Menininko autoportretas

Du stogdengiai nuo stogo plėšė raudonas čerpes. Ir niekas negalėjo pasakyti kodėl, gal nė patys nežinojo. Nuplėšia vieną eilę, nuleidžia krepšį ir vėl naujas ciklas.  Prakeiktas skruzdėlynas pačiuose Vilniaus viduriuose. Aplink vienodos aikštės, neturinčios ambicijų originalumui, nuklotos geltonais pūvančiais lapais ir balandžiais, pripildytos mamomis su vėžimėliais, prikrautais kūdikių... oras pulsuoja, nuo gyvybės. Ir aš ten esu, besišildau ta pačia saule, nuo kurios senyvo vyro plikas šuo tirta, bet man nešalta, priešingai, ar nekeista?
Kažkada norėjau būti beveidis, išnykti mieste, nematomas stebėti visus. Kiek daug žmonų tai gali, tačiau man niekada nepavyksta, kad ir kokią mimiką besimatuočiau, kad ir kokius drabužius beapsivilkčiau. Dabar, praleisdamas aprašymą, vienintelį kartą išliksiu nematomas, nors ir tai tik iliuzija, jau esu tavo sąmonėje kažkokiu pavidalu, o taip norėčiau būti siela be kūno.
Skenuoju aikštę nesitikėdamas nieko – rašytoju būti nebenoriu, namuose guli veik pilnas tiražas, nesulaukęs recenzijų, neatnešęs populiarumo, jis bado akis prieš užmiegant. Tačiau sunku rūpintis, kūrybinis įdomumas pasibaigia padėjus tašką, o tada tiesiog inercija. Dar viena erezija – nėra kūrinio be skaitytojo, o juk kūrinys ir stalčiuj gali būti. Nėra prasmės, jos niekur nėra, tad ir ieškoti nereikia, gyvenu tam, kad ateičiau pasėdėti prie bažnyčios, į vidų niekada neinu, ne dėl netikėjimo, tai netrukdo žiopliams. Štai ką noriu apie bažnyčias pasakyti – pamaldus nesu, kaip ir tie, kurie ateina paspoksoti į architektūros paminklus, nors man jos tiesiog paminklai, skirti pagarbinti praėjusį laiką. Dar neseniai čia buvo sandėliai, cechai, na o dabar muziejai. Niekas nesikeičia ir atgal negrįžta. Nenoriu lysti į moraliai supuvusią erdvę.
Kai nusibosta dykam sėdėti išsitraukiu papkę, pieštuką, eskizuoju žmonės ir jie prieina norėdami gauti tą bevertį popiergalį, dalį kitokio pasaulio su autografu kampe. Ir žaisdamas žaidimą, kurio taisyklių nė pats nežinau įmantriai suraizgau Žygimantas Augustinas, ar Algimantas Jesiulonis, o jei nuotaika ypač gera – Eugenijus Cukermanas.  Tiesa, jų vardus radau vikipedijoje, bet tuo smagiau - kikenu žinodamas, kad grįžę, o galgi ir beeidami mano gatvės modeliai puls internete ieškoti kas gi aš toks.
Ir niekada neras. Net pats savęs nerandu pabudęs, o jie?
Būna kokie užsieniečiai ar vienišiai, desperatiškai ieškantys draugijos pavaišina cigarete ar pakviečia išgerti. Vyno negeriu, jaučiu vaikišką malonumą užsisakyti bokalą šalto ir tamsaus alaus, spoksant kokiam nustebusiam žiopliui – juk esu menininkas, kokia juokinga kaukė – o tuo metu per šaltą stiklą ritasi sakais spindintys lašai. Kaip kokio eksperto manęs klausinėja ir apie politiką ir apie meną, o aš glostausi barzdą ir rūgaudamas kalbu tai, kas užeina ant seilės, nors iš tikrųjų neturiu ką pasakyti.  Pradedu tikėti, kalba tik butaforija, kepta duona prie alaus, niekas nesiklauso, niekam neįdomu, juk ir liežuvis dabar visai kitiems tikslams naudojamas.
Ir man taip pasiutusiai liūdna, ypač tada kai juokiuosi visų garsiausiai, vidinė tyla lieka neužpildyta, aš bežadėje sieloje vis dar ieškau prasmių, balsų, absoliuto.
Kartais kai nuobodulys pakeičia kraują įsivaizduoju save vienu jų – tų eilinių tarnautojų išeinančių į darbą prieš aštuonias ir grįžtančių pusę šešių. Matau daliais moteris apsitempusias kostiumėliais – savo margaspalvėmis uniformomis, ir vyrus garsiai besijuokiančius su kolegomis ir veik nebendraujančius su vaikais. Ir aš su tariamu kostiumu ir kaklaraiščiu, lakuotais ir neabejotinai nublizgintais batais (purvo svajonėse nėra) atrodau neprastai, ir įteikiu sau ministro ar teisėjo portfelį, nes kam kitaip svajoti. Matau save sugrįžtantį pas žmoną, kokią pilką dvasios pelę balintais plaukais ir dievinančiu žvilgsniu ir įsivaizduoju vakarienę per kurią geriu raudoną vyną, ir neturiu apie ką kalbėtis su vaikais, apie kuriuos manau viską žinąs. Vėliau, savo darbo kabinete, apsuptas knygų, kurių niekada taip ir neperkaitysiu, nyru į hemingvėjišką depresiją. Lovoje pamyliu žmoną, tingiai ir švelniai (aistrą gimus antram vaikui būčiau pametęs tarp miegamojo ir vaikų kambario) nes šiandien ketvirtadienis. Slapčia turiu meilužę – jaunutę ir būtinai tamsiaplaukę, vien tam, kad rasčiau spalvinę harmoniją...

Na štai, praėjo kelios minutės, liko mažiau gyvent, bet man nerūpi. Juk dabar svajų kulminacija:

Ir po penkių penkiolika kertu kokią aikštę, o mane stebi koks nevykęs menininkas, kuriam labiau už viską pavydžiu laisvės, nors ji, man nežinant, tėra fikcija. Prieinu ir pasiūlau cigaretę, paklausiu apie meną ir paprašau eskizo, o eidamas namo telefone ieškau – kas tas Eugenijus Cukermanas.

Gal todėl ir rašytojas aš netikęs, vienos klišės, ciklinė kompozicija, ar įdomi ji kam? O kur moralas, kur prasmė? Pūvančią mėsą galiausiai suės skruzdės ir kirmėlės, nesvarbu ar tai kumpis ar mintis.. Skruzdės pradžioj, skruzdės pabaigoj, štai užsikąsk, skaitytojau, dar viena banalybe idant nepaspringtum.