Šaltis

Man buvo šalta. Vėl... Mano kraujas atšalo, jaučiausi taip, tarsi gyslomis tekėtų skystas ledas. Susisupau į apsiaustą, tačiau tai nepadėjo. Šaltis buvo manyje... Atsirėmiau į sieną ir laukiau, kol tai praeis. Pirštais prisiliečiau prie akmens. Stebėjau, kaip jis pasišiaušia ledo adatėlėmis... Man vis blogiau...

Tai prasidėjo neseniai. Prasidėjo kasyklose...

Iškeliavau iš tėvų namų... Keliavau į kasyklas Skydinio kalnyno papėdėse. Svajojau dirbti gelmėse, ieškoti spalvotų brangiųjų akmenų ir metalų... Ilgai keliavau per pasaulį, kol pasiekiau Skydinį kalnyną. Susiradau vyriausiąjį kasėją, aš papasakojau jam apie savo svajones, jis kritiškai nužvelgė mane, davė šalmą, apsiaustą ir įleido į kasyklas.

Ir pradėjau dirbti. Kiekviena darbo diena buvo vis kitokia... Reikėdavo kasti skirtinguose kasyklos lygiuose. Susidraugavau su kitais kasėjais, iš jų sužinojau daug neįtikėtinų dalykų... Darbas buvo sunkus. Reikėjo plikomis rankomis, pirštais krapštyti uolieną... Pirmą dieną praradau pirštų odą... Bet žaizdos sugijo, oda sukietėjo ir galėjau daug ilgiau dirbti. Mano svajonės pildėsi. Pamačiau kasyklos senbuvius. Baisius randuotus vyrus ir moteris, kurie išgyveno kasykloje jau tūkstančius metų. Jie dirbo pačiame pasaulio branduolyje, jų odą sudarkė gelmių šaltis ir kristalų duženos. Norėjau tapti tokiu kaip jie... Bet taip niekada neatsitiks...

Nes prasidėjo tai.

Pradėjau jausti šaltį. Iš pradžių pirštuose, paskui šaltis išplito po visą ranką... Galų gale, visas kūnas sušalo... Kartais šaltis pasitraukia, bet visada grįžta, dar baisesnis... Pajutau, kad gelmėse šaltis nepakeliamas. Nebegalėjau dirbti žemesniuose lygiuose. O šaltis vis stiprėjo. Stiprėjo tol, kol pabėgau iš kasyklų. Nebegalėjau ištverti šalčio.

Paviršiuje man lengviau. Kartais iš vis nejaučiu šalčio.  Bet jis grįžta, užlieja mane ir vėl pasitraukia... Aš ieškau, kaip išsigydyti šitą ligą. Buvau nukeliavęs prie Šaltinių, pas kūno gydytojus, bet jie nieko nerado. Aš kentėjau siaubingą šaltį, o jie nieko manyje nepastebėjo... Buvau ir Olose, sielos gydytojų šventovėje, bet net ir jie nieko negalėjo man padėti. Jie tiesiog nesuprato, apie kokį šaltį aš kalbu. Mano sieloje jie pamatė tik baimę ir sutrikimą. Kuriuos sukėlė mano liga... O ligos niekas nerado.

Niekas nesupranta, kaip aš kenčiu. Niekas nežino, ką aš jaučiu, kai kraujas virsta skystu ledu. Kūno gydytojai sako, kad mano kraujas normalus, tai iš kur tas šaltis? Jiems aš esu visiškai sveikas... Sielos gydytojai irgi nieko nerado. Nieko. Nerado

Pradėjau bandyti sušilti. Esu girdėjęs apie pasaulius, kuriuose yra ugnis, ji dega židiniuose ir skleidžia šilumą... Tik aš žinau, kas yra šiluma. Niekas kitas mano pasaulyje to nesupranta. Šilumą jauti tada, kai nejauti šalčio... Ėmiau ieškoti kažko, kas ištirpdytų šaltį manyje.
Mano kraujas atitirpo ir vėl ėmė tekėti. Sustojau gatvėje ir žiūrėjau į einančius pro šalį žmones. Jie nejaučia šalčio. Net jei parodyčiau ledo kristalus ant sienos, į kurią buvau atsirėmęs, jie tikriausiai nieko nepamatytų... Nejau esu toks vienas? Nuėjau gatve dairydamasis į namų langus. Tikėjausi kažkur rasti šilumą...

Praėjo kelios dienos ir mano gyvenimas virto nesibaigiančia kančia... Net ant paviršiaus jaučiausi taip, kaip neseniai jaučiausi tik giliuosiuose kasyklos lygiuose. Aš keliavau, bet nuolat turėdavai sustoti, nes šalčio bangos vis užliedavo mane... Tai nutikdavo vis dažniau. Kai šaltis pasitraukdavo, vėl sparčiai žengdavau į priekį. Keliavau į Degančius miškus, tikėjausi ten rasti ugnį ir šilumą.
Tikriausiai jau nepasieksiu tų miškų. Nes šaltis nebesitraukia. Prieš valandą kraujas sušalo ir aš sukniubau ant žemės. Laukiau... Bet šaltis nebesitraukia.

Lėtai atsistojau. Jaučiau kaip girgžda suledėjęs mano kūnas. Žengiau žingsnį... Pagriuvau. Ėmiau šliaužti. Kiekvienas mano judesys sukeldavo dar baisesnio šalčio bangą... Bet pripratau. Atsistojau ir ėmiau lėtai eiti.

Žemėlapis sakė, kad aš esu netoli.

