neapykanta(apysaka)

Tą dieną mes paklausime pragaro:
“Ar tu jau pilnas? ”
Ir pragaras mums atsakys: “Ar dar yra? ”
(Koranas)



Jaunius Kundrotas



NEAPYKANTA

Apysaka


NEAPYKANTA

    Teroristų vadeiva  Muchtaras Ben–Saidas pyko ant visko. Jis pyko ant Sadamo Huseino, kuriam atėjo į galvą mintis susidomėti bakteriologiniu ginklu. Tai žinoma  nepaprastai įdomus ir naudingas dalykas, bet Muchtaras bijojo, kad ir bakteriologinis ginklas gali likti nepanaudotas. Juk per praėjusią operaciją Prancūzijoje jo taip ir nepavyko kaip reikiant išnaudoti. Muchtaras tada stengėsi gauti iš Sadamo saugumo kanceliarijos leidimą pavartoti  plaučių maro blusomis  pripildytą bombą Paryžiaus metro stotyje. Tačiau bijodamas represijų, Muchtaras pasitenkino tik pusiau priemone: apnuodijo maro blusomis vieną Indijos provinciją ir tuo apsiribojo. Ben-  Saidas pyko ir ant Irako žvalgybos, kuri jau kelintą kartą iškrečia jam kiaulystę. Žiūrėk, čia vienas pavedimas, čia vėl kitas. O surengti rimtų teroristinių išpuolių niekas ir nepasiūlo.
  Ben –Saidas ėmė jausti priešiškumą ir generolui Kemaliui, kuris įtraukė jį į detalų bakteriologinio ginklo studijavimą, lyg kokį mokinį... Ben –Saidui pasirodė, kad nepakanka to, ką jis matė bandomajam poligone, iš kur lėktuvu buvo mėtomos porcelianinės bombos į pririštus prie geležinių stulpų žmones. Bombos buvo pripildytos užkrėstomis maru blusomis. Eksperimentatorius domino, kaip toli plinta parazitai, nukritus bombai. Tuo tikslu kiekvieną kartą žmones rišdavo prie stulpų įvairiame atstume vienas nuo kito. Tai buvo daugiausia Sadamo Huseino klanui neįtikę asmenys. Kad baisi liga nepaplistų, po kiekvieno tokio bombardavimo teroristų mokymo centrą apipildavo degalais ir viską jo paviršiuje sudegindavo. Ben-  Saidas matė, kaip nustačius parazitų skaičių tekusių vienam pririštam prie stulpo žmogui, jį taip pat apipildavo benzinu, ir jis sudegdavo kartu su bandomuoju inventoriumi. Sekančiam bandymui likdavo tiktai įkasti į žemę  geležiniai stulpai.
  Ben –Saidas nenorėdavo tikėti, kad plaučių maras yra tiek efektyvus, kaip kad teigdavo talibai. Jam įtikinti specialiai buvo atliktas eksperimentas: vieno bandomojo žmogaus nesudegino, bet su visomis atsargumo priemonėmis paliko jį gyvą tolesniems stebėjimams. Aprūpintas nepralaidžiais drabužiais ir kauke Ben- Saidas turėjo progos pats savo akimis įsitikinti, kaip greit apkrėstasis mirė. Ben- Saidui krito į akis, kad apkrėstasis mirdamas buvo pilnos sąmonės ir suvokė, kas su juo vyksta.
  Generolas Kemalis nusišypsojo ir mandagiai tarė:
- Mes viską apskaičiavome. Puolimo objektas, naudojant bakteriologinį ginklą, visada bus taikūs gyventojai. Be to bakteriologinių priemonių arsenalas anaiptol neapsiriboja maru. Galima pagalvoti apie kitas priemones, tiek pat veiksmingas.
- Na, o mes labai uoliai ruošėme kadrus, jų tarpe ir lakūnus, - geraširdiškai pasakė Ben- Saidas, -  instruktuoti ir mokyti mes paskyrėme pačius geriausius, labiausiai patyrusius vadus. Jų bazėms Sudane mes atidavėme geriausius lėktuvus iš tų, kurie pateko į mūsų rankas iš vokiečių vertelgų rankų. Žinoma, tai puiku. Tai mums labai padėtų šiandien. Bet mes turime galvoti ne tik apie “šiandien”, o ir apie “ryt”. Ryt aviacija mums bus labiau reikalinga negu šiandien. Ir kadangi kaip tik rytoj mes tikimės turėti daug lėktuvų, tai šiandien ir ruošiame jiems lakūnus “kamikadzes”. O ir aš pats galiu vykti į stovyklą lakūnu instruktoriumi. Aš gi mokiausi skraidyti pas amerikiečius. Juo lengviau bus man mokyti mūsų vyrus skraidyti amerikietiškais lėktuvais, jeigu jie pateks į mūsų rankas.





  Iškvietimai į Sadamo Huseino kanceliariją visada versdavo Ben- Saidą nerimauti. Tą nerimą vis aiškindavo savo baime Huseinui ir įtampa, kuri vyraudavo posėdžiaujant su artimiausiais Sadamo patarėjais – Al-  Buldan ir Kitab Bin Futuh. Mintis, kad ne tokie radikalūs fundamentalistai kaip jis nuolat bendrauja su Sadamu, anaiptol nešalino baimės, kad jo opozicija Huseinui gali iškilti aikštėn. Na, o jeigu visi jie, nepaisant jų opozicingumo, tėra tik provokatoriai, kuriuos pristatė prie jo pats Sadamas?.. Tuo atveju Ben- Saido baimė būtų dar labiau pateisinama.
  Ben- Saidas žinojo, kad šiandien jis kviečiamas pas Huseiną greičiausiai dėl jo vadovaujamų teroristų išpuolių prieš Jungtines Valstijas įvykių.
  Bet šį kartą jo ranka tvirčiau, negu reikėjo, suspaudė diržo sagę. Jis jaudinosi, ir tai jam buvo atkaru. Vis dėlto į posėdžių salę jis žengė tvirtu žingsniu, aukštai pakelta galva, negalima gi parodyti, kad kiekvienas atvykimas pas diktatorių reiškia kovą su nervais.
  Huseinas, Al- Buldan ir Kitab Bin Futuhas stovėjo pasilenkę ant stalo su išdėstytais žemėlapiais. Dabar  Huseino sūnus Kusajus Huseinas nieko neturėjo prieš terorizmo efektyvumo temą. Sprendžiant iš įvykių raidos pasaulyje, Kusajus nemažai padarė duotiems Sadamo pažadams realizuoti.
  Iš Sudano ir Alžyro ateidavo labai raminančios žinios: teroristinės organizacijos vis labiau kėlė galvą; “Al Qaeda” apginklavimo ir aprūpinimo šiuolaikine technika planai buvo sparčiai vykdomi. Po teroro išpuolio JAV “Al Qaeda” planai rėmėsi pasyvios gynybos strategija. Žodžiai apie “dievišką nuosprendį ir nulėmimą” nusakė visos islamo fundamentalistų stovyklų politikos prasmę. Ir šiuo klausimu negalima ginčytis, nes kito tikėjimo žmogui: Alachas yra gili jūra, ir bristi į ją draudžiama... Alachas yra neaiškus takas, todėl nebandyk juo eiti. Tai viena iš jo paslapčių, -  nekalbėk apie ją. Tas, kuris bando ją suprasti, priešinasi jo įsakymui, neigia jo visavališkumą ir veržiasi į jo paslaptį ir pavėnę...
  Tuo jis tikrai užsitraukia Alacho pyktį, -  jo vieta bus pragare. Koks baisus likimas!                            Tokie šūkiai, su kuriais islamo šventikai sakė kalbas miestų gatvėse ir bastėsi po visas islamo šalis, stiprindami musulmonų dvasią ir ragindami priešintis artėjančios atakos katastrofai.
  Esant tokiai įtemptai tarptautinei  situacijai, Kusajus nieko neturėjo prieš įvykių pagreitinimą. Dar optimistiškiau buvo nusiteikę visi tie, kuriuos Kusajus šiandien pamatė pas Sadamą. Apie Ben- Saidą, Futuhą, Al-  Buldaną neteko ir kalbėti: tie užmerktomis akimis balsavo už bet kokius avantiūristiškiausius Sadamo planus. Bet užteko tik pažvelgti į kupiną pasitenkinimo savimi ūsuotą Sadamo veidą, ir buvo matyti, kad jo pažiūra į tolimesnius teroro planus – taip pat nebuvo kitokia.
Sadamas tarė:
- Prieš pradėdamas kalbėti apie “žaliąjį teroro rėmimo planą”, aš noriu paklausti Ben- Saidą, ar įvykdytas mano pavedimas dėl “Al Qaeda” skyrių pridengimo.
- Neminėdamas taškų, kurie prezidentui Huseinui žinomi, pranešu: trys mūsų skyriai skirtingose šalyse teroro išpuoliams prieš Europos valstybes yra pasirengę. –  Ben-  Saidas kalbėjo, ignoruodamas visus esančiuosius. Jis su panieka žiūrėjo tiek į Sadamo patarėjus, tiek į kitus posėdžio dalyvius, ir kreipėsi vien tik į Sadamą. -  Osama Bin Ladenas laukia tik mano įsakymo – ir tie skyriai atakuos Europos didmiesčius. Specialus skyrius su labiausiai patikimais vadais išvyks operacijoms į Angliją ir Prancūziją.
Sadamas atidžiai klausėsi monotoniško Ben- Saido balso. Jam baigus, jis pasakė:
- Kol tęsis mūsų operacijos Europoje, mūsų slapti skyriai JAV turi būti atsargūs ir laukti pagalbos iš šalies, ypač iš Meksikos pusės.
- Tai aš garantuoju, -  ryžtingai pratarė Ben- Saidas.
- Pavedu jums tai. Garbė organizuoti naujus išpuolius prieš JAV priklausys jūsų vadovaujamiems skyriams.
- Aš dėkoju jums, prezidente. Laimingąją sėkmės minutę mes sveikinsime Alachą ir jus, prezidente.
    Sadamas Huseinas jau nebesiklausė Ben- Saido. Į nieką nežiūrėdamas, jis stukseno pieštuku į priešais jį gulinčią dokumentų krūvelę, tarsi visai užmiršęs apie pasitarimą, apie sėdinčius priešais jį patarėjus. Tik staiga Sadamas ėmė kalbėti taip, lyg būtų nė minutei nenutilęs. Jo balsas skambėjo vis garsiau.
  - Kelias Britanijai pakenkti mums lieka tas pats kaip JAV – oras ir lėktuvai. Ši silpnoji Anglijos vieta po mūsų išpuolių JAV nė kiek nesustiprėjo. Anglijos karinės pramonės gamybinis pajėgumas gana aukšto lygio, tačiau priešlėktuvinė apsauga šiek tiek atsilieka. Nereikėtų užmiršti ir bakteriologinės atakos prieš Angliją, jos gyvybinius centrus, Londoną... Operacija turi būti atlikta žaibiškai, atsižvelgiant į atsakomąją reakciją. Pakistano šventikas Mula duos propagandinį pretekstą šventajam karui – Džihadui. Nesvarbu ar jis bus įtikinamas, ar ne. Musulmonų šventiko niekas neims vėliau klausinėti, ar jis kalbėjo tiesą. Pradedant Džichadą, kalbama apie pergalę, o ne apie tiesą.
  Po trumpos pauzės Sadamas kreipėsi į šalia jo sėdintį Kusajų:
- Priminkite ponams pagrindinius “Žaliojo teroro rėmimo plano”  antrosios dalies punktus.
- Kas galėjo juos užmiršti?.. – buvo bepradedąs Kusajus, bet Sadamas jį pertraukė:
- Aš noriu dar kartą išgirsti.
Jau pasiruošęs Kusajus tuojau pradėjo:
- Dokumentas “Žaliasis karo planas” datuotas šių 2001 balandžio dvyliktąją, buvo pasirašytas generolo Kemalio ir asignuotas talibų vadovybės viršininko Bin Ladeno.
  Antroje jo dalyje sakoma: “ Prezidentas suteikė šias direktyvas dėl “Žaliojo plano”:
Pirma. Visi pasirengimai turi būti atliekami taip, kad operacijos “prasidėtų nuo šių metų rugsėjo 11 dienos”.
- Talibų vadovas! – Nesikreipdamas į nieką ir apsimesdamas nekantriai laukiąs atsakymo, šūktelėjo Sadamas.
Ben- Saidas  pakilo ir tarė:
- Įvykdyta.
Huseinas tyliu galvos linktelėjimu įsakė Kusajui tęsti.
- “Vyriausioji talibų  ginkluotųjų pajėgų vadovybė, -  skaitė jis, -  turi paruošti tikslų kalendorinį planą “Žaliajam planui” įvykdyti, ir suderinti dviejų ardomųjų rūšių veikimą”.
Sadamas pertraukė:
- Ar tam ruošiamasi?
Futuhas pakilo kiek lėčiau nei Ben- Saidas .
- Aktyviai ruošiamasi.
- Trečiasis punktas? – Paklausė Sadamas. Nežiūrėdamas į dokumentą Kusajus tarė:
- Visi pasiruošimai pagal trečiąjį punktą atlikti laiku.
Huseinas iš  lėto apžvelgė savo sunkiu žvilgsniu pasitarimo dalyvius ir sustojo ties paslaugiu Al- Buldano veidu.
- Kaip reikalai?
Al- Buldanas ėmė kalbėti taip greitai, kad Sadamas vos galėjo jį suprasti.
-  Jūsų sūnaus Kusajaus pranešimas, kad jūs, prezidente, vakar aprobavote priemones, kurių aš ėmiausi išpuoliams finansuoti ir uždarbiui bei kainoms reguliuoti, o taip pat priemones, užtikrinančias mums sėkmę ypatingų aplinkybių ir aukų atveju, leidžia mane jaustis labai laimingu.
    Tai pasakęs, Al- Buldanas nusilenkė prezidentui, kuris sėdėjo nejudėdamas, įbedęs akis į jo veidą.  Sadamas Huseinas net nekrustelėjo, ir įtempta jo veido išraiška nepasikeitė. Bet, matyt, Al- Buldanas dėl to nesumišo ir taip pat gyvai tęsė toliau:
- Džiaugiuos galėdamas pranešti jums, mano prezidente, ir jums visiems, ponai, - jis dukart nusilenkė: pirmą kartą –pagarbiai Huseinui ir antrą –trumpai-  sėdintiems kaip statuloms patarėjams. – Per paskutinius kelis mėnesius aš jau esu pasiekęs tam tikrų rezultatų, besistengdamas pritraukti mūsų tinklui įžvalgius finansų patarėjus. Po išpuolio aktų per sumaištį rinkose mes gavome didžiulius pelnus. Mūsų finansinis sektorius yra apipintas mūsų tinklui priklausančiais žmonėmis. Tad jei net tarptautinėje piniginėje rinkoje ir kredito srityje būtų rimtų įvykių, tai jie negalės padaryti mums įtakos.
Huseinas sustabdė jį rankos mostelėjimu.
- Ar galite jūs laiduoti man, kad ginkluotės industrija nejaučia sunkumų nei dėl kredito, nei dėl grynų pinigų stokos? Ar galite jūs man garantuoti, kad mūsų pramonės vadovų interesai bus tvirtai apsaugoti ir jie galės visas savo jėgas skirti modernių ginklų gamybai vystyti? Rūpintis jų investicijomis, apsaugoti juos ir garantuoti pelną – štai jūsų reikalas.
-  Garantuoju, prezidente.
-  Ar jūs pranešėte apie tai karinės pramonės vadovams?
-  Taip, prezidente.
-  Jų interesai-  mano interesai. Mano reikalai –jų reikalai.
-  Suprantu, prezidente, -  Al- Buldano balsas pasidarė įtaigus-  aš pasiruošiau negailestingai sumažinti visas reikmes, neturinčias gyvybinės reikšmės, o taip pat visas visuomenines išlaidas, kurios neturi karinės reikšmės.
  Vėl stojo tyla; Huseinas vėl apžvelgė sėdinčiųjų veidus. Šį kartą jis pirštu nurodė į Ben- Saidą.
- Ką jūs padarėte vienydamas musulmonus? Ben- Saidas  atsakė neatsistodamas:
- Man jūs pavedėte galutinai suvienyti visus islamo tikinčiuosius, gyvenančius užsienio valstybėse. Paskelbus Džichadą bus panaudotos visos priemonės. Aš noriu supažindinti jus su trumpu tekstu, kurį skleis po visą pasaulį mūsų mulos ir kiti šventikai: mes įpareigoti pareikšti, kad nuo šios dienos paskelbiame Džichadą ir kovosime tol, kol nugalėsime. Islamo priešai naudoja prieš mus bombas ir karinę jėgą. Pasipriešinimą turi skatinti ir mūsų religinė savimonė. Koranas liepia: Alache, Tu esi mano viešpats. Kam tu mane atiduosi? Tam, kuris mane plūs? Tam, kuriam yra duota galia mane užgaulioti ir žudyti? Tikiu, kad tavo gerumas supa mane. Todėl ieškau užuovėjos tavo veido šviesoje-  žėrėjime, kuris apšviečia tamsybes ir teisingai valdo pasaulio ateities raidą.. neleisk man niekuomet tave supykinti ir likti abejingam šventojo karo akivaizdoje. Nes tik tu esi galingas ir gali išgelbėti.
- Neblogai… labai neblogai… -  negarsiai suniurnėjo Huseinas.
Tai pasakęs, Sadamas iš lėto pakilo ir, lyg per jėgą vilkdamas savo didžiules pėdas, nuėjo savo kabineto link.



2001 metai pasižymėjo sudėtingais ir reikšmingais politiniais įvykiais. Jų pradžia suteikė vilčių teroristams ir stovintiems už jų nugaros teroro kurstytojams. Klausimas, kiek JAV, Britanijos ir Prancūzijos žvalgybos buvo informuotos apie Huseino, Bin Ladeno ir kitų planus niekšiškai pulti įvairių valstybių taikius gyventojus, turi istorinę reikšmę, kaip svarbus bruožas, apibūdinant moralinį teroristus dangstančiu valstybių veidą. Tačiau amerikiečiai žinojo daugiau, negu parodė. Nors Britanijos saugumo žvalgyba ir blogiau dirbo, bet ir ji turėjo pakankamai duomenų spręsti apie gręsiantį pasauliui pavojų. O vokiečiai buvo geriau informuoti ir už britus.
Pagal savo padarinius didelę reikšmę visai istorijos raidai turėjo, žinoma, tai, kad daugelis valstybių susivienijo kovoje prieš terorizmą. Besiginantiems talibams apsisaugoti nuo raketų smūgio bus sunku. JAV aviacijos junginiai smogdami į gyvybiškai svarbius teroristų centrus, sukėlė paniką Afganistano gyventojų tarpe ir dezorganizavo šalies valdymo aparatą, bet talibų kovinei dvasiai tai neturėjo didelės reikšmės. Pagrindinę vadinamų islamo fundamentalistų klika sudarė reakcingiausi fanatiniai elementai.
Pakistano siena su Afganistanu dabar pavirto vartais, pro kuriuos iš pietų galėjo skverbtis JAV  ir Britanijos specialiųjų pajėgų kariai. Tačiau kovoti kalnuose sunku ir pirmaeiliai moderniai armijai.
Tuo tarpu JAV neleido veltui nė vienos dienos. Jų papirkti ne tokie radikalūs arabai skverbėsi į visas su terorizmu susijusių valstybių visuomeninio gyvenimo sritis, pralindo į valstybių aparatą, talibų kovotojų gretas. Talibų pajėgų vadovybę, karininkiją net eilinius kovotojus demoralizavo dirbtinai kurstomi nacionaliniai vaidai. Buvo organizuojamos nacionalistinės demonstracijos, žudomi pavieniai radikalūs talibų žmonės. Vyriausiasis Afganistano kariuomenės vadas, pavydėjo smogikams iš Pakistano skirto milijardinio kredito. Niekas nežinojo, kur dingo pakistaniečio generolo Rachimo kontroliuojami milijardiniai kreditai apginklavimui.
Tačiau priešingai JAV generolų lūkesčiams, net begalinis jų specialiųjų jėgų pranašumas ir moderni technika pasirodė esą nepakankamos, kad sau keliamus uždavinius galima būtų laikyti išspręstus. Partizaninis karas kalnuose turėjo savo pranašumų. Prieš modernią techniką ir mobilias specialiąsias pajėgas pasireiškė talibų žiaurumas, patriotizmas ir organizuotumas: jie kovėsi už Afganistaną! Belaukdamas įsakymų CŽV kontrterorizmo skyriaus pareigūnas Vincentas Martinesas ne vieną kartą klausė savęs: kaip galėjo atsitikti, kad JAV vykdė netinkamą politiką ir nerėmė Afganistano opozicijos. Deja ekonominių sankcijų nepakanka norint parklupdyti šią primityvią šalį. Neleistina pasiduoti iliuzijoms, esą, iš anksto užtikrinus modernios ginkluotės  pranašumą, tuo pačiu užtikrinama ir tikra pergalė. Sovietų ir Afganistano karo pamokos pakankamai akivaizdžiai parodė, kad tokia nuomonė yra klaidinga. Kiekviename kare yra nugalėtojas, bet juk yra ir nugalėtasis. Aklai tikėti, kad nugalėtoju gali būti tiktai priešininkas, reiškia būti bukagalviu...


Koks malonus gyvenimas! Vėl Madridas, vėl puikus savas butas, savi senieji ispanai!
Biofizikas Sergejus Grigorenka pasišokinėdamas ėjo iš kambario į kambarį, su malonumu traukdamas savo plačiomis šnervėmis šiek tiek pašvinkusį ilgai negyvenamų kambarių orą. Velniop provincialusis Alžyras! Visą, ką buvo galima ištraukti iš kombinacijos su Ben- Saido raketų gamyklomis, ištraukta. Tai-  praeitis. Nuo tada, kai plačiai paaiškėjo, kad Ben- Saidui pavyko pritraukti garsų rusų biofiziką, dalyvauti karinės teroristų firmos reikaluose, pažiūra į Sergejų Grigorenką pasikeitė ne tik radikalių musulmonų-  komersantų sluoksniuose, bet ir Irako saugumo ministerijoje. Pats Ben- Saidas  atvežė Grigorenkos Žmonai Veronikai jos gimtadienio proga didžiulę orchidėjų pintinę. Grigorenka jautė piktą pasitenkinimą pagalvojęs, kad tokia pintinė senajam apuokui turėjo atsieiti mažiausiai du šimtus dolerių!
Puikus gyvenimas! Ach jei taip numetus nuo pečių bent dešimt metų! Galima būtų kaip reikiant išnaudoti tą aplinkybę, kad žmona šiandien išvyksta į Tokiją. Dukra ne kliūtis. Mergina pati džiaugiasi sugrįžusi į Maskvą.
  Žinoma, būtų įdomu pažiūrėti, kaip veikia jo dėka pagamintos sparnuotosios raketos, bet tam išeitų kaip tik tos kelios dienos, kurios jam lieka pramogoms, kol sugrįš žmona. Tačiau atsakyti į Ben- Saido kvietimą neigiamai jis negalėjo. Pats Ben- Saidas  nelydėjo jį ekskursijoje į Šiaurė Sudaną. Kol vyriausias konstruktorius gėrėsis savo kūrinių darbu, Ben- Saidas  grožėsis čia, Madride, kuo nors kitu.
- Kuo nors kitu, kuo nors kitu!..
Dėl tokios žaismingos nuotaikos bus daug maloniau iš Madrido skristi į Pietų Alžyrą. Ten veikė junginys, apginkluotas dviem naujais lėktuvnešiais. Iš pradžių Ben- Saidas  buvo numatęs išvažiuoti į Šveicariją. Bet sprendžiant iš visa ko, ten jis nebūtų saugus nuo kerštingos CŽV tarnybos. Jo nepaliktų ramybėje su karinėmis techninėmis paslaptimis ir vėl pradėtų gaudyti, kaip jau buvo kartą Bulgarijoje.
  Grigorenka skrido į Sudaną nuraminęs žmoną ta dingstimi, kad jis skrenda į tarnybinę kelionę JAV.
Lėktuvas nusileido dykumoje įrengtame aerodrome. Pasiųstas vadovybės karininkas jau laukė jų palydėti iki poligono.
  Generolas Kemalis, Grigorenka ir dar keletas karininkų, buvo sustoję žvaigždžių kalne. Iš kalno viršūnės jie stebėjo dviejų sparnuotųjų raketų smūgių galingumą, operacija vyko keli kilometrai toliau į šiaurę. lėktuvnešių paleistos sparnuotosios raketos skriejo į tuščius bandymams skirtus bunkerius; nuo trenksmo už Grigorenkos nugaros, byrėjo smulkūs akmenys. Net čia, kur stovėjo stebėtojai, oras virpėjo nuo sprogimų. Liepsnos stulpai kilo iš sugriuvusių bunkerių sienų likučių. Žiūronas drebėjo Grigorenkos rankose. Jis daugiau neturėjo noro gėrėtis šiuo ugnies jūros reginiu. Tai buvo jo proto, jo rankų kūrinys!
  Pasibjaurėjęs matytu reginiu, Grigorenka ėmė leistis nuo kalno, bet pusiaukelėje prisiminė neatsisveikinęs su generolu Kemaliu. Jis atsigręžė ir pamatė generolą: jis buvo pasviręs pirmyn, ir, neatitraukdamas žiūrono nuo akių, godžiai žiūrėjo į bandymus. Visa generolo poza, visa kas bylojo, kad reginys teikia jam didžiausią malonumą. Nustebęs Sergejus ilgai žiūrėjo į grobuonišką generolo figūrėlę. Žiaurus yra pasyvus gėrėjimasis naikinimo vaizdu, ir jis pats dalyvavo tame ugnies spektaklyje. Taip, dabar jis norėtų nusigręžti nuo savo rankų darbo.
  Kitą dieną pavargęs fiziškai ir prislėgtas psichologiškai, kaip niekad gyvenime, jis išlipo iš lėktuvo Madride. Grigorenka jokio bagažo neturėjo, bet jis ėjo vos vilkdamas kojas. Jo bute viešpatavo tyla, bet jis pats nesijautė ramus. Arti jo nebuvo nieko, kas primintų neapykanta degančių generolo Kemalio akių, bet Sergejus nesijautė laisvas. Apimtas šiurpo, vengdamas vienumos Grigorenka nusprendė su malonumu išgerti konjako viename iš Madrido barų...
  Grigorenka jau antrą kartą pažeidė taisykles, kai policininkas pagaliau jį sustabdė. Karšti buvo nepakeliamas, saulė įkaitino automobilį, asfaltas praskydo, atrodė, važiuoji ledu, tebūna tas karštis triskart prakeiktas...
- Kokiu greičiu važiavote, sinjore? – vos palytėjęs kepurės snapelį, paklausė suprakaitavęs policininkas.
- Didesniu, negu leista, -  atsakė Grigorenka.
- Gerai, kad prisipažįstate kaltas. Prašyčiau vairuotojo pažymėjimą...
- Grigorenka patapšnojo sau per kišenes ir beprasmiškai nusijuokė. Tada policininkas prabilo:
- Na pasijuok, pasijuok, Sergejau, tu taip linksmai juokiesi. Paskui jis spustelėjo pistoleto gaiduką ir sutraiškė Grigorenkos galvą. Apipylė jį ir automobilį benzinu ir atsiklaupęs spragtelėjo žiebtuvėliu.


