MAŽYLĖ
PIRMA DALIS
Bumt... Bumt... Bumt... Nespėjusi visiškai prabusti pašokau lovoje. Baltos sienos, nepatogi lova su balta anklode ir metalinis staliukas su aštriais peiliais, žirklėmis. Papurtau galvą. Nieko nesuprantu... Netikėtai mane apima baimės jausmas. Kur aš? Tai nepanašu į ligonine. Ne. Atsilupę sienų dažai ir langai su grotomis kelia šiurpą. Priešais lovą esantis dulkėmis ir voratinkliais apėjęs veidrodis rodo išbalusią, ryškiai raudonas prisirpusias lupas ir iki pečių krintančius šviesius plaukus turinčią merginą. Jos akys juodos tarsi be vyzdžių, ilgos blakstienos ir kiek pariesta nosis. Mergina žvelgia į mane bauginančiu žvilgsniu, lyg ieškotų atsakymų.
Mano basos kojos pasiekia šaltas grindis. Prieinu prie veidrodžio ir dar kartelį pažvelgiu į merginą. Nejaugi aš tokia... Neaukšta, smulki ir pavojinga. Mano ausis pasiekė tylūs žingsniai. Griebiau kampe stovinčią apdulkėjusią vazą ir tik įėjus senam barzduotam vyrui, tėškiu ja į galvą. Kiek susverdėjęs nepažįstamasis krenta ant grindų. Atidariusi siunkias metalines duris, papūstau padus, bėgdama tamsiais koridoriais ir ieškodama išėjimo.
-Nagi... Nagi... -pasigirsta skambus tarsi tūkstančiai varpelių merginos balsas. -Pagaliau!
Išėjimo durys. Pravėrusi, prieš akis išvystu mišką.
-O ne! -tas pats balsas šįkart graudus.
Neturiu kitos išeities. Nuojauta sako bėgti iš čia. Kvepteliu ir šaunu į priekį, karts nuo karto aiktelėdama iš skausmo kai kokia šakelė duria į pėdas. Kiekvienos kūno dalies raumuo įsitempęs, tarsi lauktų kada reikės šokti ant savo grobio. Mane apima neviltis. Neprisimenu nieko, lyg atmintis būtų ištrinta. Kas aš? Kur aš? Kaip čia atsiradau? Kodėl? Ir galiausiai... Ar manęs kas nors ieško?
-Taip, mane ieško Nikas... -staiga išsprūsta.
Kas tas Nikas? Dar kartelį bandau atgaminti atmintį... Veltui. Tuštuma.
Priekyje manęs pasirodo takelis. Kur jis veda? Nežinau. Bėgu juo ir viskas. Vėjas plaiksto plaukus, o širdis plaka nevienodu greičiu. Bet kuriuo metu galiu prarasti sąmonę... Čia vidry miško. Saulė jau beveik pasislepusi už kalnų, dangus apsiniaukęs.
-P-p-prašau... -maldaujamas balsas sutrukčiojo.
Dūsdama vis žvalgausi, ieškau bent menkiausio ženklo kur galėčiau rasti žmonių ir saugią vietą. Šone pasigirsta tylus šnarpštimas ir neramus bildėjimas į žemę.
Mažoka dalis objektyviam įvertinimui. Tačiau beveik dviem balais būčiau įvertinęs tą pirmą dalį, kurioje aptikau kruopelytę intrigos. Manyčiau nėra taip beviltiška, kaip rodo skaičiai įvertinimo skalėje, nors ir yra rimtų trūkumų.
Pasirinkai du keblius dalyku: pasakoti pirmu asmeniu ir esamuoju laiku. Bet jei jau taip nusprendei, tai privalai to ir laikytis, nes dabar laikas nejučia ima ir vietomis į būtąjį peršoka:
"Mano basos kojos pasiekia šaltas grindis. Prieinu prie <...> Mano ausis pasiekė tylūs žingsniai. Griebiau kampe".
