Ramių sapnų, saldžių blusų. V dalis.

Kartą mokykloje vienas mazgis mane pavadino raudonose. Nežinau kas jam užplaukė. Būtų tik leptelėjęs, tai būčiau apsiraminusi vien atrėždama jam „snarglius“. Tačiau jis ėmė tai kartoti tą pravardę it užsuktas. Žinoma užsiputojau. Ketinau jį pasigauti ir gerai išvanoti tam vaikigaliui kailį. Tačiau jis pabėgo. Aplinkiniai turėjo malonumo stebėti šią juokingą sceną, kai dešimtokė vaikosi pradinuką, kurio nosis tesiekia man bambą. Budintys mokiniai turėjo mus sulaikyti, bet kur sulaikys tokį tanką kaip aš. Mane pamatę jie staigiai pasitraukė, nes žinojo, kad jei susidurs su manim – gyvi, sveiki neliks. Beskuodžiant laiptais, likus keturiems laiptukams, kad būtų greičiau, peršokau juos. Koja slystelėjo ir trakšt! Ėmiau baubti kaip skerdžiamas mulas.

  Ligoninėje sugipsavo mano koją. Vidinis lūžis, laimei kaulas skilo tik vienoje vietoje. Ir žinoma, prasidėjo man atostogos. Nors ir ateidavo vienas kitas mokytojėlis į kuklius mano namus, tačiau kur tau, tai kur kas geriau, nei trinti užpakalį mokyklos suoluose. Guli sau perdien išsidrėbęs ant sofos ir kaifuoji! Bet tai nebuvo didžiausias malonumas.

  Dabar, kai turėjau begales laiko ir kol vartojau nuskausminamuosius, miegojau tikrai daug. Sapnai tapo mano pramoga. Kiekvienąsyk pabudus panordavau vėl užmigti ir sapnuoti, be perstojo sapnuoti.

(Važiavau bestoge lambordžini ilgu, tiesiai ir lygiai plytinčiu plentu. Ant kelio, horizonte leidosi ryškiai oranžinė saulė, tačiau jai palietus žemę - sustabdžiau. Tegu šviečia. Gražiai atrodo. Aplink buvo vien rudai morkinis smėlis, retkarčiais pasitaikydavo vienas kitas nudžiūvęs krūmokšnis. Dėl įvairovės paleidau po dykumą ropinėti čiukčiams ir keliems baltiesiems lokiams.

  Už vairo sėdėjo Vytukas ir įdėmiai spoksojo į kelią. Vėjas taršė jo nuostabius plaukus ir atrodė, kad jo akyse šviečia po mažą saulutę.

- Na, Vytuk, spausk iki dugno.
  Jis meiliai žvilgtelėjo į mane, nusišypsojo ir užgulė greičio pedalą. Iškėliau rankas ir ėmiau džiaugsmingai stūgaut kaip morčiaus apimtas briedis. Netrukus greitis pabodo, norėjosi ko nors ekstremalesnio. Na ir ką čia tokio sugalvojus?

  Horizontą nuleidau žemiau, o kelią palikau tiesų, tačiau nebe nesibaigiantį. Po kelių minučių pasiekėme skardžiaus kraštą ir nulėkėme nuo jo. Kurį laiką tiesiog skridome tiesiai, bet netrukus pajutau nesvarumo būseną ir automobilio nosis ėmė leistis žemyn. Kritome. Vohohoooo! Šaukiau ir rėkiau tiek iš smagumo, tiek baimės. Dauguma būtų pridėję į kelnes, matydami sparčiai artėjančią žemę, bet tik ne aš. Aš esu pasaulio valdovė! Chu, chu, chuuu!

  Tėškėmės į vandenį. Sūrų vandenį. Pradanginau mašiną ir susikibę rankomis su Vytuku išplaukėme į paviršių. Plūduriavome violetinėje jūroje, o vanduo šiltas it sykiukas! Nusiyrėme iki netoli esančio paplūdimio ir atsiguliau ant smėlio. Vytukas išdrėbė savo bicepsus šalia ir padavė mane didžiulį kebabą. Niam niam. Suvalgius jį pažvelgiau į horizontą, kur matėsi miesto kontūrai. Panorau nuvykti į miestą.

- Na, drimba, keliaujam. – niuktelėjau Vytuko šonkauliukus.
- Keliaujam, Onute. – švelniai atsakė jis.
  Nekenčiau savo vardo. Bet ką jau padarysi, kai motinėlė dievaž įsimylėjusi Staliną ir komunizmo laikus? O juk Onutės vardas tais laikais buvo dar ir ohoho kokioj  madoj. Gerai, kad negimiau berniuku, nes garantuotai būtų mane pavadinusi Josefu Stalinu-jaunesniuoju.

  Atsistojome ir nužirgliavome iki bangų. Ir kaip nusigauti į kitą krantą? Skristi – banalu ir taip nusibodę, kad bambą krapštinėti būtų įdomiau. Plaukti? Per tą sugaištą laiką ir katė realybėj spės į visus mano batus pirkakyt. Gal lėktuvą ar laivą pasiimt? Ne, ir nuobodu. Gal ant drakošos skrist? Va, čia neblogai. Nors ne, ant žvynuotos kupros nepatogu sėdėt. Feniksą? Užpakalį nudegsiu. Vienaragis? Akį verčiau išsidursiu. Pegasą? Iš kanopos gausiu. Chm... va, musę! Turėtų būti linksma.

  Iš dangaus ėmė ir nusileido milžiniška musė. Oi kokia bjauri! Akys didžiulės ir išsprogusios, snukis gauruotas it mamuto sėdynė, o nuo milžiniško straublio vemt panorau. Šaunus gyvuniukas! Padedama Vytuko užsėdau ant musės gauruotos kupros ir jis pats atsisėdo už manęs ir apglėbė stipriomis rankomis. Mmmm... galėčiau prie to priprasti...

- No, muse, no! – paraginau kaip žirgą.
  Musė atsistojo piestu, sužvengė kaip eržilas ir pakilo į dangų. Skridom greitai, tikrai greitai, tačiau miestas pasirodo buvo toliau, nei tikėjausi. Iš tiesų atrodė, kad aš nuo jo tolstu, tolstu...)

  Po velnių! Pabudau! O toks neblogas sapnas buvo! Panorau darsyk užmigti, bet jau nebegalėjau. Vaistų dabar gaudavau kur kas mažiau ir užmigti sekėsi vis prasčiau. Bet juk niekas neužpyks, jei nugvelbsiu tabletėlę, ar ne? Paėmiau vieną nuskausminamųjų tabletę ir išgėrusi vėl panirau į sapnus.

  Pasibaigus vaistų poveikiui vos atsispyriau poreikiui išgerti dar vieną tabletę. Pasakiau sau „pakaks“ ir nuėjau pažiūrėti televizoriaus, tačiau mano akys vis krypo į vaistų dėžutę...