Darkness. Part 2

PART 2
    * * * * * *
 Štai prieš akis išvydau savo vaikystės namą, kuriame gyvenau dar kai buvo mano tėvai kartu. Kiemas neprižiūrimas-suprantama, tėtis dėl savo darbo neturėjo tam laiko. Medinis pastatas nesiskyrė iš kitų kaimelyję esančių namų: dviaukštis, su garažu ir palėpe. Nemėgau prabangos, tad šis namelis man buvo pats tas: jaukus, nedidelis ir su ramia aplinka. Išgirdau griausmą po kurio pradėjo po truputį kapsnoti lietus, staigiai pašokau griebiau lagaminą ir palindau po pastoge. Sju greitai atrakino duris, sugirgždėjus jos tingiai atsidarė.
     Malonus šilumos jausmas sukėlė šiurpuliukus. Atsidusau, nusispyriau batelius ir  šniurkščiodama nosimi nuo lietaus užbėgau laiptais į viršų. Išpaskos atbildėjo ir Sju:
-Klausyk, aš beveik nieko nekeičiau kas buvo tavo kambary. Tik nupirkau lovą ir... na ir pati pamatysi.
      Su šiokiu tokiu smalsumu pravėriau kambario duris. Beabejo tie patys smėlio spalvos tapetai puošė sienas, ta pati spinta su stalu stovi kampe. Viengulė lova ir loptopas buvo nauji. Lentynos buvo apkrautos mano mėgstamiausiom knygom ir kompaktais. Kambarys buvo gan didelis. Norėjau kažko mažesnio ir mažiau primenančio vaikystę, nes tai skaudino. Vos pažvelgus į fortepijoną kuris stovėjo kambario kampe, iškyla prieš akis, kai aš su Sju mokydavausi juo groti, o mama pasirėmusi galvą rankomis stebėdavo mus:
-Sju... Tėti, šis kambarys turi daug prisiminimų.
-Na, tu galėtum gyventi palėpėje jeigu tau taip tinka? -susirūpinęs žvilgsnis stebėjo mane.
-Ak, taip taip... -linkčiojau. -manau taip.
     Sju sukryžiavo rankas. Jis turbūt mąstė apie daiktų perkelimą:
-Ar galėsi mane nuvežti iki prekybos centro, nusipirkčiau dažų ir....
-Manau taip, be to tau reikia nuipirkti ko nors šiltesnio. -vykdančių tėtis.
    Abu nusijuokėme.