Slėpynės

„Arbatos senis“, - taip  pramintą, jį lengviau buvo pažinti, kaip antagonistą, tarp vietinių.
    - 3 maišus lapų, anai ten. Butelį raudono, - neįprastai saugiai sugirgždėdavo stygos, nepalikdamos vilties net menkiausiai akustinei mutacijai.

Tiesa, vilties buvo. Tik, pastaroji, gimė ne kūnu, - kaip filosofiškai įprasta, o pakitusia tono konfigūracija, senstant.
    - Kam tau tiek arbatos?, - retoriškai sklido provokacijos, tokios pat kasdieniškos, kaip ir ritualai.

Deja, išėjęs, jis nutylėdavo priežastis.

Niekas čia nemokėjo klausytis. Tiesa, dėl reikalingos atsvaros, - mokėjo puikiai slėptis. Subtiliai. Taip, kad bendraudami sugebėdavo išnykti už arbatos puodelio, butelio vyno ar laikino cigaro dūmo. Norint pritapti šis menas buvo būtinas.
Privalalėjai repetuoti, kad „netyčia“ neparodytum per daug, kad mokėtum valdyti paprastutį porcelianą su arbata, kaip savisaugos priemonę, nuo atvirumo... nuo širdies...

Bet senis taip niekada nesakė. Jis nerepetavo.
... Jam tiesiog patiko arbata...