...

Žinau vaizdus, jų atplaišas, dėmes
prisimenu juose miglas, ten mes
ir dar kaip mudu tokie pat keli
gyvenome ilgai labai akli.

Ten buvo vietos net per daug.
Atrodė būk tik ir draugauk,
bet būdami net per arti
mes buvome vardams kurti.

Ir nejautėm visai, kad čia
mes patys esame valdžia.
Gyvenom kelio pakrašty
labai ilgai šiek tiek tušti.

Bet vieną dieną žlugo aplinka
ir liko tik viltis menka,
jog, jei sujungsime laidus,
nušvisim ir tai bus vidus.