Belikus jūra

Man jūra-vienintelė palikus,
Ir uostas tapęs amžinais namais.
Į ją kas naktį įsibridus-
Girdžiu plakimą skambantį varpais.

O siela, mano paslapčių lobyne!
Ko ieškai atokiais krantais?
Žinau tave tiesa nuvylė-
Išlikęs skausmas tau liūdėt neleis.

Gyvenimas lyg nelemta supynė
Sūpuoja per bangas jausmų.
Ne kartą, oi ne vieną kartą
Išsupo širdį degančiu ritmu.

Ir bus tyku, ilgu prie jūros-
Akių tavų nebebranginsiu.
Priglaudus ranką prie krūtinės
Tikėjimą viltim skandinsiu.