Ne! Surikau. Pamačiau Degančius miškus. Jie degė šalta mėlyna ugnimi. Liepsnojo ištisi miškai, bet medžiai niekada nesudegdavo. Ta ugnis neišvadavo manęs nuo šalčio.

Tuoj mirsiu. Arba išprotėsiu. Nebežinau, kur eiti, kur ieškoti pagalbos... Sėdėjau ant žemės ir žiūrėjau į akmenį, kurį iškasiau kasyklose. Mano pirmąjį iškastą akmenį... Tai buvo itritinitas, gražus, žalias ir bevertis akmenukas. Visą laiką jį nešiojau kišenėje.

O gal?

Nusviedžiau akmenį šalin... Nes pagalvojau, kad galbūt jis sukėlė šaltį. Bet niekas nesikeitė. Šaltis toliau stiprėjo. Darėsi taip šalta, kad ėmė maišytis protas. Norėjau šaukti, bet suledėjusios lūpos negalėjo to padaryti. Norėjau mirti, bet aš staiga pagalvojau, kad net kai mirsiu, man bus taip pat šalta. Jaučiau kaip pamažu netenku proto. Prieš akis iškilo vaizdas. Mano mirusį kūną užkasa po žeme, kur buvo taip šalta, kad...

Pašokau ir ėmiau bėgti, suledėjusios kojos traškėjo... Užbėgau ant kalvos viršūnės. Staiga šaltis sumažėjo.

Ėmiau galvoti. Jei aš nukeliausiu į kalnus ir užkopsiu į aukščiausią viršukalnę, gal man nebus‚ šalta?

Griebiau žemėlapį ir vėl patraukiau į kelionę.

Kopiau į kalną... Šaltis traukėsi. Kuo aukščiau, tuo šilčiau. Kopiau ir kopiau. Nesustojau tol, kol įkopiau į viršūnę. Aukščiausią pasaulyje viršūnę... Bet mano pasaulyje kalnai nėra labai aukšti.

Šaltis kyla. Jaučiau kaip jis kyla kalno šlaitu aukštyn... Šaltis ėmė laižyti mano kojas. Atsistojau. Praėjo kelios dienos, kai mėgavausi nesuledėjusio kūno judesiais... Bet tam atėjo galas... Šaltis vis kyla, o šiame pasaulyje nėra ugnies, kuri atšildytų mano kūną. Nėra židinių, laužų, ugnikalnių, nėra šilumos. O saulė čia balta, jos spinduliai nešildo. Šiluma skleidžia tik kūnas... O mano kūnas suledėjęs...
Staiga atsistojau. Bet juk yra kitų žmonių, kurių kūnai nėra sušalę...

Gal...

Ėmiau leistis žemyn... Šalta...
Nusileidau ir kentėdamas slinkau į priekį. Pasiekiau kažkokį miestą, nežinau jo vardo, nes žemėlapį jau seniai pamečiau.

Ėjau gatve. Buvo ankstyvas rytas. Miestas buvo tuščias, žmonės slėpėsi namuose.

Staiga pamačiau einančią merginą. Ji manęs neišsigando, kažkodėl nematė, kad aš apledėjęs. Pribėgau prie jos ir tyliai paprašiau jos, kad paimtų mano ranką. Tačiau jos oda buvo šalta.

Aš pabėgau. Nelipau į kalną, nes žinojau, kad ten taip pat šalta... Stovėjau ir jutau kaip kūnas pleišėja, suledėjęs kraujas plečiasi ir trupina kraujagysles. Šiame pasaulyje nėra šilumos. Niekur. Žmonės čia šalti. Saulė šalta. Ugnies nėra. Tos pačios mintys vis sukosi mano galvoje... Bet staiga sugalvojau. Galbūt man pavyks.

Galbūt... Tai paskutinė mano viltis...

Ėjau. Kiekvienas žingsnis galėjo tapti paskutiniu...

Stovėjau lygiame akmens lauke. Stovėjau šalia keisto laivo. Jis gulėjo, kiek pakrypęs į šoną, juodos ir lengvos burės kabojo ore, nejudinamos stipraus vėjo.

Šis laivas... Išneš mane... Nuneš į pasaulį... Kuriame pajusiu... Šilumą... Kuriame yra ugnies ir šviesos... Šviesos, kuri šildo. Mano mintys suledėjo. Buvo sunku galvoti...

Įgriuvau į laivą ir griebiau už vairo. Pasukau jį ir pakritau. Jaučiau kaip burės išsiskleidžia ir jaučiau, kaip jis kyla į aukštyn...

Buvau atsirėmęs į juodą laivo stiebą. Jau nebegalėjau nei judėti, nei galvoti. Sušalusiomis akimis vos galėjau matyti. Mačiau svetimas saules... Keistus juodus pavidalus erdvėje... Galbūt tai buvo kiti pasauliai...

Aš nevaldžiau laivo. Jis sklendė erdvėje ir nešė mane kažkur...

Kažkur...

Blykstelėjo šviesa...

Išgirdau kaip mano laivas lūžta. Šaltis staiga dingo... Pajutau...

Šilumą.

Tada suvokiau, kad šiluma nėra šalčio nebuvimas. Šiluma yra... Ak... Šiluma, tas glamonėjantis pojūtis užliejo mano kūną. Ir šaltis paliko mane.

- Sveikas sugrįžęs namo. – išgirdau švelnų kažkieno balsą.

O paskui...

Paskui man buvo gera. Daugiau niekada nejaučiau šalčio.