Viskas žlugo. Pašlijo planai greitu laiku organizuoti naujus teroristinius išpuolius. Bendra artimųjų  rytų krizė vis labiau gilėjo. Nepastovi lygsvara pasaulyje vėl buvo nepataisomai sutrikdyta. Su išpuolio prieš JAV sprogimo jėga pasireiškė visi paslėpti prieštaravimai tarp svarbiausių didžiųjų musulmoniškų valstybių. Tatai ir nulėmė, kad galimas trečiojo pasaulinio karo gaisras, jau keletą metų siautęs įvairiose žemės vietose. Dangstomas įvairiomis diplomatinėmis formulėmis, prasiveržė, bet jo liepsna siaučia tik Afganistane. Jis jau artėja prie pačių kurstytojų  urvų. Nuošalėje pasiliko Irano ir Pakistano svarbiausieji sąmokslininkai prieš taiką pasaulyje, kuriuos nuo kruvinos kovos židinių skyrė atstumas ir bailumas. Jie tikisi išvengti karo gaisro bei jų žodžiais kryžiuojamo viso likusio nemusulmoniško pasaulio pykčio.
  Tiesą sakant, Ištūnoti nuošalyje tikėjosi ne tiktai islamiškieji radikalai Pakistane, Irane. Tokią pat viltį puoselėjo ir jų padėjėjai iš viso pasaulio. Kurstytojų pinklės nukrypo prieš juos pačius.
Prezidentas Bušas susiraukęs įtraukė oro. Šviesa, patenkanti pro nuleistą, geltoną lango užuolaidą, teikė visam kambariui linksmos, saulėtos išvaizdos. Už kito, praviro lango medžių lapuose šiureno smulkus lietus.
Pasklidęs kambaryje salstelėjęs kvapas palengva užleido vietą dvelkiančiai iš parko gaivinamai drėgmei.
  Bušas kabinete buvo vienas. Jis sėdėjo savo mėgiamoje rudoje sofoje. Jo svajingai mąslus žvilgsnis buvo nukreiptas į paveikslą, kabantį virš knygų spintos. Baltas kliperis plaukė žalsvai mėlynomis bangomis, apsuptas rūko debesėlio. burės išsitempusios, atstačiusios krūtines, priešakinė burė taip išsipūtus, tarytum tuoj nutrūks nuo stiebo ir, pralenkdama laivą, nulėks į tariamas vandenyno platybes...
  Prezidentas žiūrėjo į paveikslą su tokiu susidomėjimu, lyg jis nebūtų buvęs labai seniai pažįstamas ligi smulkiausių detalių. Dievas mato, kaip jis norėtų dabar atsidurti laivo denyje, pajusti po kojomis, - kaip tik po kojomis, o ne po kilnojamo krėslo ratais, - lygias denio lentas. Ir plaukti, plaukti į beribius tolius!..  Artimųjų įsitikinimas, kad gyvenimas išlepino jį pasisekimais, kad jo kelias buvo sunkus triumfas, hipnotizavo ir jį patį. Bet tomis dienomis, kai jo, realisto  blaivumas paimdavo viršų prieš komplimentus ir savęs apgaudinėjimą, jis imdavo analizuoti įvykius. Tuomet aplinka jam atrodydavo visai ne tokia linksma: teroristinis išpuolis prieš nekaltus civilius buvo  nereikalingas ir žiaurus. Jis negali pasakyti nei sau, nei kitiems, kad Amerikos laivo likimas paliks ramus...
  Aštrus valstybinio veikėjo ir apsukraus politiko protas diktavo jam, kad ši politinė krizė, didžiausia JAV istorijoje. Galvodamas apie tai, kas padaryta ir ką reikia padaryti, Bušas savo uždavinį vertindavo šitaip: Goras, Pauelas, Klarkas mėgino nustatyti aiškias gaires laivui, kuriuo turėjo plaukti JAV laivas.
Džeimsas Maironas šaunus vyrukas: Įšaldė bankų sąskaitas priklausiusias Afganų talibams.
Tačiau tarp teroristų yra ir atsargių žmonių. Jie žino, kad geriau už pelną imti vos kelis procentus po truputį ir ilgai, negu vieną kartą daug ir per tą patį sudegti. Įvairių šalių finansų ministerijų fiskalinė sistema dirba geriau negu FTB...
Galvodamas apie sunkumus ir pavojus, laukiančius jo dabar, esant itin sudėtingai padėčiai pasaulyje, Bušas prisiminė vieną savo pareiškimą., kad jis visada buvo ir tebėra karo priešininkas. Bet čia jam kilo nemaloni mintis: tas bodėjimasis kruvinais susidorojimais buvo egoistinis. Karas jam atrodė atkarus tik tada, kai jis grėsė JAV. Kariniai veiksmai, atskirti nuo žemyno vandenynu, jam buvo abstrakcija. Jis atidžiai sekė, kad toji abstrakcija netaptų prieš laiką realybe. Tačiau rugsėjo 11 dienos įvykiai parodė, kad reikia kardinaliai keisti užsienio politikos įvykių  raidą. dabar niekas nesukliudys užmesti antsnukį terorizmui. Padėtis komplikuota, bet... kantrybės! Kantrybės ir ištvermės! Labai gaila, kad maža kas iš Amerikos kariškių supranta, kaip atsargiai reikia manevruoti. Dauguma jų, ir miegodami mato jau prasidėjusias atakas…


    Vienas iš nuteistųjų Čečėnijos karo vadų buvo laikomas atskiroje kalėjimo kameroje. Rusijos žvalgybos karininkas Kirilas Sanbajevas įtaigiai kreipėsi  į vadą:
- Tai jūs dirbsite mums.
- Sutinku. Vadinasi mano infiltravimas į talibų grupuotę – ne žaidimas. Talibai įsivaizduoja, kad jeigu Bin- Ladenas pateks į JAV kalėjimą, tai tai ten išsaugos savo paslaptis. Jis patapšnojo sau per kaktą ir, prisiekiu jums Alacho vardu, kai tik išsikrapštysiu iš šio narvo –dirbsiu, taip, kaip niekad dar nedirbau: surinksiu žodis į žodį, raidė į raidę visą ką sužinosiu apie jų tinklą. Būdamas tarp jų vaidinsiu kvailiuką. Daug neplepėsiu, per daug nelysiu niekam į akis. Už mane kovos kiti, o aš žiūrėsiu, rinksiu duomenis. Talibų kariniai ryšiai ir pramonė – tai riebiausias pyragas, kurį kiekvienos šalies žvalgyba nori pačiupti pirma.
- Teisingai, - tarė Sanbajevas. -  Su CŽV mes nesiriesime, dabar mes jų pusėje ir gautą žvalgybinę informaciją jiems maloniai suteiksime. Ir nereikia būti kovotoju. Žvalgyboje iš to nieko neišeina… būkite meilus su tais, prieš kuriuos jūs rinksite įrodymus. Tegul Bin- Ladenas lieka vienišesnis.
- Bet jis nekvailas, staiga pasakė čečėnas blaiviai ir tvirtai.
- Bet jis neturi kitos išeities. Jis turi smaugti jį nepalaikančius musulmonus, kad gerai sugyventų su kitais. Jam svarbu tik nesuklysti .
- Tas klausimas, turbūt, svarbus kiekvienam.
- Tiesą sakai, drauguži, -  linktelėjo galvą Sanbajevas. -  Tas kuris teisingai pasirenka, tampa galva, kas suklysta, patenka į kapines. - staiga Sanbajevo balsas suskambėjo liūdnai. -  Klausykite Chasanai, mudu galėsime velnioniškai daug nuveikti šiame mūsų slaptame pasaulyje. Dabar jūs tapsite fanatišku musulmonu. Štai kuo jūs turite remtis. Pagaukite juos fanatiškumo meškere. Jie dievina Alachą, o tai neblogas šansas kalbant su lyderiais. Juos labai dažnai galima tuo kabliuku pagauti. Aš pats visada buvau labai geras musulmonas, juk ne be reikalo važiavau į Meką paliesti juodojo akmens ka, abos kertėje! Ir garbės žodis aš niekada to nesigailėjau –tai velnioniškai padėdavo man tvarkant reikalus.
  Viskas vyko velnioniškai tiksliai, taip, kaip ir turėjo būti. Chatabas ir Bin- Ladenas juo pasitikėjo.
  Smegenyse nuostabiai ryškiai ir greitai praslinko saulėlydžio nušviestų pilkų Čečėnijos kalnų paveikslas, aiški vingiuoto kelio juosta, uola ir barzdotas Bin- Ladeno veidas.


Po kiekvieno sprogimo, apiberiančio jį smulkiais akmenimis, Chasanas pašokdavo ir nusipurtydavo. Tai darydamas, jis taip linksmai juokėsi, lyg tai būtų buvę ne rusiškų raketų sprogimai. Bin- Ladenas  su malonumu ir kartu nustebęs žiūrėjo į draugą: Tai jau buvo ne senasis Chasanas, kurį galėjo pamokyti kiekvienas nuovokus čečėnų smogikas, - dabar jis pats mokė, ir ne tik naujokus. Kovos Afganistane patirtis čia, pasirodo, visai pravertė. O kalnuose lengva susirasti priedangą.
- Visą amželį kariaučiau tokioje žemėje! – linksmai pasakė Bin- Ladenas. Reikia, kad raketa pataikytų tau į akį, kad padarytų tau žalą.
- O mano vade, jūs vis dar tikite, kad rusai pradės puolimą?
- Nemanau, Chasanai. Leisiu sau pasakyti: ką jie gali padaryti? Juk jie matė, kad dar keletas dienų – ir padėtis taps nebepataisoma, tiek nebepataisoma, kad mes tapsime nebepasiekiami. Jeigu rusų pajėgos tuoj pat nepasinaudos ta aplinkybe, kad mes dabar esame šiek tiek pažeidžiami, ir nesmogs į pietus…
- Chasanas tylėdamas įsmeigė žvilgsnį į Bin- Ladeną:
- Atrodo jūsų teisybė... nuo to, ar sužinos rusai, kad dabar ir tik dabar jie turi nukreipti smūgį į pietus, priklauso mūsų likimas...
- Vienu žodžiu... –Bin- Ladenas atsisuko į Chasaną ... priimkite vadovavimą. Aš išeinu valandai ar dviem.
- Mano vade...
- Reikia nustatyti tvirtą ryšį su artimiausiu Chatabo daliniu, -  griežtai pasakė Bin- Ladenas. Tai svarbus, labai svarbus dalykas, Chasanai. Aš turiu tai atlikti pats!.. einu.
Žnyplės, į kurias Chasanas norėjo įvelti Bin- Ladeną, buvo nukirstos. Kampanijos eiga prieš Bin- Ladeną pakrypo kita linkme. Vilkiška smogikų  prigimtis ir gyvenimo dėsniai jų pajėgose yra tokie, kad stiprus kovotojas negali likti abejingas, kai jo stiprus priešininkas mėgina pavogti iš jo visraktį. Kadangi čečėnų kovotojai nepaisydami savo sunkios padėties, neparodo jokio noro derėtis, tai rusai bandys įvykdyti specialiųjų pajėgų desantinę operaciją. Pasiruošimai jau turi būti užbaigti iki lapkričio vidurio. Bet... pasikėsinimas į Bin- Ladeną gali viską pakeisti, viską apversti... čečėnų kovotojai, mokėjo atskirti baltą nuo juodo. Jų žmonės buvo išėję patriotizmo mokyklą – jie turėjo kovos patirtį. O juk anksčiau čečėnų liaudis, niekad nežinojo, kas yra valstybė, sava valstybė. O nugalės tas, kuris geriau informuoja, tik informacija turi sruventi ne vien iš galvos, bet ir iš širdies... Vadinasi man lieka tinklas, tada bus logiška jei aš patikrinsiu ir anksčiau rusų žvalgybai dirbusius žmones. Po to atmesti visus, kuriems neprieinama slapta informacija. Sutelkti dėmesį į asmenis, kurie daug žino, mąstė Chasanas.
Aš pradėsiu pirmas, ir kišiu nagus prie tų problemų, kurias apima rusų valstybės saugumo prerogatyva.
... Valdybos viršininkas generolas Sanbajevas, išklausęs Chasano pranešimą tarė:
- Operacijos pradžia labai gera, jūsų skubus pranešimas apie apie Bin- Ladeno slaptavietės vietą ir ten rengiamą pasitarimą su Chatabu rodo, kad toks intensyvumas galimas tik svarbių karinių operacijų išvakarėse. Dabar aš apdorosiu informaciją kurią jūs man suteikėte, ir perduosiu duomenis CŽV.
- Rusų karinis lėktuvnešis puolė Bin- Ladeno ir Chatabo bazę kalnuose. Lakūnas spūstelėjo mygtuką ir iš oro paleistos sparnuotosios raketos smogė į slaptavietę.
-   Chasanas nesuklydo. Bin-Ladenas ir Chatabas ten posėdžiavo.
- ... JAV spauda tvirtino, kad terorizmui suduotas rimtas smūgis.

                                                             

Futuhas sėdėjo tylėdamas, žemai nuleidęs galvą. Tada Ben- Saidas  tarė:
- Jau ir prieš XIX amžių buvo jaučiamas vakarų pranašumas, bet jis dar nebuvo pakankamas sukrėsti iš esmės islamo tautų požiūriui į save ir pasaulį. Nuo Napaleono žygio musulmonų pasaulis mažėjo pastebimai dešimtmetis po dešimtmečio iki šiuolaikinio visapusiško islamo – valstybės susiskaldymo į karalystes, respublikas, diktatūras. Būdinga, kad net islamo valstybei subirus ir civilizacijai nusmukus, islamas yra tas pats savo religija –tikėjimu. Skirtingas mūsų valstybiškumas yra šiuolaikinis islamo tragizmas. Bet mūsų priešas vis tiek nelaimės. Ir pralaimės, kad ir koks būtų suktas. Jis negali turėti tvirtų pozicijų, nes dauguma musulmonų nusiteikę labai patriotiškai – juos slegia iššūkis islamui ir musulmonų gyvenimo būdui. Aš labai gailiuosi dėl savo klaidų ir pasirengęs griežčiausiai kritikai. Kartu esu nepaprastai sujaudintas, kad organizacija kaip ir anksčiau pasitiki manimi, leidžia tęsti Džihadą. Prisiekiu, kad niekada nepažeminsiu savęs draugų akyse. Mūsų žmonės sugebėjo likviduoti provokatorių ir išdaviką Chasaną. Kare nuostoliai neišvengiami. Praradę vienur, mes laimėsime kitur...
  Bet būdavo minučių, kai Ben- Saidas  suprasdavo: neigti tikrovę beprasmiška. Kad nusilenkti tikrovei neišvengiama, parodė ir tas faktas, kad Sadamo Huseino jau nebėra gyvųjų tarpe. Ir štai daugelis jo bendražygių – jau lavonai. Bet ne, ne visi: baisios likimo ironijos dėka tas, kuris nepateisino savo misijos, Futuhas, gyvas ir sveikas!.. kas tai amerikiečių politinis žaidimas, atlyginimas už nuopelnus?..
Ben- Saidas  atsistojo, ir nubėgo prie durų. Jis nebegalėjo pasilikti čia, užgriuvusi ir suspaudusi pilvą baimė vertė jį vemti. Kas bus, jeigu ir jį likviduos… Kai Ben- Saidas  išėjo iš bunkerio, buvo jau visai tamsu. Jis slinko nematydamas nei kelio, nei aplink klegančių turgaus prekeivių. Tik blykstelėjus už kampo į akis raudonai liepsnai, jis pakėlė galvą ir sustojo nustebęs ir išsigandęs. Jo veidą iškreipė neapykantos kupina grimasa, ir jis, nervingai lamdė savo pirštus.
  Aikštė buvo pilna žmonių. Jie linksmai bruzdėjo aplink degantį JAV prezidento fetišą ir kažką nesklandžiai dainavo. Virpančiuose ugnies atspindžiuose atrodė, kad bjaurios lėlės kojos atlieka beprasmiškus lyno akrobato judesius.
Ben- Saidas niekada nepamirš tos nakties! Nuo to laiko, pamatęs bet kokią virvę, jis prisimindavo Bin- Ladeno žodžius, švietusius auksinėmis raidėmis ant šilko audeklo: “Šventasis karas”! Kraujas tvinksėjo smilkiniuose: “Šventasis karas”!.. Karas…Karas…
  Atmintyje maišosi įvykiai, žmonės. Ne, jau nebe žmonės, o numirėlių kaukės. Iš visų paskutinių Bagdado dienų karinių pasitarimų dalyvių išskyrus jį, gyvas liko, matyt, vienas Futuhas…
Ben- Saidas  sunkiai priverčia savo atmintį peržvelgti prabėgomis ilgą eilę asmenų, iškylančių prieš jį su neapykantos iškreiptais bruožais. Džihadas laikinai pralaimėtas…
  Toliau viskas susimaišė kažkokiame slogutyje, kuriame Ben- Saidas  negalėjo nustatyti įvykių nuoseklumo. Jis tiktai atsiminė, kad kartu su patarėjais įsėdo į lėktuvą. Jis miegojo kelyje, lėktuvui nusileidus Libijoje, aplink juo zujo kareiviai. Italas Santovito pasisveikino su Ben- Saidu  ir paėmęs už parankės privedė prie džipo... na, opo to... po to viskas ėjo kaip sviestu patepta: pirmasis pasikalbėjimas su Libijos generolu ir Santovito, pasiūlymas pailsėti. Ben- Saidas  norėjo pasitarti su Santovito.
- Pasakykite, ar planas susprogdinti viaduką Turine prie NATO bazės nepasikeitė?
Santovito pliaukštelėjo sau per kelius.
- Apie kokį pasikeitimą galima kalbėti?! Po sprogimo toje teritorijoje mes panaudosime bakteriologinį ginklą – juodligės bakterijas. Tad šiai operacijai pasirinksime vėjuotą dieną.
-    Puiku, pone, Santovito tokia operacija atitinka ir mūsų organizacijos sumanymus. Dabar mes keičiame musulmoniškos armijos sudėtį ir strategiją. O tam reikalingas laikas. Mes padarėme klaidą, dėdami viltis į Pakistaną, kaip į vienintelį  mūsų  ramstį prieš JAV. Istorija parodė, kad toks nestabilus ramstis nieko vertas. Mūsų radikalai skaudžiai apsiriko, pasikliaudami Irano Šeichu. Jam ir jo gaujai mes išleidome vėjais daug dolerių.
Išleidot vėjais? – tarė Libijos generolas, linguodamas galvą. Ne, Alacho karių kraujas nepražuvo veltui. Repeticija prieš spektaklį, kurį mes dar sykį kruopščiai suvaidinsime.
  Santovito be ceremonijų patapšnojo Ben- Saidui per nugarą.
- Aš manau viskas susitvarkys. Nors, reikia pripažinti, fatališkos nesėkmės dėka šį sykį amerikiečiai smarkiai pralenkė mus. Tiesa, jūs, nuleidot jiems kraujo, tačiau jie švariai nokautavo jus. Velniškai nepasisekė. Kažkas šiose rungtynėse buvo nenumatyta.
- Taip, -  nuleidęs galvą ant rankų, tarė Ben- Saidas. Sadamo Huseino nėra, nėra Kusajaus, Bin- Ladeno, Chatabo... ė, tai ne tokia jau bėda. Kai nevykėliai pasirodo nevykėliais, jiems ir reikia eiti tenai, kur jie visi nukeliavo. Žmones juodajam darbui dabar mes rinksimės apdairiau. Su tvirtais kumščiais ir be tokio šlamšto galvose, kurio buvo prikimštos šių ponų galvos. Tai mums irgi gera pamoka: nepasikliauti pernelyg aklais fanatikais... amerikiečiams teks kariauti su šešėliu. Pagrindinis JAV uždavinys – maksimaliai išnaudojant specialiąsias tarnybas susikurti gerą duomenų bazę apie mūsų stovyklas – kur mes gyvename, kas mums vadovauja. Be agentūrinės žvalgybos mūsų uolose esančių bazių sunaikinti neįmanoma. Tiksliniais raketų smūgiais JAV problemų neišspręs: smūgiai tik sutrupins uolienas, o žalos mums nepadarys.
- Teisingai, -  pašokęs sušuko generolas.
Ben- Saidas  pakėlė į jį savo akis.
        - O ar jus nemanote, generole, kad amerikiečiai gali pareikalauti mane išduoti, paklausė Ben- Saidas .
- Jūs mums reikalingas – ir viskas! Pas mus jūs  būsite saugus. Jeigu reikės, mes pateiksime amerikiečiams net ištrauktą iš po lėktuvo nuolaužų jūsų lavoną.
Ben- Saidas  iš pasitenkinimo užmerkė akis.
- Aš taip pat noriu jums pranešti, kad JAV pastangos įšaldyti mano vadovaujamo tinklo “Al Qaeda” bankų sąskaitas nepaveiks mūsų organizacijos struktūrų. “Al Qaeda” turi daugiau kaip tris alternatyvius finansinius tinklus. Organizaciją visame pasaulyje valdo gerą išsilavinimą gavę žmonės. Jie gerai supranta tuos dalykus ir žino alternatyvas.
Ben- Saidas sėdėjo prisimerkęs, žemai nunėręs galvą ir, regis, buvo pamiršęs aplinkinius. Jis atrodė pavargęs, plačiuose skruostuose iš abiejų jo ereliškos nosies pusių buvo įsirėžusios gilios raukšlės, rankos suspaustos į kumščius gulėjo ant stalo.
  Santovito jau norėjo kažką sakyti, bet ūmai Ben- Saidas  prašneko pats:
- Šiandien... Šiandien aš sapnavau... savo mokytoją Bin- Ladeną, -  tarė jis ir vėl nutilo. -  sapnavau... kad amžinatilsį Bin- Ladenas mane smarkiai barė. Prikaišiojo, kam ne taip aršiai tesiu kovą!
Generolas su atjauta tarė:
- Ateinančios musulmonų kartos, Ben- Saidai, sugebės įvertinti jūsų nuopelnus teisingai. Juk istoriją rašo mokslo žmonės. O jiems svarbu nepagrąžinta tiesa! Dėl to jūs galite būti ramus! Ben- Saidas  karčiai šyptelėjo:
- Ačiū, generole…
  Po šešių dienų – geležinkelio viaduko linijoje Bolonija-  Florencija, netoli JAV karinės bazės, po ekspreso lokomotyvu Milanas -  Palermo sprogo bomba. Griuvus traukiniui nuo viaduko žuvo 152 žmonės. Paėjęs keletą žingsnių, Santovito pajuto, kad nebeturi kuo kvėpuoti – jį dusino  svilinamos mėsos kvapas. Juodų dūmų šydas driekėsi dangaus skliaute. Už posūkio Santovito pasitraukė atbulas ir užsidėjęs dujokaukę, išleido į orą juodligės bakterijų. Nuo šio ligos mirė 3000 niekuo nekaltų žmonių.
  “Karinės žvalgybos admirolui Džulijo Grasini.
Aplinkybės verčia mane betarpiškai kreiptis į jus, kai situacija, susiklosčiusi teroro akto vietoje, pasiekė kritinę ribą. Tačiau būtent dabar, mano supratimu, ši situacija gali tapti gera dirva realiai užtikrinant mūsų šalies saugumą.
  Be to aš asmeniškai galiu patvirtinti faktą, jog mūsų antras SIOS skyrius specialiųjų tarnybų vadovus perspėjo apie galimą teroro aktą mūsų šalyje. Mes ne kartą vidaus reikalų ministrui siuntėme dokumentus apie galimus palestinos ekstremistų išpuolius prieš aerouostus ir geležinkelius. Kaip antai, viename iš dokumentų mes rekomendavome sustiprinti šių objektų apsaugą. Kitame dokumente, išsiųstame, dieną anksčiau, perspėjome, jog geležinkelis gali būti susprogdintas 2002 metų spalio 16 dieną. Nežiūrint į tai, kad galimo užpuolimo datos skiriasi, reikalo esmės tai nekeičia. Prašau laikyti mano pareiškimą pasmerkimu tų žmonių, kurie vykdydami pareigas privalo atsakyti už savo valstybės piliečių saugumą. Dabar būtina išnaudoti visas galimas priemones, siekiant dezorganizuoti teroristų veiklą. ”
         
                                            Su pagarba
                                            Karlas Moska
                                          SIOS specialiųjų tarnybų kapitonas.
2002. XI. 21



