Ramių sapnų, saldžių blusų. I dalis.

Pirmą kartą apie tai išgirdau kalbant per televiziją. Šiuo metu ypač populiaru buvo tai, kas susiję su mistika ir magija: stebuklingi išgijimai, ateities numatymai, kelionės laiku, mistiški dingimai... Kadangi tuomet buvau smalsi šešiolikmetė, mane domino šie pasakojimai, nors niekada jais netikėdavau. Jau tokia esu – pati turiu savo akim pamatyti, arba tai neegzistuoja. Niekada nebuvau filosofė ir nekurdavau teorijų. Buvau žemiškas žmogus, kuris visas kišamas žinias ir faktus turėjo patikrinti pats, nebent yra svarių įrodymų. Va, pavyzdžiui kai buvau šešerių susiginčijau su kažkokiu berniuku, kuo yra geriau būti – berniuku ar mergaite. Žinoma, narsiai stojau į kovą už savo giminę. Kai jau pergalės pozicija buvo beveik mano rankose – berniukas mestelėjo, kad berniukai gali sisioti atsistoję. Pamenu, taip įniršau, kad net paraudonavau, bet tuomet prisiminiau, kad tai tebuvo pasakymas, nuostata. Niekada nebuvau bandžiusi šlapintis atsistojus, tačiau kaip mat atsirado nenumaldomas jausmas, lyg panižimas tarp menčių, kurį reik kuo greičiau numalšinti, kad būtinai turiu pati patikrinti šią teoriją. Tad kilstelėjau savo sijonuką, kuris buvo iki kelių, nusimoviau kelnaites su digimonais, pražergiau kojas ir tėkštelėjau čiurkšlę tiesiai ant bernioko nunešiotų sandalų. Šis apsižliumbęs (nežinau ko – ar dėl to, kad akivaizdžiai pralošė ginče su manimi, ar kad apsisiojau jo batukus) nuskuodė per kiemą namo. Tai va, esu žmogus, kuriam reikia viskuo įsitikinti.

  Ak, pamečiau temą. Tai va, sykį televizija parodė laidą, kurios tema buvo sapnai. Tai manęs nė kiek nesudomino, nes įsivaizdavau apie ką kalbės – pliurps, kad sapnai – asmenybės veidrodis, kad sapnai rodo, kokia yra žmogaus psichologinė būsena ir bla bla bla. Tačiau tąsyk apie tai nekalbėjo. Laidos metu buvo aiškinama, kad galima valdyti sapnus, kad tai yra tiesiog nuostabu, kadangi gali susikurti tokį pasaulį, kokio negali realiame, kad tai tas pats, lyg žaisti „World of Warcraft“ su krūta grafika ir panašiai. Tai mane sudomino. Visgi, jokie moksliniai tyrimai to negali patvirtinti, nes niekas negali matyti to, ką žmogaus smegenys sumąsto. Todėl tai tapo viena iš mano daugelių užduočių - patikrinti ar tai nėra tik bevertės šnektos. Ypač kai tai nebuvo sunku. Tuomet atidžiai išklausiau kiekvieną detalę ir įsidėjusi į galvą ruošiausi tąnakt bandyti sukontroliuoti savo sapnus. Žinoma, tai būčiau patikrinusi, jei ne mano sklerozė...

  Pabudus ryte prisižadėjau šiandien vakare būtinai pabandyti save užsiprogramuoti. Atėjus laikui miegoti išsitiesiau lovoje ir kaip per televizorių patarė – atsipalaidavau, tyliai šnabždėjau, kad privalau kontroliuoti savo sapnus ir pasijutusi visiškai kvailai užmigau.
  Jokio efekto. Sakė, kad taip pirmą naktį ir bus. Visgi, esu nekantri asmenybė. Gali būti, kad susipeš du stipriausi mano charakterio bruožai – užsispyrimas ir nekantrumas. Visgi nekantrumas į kovą atsives draugelį, vardu nuobodulys, taigi, jei užsispyrimas neatsives valios – jam bus kapiets.

  Savaitė taip ir praėjo – prieš užmiegant atsipalaiduodavau, atlikdavau kvėpavimo pratimus ir kartojau savo naująją maldelę, pavadinimu „rupūžių smeigtukas“. Nežinau, kodėl taip ją pavadinau, bet pavadinimas man laaabai patiko ir tiko, nes kiekvienąsyk ją sakant jausdavausi kvailai, it prismeigta rupūžė. Jaučiau, kad nekantrumas su nuoboduliu jau baigia įveikti vargšelį, jau stipriai aptalžytą užsispyrimą. Ilgai jis nebeatlaikys. Jei per kelias naktis visas mano darbas neduos bent mažiausio pirstelėjimo – mesiu tai velniop ir imsiu ramiai pūst naktimis sau į akį.