Skystas rubinas

Tikrą vyną atpažinsi tik iš jo žėrėjimo taurėje, pastatytoje prieš žvakės šviesą. Tada taurėje ne vynas, o skystas rubinas, laužiantis geltonus liepsnos spindulius ir paverčiantis geltoną šviesą kruvinai raudona. Netikras netikrų dievų kraujas… Dievų dovana…
Sako, vyną pažinsi tik arba iš netašytų akmenų statytoj pily, su žvakių sietynu, sumedžiotų žvėrių kailiais nuklota mene ir traškančiu židiniu, arba drėgname tamsiame vienuolyne, su storomis sienomis, su žvaigždinėmis arkomis, kur ne kur žybsinčia auksine žvakelių šviesa ir iš bažnyčios choro ataidinčiais Grigališkaisiais choralais…
Skystas rubinas… Skystas tyvuliuojantis raudonas stiklas, žemės gelmių dovana, uogų, saulės, vėjo ir lietaus dovana…Mintis apdengia ramybė, matanti šviesos nuauksintą grakščią taurę, matanti juodą seną žvakidę ir tos pačios spalvos nepaprastą žvakę… Ant sienos kabo karų trofėjai — kovos kirviai, kalavijai inkrustuotomis rankenomis ir rebordomis, "ryto žvaigždės", durklai… Židinyje traška malkos… Ar gali būti kas nors geriau? Ar gali būti kas nors geriau…