        Yra dviejų rūšių terorizmas: paprastasis terorizmas ir išrankusis terorizmas.
Pirmasis susideda iš sprogstančių bombų visuomeniniuose pastatuose ir įstaigose, gatvėje, masinėse žmonių susibūrimo vietose ir aklai pasirinktų žmonių šaudymo šaunamaisiais ginklais… Išrankusis terorizmas, atvirkščiai, pasireiškia siekiant pašalinti tuos žmones, kurie gali kenkti terorizmui: tai žmonės galintys būti vienaip ar kitaip naudingi terorizmo priešininkams, taip pat tie asmenys kurie propaguoja taiką ir kenkia pasklisti terorizmo dvasiai pasaulyje, arba žmonės, kurių pašalinimas išprovokuotų represijas, ko pasėkoje “įtampos strategija” padidintų įtampą pasaulyje.
    Visa Amerika žinojo, kad Džordžo Bušo autoritetas, po išpuolio prieš JAV pakilo. Sudėtingas ir ilgas balsų skaičiavimas po prezidento rinkimų pagaliau jį atvedė prie kalno papėdės, kurio viršūnė atrodė amerikiečiams mirtingojo karjeros galimybių zenitu. Pasiekęs ją Džordžas Bušas prisiminė pasagą, kurią jo tėvas prikalė prie namo durų. Dar prieš pusmetį Bušas apie laukiančius jo išmėginimus negalėjo sapnuoti net baisiausiame sapne. Nuo to, ką ir kaip jis nuspręs atlikti ir atliks, būdamas karo prezidentu, priklausys istorinis prezidento palikimas. Jam prezidentaujant, visa baltųjų rūmų atmosfera buvo persisunkusi darbo-  didelio, įtempto JAV šeimininkų darbo, kuris tarnavo naftos, plieno, karo pramonės ir bankų karalių interesams ir viso pasaulio eilinių žmonių labui. Šis darbas nesiveržė kaip uraganas iš puošnių baltųjų rūmų sienų. Jis iššliauždavo iš tenai kruopščiai sušukuotas, su tokiais drabužiais, kurie bylojo apie klestėjimą, apie darbą visiems amerikiečiams ir ne amerikiečiams, apie teisę į laimę nepriklausomai nuo žmogaus odos spalvos, socialinės kilmės, ir materialinės būklės. Žodžiu, šis darbas turėjo visiškai korektišką išvaizdą, kurią daugelis laikė būsimojo laimingojo gyvenimo pavidalu. Tačiau noras tą pasiekti reikalavo didelio darbo ir apsukrumo. Norint paversti šį milijonų amerikiečių ir ne amerikiečių vargą auksiniu vieno tūkstančio amerikiečių klestėjimu, reikėjo daug, labai daug galvoti ir dirbti.
Sakoma, kad daiktai, kuriais ilgai naudojamasi, įgauna savo šeimininkų asmenybės antspaudą. Neabejotina, kad tokį asmenybės antspaudą įgauna kambariai, kuriuose žmonės gyvena, ir ypatingai tie, kuriuose dirba.
    Laikui bėgant, Bušo kabinetas nustojo pusiau svetainės išvaizdos ir pasidarė panašus į vietą, kurioje buvo kuriama velnioniškai sudėtinga kovos politika prieš Amerikos, ir ne tik Amerikos, teroristines jėgas. Kabinetas buvo kuklus, praktiškas, nors ir nenustojo Bušo išvaizdai būdingo aristokratiškumo. Jis neblizgėjo laku ir auksu, Jame nebuvo daiktų “ ką tik iš siuvėjo”. Jame visų pirmą buvo patogu dirbti.
  Visai kitokią išvaizdą įgavo kabinetas, kai į jį įžengė Bušo žmona. Kambarys tapo galantiško kolonizavimo epochos stiliaus štabu. Jis buvo skirtas paradinei prezidento gyvenvietei simbolizuojančiai JAV galybę.
  Prezidento patarėjas Džekas Nolte mėgo tvarką. Jo kabinete viskas blizgėjo, akino savo švara. Ir pedantiška tvarka. Kambarys tapo šie tiek panašus  į Džeko mėgstamus kostiumus: stipriai išlaidytus, pritaikytus jo figūrai.
Aristokratiškoji misis Buš žiūrėjo į viską palankiai. Sunku įsivaizduoti, kad tokį palankumą galėjo sukelti jos vyro aplink ją rūkomi smilkalai. Šie smilkalai mažai tebuvo panašūs į įmantrias meilikavimo atmosferą, kurioje maudėsi Buš. Visi be išimties nei tuo metu, nei kada nors vėliau nenuvokė, kad priežastis, verčianti Džeką rodyti Buš tiek dėmesio, anaiptol nebuvo simpatija. Jis gerinosi prezidento žmonai ir meilinosi jai tik dėl aštraus, neišdildomo, deginančio jojo sielą pavydo prezidento duomenų bazei. Džekas troško – tiek, kiek jis sugebėjo trokšti, -  kad  nors mažas pluoštelis informacijos, tektų Ben- Saidui.
  Žinodamas, kad prezidento žmona prieina prie jam reikalingos informacijos, Džekas slapčia tikėjosi, kad jam pasiseks patekti į šį informacijos lobyną...
  Beveik visą gyvenimą jis dirbo tarp turtingesnių už save. Visą gyvenimą jis raudonavo dėl to, ir manė, jog tai slėpti reikalinga. Dabar jis svajojo, kad anksčiau ar vėliau jis praturtės. Šią pandoros skrynią atidaryti buvo galima tiktai su prezidento žmonos pagalba.  Laisvalaikiu jie linksmindavosi lošdami šachmatais ir plaukiodami prabangia prezidento jachta, kurią jis liepė nupirkti iš vieno milijonieriaus, gyvenančio rytinėse valstijose.
  Jokio kito sporto, išskyrus bėgiojimą rytais, prezidentas nepripažino, bet užtat mėgo žiūrėti krepšinio varžybas, kurių metu nesiliaudavo gliaudęs žemės riešutus.
Prezidentas turėjo karų istorijos skaitymo pagimdytą aistrą, -  žaisti kompiuteriu strateginius žaidimus. Bežaisdamas jis mastė, kad tikras žaidimas su rimtais ginklais ypač pavojingas. Įvykių eiga pasaulyje sukėlė liūdnas mintis, kad pasaulyje jau mažai beliko žmonių, suprantančių, kad nei bepročių, nei nusikaltėlių negalima prileisti prie modernių ginklų.
  Buvo viena pirmųjų pavasario dienų. Prezidentas nubudo; Tokio gaivumo žavesį ne taip jau dažnai tenka pajusti žmonėms, turintiems nemažai metų. Tačiau Bušas buvo nepaprastai raumeningas ir tvirtas. O patekęs į Baltuosius rūmus, jis, apskritai, nusprendė, kad laikui dabar reikia įsakyti “Stok”! kovai su laiko  įtaka, šia žmonių rykšte, jo dispozicijoje buvo visas medicinos arsenalas. Prezidentas su malonumu vykdė gydytojo patarimą triskart per savaitę plaukioti baseine. Jo įprastas kompanionas šiame užsiėmime būdavo naujai iškeptasis generolas majoras Ričardas Hendersonas – prezidento karinis adjutantas. Kartais prie jų prisidėdavo Džekas Nolte, kuriam tekdavo rūpintis politinės mašinos reikalais.
  Tą  2002 metų paskutiniųjų vasario mėnesio dienų rytą Hendersonas žiovaudamas laukė pasirodant prezidento. Po naktinio girtavimo jam labai skaudėjo galvą, o burnoje jautėsi šlykštus skonis.
  “ Lyg man į burną kas būtų išspaudęs tuziną greipfrutų”, - pagalvojo Hendersonas ir su įnišiu užsitraukė cigaretę. Jis mintyse perrinko numatytus šiai dienai sąmojus, paruoštus prezidentui, jumoro mėgėjui. Nors Hendersonas ir buvo generolas bei karinis prezidento adjutantas, tačiau jis laikė garbės dalyku nenusileisti juokus krečiant jumoristui Džordžui Eskju, kuris tą patį vaidmenį turėjo ir prie naujojo prezidento. Hendersonas laiku sugebėdavo sušvelninti įtemptą  atmosferą. Jo juokai visada būdavo aštrūs, pasiekdavo tikslą ir sukeldavo skambų klausytojų juoką. Be to, Hendersonas buvo savotiškas tiesioginis laidas į Pentagoną ir jūrų ministeriją, nes išsaugojo ryšius nuo tų laikų, kai buvo Bilo Klintono štabo viršininkas ir suvienytosios štabų viršininkų grupės viršininkas.
  Džekas Nolte labai pavydėjo Hendersonui, kuris sugebėdavo vienodai laisvai kalbėti su prezidentu ir su juo.
  Šiandien  Hendersonas buvo ypatingai blogai nusiteikęs, ir sąmojai jam nesisekė. Jis mėgino pasitreniruoti su apsaugos agentais, tačiau ir šitie nereiklūs vyrukai nenoriai šypsojosi, nors buvo pasiruošę susijuokti tiktai todėl, kad padarytų prezidento numylėtiniui malonumą.
  Išėjusį prezidentą Hendersonas sutiko ne juokais, o vakarykštės dienos išgertuvių pasakojimu. Prezidentas buvo pavasariškai nusiteikęs, viskas jam atrodė taip žėrinčiai puikiai, jog jis dovanojo Hendersonui jumorą ir neslepiamu malonumu atsisėdo už sportinio “kadilako” vairo. Tai buvo jo naujas arkliukas. Anksčiau jis savo rytinį pasivaikščiojimą Vašingtono gatvėmis atlikdavo pėsčias, ir jam patikdavo, kaip sustodami praeiviai jį sveikindavo savo “paprastą vaikiną iš Baltųjų  Rūmų”. Nusipirkęs “kadilaką”, Bušas važiodavo į užmiestį ir ten pusvalandį vaikštinėdavo su Hendersonu.
  Pasivaikščiojimui baigiantis pasirodė Džekas Nolte. Bušas pasisveikino su juo kaip su senu bičiuliu:
- Lipkite į mano automobilį, gerbiamasis Džekai. Aš jums parodysiu, kaip reikia važinėti.
- Negaliu, prezidente, neturiu laiko.
- Argi jūs šiandien nepasiliekate pas mane?
- Skambino iš jūrų ministerijos – reikia vykti ten.
- Sugrįžkite greičiau.
Džekas Nolte sušnairavo į greta stovintį Hendersoną.
- Man reikia pasikalbėti su jumis, -  pasakė jis Bušui.
Jau iš tono ir Džeko išvaizdos buvo galima suprasti, jog pokalbis turi įvykti be liudininkų. Prezidentas greitai pasuko į artimiausią alėją.
- Tiktai keletą minučių, Džekai, -  tarė jis, -  šiandien man velniškai sunki  diena, -  pradėjo jis atsiprašančiu balsu, tartum svarbiausia prezidento pareiga būtų buvę susitikimai su Džekas Nolte.
- Tiktai keletą minučių,  ponas prezidente, -  sutiko Džekas, tačiau jo balse Bušas išgirdo tokią gaidą, kad jis sustojo kaip įbestas.
- Ar kas atsitiko?
- Nieko ypatingo… tačiau vis dėlto nemalonumas: Frenkas Verneris blogai elgiasi.
- Frenkas?.. Koks Frenkas? -  nesuprasdamas paklausė prezidentas.
- Aš sakau: Frenkas Verneris...
- Nepažįstu jokio Vernerio, -  jau kiek suirzęs pasakė Bušas.
- Aš maniau, kad jūs atmenate... tada leiskite paaiškinti: Frenkas – vyrukas, kuris palaikė ryšį su Irako generolu Futuhu, svarstant generolo vaidmenį perduodant mums informaciją.
- Prisimenu... ta istorija man nepatiko.
- Taip, -  sutiko Džekas atsidusdamas. Informacijos galėjo būti suteikta įvairesnės.
- Bet suteikta nebuvo, -  griežtai pataisė Bušas ir pagalvojęs pakartojo: -  tai buvo nešvari istorija, Džekai. Tokios blogai paruoštos operacijos neturi kartotis.
- Imsimės priemonių... bet ar tikėti iš Vernerio gaunama informacija? -  liūdnai sumurmėjo Džekas.
- Informacija reikia patikrinti, - tarė prezidentas, -  aš turiu mažai laiko, Džekai, -  pasakė prezidentas ir demonstratyviai pasižiūrėjo į laikrodį.
Mostu atsisveikinęs su juo, jis greitai nužingsniavo prie savo “kadilako”.
  Po minutės šypsodamasis, įsigilinęs į malonų galingos mašinos valdymą, jis dūmė plentu. Prezidentas jau įprato nematyti važiuojančių priekyje ir užpakalyje apsaugos automobilių. Jam atrodė, kad jis pats vienas skrieja erdvėse. Tai buvo puiku!..
  Gera būti prezidentu!



  Vašingtone, į vakarus nuo Baltųjų Rūmų, prie Pensilvanijos- aveniu, stovi senas, nepatrauklus, nešvarios pilkos spalvos namas. Dešimt metų šis nejaukus pastatas buvo slaptas teroristų centras.
  Į jį, kaip į istorijos pamazgų duobę, plaukė nepasotinamo keršto, neapykantos ir gyvuliškos baimės pagimdyto kurstymo srautai. Ten  maloniai būdavo priimami JAV gyvenantys islamo šventikai, arabų verteivos. Norėdami pasisamdyti patarėjais, smulkia ristele atbėgdavo buvę rusų karininkai; tikėdamiesi gauti keletą dolerių už klastingą gyvatišką šnypštelėjimą.
  Šiame padalinyje susikaupdavo visos mintys, idėjos, projektai, kuriuos vienaip ar kitaip galima buvo panaudoti sudėtingame diplomatiniame – diversiniame darbe prieš laisvės šalį, atsigaunančią po teroristinių išpuolių. Šio pastato sienos kvepia ir JAV sprogdintos ambasados Tanzanijoje laikų archyvų pelėsiais ir krauju. Iš čia, įvairios islamo fundamentalistų intrigos jau dešimt metų skleidžiamos po pasaulį, kaip nuodų srovelės. Čia buvo sudaromi ir tvirtinami islamiškojo terorizmo stiprinimo planai.
Nejaukiuose, pustamsiuose šio namo kambariuose sėdėjo tie, kurie mokėjo ir norėjo  pinti teroro politikos voratinklį. Dar prieš tai, kai ši teroro politika buvo pasaulio suprasta, kaip visa griaunanti politika, daugiau kaip prieš dešimtmetį, liesas žmogus išgąsdintomis kupranugario akimis, Osama bin Ladenas, gavęs iš šio namo patarimą, paskelbė savo išgarsėjusią Džihado doktriną. Jis labai sumaniai suteikė jai Artimųjų Rytų angelo sargo nuo klastingosios JAV pasikėsinimų saldžiakalbės agitacijos pavidalą.
  Nei Amerikos protestai, nei Europos abejonės ir nepasitenkinimas negalėjo pakeist fundamentalistų nuomonės.
  Osama bin Ladenas suprato: JAV turi galingiausią pasaulyje laivyną, didžiausią ginklų atsargą ir kiečiausiai prikimštą piniginę – visas pasaulis buvo jai prasiskolinęs.
Pensilvanija –Aveniu stovįs namas inspiravo Bin- Ladeno padarytą būtiną išgarsėjusios doktrinos aiškinimą:
- Mes jau nebesilpna, visų pirma savisauga besirūpinanti ir svetimos valios bijanti organizacija... Nauja galia atneša naujus įsipareigojimus... Mes norime patriotizmo. Mes norime kovoti, ši kova stiprintų mūsų žmones ir tautas. Tai savaime geros dorybės...
Bin- Ladeno doktrina buvo neapykantos priesakas.
Išgirdęs šiuos grasinimus, pasaulis pradėjo nerimauti. Teroristų svajonės nebebuvo paslaptis. Po visą pasaulį buvo išmėtytos terorizmo dalelės.
  Tačiau įžengęs į Baltuosius rūmus, prezidentas Bušas kaip sugebėdamas pasistengė išsklaidyti Amerikos žmonių nerimą.
- Tiesą sakant, -  pareiškė jis, - mano gyvenimo tikslas- terorizmo sunaikinimas.
Ne be niūraus pilko Pensilvanija –Aveniu esančio namo žinios, kuriame nuo 1991 metų pradžios JAV valstybinio patarėjo Džeko Noltes kabinete sėdėjo rusų žvalgybos karininkas Sanbajevas, tylusis rusas 2001 metų sausio 12 dieną pasakė “Isveztija” korespondentui tai, kas sykį jau sužavėjo Ben- Saidą  ir Futuhą: “Jeigu teroristai organizuotų išpuolius prieš Rusiją, mes turime padėti JAV. Priešingu atveju turime būti diplomatiški”.
  Nuo to laiko Džeko Nolte požiūris į šį klausimą nepasikeitė, lygiai taip pat, kaip nepasikeitė ir Sanbajevo požiūris. Džekas Nolte tardavosi su Bušu, ir slaptų  pasimatymų su Sanbajevu metu svarstydavo JAV prezidento mintis. Kartais pats Džekas Nolte pasakydavo keletą tiek pat šmaikščių, kaip ir neaiškių žodžių, kuriuos reikėjo mesti korespondentams artimiausioje spaudos konferencijoje.



Tomis 2002 metų kovo dienomis Bušas džiaugėsi ankstyva pavasario saule ir ryškiai pažydrėjusiu dangumi. Gamtą jis mylėjo kaip tikras kalnų gyventojas. Jis godžiai kvėpavo oru, persisunkusiu kartoku sprogstančių pumpurų aromatu, susižavėjęs įsiklausydavo į gyvą, pirmąjį triukšmingą bruzdesį keliančių paukščių čiulbėjimą. Dar nuogose ir todėl trapiomis atrodančiose medžių šakose. Atokiau nuo Vašingtono asfaltų, vaikščiodamas pavasariškai minkšta švelniu žaliu pūku vos aptraukta žeme – jis juto jos pirmąjį glamonėjantį prisilietimą su ypatingu godumo jausmu, būdingu tiktai visam laikui nuo gamtos atitrūkusiems miesto gyventojams.
Bet kaip tik tomis dienomis, apie kurias pasakojama, prezidentas turėjo dar vieną priežastį džiaugtis: su kiek neįprastu jam, dažnai priiminėjančiam aukštus svečius, susijaudinimu  jis laukė susitikimo su Vladimiru Putinu. Rusijos prezidentas vyko pas jį kaip “ Amerikos ir prezidento draugas”.
  Bušas per keletą prezidentavimo metų spėjo įvertinti Putino apsukrumą ir jo atkaklumą, besipriešinant Bušo mėginimams įvelti Rusiją į karo ir kovos žaidimą su teroristais. Putino klasta ir politinis patyrimas buvo Bušo akyse bruožai, kurie leido kalbėtis su juo, kaip su rimta figūra. Be to, kaip būdinga daug JAV politikų, Bušas manė, esą jis paveiks Putiną ir pavers jį savo planų vykdytoju kovoje su terorizmu.
  Bušas tikėjosi Putino pagalba paversti rusų tautą Amerikos partneriu – ne per daug reikalaujančiu, pasiruošusiu vykdyti Baltųjų Rūmų planus. Nors, Bušas, ir ranką prie širdies pridėjęs, aiškiai nebūtų galėjęs pasakyti, kokie tie planai.
  Jis, suprantama, neįtarė, kad skrendančio per Atlanto vandenyną Amerikos krantų link, lėktuvo kėdėje sėdinčio jo svečio mintys slinko irgi tokiais pat keliais, nors ir diametraliai priešinga linkme.
  Tačiau Putino mintys slinko žymiai guviau negu JAV prezidento. Jis geriau kaip kas kitas žinojo, ko vertas žaidimas draugyste, kurį reikėjo žaisti su Bušu. Putinas gerai žinojo, kad bendra kova su terorizmu ne tik nesumažino Rusijos ir JAV prieštaravimų, bet įtempė juos dar smarkiau su šių šalių istorijoje beveik nematyta jėga. Argi sumažėjo JAV reikalavimai Rusijai spręsti diplomatiškai Čečėnijos klausimą?
  Argi paslėpsi, kad naujai įsiplieskusi kova dėl Viduriniųjų Rytų su jų nafta ir bazėmis, laiduojančiomis trumpiausią jūrų kelią iš Europos į Aziją, tapo gerokai aršesnė, kaip anksčiau?
  Amerikiečių nepaprastas egoizmas-  štai kas versdavo rusus sutikti su pažeminimais ir prarasti galią, kuria jie didžiavosi penkis savo Sovietų Sąjungos valstybingumo dešimtmečius. Gera draugystė! Geras amerikiečių ir kitų tautų interesų bendrumas!
Putinas neprieštaraus: šiuolaikinės pasaulio problemos liečia ne tiktai Rusijos ir jos valdų interesus. Tai sunkios viso civilizuoto pasaulio problemos, tai taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų interesai. Bet ar galima daryti išvadą, kad rusai, gali leisti JAV kištis į jų reikalus? Niekada!
Su kokiu malonumu dabar Putinas sunaikintų tas telegramas, kuriomis nuo 2000 metų jis pasikeitė su Bušu! Tai buvo kraštutinės įtampos metai.. kiek buvo padaryta kompromisų, mėginant išsikrapštyti iš skolų duobės, į kurią buvo Rusiją įtraukę tokie besmegeniai politikai kaip Gorbačiovas!
  Putinas buvo tos nuomonės, kad jo programa dabar turi pasireikšti žmonijos ir, visų pirma, amerikiečių įtikinimu, esą visame pasaulyje, kaip tik jis, Putinas, yra vienintelis NATO suvienijimo tradicijų šalininkas. Svarbiausias uždavinys: įtikinti amerikiečius, kad norint suvienyti tautas po NATO vėliava, reikia į šią organizaciją priimti ir Rusiją…
Putinas iš tolo ilgai stebėjo žmonių kompaniją, atėjusią paskui JAV prezidentą į Baltuosius rūmus. Jie atrodė jam tokie žmonės, kurie, nuo neįprastos aplinkos neteko drąsos ir, dabar tūpčioja vestibiulyje, mindžiodami blizgančiais batais JAV prezidento herbą. Šie žmonės nelabai suvokė, ar Bušas įgyvendina kokią nors idėją, ar jis vykdo vieną savo efektyviosios programos punktą?
Kruopštūs stebėjimai įtikino Putiną, kad nemažai Bušo patarėjų neturi nei savo idėjų, nei principų. Jie manė, kad JAV galimybė turi tapti pasaulio supratimo ir sutvarkymo amerikietišku būdu alfa ir omega.
Putinas neabejojo, kad kai kas JAV atsilieps į jo norus. Turi atsirasti žmonių, kurie tiki, kad jeigu neįvyks jų skelbiamo susivienijimo, jeigu nebus pakelta apdulkėjusi antiterorizmo vėliava-  visiems jiems bus liūdna!
Nereikia tik amerikiečiams leisti suprasti, kad dabar pavojus gresia ne tiek JAV, bet ir pačiai Rusijai. Jiems visai nėra reikalo to žinoti. Tegul mano, kad didžiausias, baisiausias pavojus gresia jų nerūpestingumui, jų gerovei, jų pasitenkinimui savimi...
Rusijos prezidento mintyse vienas po kito plaukė neperseniausios praeities vaizdai. Jis nagrinėjo praeitį, analizavo padarytas klaidas, ieškojo būdų jų ateityje išvengti. Tačiau Putinas nesugebėjo būti tiek atsajus, kad iš šalies pažvelgtų į save patį, ir šiuose įvykiuose rūpestingai patikrintų kiekvieną savo žingsnį. Jis nesugebėjo pripažinti savo klaidų, nes nematė jų. Jis manė, kad jos neįmanomos. Jis buvo įsimylėjęs save. Daugiau, negu leistina dideliam politikui.
Putinas buvo kupinas iš anksto susidarytų neigiamų nuostatų. Šiais nusistatymais jis vadovavosi savo politikoje. Jis pamiršdavo, kad tapti didžiu, kokiu jis save įsivaizdavo, gali tiktai sugebąs iškilti virš savo paties išankstinių nusistatymų žmogus.
Visus išankstinius neigiamus Putino nusistatymus būtų galima išvardinti vieną po kito, ir beveik kiekvieno iš jų šaknyje rastume vis tą patį žodį-  “Vašingtonas”.
Putino smegenyse ir sieloje visuomet tūnojo vadovavimo idėja. Niekada nevadindamas daiktų tikraisiais vardais, prisidengdamas tikro rusų demokrato mantija, jis svajojo pasirodyti politinėje arenoje Rusijos gelbėtoju, apsigaubusiu diktatoriaus apsiaustu. Jo idealas buvo Pinočeto figūra.
Pagrindinės politinės Putino pažiūros Bušui buvo ne paslaptis. Jis taip pat pažino jo bendrą, atvirą stiprios valstybės koncepciją. Bušas užmerkdavo akis, nenorėdamas matyti aiškaus šios koncepcijos susidūrimo su nuosava stiprių pasaulinių pozicijų įtvirtinimo politika; ir jis buvo pasiruošęs sveikinti Putino idėjas, kaip teigiamas.
Su svečio biografijos bendrais bruožais jis, žinoma, buvo susipažinęs. Tačiau jis dar kartą peržiūrėjo joje viską, kas lietė šiuo momentu ypač aktualią, nukreiptą prieš terorizmą Rusijos prezidento veiklą. Terorizmo tigras prarijo visus jiems anksčiau Rusijos mestus ėdalo (ginklų pavidalu) gabalus. Bet rusų politikai suprato, kad tigras gali suryti ir maitintoją. Putinas lieka Putinu, jis kol kas lieka Rusijos šeimininku. Bušas siekė savo užsienio politikoje nepadaryti kokio nors nenumatyto žingsnio ir per daug nenusileisti Rusijai.
Atvykęs į jungtines Valstijas, po kelių dienų Putinas pasimatė su Hendersonu. Žiniasklaida greitai sužinojo apie šį pasimatymą. Jo neslėpė nei viena, nei kita pusė. Tačiau kol kas nei vienam korespondentui nepasisekė sužinoti, apie ką ten buvo kalbama. Laikraščių skaitytojai JAV ir Europoje galėjo tik spėlioti. Spėliojimų, kaip visuomet tokiais atvejais, buvo daug, ir visi vienas kitam prieštaravo.
Šio slapto pasitarimo motyvų ir turinio visuomenė kol kas nesužinojo nei iš valstybinio departamento ataskaitų. Tik pats Putinas žinojo, kodėl jis kaip tik Hendersoną išsirinko savo pašnekovu. Tačiau pats Hendersonas nebuvo linkęs pasidalinti savo samprotavimais.
Sugrįžus į Rusiją, Putiną aplankė šalies žvalgybos šefas. Tiktai tokiam žmogui, kuris nešiojo savo galvoje aštuonių kabinetų paslaptis, Putinas pats pasakos, ką girdėjo iš Hendersono ir ką sakė jam, būdamas tikras, kad anksčiau ar vėliau likimo ratas pasisuks į jį ta puse, kurioje jo vardas bus įrašytas kaip tikro Rusijos patrioto. Kažkur jo sielos gelmėse, nepaisant neišsemiamo paveldėto atkaklumo, kaip vėžys brendo abejonė jo valstybės stiprumu. Ir vienintelis jo noras, buvo-  neleisti jam žengti, kaip kunigui, priekyje gedulingos procesijos su Rusijos galybės palaikais. Jis norėjo tikėti, kad to nebus. Jis kalbėjo su Hendersonu vildamasis, kad greitai galės įvykdyti viską, ką pats žadėjo amerikiečiams, ir pareikalauti visko, ką jam žada JAV senato dalis, atstovaujanti galingiems Volstrito sluoksniams. Kaip tik todėl, kad buvo kalbama apie ateitį, jis ir išsirinko Hendersoną-  žmogų, kurį ilgai stebėjo  ir kuriame įžvelgė būsimąjį partnerį. Partnerį, kuris, žinodamas, ką nori pasakyti jo lūpomis tikrieji Amerikos šeimininkai- monopolistai, -  oriai atstovaus kongresui.
JAV niekas tiksliai nežinojo, kokių tikslų turi Putinas, kuris perskrido vandenyną esą vienu vieninteliu tikslu-  pasakyti kalbą iš Vašingtono koledžo katedros.
Kalba buvo atspausdinta ir perduota Bušui tik po to, kai jos tekstas buvo aptartas su Hendersonu...
- Ponas prezidente, -  pasakė Hendersonas, -  prašau Jus įsidėmėti: kad nors ir kaip Putinas riečia nosį, jis pats supranta, kad dabar Rusija gali pretenduoti tiktai į jaunesniojo partnerio vaidmenį. Daugiau į nieką.
Bušas staigiai pakilo iš užstalės. Aštriai suskambėjo jo balsas:
- Jungtinių valstijų politiką nustatau aš. Paruoškite man smulkias žinutes, ką naujo padarė JAV kovai su terorizmu.
- Gerai, prezidente. Bet, norėdamas būti nuoseklus, turiu pasakyti, kad savo darbą prieš terorizmą mes pradėjome dar tada, kai jų organizacijos dar nebuvo suskaidytos ir išblaškytos. Mes darome viską, ką galime. Visi tie teroristai-  šlamštas. Jau seniai reikėjo orientuotis į teroristų susiskaldymą. Jėga-  štai kur mūsų tikroji korta.
- Sunku pasakyti, -  susimąstęs tarė prezidentas. -  Juk ir ji anksčiau buvo mušta.
- Daug vėliau. Tada kada Rusija pralaimėjo Afganistane, o mes Vietname. O mes, pone prezidente, atsakome prieš Ameriką.
- Aš norėčiau, ponas Hendersonai, -  su šypsena lūpose tarė Bušas, -  kad būsimieji amerikiečiai nepasakytų kada nors ko peiktino apie mudu.
- Aš geriau sutikčiau, kad mane tuojau pat pasodintų į elektros kėdę, negu sulaukti naujų teroristinių išpuolių.
O Bušas ironizavo:
- visa tai gali būti tarpusavyje susiję, mielas Hendersonai. Net labai gali.
Ir jis, ištempdamas burną, taip išraiškingai ėmė juoktis, kad Hendersonas akimirkai apstulbo, o po to mandagiai imituodamas šypseną, krūptelėjo.
- informacijos, Hendersonai, informacijos! -  Jam išeinant linksmai sušuko Bušas. -  Susitikęs su Putinu aš noriu būti pakaustytas visomis keturiomis kojomis, kaip arklys!
Hendersono žinios buvo paruoštos. Bušas nekantraudamas atvertė aplanką su užrašu: “Tik prezidentui. Asmeniškai”.
Paraštėje Hendersonas savo ranka buvo pridėjęs: “Prašau saugoti pas save”.
1. Siekiant sustiprinti Šiaurės Aljanso finansinę padėtį pirma sutarto termino buvo pervesta du šimtai milijonų dolerių.
2. Be eilės buvo išsiųsta modernių lengvųjų ginklų partija Šiaurės Aljanso pajėgoms remti.
3. Ryšium su tuo, kad ne visada Šiaurės Aljanso kariams pavyksta įgyvendinti savo uždavinius, JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos slaptų agentūrų atstovų pasitarimas nusprendė kuo skubiausiai pasiųsti į Afganistaną specialią diversinę grupę, pamėginti fiziškai sunaikinti teroristinių organizacijų naujus vadovus ir verbuoti naujas sąjungininkų agentūras.
4. Valstybiniam departamentui pasiūlius, prezidentas paliepė aprūpinti maistu ir medikamentais taikius šalies gyventojus...
Bušo žvilgsnis greitai skriejo žinių eilutėmis. Jos pasirodė žymiai išsamesnės, negu jis galėjo tikėtis. Ir kuo toliau jis skaitė, tuo daugiau rasdavo netikėtų žinių. Jis negalėjo pagalvoti, kad Valstybinis departamentas, kuris jam visuomet atrodė pakankamai nejudrus ir savo darbo metodais kiek konservatyvus, parodė tokį neįprastą operatyvumą: Į Afganistano šalį buvo siunčiami specialieji daliniai, verbuojami vietiniai agentai; JAV žvalgyba tardavosi su Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos, Italijos ir net Japonijos žvalgybomis bendromis jėgomis vykdyti Artimuosiuose Rytuose špionažą ir organizuoti antiteroristinius sąmokslus; buvo organizuojami karinių gamyklų sprogdinimai ir teroristų lyderių nužudymai. Amerikos Vyriausybės antiteroristinės veiklos užmojis vis plėtėsi.
Amerikiečių ardomoji veikla Artimuosiuose Rytuose buvo vykdoma užsienio žvalgybų rankomis. Dabar amerikiečiai stengdavosi likti šešėlyje.
Ši aplinkybė privertė Bušą pagalvoti, ar jo atviros neapykantos terorizmui politika visiškai teisinga. Dabar JAV įsivėlė į milžinišką įvykių verpetą. Šį rafinuotą karą reikėtų vykdyti taip, kad palikuonys neminėtų jo vardo su prakeikimu. ...
Bušas pasirąžė ir nusižiovavo.
Ant židinio senas angliškas laikrodis išmušė dvylika.
Apsimesdamas nepastebįs vienas po kito tyliai atsiskiriančių nuo sienų ir sekančių jį apsaugos agentų, prezidentas pavargusia eisena nuėjo Baltųjų rūmų gyvenamojon pusėn.


