Ramių sapnų, saldžių blusų. II dalis.

Sekantį rytą pabudusi žinojau, kad sapnavau, bet niekaip neįstengiau prisiminti ką. Visą dieną būčiau ties tuo prasikankinus, bet dienos darbai per daug užėmė mano galvą. Nušliaužiau į tą velnio mokyklą, atsisėdau į tą velnio vietą prie lango, prie tos velnio neštos ir pamestos savo klasiokės, pas tą velnio fizikos mokytoją – Liuciferį. Gerai, perdedu – mokykla kaip mokykla – atsilupusiom sienom ir atsilupusiais mokiniais, ir mokytojo vardas yra Petras Vitkauskas.
 
Staiga sėdėdama išvydau vieną klasioką ir pajutau deja vu. Kurį laiką nesupratau, kodėl tai jaučiu ir negalėjau atgaminti, kur jį mačiau. Ypač jį. Tai buvo Vytautas – mano susižavėjimo objektas. Visi jį vadino Vycka, aš garsiai jį vadinau Vytautu, o mintyse – Vytuku, nors kaži ar tinka jį vadinti Vytuku. Per pernai vasarą jis išstypo vos ne dvigubai ir dabar buvo apie metro aštuoniasdešimties ūgio, kasdien po truputį platėjančiais pečiais ir beveik suvyriškėjusių veido bruožų. Taigi – tikras mačo. Visgi, ne jo išvaizda mane pakerėjo, nes tarp dešimtokų jau buvo tokių pat išvaizdžių vaikinų. Man patiko jo elgesys. Jis visad su visais buvo draugiškas, viskam dėmesingas, puikus mokinys, mandagus, aktyvus ir nebuvo rakštis tamsioj vietelėj, kaip dauguma dešimtokų vaikinų... Visiška mano priešingybė. Kaip sakant – priešingybės traukia. Tiesa, kol nesutikau Vytuko, tol maniau, kad tai visiška nesąmonė. Visgi, prieš dvejus metus, net apie tai nesusimąstydama, pati patikrinau šią teoriją, kai išvydau Vytuką. Bet kaip bebūtų, nežinau ar jį traukia priešingybės. Kad ir kokia pašėlus bebūčiau, apšlapinti berniuko batus yra lengviau, nei tiesiog pasakyti labas patinkančiam bernui.
 
Taigi, negalėjau suprasti, kodėl jaučiu deja vu, nes tikrai prisiminčiau jį mačiusi. Staiga prisiminiau. Aš jį šiąnakt sapnavau! Iš sapno atsimenu, kad buvau vakarėly, kuris vyko mokyklos salėje. Tai buvo keista, kadangi visi mano sapnai, susiję su mokykla būdavo mažų mažiausiai nemalonūs ir keisti. Vakarėlyje kažką veikiau, tik negalėjau prisiminti ką. Nuėjau į mokyklos koridorių, kur lakstė pradinių klasių vaikai ir nuėjusi į darbų kabinetą apsidariau. Kažko ieškojau. Buvo keista, nes kabinete stovėjo lova. Neradusi to, ko ieškojau grįžau į vakarėlį ir ėmiau šokti. Nepamenu iš kur išdygo Vytukas, bet ėmėme kartu šokti. Atsimenu, kad man žiauriai patiko jo artumas ir jo prisilietimai kaitino man odą. Ir vėl nepamenu kaip, bet atsidūrėme toje klasėje su lova... Ohoho kokie sapnai! Geriau nei „Saulėlydžio“ saga! Vis dar begalvojant apie sapną ir mėgaujantis jo atsiminimų likučiais atsirado didžiulis noras valdyti sapnus. Tik įsivaizduokit ką galėčiau daryti! Nepaleisčiau Vytuko iš savo raudonai lakuotų nagučių nė sekundei ir nereikėtų bijoti, kad jis mane atstums, galėčiau pasivažinėti „Buggati“, galėčiau nueiti į prekybos centrą ir prisikimšti tiek saldainių, kad akimirksniu mano visi dantys sugestų, galėčiau sustabdyti laiką ir padaryti taip, kad neįmanomi dalykai būtų įmanomi, o įmanomi – neįmanomi... Rodos užsispyrimas į kovą atsivedė smalsumą. Dabar nekantrumui ir nuoboduliui šakės su šakutėm... Bent jau kol kas.
 