* ta prasme ne visi mėgsta veiksmo veiksmą veiksme ir tik dėl paties veiksmo.
aš truputį skaitinėju eilėraščius. man jie neįdomūs, kai atvirkščiai, nėra jokio veiksmo, net minties veiksmo, kuri yra svarbiausia. supranti, mintis jau yra veiksmas, kartais nebūtina vien tik bėgti. bet bėgti būtina, jei vejasi. na, nebevargysiu tavęs, darkart sėkmės
)
ugniaširdė mini veiksmą, kuris yra gerai ir kuris pats savaime jau yra geras veiksmas. geras, nes nenuobodus.
o būna žinok, būna tokio veiksmo, kai tik bilda ir man miegoti neleidžia. tada man pradeda nepatikti,nesgi nei miegoti gali, nei veiksmą įdomu stebėti. tarkime kodėl aš sakiau, kad nepažadu, jog skaitysiu toliau. aš mėgstu kai veiksmas, veiksmo scena, nesvarbu ar ji pradinė, juo prasideda kūrinys, ar veiksmas yra tok posūkis, gal koks kalniukas šalia kurio norisi ir kažko kito. kokios nors idilės. pavyzdžiui už miško stovinčios trobutės, kurioje gyvena visa barzdočiaus šeima. čia tik pavyzdys, barzdočius gali būti atskridęs ir iš californios ir nusileidęs Palangos aerouoste. Bet norisi dar ir tokių detalių, kurios tęstų ne tik veiksmą.
Nuoširdžiai tavo, pirmojo kūrinio skaitytojas.
visokios kartkartės haldirinės nė nemato užrašo pirmoji dalis, tu negavai nė vieno komentaro iš vietinių vaiduoklių. nerašyk tik esamuoju kaip kai kurios iš saitelio pažibų ir jau bus geriau. bet ir taip jau nieko viai.
o dėl perrašinėjimo nežinau )
Stop. Host- kurio dar neesu nei skaičius nei macius NEPERRASINEJU. Pati kuriau ir sugalvojau si tekstą. Pastebejau taip dažniausiai ir buna: žmones randa panašumų su kokia knyga ar filmu iskarto galvoja jog kopijuota. Deja, niekas Cia nekopijuojama.
ai, gal ir yra daugiau nei vienas, ne esmė. tavo sakiniai nors ir klaidėti, sukonstruoti profesionaliai labai. kas man perša mintį apie žvilgčiojimą. bet aš to nesakiau. gramatiką tobulink.
Aš ne davatka, bet tai kas drimba iš snukių visokioms haldirėms yra pasibaisėtina. Jei tai pati rašei, tai tas yra gerai. Atkreip dėmesį, kad visokie meškiukai kalba jau pamatę pirmąją dalį, moki ar nemoki.
aš sakau, kad moki.
tai ką rašai, be abejo nėra nauja. bet gal originalu ir tai nėra kopija.
fantastikos kažkada padariau peržvalgą ir mačiau vienintelį autorių, čia jo nėra, o šie tik juokdarės. drąsiau.
Kiekvienos kūno dalies raumuo įsitempęs, tarsi lauktų kada reikės šokti ant savo grobio - ... vagina prieš akis iškyla visu savo tamprumu :D
Ir kur pabaiga? Ta prasme, pabudo mergaitė, pamatė, kad ji tokia baisi biškutuką, lyg iš filmo “Skambutis„, tada spruko, įtempė kiekvieną raumenį ir paskui žvalgėsi... Viskas. Derp. Nu negerai :)
1. Nerašyk tiesiai į talpinimo langelį
2. "Gotikiniai" dalykėliai jau seniai nebemadingi
3. Tu nemoki rašyti "siaubiako"
Tai, ką tu čia patalpinai, yra nuograuža "iš neturėjimo ką veikti", o ne rimtas kūrinys, atliekamas taip pat rimtai. Jeigu sekančiame kūrinyje įdėsi šiek tiek darbo, bus galima ir pagirti, kad rašai. O sekantį kartą GALBŪT, kad gerai rašai.