Kalnų viršūnės horizonte švelniai balo, bet pro retus debesis danguje dar švietė žvaigždės. Žvarbus vėjas pūtė kiaurai, medžiai palei kelią linko nuo kiekvieno stipresnio gūsio, o lapai šiugždėjo lyg šniokščianti upė.
Paprastai spalio mėnuo būdavo žymiai šiltesnis, Teherano sodai ir giraitės, pasipuošusios paskrudusiais lapais, lepindavosi po šiltais rudeniškos saulės spinduliais.. kas dieną pro Mečetę plačiuoju vieškeliu į turgų dardėdavo vežimai aukštais pintais šonais, prikrauti melionų ir arbūzų, sodininkai niukindavo asilus, apkrautus dėžėmis su skaidriomis auksinėmis vynuogėmis, jauni vyrukai nešė ant galvų rubininių granatų ir didelių lyg arbatinukai geltonų kriaušių pintines, piemenys ginė didžiules avių kaimenes…
Šiandieną ne tik vieškelyje, bet ir soduose, kiemuose, namuose, atskirtuose vienas nuo kito gyvatvorėmis ar plūktomis molio sienomis, buvo neįprastai ramu. Tarytum pakibusį virš miesto pavojų kartu su žmonėmis būtų jautę galvijai ir paukščiai. Nekudakavo vištos, nemykė karvės, nebliovė avys.
Praėjęs pro muziejų, prieš pasukdamas į kairę, nuo jo, Ben- Saidas  išgirdo gaudžiant Liutaurus, riaumojant karnajus-  šaukimas Džihadui drebino žemę…
“Telydi juos sėkmė! ”-  pagalvojo Ben- Saidas  ir, sukalbėjęs maldą, perbraukė sau delnais per veidą. Kai jis, perėjęs plačią grįstą gatvę, pasuko vyriausiosios mečetės link, nuo prieglaudos šalia Idrisos Fatiho kapinyno pasigirdo “O Alache, mūsų drauge! ” netrukus pasirodė ir maldininkų būrys.
Apsivilkę maišrūbiais, užsimaukšlinę ant galvų ožkenos kepures, nešdami rankose rūkstančias smilkynes, prisimerkę, linguodami į taktą galvomis, maldininkai slinko pakrika minia, bet giesmę traukė darnia ritminga prodaine:
O Alache, mūsų drauge!
O mūsų amžinas drauge!
Kas abejingas Džihadui,
Negarbiai niekina Alachą,
Ir savo kaltes apmokės bausme
Paskutiniajame teisme.
O Viešpatie Alache, mūsų drauge!
O mūsų amžinas drauge!

Ritmingai linguodami ir šaižiais balsais traukdami priedainį maldininkai praėjo pro Ben- Saidą.
Žiūrėdamas jiems įkandin, Ben- Saidas  staiga atkreipė dėmesį į einantį gale aukštą pečiuitą vyrą. Pajutęs žvilgsnį, vyriškis atsisuko, ir Ben- Saidas  pamatė karštligiškai degančias, juodas maldininko akis ir juodą it smalą tankią barzdą. Širdis neramiai suspurdėjo: čia juk Imamas Churšidas, apie kurį šiandien naktį teiravosi Šiitų šeichas... Churšidas grįžtelėjo į jį galva ir tarytum linktelėjo.
Ben- Saidas  pastovėjo valandėlę, lydėdamas akimis jo sukumpusią figūrą po rūbais, paskui, įsukęs į siaurą gatvelę, neskubėdamas nuėjo vyriausiosios mečetės link...
Maldininkų giesmė pamažu tolo, bet Ben- Saidui prieš akis tebestovėjo ilga vešlia barzda apžėlęs Churšido veidas liūdnom akim.
Prieš kokius dvidešimt du metus jis drauge su kitais progresyvios organizacijos nariais atvyko pas Churšidą, prašydamas padėti kovoje prieš Šacho rėžimą. 1979 metais antimonarchistinės revoliucijos dėka Šacho rėžimas buvo nuverstas. Po revoliucijos, Churšidas atsisakė kariškio karjeros, pasirinko Teologo kelią. Iškeitęs kario mundurą į Talibų šventiko drabužius, apsimuturiavęs galvą čalma, jis pradėjo lankyti Teherano Medresę, kur jo mokytojais buvo Ajatola Chomeinis ir Chavari. Teologiniai mokslai jam puikiai sekėsi, ir jis greitai pelnė Ajatolos palankumą. Ypač gerai jam sekėsi agitacinis propagandinis darbas. Ben- Saidas  buvo kelis kartus sutikęs jį, bet tada pamatęs Ben- Saidą Churšidas dėjosi jo nepažįstąs: užsimerkdavo, užspausdavo ausis rankomis ir imdavo dar garsiau melstis. Šiandien kažkodėl grįžtelėjo ir net linktelėjo galva. Ką galėjo tas linktelėjimas reikšti-  pagarbą ar, priešingai, pavojaus ženklą?
Prie žydrųjų rūmų vis dar tratėjo liutaurai, riaumojo karnajai. Bet gatvėse, aikštėse taip pat tebebuvo tylu ir tuščia. Tik kai kur pravažiuodavo automobiliai, atsiverdavo nesuskaičiuojamų krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvėlių, išsidėsčiusių abiejose gatvės pusėse, durys ir langai.
Ben- Saidas  mėgo šias prekyvietes, dažnai ateidavo čia laisvalaikiu, žiūrėdavo kaip meistrai dirba, šnekučiuodavosi su jais.
Ben- Saidas  paspartino žingsnį. Perėjęs skersgatvį, jis atsidūrė prie nedidelės aikštės. Jos viduryje augo senas, nudžiūvęs šilkmedis. Dešinėje stūksojo automobilių remonto dirbtuvės. Dirbtuvių priestatas dunksojo virš masyvių dvivėrių vartų ir juose iškirstų siaurų durelių. Iš trijų pusių aikštę supo neaukšti plokščių plytų namai.
Sustojęs priešais vartus, Ben- Saidas  stuktelėjo į juos sunkiu žalvariniu žiedu, tam tyčia pakabintu prie vartų. Po valandėlės iš vidaus pasigirdo balsas:
- Šiandien nedirbame.
- Aš atėjau aplankyti Imamą... Pasakykit jam, kad atėjo Ben- Saidas.
Už vartų pasigirdo žingsniai. Pagaliau jie atsidarė, ir prieš Ben- Saidą išdygo stotingas tamsiaveidis vyriškis su automatu ant peties.
Ben- Saidas  perėjo siaurą tamsų koridorių ir atsidūrė dideliame kieme. Aukštos šviesiai rožinės ir žydros verandų kolonos, raižyti karnizai, išpuoštos ornamentais durys ir langai jau patekėjusios šaltos rudens saulės spinduliuose skaisčiai švietė ir teikė visam kiemui kažkokį ypatingą spindesį.
Kai Ben- Saidas  įėjo į kiemą, dešiniojo trobesio durys atsidarė, ir verandoje pasirodė liauna it nendrė moteris, apsivilkusi ilga iki pat kulkšnių nuostabia šilkine suknele, apsiavusi brangakmeniais nusagstytais dailiais odiniais bateliais, galvą apsigobusi žydra skara. Nudelbusi akis, prisidengusi veidą lengvu rausvu šydu, moteris sustojo ant slenksčio ir nežymiai linktelėjo.
- Labą dieną, pone Saidai....
- Teprailgina Alachas tavo dienas, dukrele, -  švelniai tarė jis. -  Ar tėvas namie?
- Namie, pone Saidai. Malonėkite. .. Imamo dukra prispaudė rankas prie krūtinės ir pasitraukė, praleisdama svečią.
Ben- Saidas  užkopė laiptais į verandą, perėjo prieškambarį ir atidarė duris į gerai pažįstamą Imamo poilsio kambarį. Erdvus kambarys buvo išklotas kiniškais kilimais, palubėje kabojo auksinis liustras su grakščiais krištoliniais karuliais. Kampe ant sulankstytų šilkinių antklodžių, padėjęs galvą ant pūkinių pagalvių, gulėjo Imamas. Pamatęs tokį ankstyvą ir nelauktą svečią, jis buvo besikeliąs, bet Ben- Saidas  paskubėjo jį nuraminti:
- Nesikelk, mielasai, nesikelk.... -  pasakė jis ir priėjęs atsiklaupė ant antklodžių.
Imamas buvo keturiasdešimt devynerių metų juodomis, kaip dukters akimis, rudaodis, stotingas vyras. Gulėjo apsiklojęs brangiais sabalo kailiniais, ryšėjo šilkine siuvinėta skarele, o ant jos buvo užsidėjęs turbaną. Jis grakščiai pakėlė ranką ilgais laibais pirštais, apmaustytais auksiniais žiedais, ir pasirėmė alkūne į pagalvį.
- Teatsiunčia Visagalis jums sveikatos! – ir Ben- Saidas  pamaldžiai perbraukė delnais sau per veidą. -  Kaip jūs jaučiatės? Ką sakė daktaras?
- Ačiū, jau sveikstu.
Į kambarį įėjo jaunuolis ir, patiesęs ant kilimo staltiesę, sustatė ant jos sidabrinius padėklus su šiltais paplotėliais, samsa, dailias porceliano vazeles su migdolais, medum, razinomis.
- Vakar pas mane buvo atvykęs Šeichas, jis prašė jums perduoti gerų dienų..
- Tebūna ir jis sveikas per amžių amžius, -  pasakė Ben- Saidas.
- Prašau jus, brangusis, vaišinkitės, paragaukite, kuo turtingi... -  Imamas perlaužė paplotėlius ir padėjo priešais Ben- Saidą. Ir tęsė toliau:
- Perduodamas gerų dienų, Šeichas išsakė vieną prašymą.
Ben- Saido pirštai, laužiantys paplotėlį, tarsi sustingo ir pakibo ore.
- Kokį prašymą?
- Jūsų organizacija turės paremti naują aljansą, kuris susikurs apgriautame Afganistane. Be to šį aljansą remtumėte ne tik jūs, bet ir Pakistano radikalai. Kone visi Afganistano talibų karininkai-  išeiviai iš Pakistano.
- Paremti?... paremti galima. Jei teks rinktis iš dviejų jėgų: talibų ir Šiaurės aljanso, galiu pasakyti, kad talibai išlaikys valdžią Afganistane, o Šiaurės aljansas-  pasmerktas.
- Jūs teisus Ben- Saidai. Mūsų žmogus Vašingtone pranešė, kad JAV specialiosios paskirties pajėgos gaudys jus ir, suprantama, nepagaus.
- Kodėl?
- Jie ieškos jūsų ilgai, daugelį metų, nes sugauti jus JAV bus nenaudinga, jūs Ben- Saidai daug žinote apie Amerikos specialiųjų tarnybų darbo formas bei metodus.
Ben- Saido veidą pamažu užliejo raudonis. Džiaugsmo raudonis!
- Man tik įdomu, -  pradėjo Ben- Saidas, -  ar ramiai lyg srauni lygumų upė tekantis mūsų karinių bazių gyvenimas kitose šalyse ūmai nepasikeis? Nejaugi JAV ir jas ryšis atakuoti ir nušluoti nuo žemės?
- Manau, negreitai. Jie vilkins, tas operacijas kiek galės. Amerikiečiams apskritai būtų naudinga atsisakyti panašios idėjos. Jiems parankiau, kad Rusija paremtų Šiaurės aljansą, kuris niekam neatstovauja, -  tai tik kadaise Afganistane buvusių jėgų likučiai.....
- Įdomu!
- Tiesa, rytoj jūs išvyksite su teologu Churšidu.
- Churšidu?
- Jis atstovauja Islamo fundamentalistams ir sugebės suvienyti afganus.
Ben- Saidas  linktelėjo galvą.
Imamas vikriai pašoko, įkišo kojas į gražias minkštos ornamentuotos odos šlepetes ir paskubom išėjo iš kambario.
Gal staiga atėjusios dvejonės, o gal Imamo perspėjimas sujaukė Ben- Saido mintis, ir atsisveikinęs su šeimininku, jis pajuto, kaip neįprastas šaltukas persmelkė širdį. Ūmai prieš akis iškilo motina, taip pat įspėjusi jį apie blogą sapną, ir Ben- Saidas  ne juokais išsigando. “Mano karių širdys mano rankose”! Mano valia tokia: melsdami Alacho malonės stosime į mūšį!... Partizaninį mūšį!
Sukryžiavęs ant krūtinės rankas, Ben- Saidas  ilgai stovėjo prie mečetės, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų.


Su Churšidu Ben- Saidas  susitiko prie Afganistano sienos.
Nuo kalnų pūtė lengvas vėsus vėjelis, buvo vėsus rudens vakaras...
- dabar mes vyksime į mano slaptavietę-  garsiai tarė Ben- Saidas.
- Kur slaptasis kelias? Rodyk Ben- Saidai!
- Na, padėk Alache! Reikia būti labai atsargiam, pone Churšidai, -  pasakė Ben- Saidas. -  specialiosios pajėgos nesnaudžia. Iš palydovo nutaikyta raketa gali mus surasti. Mums tokia perspektyva netinka. Jei Alachas mus globos, mūsų amžiaus išgarsėję vardai bus vieną dieną išrašyti ant teisingumo ir laisvės šventovės sienų.
Pro tirštą rūką ničnieko nesimatė. Grėsmingi švininiai miglos kamuoliai, nežinia iš kur atsirasdavo ir tolydžio užplūsdami priekinį stiklą, krito ir lėtai tirpo iš abiejų karinio džipo pusių.
Monotoniškas, nuobodus važiavimas... Žibintai švietė tik per metrą. Jų šviesa rėmėsi į storą kalnų miglos sieną ir, atsimušusi į ją, blėso rūke. Tamsu, nors į akį durk. Jei tai būtų lėktuvas, o ne automobilis, seniai jau būtų pereita prie distancinio valdymo. Apie greitį ir kalbos negalėjo būti. Net važiuodamas dvidešimt kilometrų per valandą nesijautei saugus.
“Seniai nebuvo tokio rūko”.. -  pamanė Ben- Saidas, žiūrėdamas pro priekinį džipo stiklą. Kiek kilstelėjęs ir pasisukęs į šalia sėdėjusį Churšidą Ben- Saidas  paklausė:
- Gal lėčiau važiuoti?
- Kodėl? – paprieštaravo Churšidas. Jau ir taip vos velkamės dvidešimt kilometrų greičiu...
- Na, ką gi... -  burbtelėjo Ben- Saidas  ir patogiai įsitaisė. -  Netrukus-  posūkis iš kelio į mūsų slaptavietę.
- Churšidas dirstelėjo į laikrodį. Buvo vidurnaktis.
- “taip, nelengva surasti mus tokiame rūke”, -  pamanė Churšidas.
- Klausyk, Ben- Saidai, duok užsirūkyti!
- Minutėlę.... ir kiek pasisukęs Ben- Saidas  išsitraukė iš kišenės pakelį, ir ištiesė jį Churšidui. Staiga Ben- Saidas  išvydo didžiulį juodą šešėlį. Išniręs iš rūko plieninis milžinas užtvėrė jiems kelią.
- Atsargiai! -  riktelėjo Churšidas, bet stabdžiai sužviegė pirma jo.
Tamsoje išniręs tamsus metalinis luitas tolydžio artėjo, ir rodėsi tuoj tuoj ši milžiniška masė užgrius jų mašiną.
Ben- Saidą nukrėtė šiurpas. Kažkur iš šono plykstelėjo žaibas. Ausis užgulė motoro kauksmas.
- Pralėkėm! Mažai trūko... Su palengvėjimu suriko Churšidas.
- Košmaras! -  tarė Ben- Saidas.
Rūkas ant kelio vėl ėmė tirštėti.
Staiga netoliese Ben- Saidas  pastebėjo riedantį autofurgoną. Įdomi mašina! Nespėjus Ben- Saidui privažiuoti arčiau iš granatsvaidžio tvykstelėjo ugnis. Ausų būgnelius pervėrė trumpas riktelėjimas. Churšidas kiek timptelėjęs visu ūgiu aukštielninkas krito ant žemės. Ben- Saidui į veidą trykštelėjo šiltokas lipnus skystis. “Sužeidė Churšidą”! -  toptelėjo Ben- Saidui.
Vos spėjęs susigaudyti kas įvyko, Ben- Saidas  pamatė į save nukreiptą vamzdį, bejausmį, šaltakraujišką į jį besitaikančiojo veidą. Nieko nesulaukęs Ben- Saidas  paleido keletą automato serijų furgono link. Didžiulis liepsnos liežuvis, išsklaidęs rūką, šovė į dangų. Sprogo krovinys autofurgone.
- Sprogimas! -  sušnabždėjo Ben- Saidas  negirdėdamas trenksmo.
- “Ką jie vežė? ”-  dar skausmingai mėgino susivokti Ben- Saidas, bet akis jau traukė tiršta migla. Sukaupęs visas jėgas Ben- Saidas  pakėlė galvą ir nuėjo prie Churšido. Šis kliedėjo.
Šiomis kraujo upėmis, išplėšytais, dar kraujuojančiais viduriais tvinsta visas kelias; tuo keliu jau negalima kitaip pereiti, o tik išsitepliojus šita pasišlykštėtina mase.
Apkabinęs Churšidą, Ben- Saidas  nunešė jį slaptavietės link. Ben- Saidas drebėjo nuo įtūžio ir nevilties. Jis gynėsi nuo baimės, kuri beregint galėjo jį apimti. Ji buvo netoliese, ji šmėsčiojo kaip ugnies lankas. Bet šitame vaiduokliškame judėjime, tame sūkuryje, kuždėjime, sumaištyje, šitose protarpiais beprotiškose sąsajose Ben- Saidui pavykdavo nusitverti vienos minties, kaip matrosui lyno, kad, audrai siaučiant, banga nenusviestų jo į jūrą. “Mes su Churšidu gyvi”-  pagalvojo Ben- Saidas....
Ben- Saido slaptavietėje buvo neįprastai tylu-  kaip kapinėse. Churšido sveikata taisėsi. Ben- Saidas  pasiaukojamai kovojo. Už JAV pečių dabar buvo labai stiprios jėgos, ir ši karinė kompanija pasirodė Ben- Saidui, labai apdairiam musulmonų kariui itin grėsminga. Tą pačią dieną Ben- Saidas  pakeitė savo slaptavietės vietą-  negalėjo būti nė kalbos apie buvimą šioje senoje slaptavietėje. Visi Ben- Saido įtarimai, apie galimą naują pasikėsinimą į jo gyvybę, pasitvirtino, o britų savanorio kvota pagrindė blogiausius Ben- Saido būgštavimus....


Automobilių virtinė lėtai nusileido į erdvų slėnį, kuriame tarp kalvų, plataus parko tylumoje, buvo prigludę senoviškieji Jeilio universiteto pastatai. Vėliavomis ir gėlėmis išpuošta salė jau buvo pilna studentų ir pakviestųjų. Iškilmingas, su keturkampe skrybėle ir juoda mantija, -  matyt, vieninteliu drabužiu, kurio siuvėjui nepavyko susiaurinti, -  Bušas perskaitė maldą.
Po to jis pasakė:
- aš jaučiu vieną didžiausių malonumų nuo to laiko, kai tapau JAV prezidentu. Tonis Bleiras-  vienas iš didžiausių ir geriausių mūsų draugų. Aš esu įsitikinęs, kad jis išreikš vieną iš savo didžiausių minčių.... ką nors nepaprastai konstruktyvaus.
Tonis Bleiras lengvai išėjo į estrados vidurį. Jis neskubėdamas išsiėmė nosinę ir, nors salėje buvo visai nekaršta, pasibraukė ja per kaktą. Pro atvirus langus skverbėsi švelnus pražystančio pavasario dvelkimas-  tas nuostabus, su niekuo nepalyginamas ir neaprašomas aromatas, kuris salėje sėdinčių studentų tarpe sukeldavo mintis apie artėjančias Velykų atostogas, o suaugusiųjų galvose pradėdavo slankioti lyriški, tokiuose pat senuose universiteto pastatuose praleistų dienų prisiminimai....
Slėpdamas nuo žiūrovų savo susijaudinimą po geraširdiška savo veido šypsena, jis pradėjo:
- Svarbiausias mūsų uždavinys ir pareiga apsaugoti paprastų žmonių namus nuo naujojo karo baisumų ir teroro....
Jis buvo neblogas oratorius, ir po kelių minučių salė buvo jo valdžioje. Su dėkinga šypsena Bušo link jis pažymėjo, kad jam ypatingai malonu, jog jis kalba prezidentui dalyvaujant:
- ... kuris kryptingai siekia stiprinti kovą su teroro apraiškomis....
Tonis Bleiras pakalbėjo apie visuotinį saugumą, apie galimus tolesnius veiksmus Artimuosiuose rytuose ir priėjo prie svarbiausiojo:
- tikrai efektyvūs išpuoliai prieš terorizmą bus tik tada, kai mūsų karinės organizacijos augs ir brandins savo planus kartu. Dabar mes tapome savotiška anglų kalba kalbančių dviejų tautų asociacija. Tai reiškia, kad tarp britų iš vienos pusės, ir JAV, iš kitos, turi būti ypatingi santykiai. Dabar ne laikas kalbėti bendromis frazėmis. Aš drįsiu tiksliai išsireikšti. Britanija pageidauja ne tiktai stiprinti draugystę su JAV, bet ir savitarpio supratimą tarp mūsų dviejų plačių ir giminingų visuomenės sistemų...
- Jis intriguojančiai nutilo. Bet tiktai akimirkai. Akimirksniu jis, kaip galima aiškiau ir įspūdingiau tarė- ... bet ir artimų santykių palaikymo tarp mūsų karinių patarėjų, bendrų galimų pavojų, tyrinėjimų, vienatipių ginklų ir mokslo priemonių tyrinėjimo, o taip pat pasikeitimo karininkais ir karinių koledžų klausytojais. Taip pat reikia kartu išnaudoti visame pasaulyje esančias visas abiejų šalių karines jūrų ir aviacines bazes ir tuo pačiu išsaugoti dabartines, tarpusavio saugumo interesais sudarytas, sąlygas. Tai padvigubintų Amerikos laivyno ir aviacijos pajėgumą, ir žymiai sustiprintų Britanijos ginkluotąsias pajėgas...
Bleiras apsimetė susimąstęs. O iš tikro jis norėjo pajausti salės nuotaiką. Jis norėjo sužinoti, ar sėdintieji čia žmonės supranta, ką jis nori pasakyti. Ar supras jo kalbos prasmę visi, kurie skaitys jo kalbą milijoniniuose laikraščių tiražuose
Žiūrėdamas į salę, jis kalbėjo:
- .... aš manau, kad karas prieš terorą bus ilgas.... -  plačiai išskėtęs pirštus, jis prispaudė prie krūtinės rankas ir, stengdamasis suteikti savo balsui kaip galima daugiau patoso, tarė: -  aš netikiu, kad visos musulmoniškos šalys trokšta keršto ir nori karo...
Ir tą pačią akimirką jis nenugirdo savo balso, kurį nustelbė netikėti, triukšmingi klausytojų plojimai. Kaip patyręs oratorius, Bleiras iš anksto žinojo vietas, kur jam plos, bet čia jis to nenumatė ir todėl kiek sumišo ir nutilo.
Guviai žvilgtelėjęs į stalą, už kurio sėdėjo prezidentas, jis pamatė į jį nukreiptą maloniai nustebintą Bušo veidą....
Salės gilumoje dar nebuvo nutilę paskutinieji plojimai, kai jis, pakėlęs balsą tarė:
- Talibanas, geidžia neribotai išplėsti savo visa griaunančią neapykantą ir savo doktrinas!.....
Jo paskutinius žodžius nustelbė ovacijos. Bet Bleiras dar labiau pakėlė balsą:
- Fundamentalistai žavisi klasta, ir nieko jie daugiau negerbia, kaip klastos... tokia yra Islamo karių taktika-  pulti netikėtai, iš pasalų, klastingai ir apgaulingai... Mes negalime sau leisti pasitikėti vien savo karinės galios persvara. Mes turime islamo kariams atsikirsti jų pačių ginklu-  klasta. Džihado kariai bus atakuojami jų pačių teritorijoje, jų pačių metodais. Aišku, konfliktas nebus nei trumpas, nei lengvas. Arba mes įklimpsime į chaosą, arba pasieksime esminį lūžį kovoje su terorizmu. Spręsti turite jūs!
- Bušas davė vargonininkui ženklą. Didingi, žemi vargonų garsai aidėjo per salę atvertų langų link.


