DARKNESS PART 3
Prekybos centre ilgai neužsibuvau. Užbėgau į pirmą pasitaikiusią drabužių parduotuvėlę ir čiupau keletą juodos ir mėlynos spalvos džinsų, palaidinių ir šiltesnių, dviejom išmerom didesnių nei mano išmatavimai džemperių. Sju pažadėjo pasirūpinti palėpe, kurioje gyvensiu. Užmokėjusi už prekes, padėkojau pardavėjai ir išėjau iš prekybos centro, tikėdamasi rasti tėčio mašiną. Man patiko kaikurios Sju savybės, pavizdžiui jis buvo supratingas ir laikydavosi savo žodžio. Pasigirdus garsiam mašinos pyptelėjimui, pašokau. Tokį ramų vakarą mane išgąsdino tas menkas garsas. Įsėdau į automobilį ir linktelėjau tėčiui pasisveikindama. Jis atsiduso, neramiai minkydamas vairą:
-Aš pasirūpinau, kad galėtume susisiekti. -greitai išbėrė jis ištiesdamas man mažą Nokia telefoniuką.
Iš kur jis žinojo, kad neturiu telefono? Aš jį palikau Majamyje.:
-Am... Ačiū, tėti.
Ak, taip. Jei dabar būčiau turėjusi telefoną, mama būtų skambinusi man kas valandą. Prunkštelėjau, Meri visada perdėtai jaudindavosi dėl manęs. Lyg būčiau kokia kristalinė ir bet kuriuo metu galėčiau, tiesiog.... sudužti.
Atsiremiau galva į langą. Pro akis bėgo apšviestas Londonas. Neapsieita ir be tamsių debesų. Žmonės skubėjo namo, o kiti lėtai atsipalaidavę arba susikrimtę ėjo. Keletą porelių susikabinę už rankų palengva šnekučiuodamiesi ir besijuokdami ėjo sava kryptimi. Ar tai pavydas? Ne, nemanau. Bet vis dėl to... Jiems nerūpėjo, kad greitu metu gali prasidėti lietus. Kiekvienas arba dalinosi su kitu, arba mintyse iš naujo išgyvendavo jų įvykius. Na, o aš tik buvau jų „stebėtoja“.
Pagaliau prasidėjo siauresnis žvyruotas kelias, kuris vedė tiesiai prie mano namų. Iš abiejų kelio pusių mus supo miškai. Jeigu dabar nebūtų pradėję lyti, su malonumu pramankštinčiau kojas pasivaikščiodama.
* * * * * *
Pagaliau susinęšus visus pirkinius į namus, tvarkingai drabužius susidėjau į spintą. Ne, ne. Neesu ta kuri visada tvarkinga ir pavyzdinga. Dažniausiai mano kambary būna didžiulė netvarka. Tačiau dabar tiesiog norėjau prastumti laiką. Vis dar gūžiausi nuo mano senojo prisiminimų persipildžiusio kambario. Griūvau į naująją lovą ir pasistengiau atsipalaiduoti.:
-Tik kelias minutes... -pati sau pažadėjau.
Virš galvos išgirdau garsų brūžinimą.:
-Tiesiog puiku. -pavarčiau akis.
Tėtis ėmėsi tvarkyti palėpės. Pasiėmiau loptopą ir Google'je ėmiau ieškoti normaliai apmokamo darbo. Neplanavau dirbti kokia šlavėja ar kasininke:
-Ne.... Nope.... Ne. Ne. -bėgau per siūlomus darbus ir... -hmmm....
Už akių užkliuvo darbas Helingtono uždaroje kitaip sakant internatinėje mokykloje. Mokestis pakenčiamas, kad galėčiau pasirūpinti valgiu ir drabužiais. Veikla būtu nelabai ir sunki: padėti mokytojams arba juos pavaduoti. Manau, sugebėčiau tai. Tik vat minusas, kad turėčiau važiuoti į kitą miesto galą:
-Kaip po velniais aš ten nusigausiu? -pabarbenau pirštais į klaviatūrą.
Kažkas stuktelėjo man virš galvos. Galbūt reikia pagalbos Sju? Tuo pačiu pasitarčiau su juo dėl darbo. Ant lapelio užsirašiusi adresą mokyklos, užbėgau laiptais į trečią aukštą-palėpę. Kostelėjau plūstelėjus dulkių man į veidą:
-Hey, gal padėti? -žengiau žingsnį į priekį ir „įrodydama“, kad galiu būti naudinga- nerangiai užkliūdama griuvau ant medinių grindų. Patalpa pasklido baltomis dulkėmis.
Sju tuoj pat pribėgo ir padėjo man atsistoti. Gerai, kad bent esu užsidėjusi seniai nudevėtas treningines kelnes ir išblukusią palaidinę:
-A-a-ačiū. -rankomis apsivaliau.
Tėtis nusuko akis ir suspaudė lupas į vieną liniją bandydamas sulaikyti krizenimą. Ranka švelniai paglostęs man petį, papurtė galvą:
-Nereikia, pats susitvarkysiu. Tikiuosi viską per keletą dienų sutvarkyti.
-Puiku... -tyluma. -am... Susiradau darbą.
Mano balsas skambėjo abejingai:
-Neli, tau nebūtina....
-Ne, tėti. Aš galiu ir pati pasirūpinti. -purčiau galvą.
Jis numojo ranka pasiduodamas:
-Koks tai darbas?
-Helingtono mokykloje bandysiu įsidarbinti kaip padėjėja arba pavaduojanti mokytojus.
Sju antakiai pakilo:
-O... Ar ji toli nuo čia?
-Ne... Nelabai. Mmmm.... Kitam miesto gale. -mintyse įsivaizdavau kaip trinkteliu su galvą į sieną, kaip ištariau šiuos neprotingus žodžius.
Tėtis abejingai žvelgė į mane. Turėjau jį įtikinti, kad noriu šio darbo.:
-Manau galėčiau važiuoti autobusu arba...
Mane nutraukė Sju:
-Nereikia. Eime, garaže turiu papildomu ratų.... Juk tu turi teises?
-Majamyje važinėjau su motociklu.
Nuėjome į garažą. Jis buvo didelis, tad viduje įsiteko ne tik tėčio policininko mašina bet ir...
-Hm....? -tai panašėjo į klausimą.
Jis priėjęs atidengė juodu patiesalu uždengtą daiktą. Priėjusi arčiau supratau, kad turėsiu dar vieną galimybę pajusti vėją plaikstantį mano plaukus. Tai buvo juodas Kawasaki motociklas. Žioptelėjau, nes Sju visada buvo prieš šį transportą. Tai jam panašėjo į savižudybę, jau geriau jis važiuotų į darbą su traktoriumi, nei su šiuo gražuoliu:
-Iš kur tu... -pradėjau.
-Pamaniau, kad tau bus neprošal....
-Bet iš kur tu.... -vis springau negalėdama normaliai kalbėti.
-Taupiausi tam pinigus. Tai... Ką manai?
Apkabinau jį. Galbūt jeigu ilgiau pabendraučiau su Sju, nebeliktų to naujaukaus jausmo? Bet, ką aš čia šneku. Apsigivenau čia tik neilgam.
-Ačiū.