoja apie viską. Tiesiog išlaikau klausytojus.
- Melagis. – jos tonas priverčia mane atsisukti. – Išlaikai dvylika žmonių? Juk jie visi ir klausosi tavęs, nes dainuoji iš širdies. Tu tikras, ne šiaip šou.
- Jau sakiau, moters man nereikia, - mano žodžius ji nutraukia bučiniu. Akimirkai sustingstu, bet į bučinį atsakau. Pajuntu, kaip kūną užlieja šiluma, kaip žemė slysta iš po kojų.
Atsitraukusi ji nusišypso.
- Turi parą suprasti ko tau reikia. – taria. – Rytoj tokiu laiku būsiu lėktuve i Graikiją. Dėl viso pikto paliksiu tau bilietą oro uoste. Žiūrėk neprašauk.
- Paliksi bilietą kam? Vienišam muzikantui iš seno baro?
- Skamba gražiai, bet manau Krisas bus aiškiau. – man nespėjus išsižioti moteris atsisuka į barmeną. – Ačiū už informaciją, sere. Beje, aš Tesa.
Noriu ją aprėkti už įžūlumą, bet moteris išeina, palikusi mane sutrikusį. Baigiu gerti viskį, pasiimu striukę.
- Mes lauksim tavęs. – sako barmenas. – Aš ir baras.
    Nesuprantu, kas jam užėjo. Nuskambėjo taip, lyg lėkčiau paskui tą pasipūtusią vištą. Jie turbūt mane kvailiu laiko, jei mano, kad paskui kanors eisiu dėl vieno bučinio. Garbės žodis, pasaulis išsikraustė iš proto.
    Grįžęs į savo vieno kambario urvą pigiame rajone beveik iškart lendu po dušu. Galva sunki, pilna nelogiškų minčių. Tokia ji ir tada, kai atsigulu į lovą. Kai atsimerkiu ryte akys atrodo, lyg pripiltos smėlio. Kur beeičiau, ką bedaryčiau prieš akis stovi ta prakeikta brunetė. Prakeiktos žalios akys, sumautai žavinga šypsena, nelemtai skambus balsas. Velniškai saldus bučinys. Eilinį kartą papurtau galvą, suvokęs jog užsigalvojau. Šiandien jau trečią kartą sustoju prieš lentyną parduotuvėje ir spoksau į vieną tašką. Ta prakeikta ragana...
    Irzlus esu ir per pietus bei po jų. Nedaeinu ten, kur ėjau, pamirštu, ko išvis ėjau. Nereikia man jokios prakeiktos  moters! Tik problemų pridaro, protą susuka.
  Vakare pajuntu, jog nuolat žvilgčioju į laikrodį. Na taip, bare turiu būti puse vienuoliktos, bet kam nuolat pasitikrinti. Lyg kur vėluočiau....
    Sename mažame bare laikrodis rodo vienuoliktą. Užgesta visos šviesos, lieka tik viena sena lemputė, apšviečianti medinę sceną. Ant jos stovi tuščia medinė kėdė. Vienuolika žmonių spokso sutrikę, pasimetę, nusivylę. Vienintelis barmenas už seno medinio baro šypsosi, šluostydamas taures.