Uolėtų daubų raukšlėmis išraižytoje ir netvarkingai susiduriančių nuplikusių kalvų virtinėmis nuklotoje Indijos lygumoje stovėjo vienišas vienuolynas.
Vienuolyną juosianti molinė siena vietomis buvo apgriuvusi. Žemos šventyklos vartuose jau seniai nebebuvo grotinių dvipusių durų. Keturkampiai berėmiai langai žvelgė į lygumą juodomis skylėmis.
Niekas nebeatminė, kada paskutinis Lama naudojosi šiuo prieglobsčiu.
Lamoms išėjus, aplinkui ilgą laiką sklido smarvė-  neišskiriamas per amžių susirinkusių suodžių, trūnijančių skudurų, česnako ir pašvinkusių maisto liekanų mišinys. Tačiau laikui bėgant žvarbus dykumos vėjas išvalė plyšius, iš kurių šakalai ir žiurkės negalėjo ištraukti dvėselienos, saulė įkaitino griuvėsius.
Viršum čerpių stogo dieną kildavo galingas oro stulpas. Jis buvo daug karštesnis kaip aplinkinėje dykumoje. Prie to stulpo atlėkdavo ereliai. Kylančioje oro srovėje jie skrajodavo ištisomis valandomis. Ieškodami opšrų ir lauko pelių, ereliai sūkuriuodavo virš akmeninio kvadrato.
  Nakties metu iš sugriuvusių šventovės ir ilgų lyg milžiniškas garsintuvas galerijų skliautų sklisdavo į lygumos tylą graudi šakalų rauda.
  Kurį laiką vienuolyne dar girdėjosi melodingas varpelių skambėjimas. Kartais net dusliai sugausdavo didelis bronzinis gongas. Tai atsitikdavo įsiveržus dykumos vėjui į šventyklą.
  Naktį toks skambėjimas atrodydavo ne tik nuostabus, bet ir baisus.
  Į Vidurinę Indiją ir Tibetą Dalai – Lamos prieglobstin pabėgę lamos bandė paleisti gandelį: esą, dievai slepiasi neįžvelgiamuose savo būstų užkampiuose; dievai naktimis išeina ir pasirodą, kad gyvi. Siūlydamas turtingas ganyklas, neskubėdamas skambina žvangučiais lėtasis Nago-  Darchi; žiaurusis Džolbokunakas purto visas keturias auksines rankas, grasindamas užsiundyti pakelyje ant bedievių piktą dvasią, atimti iš jų turtus ir palikti juos nesaugomus nuo pikto.
  Bet ir kaip Lamos besistengė, Indijoje jų šnibždesys nerado dirvos. Vėjo gūsis nunešė gandą per lygumą, pro žmonių ausis, ir visiškai išsklaidė jį kartu su dygaus smėlio debesim viršum įkaitinto vienuolyno.
Dievai vis dėlto numirė. Varpeliais pasinaudojo piemenys. Skambesio šventykloje nebesigirdėdavo net ir labai vėjuoto oro metu.
Taip paskutinieji lygumos “šventieji” skambesiai numirė kartu su dievais. Lyguma dabar gyveno tiktai žemės gyvenimo gimdomais garsais.
  Klausydamasis šakalų lojimo, talibano režimo vadovas Mula Mohamadas Omaras, dažnai mechaniškai griebdavosi automato. Kliūdamas už aštrių akmenų, jis nuolat klupo ir keikė tamsą ir priešaky tyliai einantį Salemą. Dar daugiau keiksmų atiteko JAV ir britų pajėgoms. Suvokęs, jog turi išvykti iš šalies Omaras apsišarvavo kantrybe ir ištverme. Dabar jis stengėsi nepaleisti iš akių Salemo vos matomo silueto. Juo Omaras nepasitikėjo seniai.
- Ei, Salemai! – tarė Omaras. – Pailsėkime.
Salemas burbtelėjo kažką nesuprantamai. Omaras negalėjo suvokti, ar Salemas sustojo, ar ne. Lengvų smogiko žingsnių nesigirdėjo ir einant.
- Salemai! – suirzęs pakartojo Omaras ir, brūkštelėjęs degtuką, netikėtai pamatė greta savęs Salemo siluetą.
- Drįstu atkreipti jūsų palankų dėmesį į mano kuklią nuomonę, -  tarė Salemas. – Aš nesiryžčiau užbraukti degtuko.
- Penki šimtai kilometrų aplink nėra nė gyvos dvasios…
- Mano siauras protas nežino, kaip toli nuo mūsų yra gyvų žmonių.
- Žmonių dykumoje? Nekvailiokite! – grubiai pasakė Omaras.
- Ir vis dėlto leisiu pastebėti: mes esame svetimoje šalyje…
- Dėkingas už atradimą.
- Be to, priešų šalyje.
- Itin naudingos žinios.
- Šie kuklūs samprotavimai duoda man pagrindo galvoti, kad dabar, ne laikas net menkiausią žiburėlį degti, -  pakartojo Salemas.
- Tebūnie triskart prakeiktas visas tas reikalas ir jūsų samprotavimai! – sumurmėjo Omaras.
- Aš labai pritariu jūsų mintims…
- Kai padorus musulmonas pakliūva į tokią bjaurią istoriją, jis turi teisę pailsėti, net jeigu dėl to galėtų pakarti savo gerbiamą palydovą, -  pasakė Omaras.
Salemas mandagiai įtraukė oro pro dantis ir tyliai nusijuokė.
Šioje šalyje Omaras jautėsi nereikalingas.
- Jūs esate įsitikinęs, kad einate teisingai? – paklausė Omaras tuo pačiu nepatenkintu tonu.
Iš Salemo tylėjimo jis nusprendė, kad tas abejoja. Kad jis abejoja, buvo visai nenuostabu. Jis pametė koordinates, ir netekęs nuovokos galėjo pamiršti paskutiniu maršruto duomenis.
  Jeigu ne tas bukas įsitikinimas, su kuriuo ėjo priešais Salemas, Omaras tiesiog būtų atsigulęs į kokią nors duobę ir palaukęs aušros. Jam atrodė, kad dienos šviesoj jis galėtų orientuotis.
- kas tai per vietovė?
Salemas kruopščiai ištarė, pridėdamas balsę prie kiekvieno priebalsio:
- Pergadabadas?.. Tai apleista šventovė.
- Kurių velnių jūs einate kaip tik tenai?
- Taip pasakyta mūsų instrukcijoje.
- Einame prie sienos, ten mus ras likę gyvi savieji.
Salemas  vėl garsiai įkvėpė orą.
- Drįstu pastebėti: saviškiai mūsų neieškos.
- Jūsų neieškos, o manęs ieškos, -  paniekinamai atkirto Omaras.
- Leidžiu sau manyti: tamstos irgi niekas neieškos... staiga ryškiai blykstelėjusi mintis privertė Omarą sustoti: “Niekas neieškos”?
- Klausykite, Salemai... aš daugiau nebenoriu ieškoti tos prakeiktos šventyklos! – sušuko Omaras tamson.
Pasigirdo ramus ir abejingas atsakymas:
- Kaip norite.
- Ir jūs taip pat neisite tenai.
- Aš leisiu sau nesutikti... – pasakė Salemas: -  pareikšdamas aukščiausią pagarbą, nesutinku su jumis.
- Kartoju: jūs neisite tenai!
- Mes galime pavėluoti.
- Kai aš pailsėsiu, mes eisime prie sienos… Sėskite!
Salemas paklusniai atsitūpė. Jo siluetas pasidarė panašus į akmenų krūvą, už kurių Omaras kas minutę paklupdavo. Omaras greitai nusiramino: Jis privers Salemą nuvesti jį prie sienos. Visa kita jam nesvarbu.
Bandydamas surasti ką nors atsisėsti, Omaras pasirausė koja. Nieko neužčiuopęs, nusileido tiesiog ant žemės.
- Kaip norite, o aš dabar užsirūkysiu, -  išsiėmęs pypkę, pasakė Omaras ir pradėjo apgraibomis kimšti tabaką.
Taip pat apgraibomis Omaras brūkštelėjo degtuką ir, pridengęs liepsną delnais užsidegė.
- Norite? -  paklausė jis, duodamas Salemui tabaką. Salemas nieko neatsakė ir nepalietė tabako.
Baigęs rūkyti Omaras pakartojo:
- Pailsėkim ir eisime prie sienos.
Jis pasakė tai daugiau pats sau, negu Salemui. Ir vėl nesulaukė atsakymo.
“UZI” automatą Omaras paslinko prie pilvo. Jam buvo gaila, kad tamsoje Salemas negali pamatyti, šito judesio: tai būtų naudinga.
Beje, naudingiausia-  greičiau iš čia išsinešdinti.
Omaras nuleido galvą, ant rankų, įremtų į nepatogiai išskėstus kelius. Jis susimąstė. Viena mintis buvo bjauresnė už kitą. Tiesiog nuostabu, kiek pragyventų metų per keletą minučių gali prabėgti žmogaus atmintyje. Šiuo metu, kai kovojęs su nuovargiu Omaras bandė nuvaryti nuo savęs snaudulį, jo žvilgsnis klaidžiojo praeityje.
Talibano judėjimas nebus palaužtas, nes negalima palaužti tikėjimo.
Vėjo gūsis atnešė šakalo staugimą. Omaras nesujudėjo, nepakėlė galvos. Jis miegojo.
Prieš jį sėdėjo Salemas. Jis nesujudėjo ir tylėjo. Bet jis nemiegojo. Jis visai nesijautė pavargęs. Salemas galėjo ramiai galvoti. Atsiminimai jam netrukdė. Vienintelį dalyką, kurį jis manė esant reikalinga dabar atminti, -  rusų žvalgybos karininko Kirilo Sanbajevo įsakymus. Salemas pavaldus jam. Duotas įsakymas buvo paprastas ir aiškus; norėdamas jį įvykdyti Salemas turėjo prasiskverbti į Uzbekistaną. Tam tikslui Omaras jam jau buvo nereikalingas. Atvirkščiai Mula galėjo tiktai sutrukdyti. Tai vertė Salemą dabar spręsti klausimą: ką su juo daryti?
Apie sugrįžimą prie pasienio negalėjo būti ir kalbos. Tokia kelionė beviltiška: praeiti bevandenę dykumą keletą šimtų kilometrų! Ne! kol Omaras miega, palikti jį čia ir eiti vienam? Bet ir to nereikėtų daryti. Kas žino, kas atsitiks saulei patekėjus? Kaip toli nuo čia kelias, kuriuo kiekvieną minutę gali pravažiuoti automobilis? Jei indai ras Omarą? O pasiekę Omarą, jie, žinoma, ras ir Salemą.
Ar Salemas turi teisę rizikuoti?
Ne!
Šito trumpo atsakymo išvados aiškios: Omarui reikia atimti galimybę kalbėti, net jeigu jį aptiktų paprasti Indijos valstiečiai. Salemas įsiklausė į Omaro trūkčiojantį šnarpštimą.
Šis miegojo sėdėdamas, įsikniaubęs į kelius veidą. Salemas išsiėmė iš užančio mažą pistoletą ir atitraukė saugiklį. Tačiau pagalvojęs, jis padėjo pistoletą atgal. Atsargiai apsigraibė.
Užčiuopęs pakankamai sunkų ir aštrų akmenį, Salemas kaip galima patogiau suspaudė jį rankoje ir pradėjo slinkti prie Omaro.
Salemas slinko prie jo atsitūpęs ir vos pastebimai, tyliai judėdamas. Kiekvienu sulenktų kojų žingsneliu atstumas tarp jo ir Omaro keliais centimetrais mažėjo.
Salemas slinko prie mulos nenuleisdamas nuo jo savo nemirksinčių akių.
Prišliaužti prie nulenktos Omaro galvos Salemui beliko dar keturi ar penki maži žingsneliai. Po to Salemas galės  ramiai įvykdyti Sanbajevo pavedimą. Už jo įvykdymą Salemui prižadėtas milijonas dolerių.
Salemui beliko žengti dar du mažyčius žingsnelius iki Omaro.
Salemas žengė paskutinį žingsnį ir stipriau suspaudė akmenį.
... Diena jau seniai buvo prasidėjusi, o Salemas nesiryžo judėti. Geriau netekti dienos, negu rizikuoti būti pastebėtam. Kol jam nepavyks nutolti nuo Omaro lavono, jis tokio susitikimo visai nepageidavo.
Žvėrys greitai sunaikins mulos likučius – bus vienu pėdsaku mažiau. Po to Salemas galės pasirodyti toliau nuo čia. Bet ne dabar. Šiuo metu jis turi gulėti savo duobėje ir iš tolo stebėti aplinką. Salemas turėjo ir antrą užduotį -    prasiskverbti į vienuolyną ir panaudoti jį svarbaus uždavinio baze tiktai po to, kai įsitikins, kad vienuolynas negyvenamas ir valstiečių nenaudojamas prieglobsčiu. Jeigu Salemas pripažins vienuolyną tinkamu, tai pradės vykdyti uždavinį, kurį Sanbajevas jam pavedė. Apsimetęs vienišu keliautoju, Salemas turės pernakvoti dviejuose valstiečių namuose. Šiuose namuose jis paliks rusų bakteriologo dovanas. Šios dovanos uždarytos mažose ampulėse. Prieš išeidamas iš namų jis sutraiškys po vieną ampulę. Salemas nežino, kas jose yra, tačiau jam pasakyta, kad iš gyvenviečių jis turi išeiti nedelsiant, ir kaip galima toliau. Be to Salemas turi tris didesnes ampules. Jos netilpo dirže, ir jis laiko jas prie krūtinės. Šių indų turinį jis turės įpilti į vandens baseinus, prie kurių žmonės girdo galvijus.
Nors ampulių turinys iš tikrųjų buvo pagamintas pagal rusų bakteriologo receptus, Salemas, tiesą sakant, buvo ne visai teisus, pavadindamas šias mirtį nešančias ampules dovanomis. Ampulės, kurias Salemui davė Sanbajevas, pastarojo buvo išimtos iš geležinės dėžės, atgabentos arabų lėktuvu iš Irako. Bet visa tai neturėjo Salemui reikšmės: uždavinys liko uždaviniu, nepriklausomai nuo vietos, kurioje buvo pagamintos priemonės jo įvykdymui.
Apie šį planą Salemui buvo pranešta tik tiek, kiek jam Sanbajevo nuomone, reikėjo žinoti, kad jis galėtų apgalvotai veikti. Salemui buvo atskleista tiktai ta plano dalis, kurios įgyvendinimas priklausė nuo jo rūpestingumo.
Nuo žemės virpančiais stulpais kilo karštas oras. Per juos vienuolyno griuvėsiai atrodė tartum padaryti iš plono popieriaus, virpinamo vėjelio. Šventovės sienos rangėsi ir keitė kontūrus. Daugiaaukštis stogas čia tapdavo visai žemas, beveik prisiplodavo prie žemės, čia staiga aukšta strėle kildavo į dangų.
Toliau prie horizonto, labai toli nuo vienuolyno, matėsi kalvos. Jos, kaip ir pastatas nuolatos keitė kontūrus: čia tapdavo žemos su nuolaidžiais šlaitais, čia staiga išsitiesdavo aukštyn ir panešėjo į medžius.
Salemą supo monotoniškas ir atšiaurus peizažas. Vietomis žolė jau buvo parudavusi. Kalvų šlaituose vėjo plakama ji buvo susivėlusi kaip neplautos vilnos kuokštai.
Žiūrint į lygumą, Salemui atrodė, kad horizonte tęsiasi bekraštė jūra. Ji bangavo ir garavo. Jeigu Salemas žiūrėdavo į šią jūrą ilgai, vandens lygis pradėdavo kilti, užliedavo dykumą. Norint, kad vanduo pranyktų, reikėdavo užmerkti akis.
Bet Salemas stengėsi jų neužmerkti. Vos tik jis užmerkdavo akis, į galvą lįsdavo nereikalingos mintys. Tačiau visą laiką gulėti atsimerkus ir žiūrėti čia į įkaitintą dangų, čia į dykumą-  irgi buvo neįmanoma. Pakanka jau to, kad, pripratęs prie lengvų drabužių, Salemas dabar gulėjo su vatiniu chalatu. Visas jo kūnas suprakaitavo. Jausmas buvo šlykštus.
Saulė dar tik persirito zenitu, kai Salemui pasirodė, kad drauge su prakaitu iš jo garuoja ir kraujas. Kūnas tapo sausas ir nelankstus. Seilės karštos ir lipnios. Salemas pačiupinėjo savo lūpas, -  jos atrodė nepaprastai storos ir lipnios. Jis pabandė aplaižyti lūpas, bet liežuvis užkibdavo už jų, tartum jos būtų nusėtos varnalėšų. Norint atsikratyti šiais nemaloniais jausmais, reikėjo atsikelti ir nueiti iki vienuolyno – ten turėjo būti vandens.
Tačiau, norint tai padaryti, jau dabar reikėjo rizikuoti susitikti su žmonėmis. O veikti atvirai buvo dar per anksti. Tai galėjo sužlugdyti ne tik Sanbajevo uždavinį, bet ir galimybę grįžti į Uzbekistaną.
Vadinasi, reikėjo gulėti ir laukti. Ir Salemas gulėjo. Ir laukė. Jis dar nenorėjo prisipažinti Indijos saulės nugalėtas. Salemas manė, kad gali su ja kovoti.
Norėdamas nukreipti savo mintis nuo Indijos, nuo saulės, nuo pilve, kaip verdančiame puode, besisukančių vidurių, Salemas ėmė stebėti už šimto metrų nuo jo iš urvo išlindusį mangustą. Ugningai rudas mangustas, nekreipdamas dėmesio į žmogų, šildėsi saulėje. Salemas ilgai į jį žiūrėjo. Štai, žvėriukas atsisėdo ant užpakalinių kojų, priešakines pakėlė į saulę ir pakišo snukutį jos spinduliams. Salemas paėmė akmenį, nusitaikė ir metė į jį. Mangustas pastatė ausis, pasižiūrėjo į tą pusę, kur nukrito akmuo, ir, taip ir neatkreipęs dėmesio į žmogų, vėl pakėlė kojas.
Salemas atsisuko.
Saulė buvo nukeliavusi pusę kelio nuo zenito iki horizonto. Dykumoje greitai temo. Salemas pakilo ir pradėjo apžiūrinėti paskutiniais silpnais saulėlydžio atspindžiais apšviestą vienuolyno siluetą. Visai sutemus, Salemas pradėjo judėti vienuolyno vartų link.
Salemui atėjus  prie pusiau sugriautų vienuolyno vartų, pro jų skliautą, didieji Grįžulo Ratai jau buvo pasislėpę už horizonto.
Tyla. Po ilgo pastato gegnėmis, kuriame anksčiau gyveno vienuoliai, girdėjosi tiktai vėjo šlamesys. Salemas prisišliejo prie sienos. Jis kantriai laukė, kol mėnulis, apšviečiąs kiemą, pasislinks tiek, kad galima būtų eiti pasislėpus sienos šešėlyje. Ant žemės žydrai raibuliavo ryški šviesa, prasiskverbianti pro mūre padarytas raštuotas angas. Atsargiai peržengdamas šias šviesos dėmes, tartum jos būtų stiklinės, Salemas slinko aplink kiemą. Jam buvo reikalingas šulinys, kurį veikiai jis surado molinėje būdelėje ir pasilenkė prie akmenimis išklotos angos. Tačiau jis veltui stengėsi įžiūrėti: vandens veidrodžio nesimatė, apačioje viešpatavo aklina tamsa. Tada Salemas susirado gulintį ant žemės akmenį ir įmetė jį į šulinį. Sekė ilga tyla, ir Salemas nusprendė: šulinys sausas. Bet kaip tik šią akimirką iš begalinės tolybės, tartum iš pačio žemės centro, pasigirdo silpnas pliukštelėjimas. Salemas triumfuodamas išsitiesė.
Po keleto minučių jis jau sėlino pro vienuolyno skliautus. Virš jo galvos blaškėsi šikšnosparniai. Po kojomis šnarėjo išgąsdintos žiurkės. Trakštelėjo sumindžiota čerpė. Kurį laiką neryžtingai pastovėjęs, Salemas koja praskyrė ant grindų buvusias šiukšles, pasitiesė vatinį chalatą ir, pritraukęs prie pat smakro kelius, atsigulė.
Jam nubudus, jau buvo diena. Ryškioje, laisvai prasiskverbiančioje pro išdaužtų langų skyles šviesoje Salemas pamatė prieš save žmogų. Vienuolis stovėjo ir žiūrėjo į Salemą nemirksinčiom akim. Tai buvo panašu į stebuklą.
Salemas lėtai, vos pastebimai, pradėjo siekti ranka juostos, kurios klostėse buvo paslėptas pistoletas...



Tą naktį Ben-  Saidas  beveik nemiegojo. Jis išėjo iš slėptuvės dar anksti prieš auštant.
Debesuotumas sumažėjo ir paryčiui beveik visai išnyko. Pridengiantieji išblėsusias žvaigždes ploni permatomo rūko lopiniai liudijo,  kad aukštai greitai plaukia plunksnuotieji debesys. Oras buvo tylus. Pati jautriausia ausis dabar neišgirstų kalnuose jokio kito garso, tik erelio klyksmą. Ir šis klyksmas tai nusileisdavo iki vos girdimo švelnaus skambesio, tai akimirkai stiprėdavo, ir vėl nutildavo. Viskas buvo tartum pasislėpę, belaukiant rausvos aušros pašvaistės,  kada užsiplieskia dienos gyvenimu.
Kaip paprastai buvo šiltas ir tvankus oras, kaip paprastai baigdamos savo kelią ramiai žybčiojo blėstančios žvaigždės. Didieji Grįžulo Ratai jau pasislėpė už kalvų viršūnių prie upės.
Ben-  Saidas  kurį laiką lėtai slankiojo palei slaptavietę. Po to sustojo. Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti. Viskas, atrodo, tapo aišku. Reikės perkelti slaptavietės vietą. Amerikiečių raketa įsmigo kitoje slaptavietės pusėje. Tamsią dangaus skliauto mėlynę praplėšė žydrų žėruojančių linijų srovės. Jos atrodė kaip gigantiško kupolo gegnės su dingstančia viršūne aukštumoje.
…Aušo, kai netoli slaptavietės pasigirdo malūnsparnio ūžesys. Ben-  Saidas atsisėdo ant akmens ir tyliai užsirūkė. Jis retkarčiais žvilgteldavo į laikrodį, žiūrėdavo į saulę, tarsi matuodamas, kiek dar beliko kelio raudonajam diskui iki akiračio.
-        Mes neturime laiko ilgiau laukti, -  pasakė jo patarėjas: -  laiko mums beliko mažai.
  Ben-  Saidas  tylėdamas atsistojo ir nuėjo prie malūnsparnio...
JAV ir britų desantui besiskverbiant į pietų Afganistaną, Ben-  Saido vadovaujamos pajėgos vykdė diversines operacijas prieš amerikiečių ir britų dalinius šiaurės-  vakarų Afganistane.
Šiomis sunkiomis dienomis Kabulo priemiestyje įvyko slaptas Futuho ir Ben-  Saido susitikimas. Futuhas buvo pasiruošęs skristi bet kur, kad užkištų islamiškoje tvirtovėje atsirandančias spragas. Ben-  Saido nedžiugino ta aplinkybė, kad šį sykį Futuhas atvyko kaip asmeninis naujojo Irako prezidento atstovas.
Ben-  Saidas  gerai prisiminė laikus, kai Futuhas būgštaudamas įeidavo į velionio Sadamo Huseino kabinetą ir kai jis pats, Ben-  Saidas, žiūrėdavo į tą storžievį kiek iš aukšto. Tačiau laikai pasikeitė. Dabar su Futuhu reikėjo skaitytis ne tik kaip su finansine jėga, bat ir kaip su oficialiu asmeniu.
Jie turėjo apie ką pasišnekėti. Futuhas kalbėjo:
-  Jūs pats, Ben-  Saidai, -  taip, taip, aš nebijau pasakyti, -  jūs pats esate kaltas, kad, prisidengdamas Džihadu, neorganizavote rimto musulmonų sukilimo Pakistane.
-  Jeigu mes pamėgintume tą padaryti, tai tučtuojau sulauktume ne tik visų arabų, bet, galbūt, ir amerikiečių pasipriešinimo, -  naujų mūsų bazių kitose šalyse bombardavimo. Dėl to mus buvo perspėjęs velionis Sadamas Huseinas.
-  Huseinas! Huseinas! – atkirto susierzinęs Futuhas. – Ko verti jo perspėjimai, kai nėra jo paties. Idėjos geros tol, kol egzistuoja sugebą jas įgyvendinti žmonės. Huseino idėjos buvo geros Huseinui. Kaip atrodytų dabartinis prezidentas, jeigu jis pamėgintų įgyvendinti savo pirmtako programą? Tai būtų tragiška operetė. Tragiška Irakui. Ne, Ben-  Saidai, Huseinas tinka Huseino idėjoms.
-  Ir jūsų? -  įterpė Ben-  Saidas.
- Mano ir jūsų, -  pataisė jį Futuhas, -  nesiskųskim likimu, davusiu mums tokį prezidentą,
- kuris...
-  Jums neužtenka laikyti save pilkuoju Irako kardinolu, o jau norite vadintis likimu?
-  Velniop sąmojį, Ben-  Saidai! Mums turi rūpėti bendras reikalas. Kalbėkite suprantamai ir visai atvirai: ar jūs tikitės, kad jūsų kariams pasiseks išsilaikyti Afganistano pietuose?
-  Šiandien, galbūt. Bet aš nežinau, kas bus rytoj.
-  Jeigu aš tą žinočiau, tai galbūt, nebūčiau pas jus atvykęs.
-  Aš jums garantuoju, kad po metų mes išvysime iš Afganistano paskutinį amerikietį.
-  Pažiūrėsim... -  sumurmėjo Futuhas.
-  Greitai mes panaudosime bakteriologines priemones prieš gyvąsias Amerikos pajėgas, -  pasakė Ben-  Saidas.
Futuhas žinojo tikrąsias priežastis, kodėl Ben-  Saidas  troško panaudoti bakteriologines priemones: religinės šventovės Figos lapeliu pridengta Irano mečetė faktiškai buvo Ben-  Saido parduotuvė, kuri bakteriologinio karo atveju duotų jam milžiniškus pelnus, ir finansiškai labai sustiprintų jo organizaciją “Alqaeda”.
-  Taip... amerikiečiams – tai bus puiki pamoka.
Tuo jųdviejų pasimatymas ir pasibaigė.
Šypsena, galbūt, pirmoji per visą Ben-  Saido gyvenimą, nušvietė jo veido bruožus.
Tą pačią dieną šventiko patariamas Ben-  Saidas  turėjo aplankyti Kabulo priemiestyje esančią mečetę. Ten susirinkusiems žmonėms Ben-  Saidas turėjo sakyti prakalbą, šlovinančią kare žuvusius afganistaniečius. Žmonių gatvėse beveik nebuvo. Turgaus gatvė ir sankryžos taip pat buvo tuščios. Toks niūrus vaizdas suglumino Ben-  Saidą. Stingdantis kūną jausmas išnyko tik atvykus prie mečetės.
Prie aukštų dvivėrių mečetės vartų jo laukė žmonės.
Didžiulis mečetės kiemas, talpinantis per šešis tūkstančius žmonių, buvo sausakimšas. Čia buvo suėję visų mečečių imamai, tikintieji. Viename kampe glaudėsi dervišai, kitame – šiaip elgetos, prastuomenė, vargetos iš artimesnių turgaviečių ir skersgatvių, bet jų buvo nedaug. Daugumą sudarė aukštuomenės atstovai, apsivilkę išeiginiais baltais chalatais, ir todėl baltu marmuru išklotas kiemas atrodė lyg didžiulė be atvangos vilnijanti balta jūra. Reginys buvo neapsakomai gražus. Paėmęs Ben-  Saidą už parankės, imamas palydėjo jį pro iki žemės nulenktas galvas, apmuturiuotas baltais turbanais, prie marmurinės pakylos kiemo centre. Ant specialaus knygos formos paaukštinimo gulėjo atverstas paauksuotais viršeliais Koranas. Atsistojęs priešais aukštus portalus, į nišą mečetės sienoje, ir atsigręžęs Mekos pusėn, Ben-  Saidas  pasakė prakalbą. Jis atmintinai deklamavo Koraną, grasino Afganistano ir viso islamo priešams ir siuntė juos pragaištin, paskui paskelbė, kad dabar jo tauta kaip niekada privalo būti vieninga, nes tai visų tikratikių mahometonų kovos metas “Amen”! Duslus aidas nuvilnijo per visą kvartalą ir, atsimušęs į aplinkinių mečečių kupolus, grįžo atgal... Kai Ben-  Saidas baigė kalbėti, į tikinčiuosius kreipėsi šviesiausiasis imamas. Jis paskelbė, kad Ben-  Saidas  yra teisėtas valstybės karo vadas, geradaris ir rūpintojėlis, ir karo vado garbei sukalbėjo ilgą maldą. Į jo paskutinįjį “Amen! ” vėl atsakė minios choras, ir nuo aukštų mečetės portalų išsigandę purptelėjo dangun balandžiai.
Po šitų pamaldų Ben-  Saido širdies nerimas išsisklaidė, ir jis pasijuto laimingas kaip niekada.
Vienas dalykas jį iš tikrųjų kamavo, neleido užmigti naktį – tai baisūs košmarai ir vaiduokliai, kuriuos jis matė kiekviename savo slaptavietės kampe. Baisiausia būdavo, kai juoda kobra ilgai stovėdavo galvūgalyje iškėlusi virš jo savo galvą. Išsigandęs Ben-  Saidas  pašokdavo lovoje ir virpėdavo nuo mažiausio šnaresio. Miegai išlakstydavo, ir jis nesudėdavo bluosto iki pat aušros.
“O Alache! Apsaugok savo vargšą tarną! ”



