Ramių sapnų, saldžių blusų. III dalis.

Mano visos savaitės naktys tik ir sukosi apie sapnų valdymą. Deja, pirma pergalė šiame žygyje neatnešė taip trokštamo rezultato. Nesugebėjau valdyti sapnų. Ir išvis – nesugebėdavau net suprasti, jog sapnuoju. Mane apėmė toks desperatiškas nusivylimas, jog rodėsi, kad nusirausiu plaukus ir susimegsiu iš jų kepurę. Nors geriau pagalvojus, megzti juk nemoku. Ir ta šypsenos formos skylė sienoje, mano kambary, tik iš manęs šaipėsi ir tampė nervus.
 
  Buvau tokia nusivylusi, kad net mečiau visą šį reikalą. Išvis net nereikėjo bandyt. Dabar tik išpuvę nervai ir įniršusi aš. Kad ir naktimis nebekartojau „rupūžių smeigtuko“, tačiau poveikis jautėsi, o dabar taip norėjau besapnių naktų... Kiekvieną rytą pabusdavau baisiai suirzusi. Tokia suirzusi, kad mano atvejis net blogesnis, nei mano kaimynės Agotos, kuri tokia pikta ant pasaulio, jog vien pasisveikinus su ja sulauksi tokio mielai trumpo atsakymo: „chamas“, „kūtvėla“, „ožio spenys“, „mandavoška“! Tiesa, tai ką pasakiau tėra trupinėliai to, kokia jos fantazija, kalbant apie žmonių įvardijimus.
 
  (Bėgu mišku, vejuosi kažkokį japoną. Berods vakar jį mačiau per televizorių. Vejuosi jį ir bliaunu, kad palauktų. Kur tau lauks! Skuodžia it per sėdynę gavęs kuilys. Vejuosi, po truputį prie jo artėdama, nors sunku išlaikyti jį akyse, mat sparčiai temsta. Staiga miškas baigiasi ir išlendu ties kažkokiu pastatu, pageltusių pūlių spalvos, apšviestu lempomis, pritvirtintomis ant žemės.

  Akimis nuseku japoną. Šis įlekia į pastato vidų, vos durų neišversdamas. Lekiu paskui jį. Atsiduriu didžiulėje salėje, kurios vidury juodi spiraliniai laiptai. Prie spiralinių laiptų – būrelis žmonių, kurie apsirengę juodai, juodžiau nei mano klasiokė-gotė vardu Valerija.

  Japono nebematau, bet jį greitai ir pamirštu. Prieinu prie žmonių, o tie kažką neaiškiai murma. Nusprendusi, kad čia nieko gero apsisuku ir ieškau normalios veiklos. Staiga pro duris įžengia šešios žmogystos, nešinos karstu. Eina link manęs, tada pasuka laiptų link ir labai jau nepatogiai užneša karstą viršun. Po minutėlės nulipa visos šešios žmogystos, žvilgtelnu į jų veidus, žiū – giltinės! Tikrų tikriausios giltinės – plonyte, permatoma oda aptraukta kaukolė, kurios kiekvienas linkis matės, o akys... tuščios akiduobės, kurių gilumoje tik neperregima tamsa.. Nukratė šiurpas. Nesu bailė, bet susidurti su giltinėmis ir maža malonumo.

  Neskubėdama užsikabaroju laiptais aukštyn, į tamsų, mažą koridorių. Matau praviras duris, pro jas ir įtapnoju į taip pat tamsų kambarį. Priešais – karstas. Prieinu arčiau jo susidomėjusi. Gal pažinsiu velionį? Gal ten bus tas paršas Egidijus, kuris mane taip mėgsta sniege išmaudyti?

  Karstas praviras, pro plyšį išlindusi plaštaka kabaroja – visa tokia mėlyna, kaip mano dantys, kai priputinu mėlynių. Į nosį trinktelna tiesiog nuostabiai ašaras išmušiantis dvėselienos aromatas. Stumtelnu dangtį, o ten guli Vytukas! Visas apipuvęs, pusė veido nupuvus, švyti krūminiai dantys pro tuos pilkus, aromatingus skutelius, kurie kažkada vadinosi skruostu; akys atmerktos, baltos, baltos, it pūvančios žuvies akutės. Vytukas apvilktas juodutėlaičiu kostiumu. Atrodė toks svetimas ir neatpažįstamas... Tik plaukai likę tokie patys. Ir viskas. Daugiau nieko.

  Šokiruota žiobsau į savo mylimąjį, o pilve susisuka lizdą bebrai, kurie be gailesčio griaužia mano vidurius. Bent jau tai geriausia apibūdino mano savijautą. Apsižliumbiu, paimu ledinę jo ranką, tačiau atsargiai – bijojau, kad dar nukris plaštaka nuo riešo, jei grubiau truktelsiu (kas žino ar taip nenutiks – juk apiręs, kūno dalys nesilaiko).

  Staiga suirzau. Nu jau ne, neleisiu, kad jis toks būtų! Jis privalo būti gyvas! Juk jis net nespėjo mano vardo sužinoti! O kur dar bučiniai, glamonės, idiotiški pasivaikščiojimai mėnesienoje ir kiti tirli pirli reikaliukai? Na jau ne, net pati poniutė mirtis iš manęs tokio malonumo neatims!

  Mano laikoma ranka ėmė šilti ir įprastos spalvos, veidas darytis panašus į veidą, o akys atgauti spalvą. Mano širdis vos per gerklę iš džiaugsmo neiššoko. Vytukas ėmė ir atsigavo! Pažvelgė į mane savo rainom akutėm ir nusišypsojo. Mano rankos neatsilaikė prieš jo šypseną ir apsivijo jo kaklą. Apkabinau jį stipriai, stipriai. Panorau atsidurti kur nors kitur, tik ne šioje mirties pritvinkusioje patalpoje. Staiga mes atsiradome  tame pačiame miške, kuriame bėgau, tik dabar buvo šviesu ir oras aplink buvo žalias, beveik salotinio atspalvio. Dar stipriau apkabinau Vytuką ir nebepaleidau.. Nors žinojau, kad tai sapnas, man buvo pakankamai realu, kad pasitenkinčiau tik savo smegenų išmone.)

  Po šio į saulės raizginį trinktelėjusio košmaro ėmiau kontroliuoti savo sapnus. Visiškai. Absoliučiai. Būtent to ir siekiau. Ir savo tikslą pasiekiau – įrodžiau sau, kad įmanoma kontroliuoti sapnus. Tačiau tai nebuvo pabaiga. Toli gražu ne. Sapnai tapo svarbi mano gyvenimo dalis. Dabar kasnakt lankydavausi įvairiose vietose, kuriose tik svajojau apsilankyti. Va, pavyzdžiui neseniai lankiausi Pandoroje iš filmo „Įsikūnijimas“ ir laksčiau kartu su tais mėlynais katažmogiais. Ar Kinijos kalnuose, kurių viršūnės pakibusios ore ir ant tų viršūnių gyveno po bjaurų gnomą. Nors geriausias sapnas buvo tas, kuriam išsprogdinau savo mokyklą. Ir visur mane lydėdavo Vytukas. Mano mielasis Vytukas. Su juo tiek laiko praleisdavau, kad negalėdavau patikėti, jog realybėje teesame tik klasiokai ir nieko daugiau.

Bet visas smagumas prasidėjo, kai susilaužiau koją...