Visą mėnesį bandžiau valdyti savo sapnus. Deja, nesėkmingai. Visgi pastebėjau pokyčius. Sapnai tapo malonesni, juos geriau prisimindavau. To man pakako, kad tęsčiau savo tyrimą. Dabar daug mieliau eidavau miegoti. Prieš užmiegant jaučiausi lyg einanti į kino teatrą ir laukianti kokį filmą šiąnakt parodys. Tik gaila, kad negalėdavau su savimi pasiimti popkornų.
 
(Krentu. Krentu ir krentu. Aplink juoda, bet keista, kad aš esu ryškiai matoma, lyg mane apšviestų šimtai tų prakeiktų Vitkausko atneštų, jo „ypatingo“ veikimo lempų, kurios šviesdavo šalta, ryškia šviesa. Pati gulėjau erdvėje keistai išsirietusi. Taip, išsirietusi ir save stebėjau iš šono. Staiga atsidūriau savo kūne ir viskas ėmė suktis. Suktis, suktis, suktis... Iš pradžių lėtai, bet vėliau vis įsibėgėjant ir pasiekė tokį beprotišką greitį, kokį pasiekdavo mano stuobrys pusbrotkis, bepaišydamas saulytes ant asfalto su savo pirmu golfu. Įsikibau į kažkokį vamzdį ir bandžiau išsilaikyti. Sukimas nesvaigino galvos, netgi buvo malonus. Panorau, kad sukimasis nesiliautų. Staiga stulpas dingo ir dingau aš...
  Jutau kaip kabu ir plūduriuoju – neina suprasti, kokį velnią  aš ten išties veikiu. Be šio neįprasto kabėjimo/plūduriavimo pirmiausia pastebėjau aplink esant geltonus debesis, tarp kurių aš plūduriavau. Turiu pripažinti, niekada nebuvau sentimentali ir niekada neapsižliumbdavau spigindama į kokį nors, tipo nuostabų dalyką, tačiau šįsyk buvo taip nuostabu, kad žiopsojau į paprastus debesėlius žiauną atlapojus iki galo. Užsičiaupiau. Pažvelgiau žemyn. Nieko nesimatė, tik sysiuko spalvos rūkas. Vėl apsidairiau. Debesyse išvydau kažkokio didžiulio miesto kontūrus ir didžiulių kalnų viršūnes.
  Šįsyk pasijutau sėdinti sode, ant švelnios, auksinės žolės, kurią supo balti debesų kamuoliai ir atrodė it nublizginti boulingo rutuliai. Nežinau ko, bet jaučiausi labai patenkinta ir laiminga. Taip paskutinį kartą jaučiausi, kai vienam kietuoliui įdrožiau su kumščių į dantis.)

  Praėjus dar dviems mėnesiams jutau, kad ir toliau progresuoju. Jau prisimindavau beveik visus sapnus ir jei pasitaikydavo blogi sapnai – tai jie manęs netrikdydavo kaip ankščiau. Visgi atsirado viena problemėlė. Kartais būdavo sunku atskirti kur yra realybė, o kur sapnas. Va, kartą, kai sutikau savo bičiulį Edgarą, paklausiau jo, ar jis prisimenąs, kai jis nudžiovė iš kaimynės Saulės apatines kelnaites ir man padedant pakabino jas ant vėliavos stulpo, prie „Statoil“ degalinės. Jis tik purtėsi ir nežinojo apie ką kalbu. Sakė, kad tai tikrai prisimintų, jei tai būtų įvykę. Tik po didelių ginčų prisiminiau, kad tai susapnavau. Žinoma, jam neprisipažinau, kad sumaišiau sapną su realybe, tačiau pasijaučiau tikrai kvailai. Ir taip buvo nutikę nesykį ir ne du. Tai mane trikdė ir kartais vedė iš proto. Neįsivaizdavau kaip šią problemą išspręsti.