Džimas Karteris atidžiai apžiūrinėjo fotografiją. Ištyrinėjęs viską, kas pateko į foto aparato objektyvą, perdavė ją Hendersonui. Dūręs pirštu į du užfiksuotus nuotraukoje žmones, žingsniuojančius Vašingtono parke, Hendersonas prabilo:
-  Tai ir yra mūsų prezidento priešai. Tas aukštas – italas Santovito. Kitas, žemesnis, vilkintis kostiumą – prezidento patarėjas Džekas Nolte. Kovoje su musulmonų žvalgyba mes sugebėjome laimėti pergalę. Mūsų užduotis – kurį laiką juos stebėti ir pasitaikius patogiai progai likviduoti. Jėgų kova, protų kova tikriausiai bus aštri, sunki ir nuožmi. -  Hendersonas nutilo ir susimąstė. Toks jau jis buvo. Visada ieškojo siūlelio, jungiančio vieną faktą su kitu, stengėsi rasti loginį ryšį tarp tų faktų ir įvykių. Štai ir dabar, lyg mąstydamas balsu, kruopščiai apsvarstė visus turimus duomenis: -  sprendžiant iš informacijos, kurią jam atsiuntė prezidento Bušo žmona, ji teikė visą informaciją apie JAV karines bazes Japonijoje, kur amerikiečiai rengia ypatingos paskirties būrius. Santovito ir Nolte susitinka JAV... Koks čia tarpusavio ryšys?
Kai Karteris išėjo iš kabineto, Hendersonas dar kartą įdėmiai peržiūrėjo visas fotografijas, stengdamasis surasti kokių nors papildomų duomenų.
Vienuoliktą valandą Hendersonas pakilo ir pasuko į Baltuosius Rūmus. Ten jo laukė prezidento automobilis.
-  Sveikas, Hendersonai! -  sušuko Bušas.
Hendersonas pagarbiai pasisveikino su prezidentu.
-  Sėskitės į automobilį, -  pasakė Bušas. -  Kas nauja?
-  Nieko naujo, jūsų pavedimas vykdomas, prezidente, -  ramiai tarė Hendersonas .
Asmens sargybiniai skubiai susėdo į savo mašinas, ir visa procesija pajudėjo plentu.
-  Jeigu mano žmonos ir Noltės santykiai iškiltų aikštėn, aš nė sudilusio cento neduočiau už jus. Man visiškai pakanka rūpesčių dėl karo.
Tai buvo aiški užuomina: karjeros žlugimas...
-  Aš jau kalbėjau su Karteriu...
-  Puiku! Apimtas entuziazmo sušuko Bušas, -  nedelskite! Susekite jį dabar. Jeigu pavyks suimti jį gyvą, suimkite. Jeigu ne -    sunaikinkite: svarbu ne jis, o jo išgauta iš mano žmonos informacijos duomenų diskelis. Ji neturi pakliūti į svetimas rankas, išskyrus mano.
-  Viskas suprantama, prezidente.
Nepateikdamas bereikalingų klausimų, Hendersonas  nutilo.
Po valandos visa operatyvinė grupė buvo šalia Džeko Noltės užmiesčio vilos.
-  Jūs tikri, kad jis ten? -  paklausė Karteris.
-  Be abejo, -  atsakė agentas.
-  Tada namą reikia apsupti taip, kad jis negalėtų nei pasprukti, nei prasiveržti jėga.
-  Viskas bus padaryta nepriekaištingai.
Jis ramiai pareiškė agentui:
-  Į namą aš eisiu vienas.
-  Jūs turite ginklą?
-  Taip.
Karteris ryžtingai nužingsniavo prie namo, kuris buvo aptvertas aukšta tvora.
Karteriui teko gana ilgai laukti prie vartų, kol jie atsidarė ir jis pamatė stovintį priešais save Džeką Noltę. Ilgos Karterio rankos buvo paslėptos už nugaros. Nolte pastebėjo, kaip viena ranka išsitiesė, joje sumirgėjo pistoleto automato plienas, ir jis, Nolte, paskutinį kartą gyvenime pamatė kelių šūvių plykstelėjimą...



Atmosfera Pakistane tapo pavojinga. Perversmas šioje šalyje būtų itin pavojingas tiek karinei operacijai prieš Afganistaną, tiek padėčiai pasaulyje, nes šios šalies slaptosios tarnybos gali turėti daugiausia žinių apie Ben-  Saidą. Be to, šalyje yra branduolinio ginklo arsenalas.
Pešavaro mieste viešpatavo triukšmas ir netvarka. Šarvuočiai, džipai, prisėdę iki dantų ginkluotų kareivių su kovinėmis uniformomis, riaumodami lėkė miesto gatvėmis. Siųstuvų antenos švysčiojo šalia patrankų žioklių, pasirengusių siūbtelti ant sukilusių islamo fundamentalistų ugnies jūrą. Kareiviai žvilgčiojo vienas į kitą. Kur jie važiavo? To niekas nežinojo.
Mieste be perstojo buvo telkiamos policijos dalys. Gavę naujutėlaičius ginklus, policininkai užėmė gatvių sankryžas. Policijos nuovadose atsirado kulkosvaidžių, automatų, pistoletų.
Generolas Mustafa Ogiris, atsimetęs nuo Pakistano vyriausybės, perėjo radikaliųjų musulmonų pusėn. Slapta įvedė į Pešavaro miestą keturis tūkstančius kareivių. Visos parduotuvės buvo uždarytos. Pabūklų griaudėjimas kėlė siaubą. Ryžių ir kitų maisto produktų turgaus kainos šoktelėjo aukštyn. Žmonės, kuriems būtinai reikėjo išeiti į miestą, sėlino gatvėmis žvalgydamiesi į visas puses. Kartkartėmis, skrosdami tankius debesis, virš miesto praskrisdavo lėktuvai. Gatvėmis, mėtydamas lapelius, nudūmė be skiriamųjų ženklų džipas. Iš jame įtaisyto garsiakalbio sklido raginimas  ryžtingai remti islamo radikalus. Džipą sulaikė oficialios valdžios policija. Pakistano spauda tomis dienomis rašė, kad islamo radikalai gali “pakeisti arklius vidury upės”. Sklido gandas, kad braška Pakistano prezidento kėdė.
Pešavaras ir visas Pakistanas buvo lyg ant parako statinės, kuri tuoj pat išlėks į orą. Prezidento rūmai atrodė visiškai izoliuoti. Pakistano prezidentas  be perstojo rūkė, organizavo pasitarimus, atlikdavo sudėtingus skaičiavimus, skambino telefonu armijos generolams.
Tą vakarą prezidentas savo rūmuose skubiai sukvietė slaptą pasitarimą. Šalies žvalgybos šefui Muizadinui Alalachui pasitarimas turėjo lemiamą reikšmę. Tą vakarą jis parengė opozicinių islamo jėgų nuslopinimo taktiką.
Įeidamas į prezidento kabinetą, generolas Alalachas pamatė kitus karininkus. Jie skaitė prezidentui kažkokį dokumentą. Alalachas padavė popierius prezidentui.
-  Tu tik pažiūrėk, -  tarė susijaudinęs prezidentas. -  Jie nori prieš mane panaudoti jėgą. Tai – dviejų ministrų, Kadajaus radikalų organizacijos, pareiškimas dėl atsistatydinimo. O štai toks pat pareiškimas kitų islamo radikalų atstovų. Aš užleidau jiems septynias vietas vyriausybėje. Išdaviką Mustafa Ogirį paskyriau karinės tarybos nariu. O jie vis dar nepatenkinti. Ogiris šiandien rytą atvirai atsisakė vykdyti mano įsakymą. O Pakistano teologai nusiuntė vyriausybei telegramą, reikalaudami ministrų kabineto atsistatydinimo, kad “būtų išvengta islamo valstybės veikėjų kraujo praliejimo”. Jie nori nuversti mus ir užgrobti visą valdžią į savo rankas. Bet jie nesupranta, kad tai neįmanoma. Amerikiečiai neleis fundamentalistams užimti valdžios. Spręsime viską mes ir amerikiečiai, o ne fundamentalistai. Tie veikėjai kalba apie kraujo praliejimą. Ką gi. Jie pralies kraują. Man tereikia palaukti amerikiečių nuomonės... -  prezidentas metė meilų žvilgsnį į  Alalachą. -  Žmogus patikrinamas sunkumuose. Aš esu dėkingas tau, kad šią sunkią valandą tu esi šalia manęs. Tu neatsilyginsi nedėkingumu už mano tikėjimą tavimi.
-  Aš, kaip ir anksčiau, esu įsitikinęs, kad tik einant paskui jus galima atlikti tikrą darbą, padėti tėvynei, -  pasakė Alalachas.
-  Aš dėkingas jums, ponai, už ištikimybę. Ištikimų žmonių ratas siaurėja.
-  Ar nereikėtų patikrinti rūmų apsaugos? -  paklausė Alalachas.
-  Nereikia. Didesnė dalis kariuomenės mums lojali. Pulkininkas Ginzvašaras atidžiai stebi kareivių nuotaikas. Be to, opozicija nedrįs pulti rūmų, žinodama, jog jų pajėgos silpnesnės, -  tarė prezidentas.
-  Šiandien aš ir Ginzvašaras  pasiūlėme organizuoti derybas su fundamentalistų vadovais, kad būtų sumažinta įtampa.
-  Atsiprašau, -  pertraukė Alalachą prezidentas, -  ar negalėtumėte tiksliai atpasakoti jūsų pokalbio turinį?
-  Islamo vadovas pasakė, kad dabartinis chaosas gali pakreipti įvykius nelaukta linkme. Mes pabrėžėme, jog reikia daryti viską, kad būtų išvengta pilietinio karo, nes tada padėtis gali rimtai, nepataisomai komplikuotis. Kaip išeitį iš susidariusios padėties jis pasiūlė nedelsiant vesti derybas su islamo teologų vadovais. Be to, opozicijos atstovas patarė man daryti nuolaidų.
-  Jie vis dar svajoja apie valdžią, -  ironiškai įsiterpė prezidentas. -  Ir ką jūs atsakėte į tokį pasiūlymą?
-  Aš nieko konkrečiai nekalbėjau apie savo ketinimus, nes prieš tokį pokalbį turėjau pasitarti su jumis. Tik pasakiau, kad nuodugniai išnagrinėsiu jo pasiūlymą ir pasitarsiu tuo klausimu su prezidentu ir jo aplinkos žmonėmis. Matomai, opozicijos atstovas tokiu atsakymu liko nepatenkintas ir todėl dar kartą primygtinai pakartojo, kad susidariusią padėtį reikia kuo greičiau keisti ir kad bet koks delsimas gali atvesti į krachą, padaryti nepataisomą žalą.
-  Kas gi tai, opozicija grasino mums? -  retoriškai paklausė prezidentas.
-  Padėtis nepaprastai sudėtinga, -  tęsė Alalachas. Delsti nevalia. Mums reikia apsvarstyti savo veiksmų pobūdį. Reikia išnagrinėti padėtį, išanalizuoti mūsų priešininkų planus, kėslus, praktinę veiklą. Aš įgaliojau generolą Abdulachą stebėti opozicijos veiksmus. Gautą informaciją jis gali bendrais bruožais išdėstyti.
Abdulachas išsitraukė iš portfelio storą aplankalą. Naudodamasis asmeninio teologų vado sekretoriaus tarpininkavimu, jis per trumpą laiką sukūrė tinklą savų informatorių opozicijos veiklai prieš Pakistano valdžią sekti. Jam pavyko surinkti daugybę naudingos informacijos. Alalachas Abdulacho pranešimo metu taip pat išsitraukė iš portfelio aplankalą. Alalachas norėjo palyginti generolo Abdulacho duomenis su informacija, kurią buvo surinkusi Pakistano žvalgyba. Abdulachas metė žvilgsnį į Alalacho aplankalą: jame buvo net fotografijų. Generolas Abdulachas žinojo apie opozicijos grupuočių veiklą, nukreiptą prieš Pakistano valdžią, buvo gerai informuotas ne tik jis, bet ir CŽV, kuri turi asmeninę žvalgybą ir informacijai rinkti skiria didžiulius pinigus ir aibę laiko. Tai ir suprantama. Opozicijos veikla turėjo svarbią reikšmę Pakistano likimui. Štai kodėl JAV žvalgybininkai ir Pakistano generolai nusprendė patikrinti turimą savo žinioje informaciją.
-  Gerbiamas prezidente, gerbiami karininkai, -  pradėjo pranešimą Abdulachas, -  aš reguliariai pateikdavau jūsų žiniai visą gaunamą informaciją. Šiandieną leiskite, jūsų nurodymu, tą informaciją išdėstyti jums apibendrintą.
Kaip jums žinoma, islamo radikalų įžiebta neapykantos sėkla nesulaukė didelės Pakistano žmonių dalies pritarimo. Vadovaudamasis Amerikos pasiuntinio ir žvalgybos šefo Alalacho rekomendacijomis, mūsų prezidentas suformavo naują ministrų kabinetą.
Opozicija iš pat pradžių iškėlė sąlygą, kad šeši svarbiausi postai būtų skirti ištikimiems islamo fundamentalistų veikėjams. Opozicija tikėjosi, kad, nors vyriausybei vadovaus mūsų gerbiamas prezidentas, svarbiausią vaidmenį joje, kaip ir anksčiau, vaidins fundamentalistams atsidavę žmonės. Vadinasi, vyriausybė ir toliau bus priversta vaikščioti skustuvo ašmenimis. Bet iš tikrųjų įvyko visai kas kita.
Jau po kelių mėnesių naujas ministrų kabinetas parodė, kad jis ryžtingai palaiko Pakistano prezidento politiką ir turi savo liniją.
Teologų vadas buvo priverstas tylėti. Tačiau tuo pat metu jis ėmė ieškoti galimybės nuversti mūsų prezidentą. 2002 metų rugsėjo gale imamas pareiškė nepasitenkinimą, kad prezidentas eina prieš opozicijos valią ir bando paveikti Pakistano vyriausybei ištikimus žmones. Teologų vadui buvo pažadėtas vyriausybės ministro pirmininko postas.
Imamas ėmėsi energingai vienyti jo žinioje esančias karines pajėgas, siekdamas nuversti teisėtą valdžią. Politinis teologų vado patarėjas – ne vieną kartą buvo susitikęs su generolais Mustafa Ogiriu ir Mohamedu Otanachu. Generolas Ogiris pakurstė Mohamedo Otanachu ir imamo ambicijas ir kovo viduryje paskatino juos sukurti vadinamąjį Pakistano valstybės jėgų frontą.
Šis frontas paskelbė pranešimą, kad keturi ministrai – atstovaujantys islamo radikalams – išeina į atsargą, kad sužlugdytų vyriausybės veiklą. Tas pranešimas buvo suderintas tik su keliais generolais, todėl likusi opozicijos dalis įsižeidė, kad jų nuomonės šiuo klausimu niekas neklausė. Todėl kiti opozicijos atstovai – ryžtingai pasipriešino, pareikšdami, kad jie ir toliau ves derybas su Pakistano prezidentu. Balandžio 2 dieną buvo sušauktas vieningos islamo radikalų organizacijos jėgų fronto prezidiumo posėdis, kuriam pirmininkavo teologų vadas. Posėdyje islamo radikalams atstovavo Mustafa Ogiris ir Mohamedas Otanachas. Prezidiumo posėdyje buvo nuspręsta:
Pirma. Pareikalauti iš prezidento derybų su vieninguoju islamo frontu. Derybų vietą gali skirti prezidentas.
Antra. Pašalinti iš jų organizacijos tuos atstovus, kurie neinformavo likusios opozicijos dalies apie ruošiamą Pakistano vyriausybės sužlugdymą.
Trečia. Parengti kovos veiksmams visas islamo radikalų ginkluotąsias pajėgas. Pavesti generolui Otanachui organizuoti ekonominę blokadą.
-  Jūs, pone prezidente, žinote, kad iškart po šio posėdžio buvo sudarytas Pešavaro miesto ekonominės blokados komitetas, vadovaujamas generolo Ogirio. Jo armija perkirto nemažai kelių, vedančių į pagrindinius mūsų šalies miestus. Dabar mūsų policija yra kovinėje parengtyje. Remiantis absoliučiai patikimais duomenimis, generolo Ogirio daliniai gali atidengti ugnį.
Kalbėdamas generolas Abdulachas atidžiai stebėjo dalyvaujančiųjų pasitarime veidus. Prezidentas neslėpė savo įniršio ir apmaudo opozicijai. Kiti karininkai sėdėjo ramūs. Kai kurių pasitarimo dalyvių jaudinimąsi išdavė tik be perstojo rūkomos cigaretės. Alalachas apsimetė įsigilinęs į prieš jį gulintį dosjė, bet Abdulachas žinojo, kad jis atidžiai seka kiekvieną jo žodį. Alalachas, reaguodamas į vieną ar kitą išvadą, retkarčiais linkteldavo galva.
Kai Abdulachas baigė pranešimą, Alalachas burbtelėjo:
-  Jie pamiršo, kad jėgų persvara ne jų pusėje.
Alalachas, netardamas nė žodžio, padavė prezidentui ir Abdulachui fotografijas. Vienoje buvo užfiksuoti teologų vadas bei Mustafa Ogiris, kitoje – Otanachas, besikalbantis su kariškiais. Trečioje – brezentu dengtos vieningojo islamo fronto armijos automašinos, važiuojančios tiltu.
Alalachas aiškiai norėjo parodyti, kad jo ir Amerikos žvalgyba visur turi akis ir ausis ir kad informacija, kurią išdėstė Abdulachas, gerai žinoma amerikiečiams, ir dar daugiau, jie turi tokius konkrečius ir aiškius daiktinius įrodymus, kaip fotografijas. Visa savo elgsena Alalachas norėjo parodyti, kad niekas negali praslysti nepastebėtas CŽV.
Kol Abdulachas žiūrinėjo fotografijas, norėdamas nustatyti, kokiu fotoaparatu ir iš kur buvo traukta, prezidentas, lyg garsiai mąstydamas, tarė:
-  Man susidaro toks įspūdis, kad jūsų rankose visas pasaulis.
Alalachas iš pasitenkinimo nusišypsojo.
-  Kokia tavo nuomonė? -  paklausė prezidentas atsigręžęs į užsienio reikalų ministrą.
Ministras paprastai kalbėdavo labai mažai, o kai vis dėlto tekdavo, jo balsas būdavo įtaigus, tylus, tarytum svarbiausia, ką jis dar galėtų pasakyti, pasilikdavo atsargoje.
-  Gerbiamas prezidente, ponai, -  pradėjo jis oficialiu tonu. -  Aš manau, kad mes jau padarėme daug nuolaidų islamo radikalams.
Sugrįždamas iš susitikimo su teologų vadu ministras susitarė su juo skirti savo vyriausybėje nuo dviejų iki keturių vietų islamo radikalų šalininkams. Tuo laiku mes manėme, kad turime tik vieną priešą –Indiją; tikėjome, kad mus jungia bendras tikslas – kova su Indija dėl mūsų teritorijų susigrąžinimo. Mes buvome pasirengę ištiesti ranką ir pritarti visiems, kurie, kaip ir mes, ėjo prieš bendrą priešą. Mes padarėme nuolaidų islamo radikalams – kaip politinei jėgai, siekdami organizuoti efektyvesnį atkirtį Indijai. Tačiau fundamentalistų lyderis ir jo šalininkai nesugebėjo teisingai įvertinti mūsų geros valios. Jie nepanorėjo tarnauti Pakistano interesams. Atvirkščiai: prisidengę kovos šūkiais jie patys stengiasi užgrobti valdžią. Atėjo valanda, kai jie tapo stabdžiu ir kliūtimi. Šiandieną jų reikalavimai vienoki, rytoj bus kitokie. Jie nesuvokia, koks jų vaidmuo, kokios jų galimybės. Jie mano, kad dvylikos tūkstančių karių padedami privers mus paklusti. Bet jų norai – viena, o realybė – visai kita. Jų laukia daug netikėtumų, kurie atves juos į ... pražūtį. Leiskite man šiuo klausimu pasidalinti su jumis savo samprotavimais.
Kai jis įsitikino, kad prezidentas ir Alalachas jo kalbos klauso su pritarimu ir dėmesiu, jo balsas tapo dar ryžtingesnis.
-  Abdulachas, -  tęsė užsienio reikalų ministras, -  mūsų pasitarimo pradžioje labai teisingai pasakė: jie pamiršo, kad talibai, jų atrama, jau patyrė pralaimėjimą. Fundamentalistai, žinoma, užsiima kurstymu, bet stoti į atvirą kovą jau nedrįs. Ir generolo Otanucho pasiūlymas dar kartą akivaizdžiai šitai rodo. Generolas pareiškė savo norą sušvelninti padėtį, bet netgi užsiminti neišdrįso apie teologų vado ir jo šalininkų palaikymą. CŽV mus užtikrino, kad fundamentalistai taip ir  liks paprasčiausia opozicija. Taigi dabar jiems išmuštas pagrindas iš po kojų. Pakistano kovą su terorizmu savo šalies viduje amerikiečiai oficialiai palaiko. Amerikos atstovai pareiškė nenorį matyti teologų vado Pakistano vyriausybės eilėse. JAV Centrinė Žvalgybos Valdyba geriau už bet ką žino šito žmogaus fanatiškumą. Nors iš pažiūros atrodo, kad supantieji teologų vadą yra vieningi ir susitelkę, iš tikrųjų tie žmonės tarpusavyje nesutaria. Armijoje, išskyrus generolą Ogirį ir grupę jam ištikimų karininkų, daugumas bijo pradėti karinius veiksmus prieš teisėtą vyriausybę. Aš susisiekiau su daugeliu aukštųjų jų armijos karininkų. Jie, o ypač jauni karininkai, netiki generolu Ogiriu, laukia permainų, mūsų įsakymo. Šie žmonės pasirengę pademonstruoti ištikimybę Pakistano prezidentui. Na, o kareiviams vis tiek, kas jiems vadovaus, su kuo kariauti, kad tik gavus pinigų. Eiliniai taip pat tikisi gauti tiesioginę paramą iš mūsų vyriausybės. Kareiviai supranta, kad tuo atveju jie bus geriau rengiami ir maitinami, kad atsiras naujų automašinų ir technikos. Be to mums pavyko su pulkininko Ginzvašaro pagalba papirkti generolą Azizą ir teologų vado karinį patarėją Kadajų. Jie pareiškė, kad esą pasirengę kovoti prieš islamo radikalus ir būsią ištikimi prezidentui. Ir jeigu opozicija atidengs ugnį, tai jiems patikėtos dalys stos prezidento pusėn. Taigi fundamentalistų jėgos kiekvieną dieną tirpsta. Nuo gero smūgio jie sukudakuos kaip vištos. Trumpiau tariant, opozicija visais požiūriais nusilpusi ir nekelia rimtos grėsmės.
Užsienio reikalų ministras džiugiai nusišypsojo. Savo vaizduotėje jis jau matė opoziciją sutriuškintą.
-  Ar negalėtumėte supažindinti su savo veikimo planu? -  kreipėsi prezidentas į Alalachą.
Alalachui – vyriausybės strategui – nereikėjo žiūrėti į pažymas ir dokumentus. Visas planas tarytum lentynėlėse buvo sudėliotas jo galvoje. Jis iš karto pradėjo pasakoti, aiškiai atskirdamas vieną punktą nuo kito, lyg būtų vertęs iš eilės katalogo korteles.
-  Aš manau, -  dėstė Alalachas, -  kad, koncentruodami savo jėgas kovai su fundamentalistais, turime galutinai susidoroti su visomis kitomis opozicinėmis jėgomis šalies pietuose. Visa Pakistano armija ir policija turi būti mūsų rankose, mums atsidavusių žmonių rankose. Dabar, kai islamo radikalų grupuotės pergrupuoja jėgas šiaurėje, yra palankios sąlygos suvesti sąskaitas su visomis opozicinėmis jėgomis. Aš siūlau:
Pirma. Reikia reorganizuoti Pakistano armiją ir policiją. Neatidėliojant paskirti patikimus žmones į svarbiausius postus. Panaudoti teikiamą pagalbą seniems islamo radikalų armijos generolams papirkti. Mes norėtume, kad Pakistano vyriausybė paimtų savo žinion visus armijos organizavimo, mokymo ir aprūpinimo rūpesčius. Reikia pašalinti iš gynybos ministerijos fundamentalistams ištikimus žmones, apvalyti nuo jų policiją. Mes prašome, kad dalyvaujantys šios dienos  susitikime karininkai praneštų mūsų nuomonę ištikimiausiems savo pavaldiniams.
Antra. Sunaikinti religinių islamo radikalų grupuočių ginkluotąsias pajėgas. Tai galima padaryti dviem būdais:
1. Priversti opozicinių jėgų vadovus atiduoti jų turimus karinius padalinius Pakistano armijai, tas pajėgas nacionalizuoti, kaip tai buvo padaryta su keturių generolų kariniais padaliniais.
Ir dar vienas dalykas. Nors tie generolai ir pareiškė, kad sudeda prieš mus ginklus, jais neverta pasitikėti. Nevalia laikyti gyvatės užantyje. Bet kurią akimirką gali įgelti. Tuos karinius padalinius reikia išformuoti. O tų pajėgų generolus reikia neutralizuoti mestelėjus iš už nugaros granatą. Tačiau, kad būtų išvengta komplikacijų, tatai reikia daryti ne iš karto.
2. Būtina tuoj pat panaudoti ginkluotą jėgą slopinant opozicinių jėgų maištą. Susidoroti su jais be jokio gailesčio. Ir smogti jiems anksčiau, negu jie pakels ginklą.
Trečia. Būtina kuo greičiau likviduoti teologų vado, kaip fundamentalistų vadovo, autoritetą. Labai svarbu pradėti stiprinti socialinę politinę mūsų valstybės bazę.
Kol kas aukštųjų ir skurstančių mūsų visuomenės sluoksnių akyse tebėra didelis fundamentalistų teologų prestižas. Mums reikia stiprinti mūsų valstybę, didinti įtaką masėms ir pakirsti islamo radikalų prestižą.
Prezidentas įdėmiai klausėsi Alalacho kalbos, ir jo veidą nutvieskė pasitenkinimo šypsena. Prezidentas ir Abdulachas pašnibždomis keitėsi nuomonėmis. Paskui prezidentas, kreipdamasis į Alalachą ir aplinkinius, tarė:
-  Mes sutinkame su žvalgybos šefo išdėstytu planu. Jūsų samprotavimai visiškai sutampa su tais planais, kuriuos parengė CŽV ir kurie buvo išdėstyti užsienio reikalų ministrui dar prieš jo sugrįžimą į Pakistaną iš JAV. Kodėl jūs delsiate, kodėl nesiimate ryžtingų veiksmų?
-  Mes lūkuriuojame, -  atsargiai pradėjo zonduoti dirvą Alalachas. Mes norime žinoti JAV poziciją. Ne tik iš gandų, skleidžiamų įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir JAV spaudoje, bet ir iš mūsų pasiuntinio Vašingtone mums yra žinoma, kad kažkas iš mūsų aplinkos nepalaiko mūsų vyriausybės. Norėtume išgirsti tuo klausimu jūsų tiksliai suformuluotą nuomonę.
-  Mes jau kalbėjome apie mūsų poziciją, -  šypsodamasis atsakė Alalachas. -  Mes manome, kad Pakistane turi būti stiprus lyderis ... Jūs esate prezidentas. Ir mes galime vėl užtikrinti, kad esame jūsų pusėje. Bent aš visiškai jus palaikau kaip prezidentą.
Prezidentas džiūgavo.
-  Ką gi, tada mes nedelsdami imsimės veiklos, -  pareiškė jis ryžtingai.
-  Ir dar, -  pridūrė Alalachas, -  kad užsitikrintumėte JAV vyriausybės paramą, turite visiškai sutriuškinti opozicines grupuotes ir nukreipti savo pastangas kovai su terorizmu.
-  Aš jums tai pažadu, -  įsiterpė generolas Abdulachas.
-  Kai dėl įvairiausių gandų mūsų vyriausybės likimo atžvilgiu, norėčiau prašyti, kad būtų atmestos bet kokios ne iš mūsų kanalų gaunamos žinios, kaip neturinčios jokio pagrindo, -  pažymėjo prezidentas iškilmingu veidu, -  aš manau, kad mes priėjome bendrą nuomonę ir daugiau svarstyti mums nėra ko. Leiskite paskelbti, kad planas, kurį išdėstė mūsų valdžios atstovai, nuo šios minutės pradeda galioti. -  Prezidentas pažiūrėjo į laikrodį. -  Nulis valandų dešimt minučių. Duokite įsakymą rengtis kontrpuolimui, -  pridūrė prezidentas. -  Rytą reikia būti pasirengusiems atidengti ugnį. Sutelkite visas jėgas. Jokio svyravimo. Paruoškite man kreipimosi į tautą tekstą. Toje kalboje turi būti ir sielvarto gaidų.
Paryčiais šarvuočiai iš Pešavaro centro prospektu patraukė islamo radikalų dalinių link. Tankai ir šarvuoti transportiniai automobiliai perkirto centrines miesto arterijas.
Devintą valandą ryto ant fundamentalistų karių galvų pasipylė ugnis. Prezidento rūmuose Alalachas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės, patenkintas klausėsi plaukiančios informacijos.



Priekyje važiavo džipas, jame sėdėjo pulkininkas – Pešavaro policijos viršininko pavaduotojas ir du slapti agentai iš žvalgybos biuro. Paskui džipą riaumojo du triašiai sunkvežimiai: viename sėdėjo policininkų kuopa, kitas iš visų pusių buvo uždaras. Automašinos greitai lėkė Pešavaro gatvėmis. Žvelgdami į jas, miesto gyventojai iš karto suprasdavo: važiuoja areštuoti žmonių. Turėjo įvykti rimta operacija. Todėl jai vadovavo pats miesto policijos viršininko pavaduotojas. Tos operacijos rezultatų nekantraudami laukė visi: pradedant policijos viršininku Šarifu ir baigiant Alalachu – žvalgybos šefu, pradedant generolu Abdulachu ir baigiant prezidento patarėju.
Automašinos staiga sustojo prie namo Banderos gatvėje. Du slapti agentai civiline apranga spėriai nušoko ant šaligatvio. Jais pasekė policininkai. Iki dantų ginkluoti jie įsiveržė į namą, lyg rengdamiesi įvykdyti pogromą. Juos pasitiko parandža užsidengusi veidą moteris ir trys vaikai, kuriems nebuvo nė dešimt metų.
-  Kur Salemas? -  paklausė seklys, žvalgydamasis į šalis.
Kol vienas agentas kalbėjosi su moterimi, kitas, policininkų lydimas, apieškojo visą namą, pabuvojo virtuvėje, tualete.
-  Mano vyras išvyko prieš keturis metus į Čečėniją ir negrįžo. Seklys nukreipė į ją pistoletą, bet moteris laikėsi savo: -  Jeigu manote, kad jis čia, areštuokite jį.
-  Ach, tu dar priešgyniausi? -  grasino agentas. -  Palauk!
-  Salemas paspruko, -  raportavo kitas seklys ir policininkas, iššniukštinėję visą namą.
-  Praneškit pulkininkui, -  įsakė moterį tardęs seklys.
-  Įsakyta užantspauduoti namą ir areštuoti Salemo žmoną, -  pranešė kitas seklys, grįžęs nuo pulkininko.
-  Kratai jūs privalote turėti prokuroro leidimą, -  norėjo sustabdyti jų siautėjimą moteris.
-  Baik plepalus! -  užsidegė seklys. -  Turime įsakymą. Įstatymas mūsų pusėje.
Policininkai nuodugniai apieškojo visą namą. Jie atidarė visas spintas, išvertė visus drabužius, patikrino visus stalus, visas kėdes. Tačiau nieko nerado. Besipriešinančią moterį atskyrė nuo trijų apspitusių ją verkiančių vaikų, jėga įstūmė į uždarą automašiną ir užtrenkė duris. Raudantys vaikai liko viduryje aukštyn kojomis apversto buto. Kvartalo gyventojai palydėjo automobilius sutrikusiais žvilgsniais.
Automašinos pasuko į miesto centrą. Jos netikėtai sustojo prie šašlykinės. Keli joje buvę klientai greitai išbėgo į gatvę. Įsiveržę į namą, policininkai ėmė kamantinėti nustebusį šeimininką:
-  Kur Salemas?
Tuo metu sekliai su keliais policininkais griozdė visą namą. Šeimininkas atsakė:
-  Jis prieš dvi dienas pasiprašė laisvadienio.
-  Kodėl?
-  O iš kur aš žinau? Aš laikau keliolika darbininkų. Salemas pradėjo dirbti neseniai, ir jo dar gerai nepažįstu.
-  Meluoji, tu slepi teroristą  ir už tai atkentėsi.
-  Iš kur aš galiu žinoti – ar jis teroristas, ar ne. Jis parsisamdė dirbti, o aš jam, kaip ir kitiems, moku pinigus.
Policininkai, žvelgdami į nuotraukas, peržiūrėjo visų darbininkų asmens liudijimus, kruopščiai patikrino visus, buvusius šašlykinėje. Žmogaus, pavarde Salemas, kurio jie taip ieškojo, nebuvo. Jie ilgai nepatenkinti sukiojosi šašlykinėje, grasino šeimininkui.
Po to automašinos nuvažiavo prie namo, kuriame gyveno vienos ministerijos valdininkas. Šeimininko nebuvo namie. Namuose rado tik jo žmoną su vaikais. Ir vėl klausimas:
-  Kur Salemas?
-  Jis išvažiavo prieš kelias dienas.
-  Kur?
-  Sakė, kad važiuoja į Afganistaną.
-  O kur jo namai? Kas jo draugai?
-  Nežinau.
-  Ar jums žinoma, kad jis teroristas?
-  Ką jūs sakote! Iš kur aš galėčiau žinoti?
-  Kaip su juo susipažinote?
-  Mano vaikai mokyklinio amžiaus. Jiems reikia repetitoriaus. Davėme skelbimą. Atėjo keli žmonės. Tas vyras labiau patiko už kitus. Jis kuklus, nuolankus. Nusprendėme priimti. Iš pradžių jis mokė tris kartus per savaitę. Po to, įsitikinę, kad jis geras žmogus, kad vaikai jį myli, pasiūlėme jam nuomoti butą mūsų name.
-  Kaip tai? Teroristas – ir geras žmogus? -  nepatenkintas susiraukė seklys. -  Ko jis mokė vaikus?
-  Chemijos. Jis tik sakydavo vaikams, kad jie turi būti stropūs, turi klausyti tėvo, motinos, nežiūrėti nepadorių filmų...
-  O be pamokų, kuo jis dar užsiiminėjo?
-  Aš tik mačiau, kad jis mokosi. Paprastai sakydavo, kad eina į laboratoriją arba padėti tvarkyti knygų bibliotekoje.
-  Kokioje laboratorijoje?
-  Mūsų.
-  Ar jis turėjo draugų? Ar kas nors pas jį ateidavo?
-  Kartais ateidavo vienas kitas. Pristatydavo juos kaip savo draugus.
-  Ar žinote, kas tai per žmonės? Kaip jis juos vadino?
-  Nežinau, neprisimenu. Juk tai buvo jo asmeniniai draugai, ir aš nenorėjau smalsauti. Pas jį ateidavo įvairių žmonių. Kaip aš galiu juos prisiminti?
-  Mes apklausime jūsų vyrą. Jeigu sakys neteisybę, jam teks atsisveikinti su darbu.
-  Ką žinome, tą ir sakome.
-  Ar tas žmogus paliko kokių nors daiktų?
-  Ne. Jis iš viso turėjo tik vieną lagaminą su drabužiais. Atsinešė jį ateidamas, o išeidamas vėl pasiėmė. Nieko nepaliko.
Kol vienas seklys tardė moterį, kitas kartu su policininkais iššniukštinėjo visą namą. Padarę kratą, nepatenkinti išėjo iš namo, įsakę, kad vyras kitą rytą ateitų į policijos politinių klausimų tyrimo biurą.
Automašinos nuvažiavo į Pešavaro priemiestį. Privažiavę vieną namą gatvės pradžioje, sekliai ir policininkai įsiveržė į patalpas. Juos pasitiko išdžiūvęs šeštą dešimtį perkopęs senukas ir kokių dvidešimties metų mergina.
-  Kur Salemas?
-  Jis išvažiavo į šiaurę, -  tvirtai atsakė senis, žiūrėdamas sekliui į akis.
-  Ką, ką?! -  suriko apstulbęs seklys.
-  Sakau, kad išvažiavo į šiaurę, -  lėtai pakartojo senelis.
-  Ne, mes žinome, kad jis čia.
-  Jeigu jūs žinote daugiau už mane, tai kam gi klausiate?
-  Klausiame, norėdami sužinoti, ar sakysite teisybę, ar ne, -  sutratėjo seklys.
Policininkai pradėjo buto kratą, paskui nuodugniai patikrino visą namą, apklausė kiekvieną žmogų. Pamatęs stalčiuje dvi dideles ampules, seklys paklausė:
-  Kas tai?
-  Vaistai, -  tvirtai atsakė senis.
-  A tai mirtį nešantys vaistai?
-  Tai mano vaistai, -  be jokios baimės atkirto senis. -  Galgi neturiu teisės turėti vaistų? Ar jūs nevartojate vaistų, kai susergate?
-  Jeigu kas iš mano artimųjų būtų teroristas, nubausčiau mirtimi! -  subliuvo seklys.
-  Argi tu žmogus! -  sušuko senis, metęs į seklį niekinamą žvilgsnį.
-  A, tu dar įžeidinėji valdžios atstovą! Ach tu, driskiau! -  pasipiktino seklys.
-  Nebūk chamas! -  ramiai tarė senis. -  Tu į sūnus man tinki, todėl elkis mandagiau.
Baigęs kratą, grįžo kitas seklys.
-  Jis pabėgo prieš pat mūsų atvažiavimą, -  pranešė seklys.
Sekliai nuvedė prie automašinos senį ir merginą. Pulkininkas, stovėdamas šalia džipo, atidžiai skaitė sąrašą. Jis davė įsakymą išnaršyti dar kelias dešimtis namų, tarp jų ir tuos, kurių adresus Alalachas jam pasakė. Ištisą rytą jie švaistėsi po miestą, tačiau taip nieko ir nerado. Policijos viršininko pavaduotojo akyse raibuliavo pavardės, gatvių pavadinimai. Per dieną jis galutinai nusikamavo.
Alalachas buvo įtūžęs tarytum plėšrūnas, kuriam iš panosės išsprūdo grobis. Jis norėjo savo įniršį išlieti ant miesto policijos viršininko ir jo pavaduotojo galvų. Kartu jis buvo suglumęs dėl savo bejėgiškumo, nežinojo, kur dėtis patarėjo akivaizdoje.
Ir pats prezidento patarėjas neteko kantrybės. Nuo veido nukrito įprastinė šaltakraujiškumo kaukė. Akys žaibavo įtūžiu ir pykčiu. Jo planas areštuoti rusų žvalgybai dirbusį teroristą žlugo. Patarėjas įbedė žvilgsnį į miesto policijos šefo ir jo pavaduotojo veidus.
-  Jūsų rankose fundamentalistų agentų sąrašas, jų adresai, pakankamai turite technikos priemonių. Kodėl gi nesugebėjote jų areštuoti? Kaip jūs dirbate?
-  Gerbiamas patarėjau, mes veikėme tiksliai pagal parengtą planą, -  sumurmėjo išgąsdintas pulkininkas. -  Laikėmės absoliutaus slaptumo. Be mūsų, apie sąrašą daugiau niekas nežino. Visi mūsų darbuotojai operacijos tikslą sužinojo tik prieš pat jos pradžią. Mums visiškai neaišku, kodėl butuose neaptikome nė vieno teroristo. Matomai, jie iš anksto žinojo apie operaciją ir laiku pabėgo.
-  Kodėl jūs manote, kad jie iš anksto žinojo apie būsimus areštus?
-  Aš taip manau, ponas patarėjau, todėl, kad visi jie paliko konspiracinius butus prieš kelias dienas iki operacijos.
Patarėjo veidas apsiniaukė.
-  Jie negalėjo žinoti iš anksto. Kas gi juos įspėjo? Kas?
Jam niekas neatsakė. Abu policininkai buvo sutrikę ir bukais žvilgsniais žiūrėjo į patarėją. Tuo metu jis iš įpročio traukė vieną cigaretę po kitos. Jo pageltusiuose nuo nikotino pirštuose atsirasdavo vis kita ir kita cigaretė.
-  Vadinasi, gaudynės nedavė rezultatų? -  paklausė patarėjas pulkininką.
-  Mums pavyko areštuoti kelis žmones, susijusius su teroristais ir rasti keletą ampulių su juodligės užkratu...
-  Jūs areštavote vaikus ir senelius, -  pertraukė jį paniekinamai patarėjas. CŽV susiėmę pilvus juoksis iš jūsų darbo. Kam jūs areštavote tuos žmones? Ar tam, kad maistą eikvotume? Paleiskite juos...
-  Paleisti jų nereikia, -  įsiterpė policijos viršininkas, besdamas cigaretę į peleninę. -  Jų areštas taip pat naudingas. Geriau be reikalo areštuoti devyniasdešimt devynis žmones, negu bent vieną pražiopsoti. Tie žmonės talkino teroristams, jie patyrė jų įtaką. Siūlau štai ką. Pirma, ištardyti visus areštuotuosius, klausti apie Salemą ir jo draugus, ir, kai tik tie pasakys ką žino, tuoj pat vykti jų areštuoti. Nuolatiniais areštais, tardymais, esu įsitikinęs, mes galėsime šį tą išspausti. Antra, aš nemanau, kad Salemas spėjo toli pabėgti. Jūs nedelsdami privalote iškelti jo bendrams bylas, gauti fotografijas, pastatyti savo žmones visose sankryžose ir sekti. Tikiu, kad šitaip pasiseks kai ką areštuoti. Per juos laipsniškai suseksime visą tinklą. -  Dalyvaujantys tylėdami dėmesingai klausėsi vertingų pasiūlymų.
Prezidento patarėjas atsistojo ir paliepė:
-  Apie viską, kas įvyko, reikia tuoj pat pranešti ponui prezidentui.



Kai prezidentas išgirdo, kad jo pavaldiniams nepavyko areštuoti Salemo ir jo bendrų, jis supyko kur kas smarkiau už savo patarėją, kurį apie tai informavo miesto policijos šulai. Prezidentas iš karto apkaltino savo pavaldinius neturint sugebėjimų ir pareiškė, kad, remdama juos, valstybė švaistanti pajamas. Prezidentas koneveikė patarėją tiesiai į  akis.
-  Tai pralaimėjimas! -  šaukė jis. Teroristai piktai pasijuokė iš mūsų. Kaip lėtai jūs dirbate! Mindžikuojate vietoje lyg vėžliai. Jūs paleidote vėjais visą mūsų planą. Tai pralaimėjimas... Salemas pabėgo. O tai reiškia, kad ir toliau tęsis ginkluoti išpuoliai, bus kurstoma nesantaikos ugnis tarp musulmonų. -  Sunėręs rankas už nugaros, jis plačiai žingsniavo po kabinetą. -  Kitų šalių policija pajėgia sugauti netgi labai patyrusius gangsterius. O jūs čia neįstengiate areštuoti keliolikos teroristų.
-  Aš pats vadovavau operacijai, -  pradėjo teisintis prezidento patarėjas. -  Miesto policijos viršininko pavaduotojas vyko su grupe. Bet teroristai sužinojo apie rengiamą operaciją ir iš anksto pabėgo.
-  O kaip jie sužinojo iš anksto? -  sustojęs prieš jį paklausė prezidentas.
-  Nežinau, -  skėstelėjo rankomis patarėjas.
-  “Nežinau, nežinau”! -  pamėgdžiojo jį prezidentas. -  Jūs nieko nežinote!
“Jie žinojo apie rengiamą operaciją iš anksto ir pabėgo”, -  tie žodžiai neišėjo pulkininkui iš galvos. Jis atsiprašęs paliko pasitarimo dalyvius ir nuėjo į Alalacho kabinetą.
-  Ponas Alalache! Ar jūs žinote, kad visi sąraše nurodyti teroristai pabėgo? -  paklausė jis.
-  Taip, žinau. Man apie tai pranešė policijos viršininkas.
-  Jūsų nuomonė?
-  Man kol kas taip pat neaišku, -  atsakė Alalachas, patraukęs pečiais. -  Turime viską pradėti iš naujo. Dar yra laiko viską ramiai apsvarstyti.
-  Noriu jus paklausti štai ko, -  pertraukė jį pulkininkas, įsitikinęs, kad Alalachas nesuprato jo klausimo. -  Kaip teroristai sužinojo apie operaciją? Tas sąrašas buvo žinomas tik mums ir generolui Abdulachui. Mes perdavėme sąrašą prezidento patarėjui, kad jis pavestų policijai įvykdyti areštus. Prezidento patarėją konsultavo CŽV. Jis – patikimas žmogus. Lieka tik generolas Abdulachas.
-  Ar jūs abejojate juo? -  paklausė Alalachas.
Pulkininkas tylėjo. Tylėjimas reiškė atsakymą. Jis suprato, kad jokių įrodymų neturi.
-  Jūs neturėtumėte abejoti dėl generolo, -  tęsė Alalachas. -  Fundamentalistai Alžyre išpjovė visą jo šeimą. Jis vos sugebėjo išgyventi pats ir per stebuklą ištrūko iš teroristų rankų sunkiausiomis ir pavojingiausiomis man dienomis. Pagalvokite pats!
-  Bet iš kur fundamentalistai sužinojo apie operaciją? -  piktai paklausė pulkininkas.
-  Islamo radikalai, veikiantys slaptai, reguliariai keičia savo konspiracinius butus, -  atsakė Alalachas. -  Jie paprastai turi po penkis šešis butus. O vėlgi -    kas gali garantuoti, kad sąrašas, prieš patekdamas į Abdulacho rankas, nepabuvojo kitose rankose? Ar negali būti, kad tas amerikiečių žvalgybininkas, prieš parduodamas sąrašą Abdulachui, jau buvo pardavęs jį dar kam nors, pavyzdžiui, fundamentalistams? Ar mažai atvejų, kai slapta JAV žvalgybos medžiaga tapo viešai žinoma? Pabėgo keletas teroristų, -  plėtojo savo mintį Alalachas, -  na ir kas? Jeigu jie kirstų pasienį, tada kitas dalykas. Bet jie liko Pakistane, vadinasi, būtinai paklius. Aš siūlau visų pirma sutelkti jėgas kovai su fundamentalistų lyderiais ir opozicionieriais mūsų gretose ir tik paskui mesti visas jėgas kovai su teroristais. Generolas Abdulachas mums suteikė didžiulę paramą, aiškinantis padėtį fundamentalistų viduje. Ir aš, priešingai negu jūs, norėčiau pažymėti jo nuopelnus.



Uzbekistano prezidentas buvo aukštas, žilstelėjęs vyriškis. Gyvenimo būtinybės verčiamas, Karimovas ėmėsi su terorizmu susijusių reikalų, -  panašiai kaip namo šeimininkas imasi gesinti gaisrą, visiškai neketindamas tapti gaisrininku, -  kol pagaliau tapo taikaus islamo agitatoriumi.
Stipriau už kitus politinius įvykius jo atmintin įstrigo tie islamo teroristų žygių prieš JAV epizodai, kuriuose dalyvavo musulmonai. Galimas daiktas, todėl, kad jis pats musulmoniškame Uzbekistane gyveno ir suprato visas tas melagingas-  fanatiškas deklaracijas apie Džihado būtinybę, kuriomis dangsto savo politiką fundamentalistai. Karimovas puikiai atsiminė ir dažnai kartodavo savo rinkėjams pranašo Mahometo vardą, skelbė, kad Koranas yra taikos, o ne karo šauklys.
Tomis dienomis prezidentas, sekdamas nerimą keliančius spaudos pranešimus apie įvykius pasaulyje, perskaitė: “Kas nori panaikinti terorizmą, tas turi būtinai pakelti prieš jį savo ranką”...
Išanalizavęs tai, ką perskaitė, prezidentas suvokė įvykių prasmę taip, tarytum jam būtų perskaitytas apie juos visas paskaitų ciklas. Jis suprato, kad nuėjo į praeitį seniai nusistovėjęs politinis etapas, kada galėjai būti tik politinių įvykių stebėtoju.
Prezidentas galutinai nusprendė: mūsų aerouostai bus JAV dispozicijoje neribotą laiką!
Prezidentas nustebo, kad tą pirmąjį jo pažinties su Hendersonu vakarą buvo kalbama ne apie kovos su teroru reikalus. Hendersonas pusę vakaro klausinėjo apie Uzbekistano kultūrą ir istoriją. Antrą vakaro dalį, tiksliau pasakius nakties, jiedu šnekučiavosi apie labai taikius dalykus, labai tolimus nuo supančių juos įvykių: apie filosofiją ir pažinimo teoriją, ekonomiką, literatūrą, religiją.
-  Aš ir mano valstybė su jumis! -  tarė prezidentas. -  Dabar aš matau, kad atkirtis teroristams būtinas. Tiktai kolektyvinės pastangos tegali nurodyti mums teisingą kelią per beribes istorijos erdves ir sudėtingą labirintą.
Niekuomet ir niekam prezidentas neparodydavo savo jausmų, kurie kartais jam kildavo, pamačius JAV lėktuvą. Šioje kovoje su teroristais sausumos pajėgos bus nemažiau reikalingos negu aviacija…
Dabar prezidentas suprato, ką reiškia Uzbekistanui Maskvoje pasakyti žodžiai:
“Būdinga, kad, prieš įsiveržiant amerikiečiams į Afganistaną, visi įtakingi JAV ir Britanijos laikraščiai pabrėžė, girdi, Afganistanas silpnas, jis negalės rimtai pasipriešinti, JAV su savo pajėgomis galėtų per du keturis mėnesius susidoroti su juo. Po to Europos ir JAV politikai ims lūkuriuoti ir stebėti. Juk visa tai labai panašu į savotišką skatinimą: girdi, Uzbekistane, klimpk giliau į karą, o vėliau pažiūrėsime”.
Pats Karimovas ir jo aplinkos žmonės jau patyrė, ką reiškia tasai “pažiūrėsime”. Bet juo daugiau jis patirdavo, juo tvirtesnis darėsi jo įsitikinimas, kad amerikiečiai nugalės teroristus, kurie buvo skatinami tik fanatinės agresijos. Laimei, pačioje Uzbekijoje mažai yra nepatenkintų žmonių, liaudis nebruzda, spauda nekursto nesantaikos ir pateikia gana šykščias žinias apie terorizmą.
Savo tautai prezidentas liepdavo pamąstyti. Ar valdžia yra iš dievo? Jeigu taip, tai kaip ji gali klysti? Jūs, islamo puoselėtojai, turite būti klusnūs. Jeigu ne, tuomet aš ir jūs visi būsime pasmerkti gryniausiam smurtui, ir, vadinasi, mes taip pat būsime kalti, kad jį kenčiame. Valdžia iš Alacho, tiktai ja kartais bando naudotis blogi žmonės. Ir čia nereikia pasakoti, kad Alachas degins nusidėjėlius pragaro ugnyje, nes nesužinosite nieko daugiau, negu žinote dabar. Beje, Koranas moko: “Klausykite Alacho ir jo pasiuntinio, ir tų, kurie jus valdo”.
Sekančią dieną prezidentui jau nepasisekė pasikalbėti su Hendersonu, nei pamatyti jį. Hendersonas skubiai turėjo išvykti į JAV.



Kirilui Sanbajevui grįžus į slaptavietę, ten sėdėjo Salemas. Nors Ibrahimbekovas, matyt, visiškai pasitikėjo Salemu, bet Sanbajevas nenorėjo kalbėti apie būsimąją operaciją, Salemui girdint.
-  Kalbėkite, Kirilai, nebijokite: jūs gi žinote, Salemas ištikimas žmogus, -  pasakė Ibrahimbekovas.
Generolas Sanbajevas lakoniškai pranešė, kad sunkvežimis netrukus bus sutvarkytas, ir paklausė:
-  Ar takas pakankamai platus sprogmenų pakrautam sunkvežimiui?
-  Ir pakankamai kietas.
-  Tada gana abejoti! Metas imtis darbo, kad ir kuo jis mums begrėstų.
Salemas paklausė Sanbajevą:
-  Kiek žmonių dalyvaus Karimovo vilos pokylyje?
-  Daug.
Žiūrėdamas į Sanbajevą taip, lyg tas atsakymas būtų jį patenkinęs, Salemas vėl paklausė:
-  O karininkų?
Sanbajevas pakėlė galvą. Jo smaila barzda atsikišo it didelis gumbas.
-  O, nemažai!
-  Daug karininkų? -  dar kartą paklausė Salemas.
-  Beveik vieni karininkai ir NVS šalių diplomatai. Milicijos pajėgų tik tiek, kiek reikia apsaugai.
Netekęs savitvardos, Salemas net pakilo nuo kėdės: jei tai tiesa, tai delsti negalima! Jis susižvalgė su Ibrahimbekovu. Šis vos pastebimu galvos linktelėjimu parodė, kad jis suprato Salemo mintį.
-  Ten nėra užsieniečių?
-  Amerikiečių aš nemačiau, -  pasakė Ibrahimbekovas, -  dabar eikite. Aš pašauksiu jus.
-  Kada?
Ibrahimbekovas griežtai pažiūrėjo į Salemą.
-  Islamo kamikadzė neklausia.
-  Aš jau kamikadzė?!
-  Eikite.
Žiūrėdamas į tolstantį Salemą, Ibrahimbekovas tarė:
-  Kad jūs žinotumėte, Sanbajevai, kaip man trūksta lėktuvo… Nė vienas šio pokylio dalyvių nepaspruktų nuo smūgio.
Sanbajevas suprato, kad tokio pobūdžio operacijoje lėktuvas labai praverstų: jie galėtų suduoti mirtiną bendrą smūgį. Bet kam galvoti apie lėktuvą, kai jo nėra.
-  Ar jūs neketinate pakviesti kitų žmonių dalyvauti šioje operacijoje?
-  Salemas veiks vienas.
Ibrahimbekovas ėmė greitai pieštuku brėžti vilos kontūrus ir jos takų išdėstymą, kaip jam buvo paaiškinęs Salemas.
Iš pradžių Salemas paruoš vilos apsaugai spąstus. Uždavinys: padegti netoli vilos esantį parkelį. Salemas turi nukreipti apsaugos dėmesį į gaisrą, kad po to žaibiškai galėtų sunaikinti vilą ir joje pokyliaujančius žmones…
Salemas, šluostydamasis tepaluotas rankas, pažvelgė į dangų. Debesys slinko žemai, nebuvo matyti nė vienos žvaigždutės.
-  Oras palankus, -  pasakė Ibrahimbekovas, -  tu, Salemai, visai tinki kelionei į pragarą.
-  Aš tikiu, kad po mirties atsidursiu Alacho dešinėje. Aš dar niekada taip gerai nesijaučiau!
Po pusvalandžio sunkvežimis iš lėto apvažiavo kalvą ir pasuko prezidento vilos link. Artėdamas prie vilos, Salemas instinktyviai sulėtino greitį. Jis nušoko nuo sunkvežimio ir nubėgo padegti parko...
Salemas pažvelgė į laikrodį, kurio ciferblatas švytėjo tamsoje. Buvo beveik dvylikta valanda, pats pokylio įkarštis. Žvaigždės spindėjo tarsi brangakmeniai tarp mažesnių žvaigždžių, mirgančių juodame dangaus skliaute. Oras, kurį jis įtraukė pro sunkvežimio langą į plaučius, atrodė gaivus ir švarus. Tai dėl nakties, tarė jis pats sau, nes naktis viską nuskaistina.
Jis palietė greičio pedalą. Jo geležis buvo šalta ir bejausmė. “Kaip pats likimas”, -  savaime susiklostė šabloniška frazė. Užtat sunkvežimio ratai bus šilti.
“Mane ir prezidentą Karimovą sutraiškys į gabalus”, -  pagalvojo Salemas ir apsidžiaugė. “Pokylio dalyviai ir aš tapsiu beforme mase”, -  pakartojo garsiai, ir pajuto, kad jam visai nesvarbu kaip jis atrodys, kai pagaliau jį pasieks mirtis šiame fanatiškai beprotiškame saulėlydyje.


Kutuzovo prospekte medžių paunksmėje prigludusi daili Kirilo Sanbajevo vila, jos kieme žalioje vejoje gausybė įvairiausių rožių. Žmonių čia retai kada pamatydavai. Sandariai suverti vartai, ilga geležinė tvora tarytum saugojo išorišką vilos tylą ir ramybę. Praeiviui galėjo atrodyti, kad vilos savininkas yra koks nors naujasis rusas, mėgstantis čia ilsėtis po darbų.
Tačiau toks įspūdis klaidingas. Name buvo įsikūrusi FSB Maskvos skyriaus 3-  oji techninė tarnyba, kurios kodinis pavadinimas T-  17. tai buvo vienas iš dešimčių namų Maskvoje, savo išore niekuo nesiskiriančių nuo įprastų namų, tačiau iš tikrųjų tokiose vilose FSB bendradarbiai ir darbuotojai tardydavo žmones.
Sanbajevo viloje buvo rūsys areštuotiesiems, tardymo kambarys su vokiškos gamybos šiuolaikiška kankinimo įranga, kino salė, taip pat ir speciali saugykla pavyzdžių, pagal kuriuos gaminami įvairūs suklastoti dokumentai.
Šiandieną kino salėje Sanbajevas, Ibrahimbekovas ir Jurčenko žiūrėjo video juostą B-  12. Svarbiausias veikiantis asmuo joje buvo italas Santovito. Juosta buvo tuo ypatinga, kad pagrindinis veikėjas nežinojo, jog jis filmuojamas. Minėti FSB darbuotojai įsitaisė salėje kuriam kaip patogiau. Sanbajevas, sunėręs rankas ant krutinės, užkėlė kojas ant priešais stovinčio krėslo. Ibrahimbekovas alkūne rėmėsi į krėslo ranktūrį. Jurčenko atlošė galvą ant krėslo atramos iš susijaudinimo nerasdamas rankoms vietos. Visi trys įdėmiai žiūrėjo į ekraną.
Filmuota iš įvairiausių pozicijų: iš uždaryto automobilio, pro kažkokio namo gatvės kampe praviras duris, o dalis įvykių užfiksuota slapta kamera... Štai Santovito su “Reno” išvažiuoja iš Džeko Nolte rūmų... Daugybė automobilių.. Antai vėl Santovito automobilis... Jis važiuoja Pensilvanijos aveniu gatve... Dabar jis sustoja prie operos ir baleto teatro.. Santovito išlipa.. Prieina prie dviejų vaikinų dėmėta pankų apranga, stovinčių prie įėjimo, kalbasi su jais. Santovito veidas ir vaikinų veidai duoti stambiu planu.
- Stop! -  sukomandavo Sanbajevas. -  Pakartoti šį epizodą.
- Ekrane vėl Santovito, einantis prie vaikinų. Visi trys salėje atidžiai stebi. Juosta leidžiama sulėtintai, todėl judesiai ekrane nenatūralūs ir juokingi.
- Kas tie du juodai apsivilkę? -  klausia Sanbajevas.
- Du Santovito bendrai iš Libijos, generole, -  atsako Jurčenko.
- Pasakykite Avramenkai-  tagu patikrina abu ir informuoja. Pažiūrėsime, kas jie tokie, -  įsakė Sanbajevas ir pridūrė: -  tęskite.
Judesiai ekrane vėl normalūs. Santovito įeina į teatrą. Jį užstoja kažkokie žmonės.. Santovito prie didžiosios salės durų. Jis kalbasi su vyriškiu, šalia kurio stovi mergužėlė… Stambus planas…
- Pakartoti. Kas tai? -  Paklausė Sanbajevas.
- Alenas Gaudchari, Moamaro Kadafio giminaitis, -  atsakė Jurčenko.
- Tegul patikrina to tipo ir Santovito santykius. O kartu tegu sužino, ar nesusijusi su jais ir toji mergužėlė. Tęskite, -  paliepė Sanbajevas.
… Santovito išeina iš teatro… Santovito automobilis “Reno” grįžta į miestą… kažkoks taksi užstoja “Reno”… Video kamera aplenkia taksi… Santovito automobilis sustoja prie restorano..  Kamera seka paskui Santovito, tas įeina pro duris… Keli neaiškūs kadrai…  Santovito sėdasi prie stalo kartu su gražia mergina.. .
- Kas čia? -  Ir vėl teiraujasi Sanbajevas.
- Irina Makormak, restorano šokėja, -  Jurčenkos atsakymas iš karto parengtas.
Santovito šoka su mergina…. Prieš objektyvą kitos poros, matyti galvos, nugaros, bet veidai neįžiūrimi… Santovito kažką sako šokėjai…. Toji atsako.. Abu juokiasi…
- Jų pokalbis-  neįrašytas, -  suirzęs pastebi Ibrahimbekovas.
- Nieko, rasime būdą sužinoti, apie ką jie kalbėjosi, -  nuramino jį Sanbajevas.
… Santovito lydi merginą prie stalo… Jie šnekasi… Irina lydi jį prie išėjimo. Santovito išsiima iš kišenės kelis banknotus ir įspaudžia juos Irinai į ranką… Ji sumišusi… Santovito šypsosi ir santūriai linkčioja galva (atsisveikina ar duoda ženklą?) … Irina taip pat santūriai linkčioja galva (kodėl ji vis dar sutrikusi?) … Santovito prieina prie automobilio…. Irina rūpestingai deda pinigus į rankinuką (kodėl šitai daro taip stropiai?) …
- Pakartoti sulėtintai, -  paliepė Sanbajevas.
FSB darbuotojai pakeitė pozas ir įbedė profesionalius žvilgsnius į ekraną, atidžiai sekdami net ir mažiausią Santovito ir Irinos judesį. Kai Irina, prieš įsidėdama pinigus į rankinuką, juos kruopščiai dėliojo, visi trys lyg susitarę su palengvėjimu ėmė juoktis.
Salėje pasigirdo Ibrahimbekovo balsas:
- Visa esmė piniguose, kuriuos Santovito davė Irinai Makormak.
- Tikriausiai, Irina Makormak yra Santovito bendrininkė, -  jam pritarė Sanbajevas. -  Beveik kiekvieną vakarą jis šoka su ja. Piniguose, kuriuos Santovito perduoda Irinai Makormak, yra kažkokios svarbios žinios. Bet ji, galimas daiktas, yra tik pašto dėžutė, tada svarbus paukštis-  adresatas. O Santovito, ar jis iš Libijos ar iš kažkurios kitos teroristų žvalgybinės organizacijos? Kas toji organizacija? Be darbo teroristams, kuo Santovito dar užsiiminėja? -  Sanbajevas atsigręžė į Jurčenką:
-  Majore Jurčenka, reikia sužinoti, kas yra toji Irina Makormak. Su kuo, be Santovito, ji palaiko ryšius? Tai pavedama asmeniškai jums ir Ibrahimbekovui. Ne vėliau, kaip po trijų dienų jūs privalote turėti rankinuką su pinigais, kuriuos Santovito davė Makormak.
-  Klausau, generole, -  atstatė krūtinę Jurčenko.


Vidurnaktis. Santovito pakilo nuo stalo. Kaip paprastai, Irina Makormak palydėjo jį žemyn iki laiptų galo prie durų. Santovito mandagiai nusilenkė atsisveikindamas ir paspaudė jai ranką.
Pirmą valandą nakties Irina Makormak išėjo iš baro. Sėdo ant motociklo ir pasuko į namus. Sankryžoje ją sulaikė du policininkai, stovėję ten su motociklais jau nežinia kiek laiko. Kiekvienam prie klubo tabalavo pistoletas. Vienas jų užtvėrė kelią, kitas, nužvelgęs Iriną nuo kojų iki galvos, paklausė:
-  Iš kur taip vėlai?
-  Iš darbo, -  ramiai atsakė Irina.
-  Kur dirbi?
Tardymas Iriną Makormak ėmė vesti iš kantrybės.
-  “Dulsinėjos” bare.
-  Kur dokumentai?
-  Komendanto valandos nėra, eismo taisyklių nepažeidžiau, nieko neleistina nepadariau, tai kodėl prašote dokumentų?
Policininkas išvertė akis ir grasinamai padėjo ranką ant dėklo.
-  Įtartina, todėl ir klausiu! Duosi dokumentus ar ne? Ką, nori pasikalbėti, taip?
Irina Makormak tvardydamasi atsegė rankinuką ir padavė pažymėjimą. Tačiau pažymėjimas jų nedomino. Abu įsistebeilijo į rankinuką, ir vienas grasinamu balsu paklausė:
-  Ar neturi ten narkotikų? Na, parodyk!
-  Kokių narkotikų? Kas per klausimas?
-  Netauškėk niekų, duok! Ar tik neketini priešintis valdžios atstovams?
Irina Makormak buvo priversta duoti policininkui rankinuką. Vienas jų išsitraukė pistoletą.
-  Rėksi, nušausiu.
Sukriokė varikliai, ir motociklininkai išnyko. Tik tada Irina Makormak išdrįso sušukti. Prie jos pribėgo kažkokie žmonės, bet policininkų ir pėdos buvo ataušusios.
Irinos Makormak rankinukas buvo skubiai pristatytas į FSB Maskvos skyriaus 3-  iąją techninę tarnybą. Ten visas išardytas. Daugiausia dėmesio buvo skirta pinigams, kuriuos Santovito davė Makormak. Moderniais prietaisais juos ėmėsi tyrinėti FSB techniniai specialistai. Banknotus švietė, apžiūrinėjo per padidinamuosius stiklus, po to apdorojo įvairiais cheminiais reaktyvais. Tačiau nieko nerado. Nuo chemikalų poveikio išryškėjo tik labai panašaus į Bleirą Didžiosios Britanijos vadovo portretas.
Gretimame kambaryje Sanbajevas, Jurčenko ir Ibrahimbekovas studijavo žvalgybos operatyvininkų atsiųstą pranešimą ir trumpas charakteristikas.
-  “Du Libijos piliečiai, buvę prie teatro, su kuriais kalbėjosi Santovito, yra eiliniai Santovito planų vykdytojai. Į teroristinę organizaciją juos priėmė pats Santovito. Nuolatinių ryšių su Santovito nepalaiko.
Alenas Gaudchari – Moamaro Kadafio giminaitis, pusmokslis, paveldėjęs blogiausius savo tėvo charakterio bruožus. Per dienas ieško panų ir progų pasipešti. Su Santovito susipažino neseniai. Paprastai lydi Santovito į susitikimus su teroristais ir Libijos armijos karininkais įvairiose pasaulio vietose.
Irina Makormak – “Dulsinėjos” baro šokėja. Jos tėvas elektrikas, kilęs iš šiaurės Airijos, motina – amerikietė, anksti mirė. Tėvas sirgo. Sklido gandai, kad jis mirė. Irina Makormak gyvena savarankiškai. Užsidariusi. Dirba šokėja, tačiau nepuolusi, kaip dauguma jos profesijos merginų. Kiekvieną vakarą, kai ateina Santovito, bendrauja su juo”.
Baigęs skaityti, Sanbajevas ėmėsi analizės.
-  Štai matote, -  pradėjo jis, -  tiedu iš Libijos neverti dėmesio vykdytojai. Kai dėl Gaudchari, tai per jį Santovito sužino padėtį organizacijoje; jis ne toks, kad galėtų palaikyti nuolatinį ryšį su Santovito. Tai kas gi? Irina Makormak. Kiekvieną vakarą ji bendrauja su juo. Be to, ji užsidariusi, nepasileidusi. Išvada: iš Irinos Makormak mes galime gauti atsakymą apie Santovito ryšius JAV.
Jurčenko ir Ibrahimbekovas visiškai pritarė generolo nuomonei.
Sanbajevas buvo patenkintas savimi. Kaip tik tą akimirką iš gretimo kambario buvo atnešti rezultatai analizės, padėjusios ištirti banknotus, kuriuos Santovito davė Irinai Makormak: paprasčiausi pinigai, juose nieko nerasta.
-  Kodėl nieko nėra? -  paklausė suirzęs Jurčenko baltu chalatu vilkintį ekspertą.
Tas tik patraukė pečiais ir tyliai pasišalino. Sanbajevas sėdėjo tylėdamas, o Jurčenko retoriškai pakartojo klausimą:
-  Kodėl gi nieko nėra?
-  Kantrybės, majore, -  generolas pastukseno į krėslo atramą. -  Ne visada piniguose turi būti slapti ženklai. Galbūt jie pažymimi vieną kartą per savaitę, o gal kažkokiu kitu sutartu laiku...
-  Generole, betgi nekrėsime jų kiekvieną naktį! Mes ir taip sukėlėme triukšmą, paimdami iš Irinos šiuos banknotus. Ne toks Santovito kvailas, kad tolau rašytų banknotuose.
-  Bet juk rašė, -  atkirto Sanbajevas. – Jie bandys pasinaudoti netikėtumu, manys, kad jei vieną kartą pritriukšmavome, daugiau kratos nedarysime. Ir, rašys, tikėdamiesi esą už mus gudresni. Bet jie neišsisuks. Jie negali būti viršesni už mus.
-  Vadinasi, generole, įsakote ir toliau atiminėti iš  Makormak pinigus? – paklausė Imbrahimbekovas.
- Imbrahimbekovai, aš nesamprotauju taip supaprastintai. Nedarysime kratos nei rytoj, nei kitą, nei trečią naktį. Bet kartą netikėtai, mes tai padarysime. Tik ne taip atvirai, kaip tai įvykdė Martinesas. Aš rasiu kitą būdą.
  Pasigirdo beldimas į duris. Jurčenko pažiūrėjo, kas atvyko, ir pakvietė.
- Įeikite.
Kambarin įėjo FSB darbuotojas ir išsitempė lyg pagal komandą “ ramiai”
- Leiskite pranešti, generolas Sanbajevas ir Jurčenko kviečiami prie telefono.
- Kas skambina? – suraukęs antakius paklausė Jurčenko.
- Iš centro kancialerijos, majore.
Jie nuskubėjo į kabinetą. Ragelį paėmė Sanbajevas.
- Alio! Generolas Sanbajevas klauso. Kas kalba?
Ragelyje pasigirdo specialisto ypač slaptiems reikalams majoro Timofejevo balsas; jis šiandien buvo aiškiai susijaudinęs.
- Sveiki, generole. Majoras Timofejevas. Ką tik gautas pranešimas iš šiaurės Afganistano  apie pasiųstas ten specgrupes.
- Koks pranešimas?
- Ar jūs mane gerai girdite, generole?
- Gerai.
- Raportuoju. Pranešime sakoma: “Salemo grupuotės likučiai sučiupti. Talibai juos demaskavo”
- O Churšido grupė? – susinervinęs metė Sanbajevas.
- Pranešu, generole: “Du, platinę ligomis užkrėstas ampules, dingo, ir iš jų nėra jokių žinių. Kiti trys įsigavo į talibų degalų sandėlį, norėdami įpilti į benziną Cheminių reaktyvų, išvedančių iš rikiuotės variklius, bet kažką padarė ne taip kaip reikia, nuo nuodingų dujų apalpo ir buvo suimti. Be to, talibai esą surado slaptavietes, kuriose mes buvome paslėpę aparatūros ginklų”.
Sanbajevas nutrenkė ragelį. Klausytis toliau jis nepajėgė. Plonos lūpos kietai susičiaupė, o veidas įgavo violetinį atspalvį. Taip jis ir stovėjo sustingęs prieš sutrikusius Jurčenką ir Ibrahimbekovą. Paskui susmuko ant kėdės, išsitraukė nosinę ir nusišluostė suprakaitavusią kaktą.


Pastatęs automobilį netoli Baltųjų Rūmų esančio restorano, Santovito dar iš tolo pamatė grakščią merginą. Jis negalėjo apsirikti: tie patys dailūs bruožai, tas pats švytuojantis rankinukas. Ji buvo tokia pati, kaip ir tada, kai jiedu vaikščiodavo vandenyno pakrante. Jis atidarė dureles ir išlipo jos pasitikti. Irina Makorkak, regis, tik dabar jį pažino, ir jos veidas nušvito kerinčia šypsena.
- Sveikas, Santovito! Tai pasisekė! – priėjusi sušuko Irina.
- Irina, sveika gyva! Ką veiki? Kur tu dabar? – jis spustelėjo švelnią ranką.
- Kaip matai, sveika gyva. O ką veikiu? Apskritai daug, o iš esmės – nieko. Nenoriu turėti reikalų su pastoviu darbu, bijau netekti laisvės. O tu?
- Aš vis taip pat, -  nusišypsojo Santovito.
- Ką tai reiškia – vis taip pat? – paklausė Irina ir, iškėlusi pirštą, pridūrė: -  nuo manęs nieko nenuslėpsi. Man juk žinoma, kad tapai stambia mūsų organizacijos figūra: asmeniniu Ben- Saido patarėju! O gal bijai, kad įkyrėsiu su prašymais?
- Kad ir kuo užsiimčiau, visada liksiu pats savimi! – nusijuokė Santovito. – Ką aš noriu tuo pasakyti? Ogi kad mano gyvenimas niekuo nesiskiria nuo to, kurį gyvenau dirbdamas Artimuosiuose Rytuose ir Italijoje, o juo labiau tavo atžvilgiu…
- Tu puikiai moki teisintis. Kur dabar trauki?
- Jei sutinki, prašom. -  Santovito parodė į barą. Šitame mieste yra įvairių pramogų.
- Še tai tau! Jaunas patarėjas, gražuolis, jau pradeda ūžauti! O sakai, kad vis toks pat…Prašom atleisti, ar galiu tiesiai paklausti: tavęs ten laukia meilužė? Ar netrukdysiu eidama?
- Ne, -  patraukė pečiais  Santovito. Jeigu man patiktų ten kokia mergina, nerizikuočiau tave kviestis.
Jie įėjo į restoraną. Kelios šokėjos, pažinojusios iš matymo Santovito ir pamačiusios jį su nepažįstama gražuole, sveikinosi su juo, linkčiodamos galvas, ir gudriai šypsojosi. Santovito apžvelgė salę: pažįstamų čia nebuvo. Jis nuvedė Iriną prie laisvo staliuko. Suskambėjo tango melodija.
- prisimeni? Tavo tautiečiams labai patinka tango, -  tarė Irina Makormak. –Argi galima pamiršti dienas Italijoje ir tą lyrišką dainą “Pats gražiausias šokis mano gyvenime…” – pasakė jis itališkai pirmuosius dainos žodžius.
Irina padavė jam ranką. Per šokių aikštelę, sunkiai žengdama, perėjo grupė lankytojų.
- Šitiems tikriausiai patinka tik striptizas ir penkiasdešimties metų senumo šampanas. Tai turtinga ir pakvaišusi publika.
- Ant jų pečių laikosi JAV, -  paprieštaravo Santovito. Jie padeda šiam restoranui klestėti.
- Ar tu gavai kokių naujienų iš Ben- Saido? – keisdama pokalbio temą pasiteiravo Irina.
- Nuo mūsų susitikimo iki dabar – nieko, -  tarė Santovito. – Dabar viskas yra kitaip negu anksčiau. Būtina elgtis atsargiai. Dabar antiterorizmas tapo valstybine JAV politika.
- O dieve! Tu iš tikrųjų tapai oficialus asmuo.
- Šalia tavęs aš ne oficialus asmuo, aš apskritai niekas. – Jos blakstienos virptelėjo.
- Aš norėčiau būti toks pat vyras kaip ir tu, -  pasakė Irina Makormak, -  kad sugebėčiau atlikti didelius darbus ir galėčiau eiti paskui... paskui tave. Bet aš tik silpna moteris. Mano tėvas paskendęs rūpesčiuose dėl šeimos ir dėl savo reputacijos. Turėjau mylimą žmogų, bet jis nuėjo kitu keliu ir visiškai nenori buvusių jausmų atgaivinti. Kuo dar aš galiu remtis šiais neramiais laikais?  Labai dažnai jaučiuosi baisiai vieniša ir prislėgta. O laikas, šaltas ir žiaurus, negailestingai bėga. Laikas eina, o vienišumas ir liūdesys tik stiprėja...  Kaip gi man gyventi?
Ji sunkiai atsiduso. Tie tyliai pasakyti Irinos Makormak žodžiai sujaudino Santovito, tarytum jinai savo minkšta ir švelnia ranka būtų palytėjusi jo širdį. Jis juto švelnų kvepalų aromatą, sklindantį iš jos gražiai sušukuotų plaukų. Skambėjo lėta svajinga muzika.
Santovito užplūdo įvairiausi klausimai. Kas per žmogus Irina Makormak? Ar atsitiktinis šios dienos susitikimas? Ar ji dar palaiko ryšius su Muchtaru Ben- Saidu? O jos prisipažinimas – teisybė ar melas? Kada ji nuoširdi ir kada apsimeta? Galbūt tokios gražios spec. agentės prisipažinimas, sukeliantis užuojautą, visiškas melas...
- Prisimenu, kaip mes su tavimi buvome Neapolyje, -  tyliai tęsė Irina Makormak, grojant nuostabiai muzikai. – Tada aš dar nemylėjau tavęs ir negalvojau susieti su tavimi savo gyvenimo. Kaip greitai lekia laikas, juk praėjo jau keleri metai!  Kiek įvairiausių permainų, kiek žmonių pasikeitė per tą laiką! O aš vis tokia pati, belaimė… dažnai viską norisi užmiršti, bet niekaip nesiseka. Tavęs užmiršti aš negaliu. Mano gyvenimas – tik vienas po kito sekančios užduotys ir nuolatinis liūdesys. Kartais taip norisi susitikti tave, kaip būdavo anksčiau, ir apie daug daug ką papasakoti. Yra tik vienas žmogus, kuriam gali pasiguosti, vildamasi atsikratyti liūdesio…
Ir vėl tarytum kažkieno ranka suspaudė Santovito širdį. “Nuoširdumas ar veidmainystė? – svarstė jis. -  Irina Makormak nuostabi, išsilavinusi, graudžiai svajinga šnipė, bet neturi laimės. Verta ji užuojautos ar ne? Ji vieniša.. ar reikia jai ramsčio ir jausmų, kurie sušildytų jos šaltą gyvenimą, o gal už jos nugaros kas stovi? Jeigu toks grožis ir patrauklumas slėptų apgaulę, būtų iš tikrųjų graudu ir baisu. O gal?.. Ne… O jeigu Bet…
- O  kodėl tu nieko nepasakoji apie save? – kilstelėjo jos ilgos ir lenktos blakstienos. -  Tu tik manęs godžiai klausaisi, o pats tyli.
Santovito lyg atsipeikėjo. Jo širdis vėl ėmė ramiai plakti:
- Mano gyvenimo istorija labai paprasta. Gimiau ir augau Saudo Arabijoje, grįžau į Italiją, pradėjau dirbti šioje tarnyboje, nieko ypatinga.
Muzika nutilo. Įsižiebė ryškios šviesos . Santovito nuvedė Makormak prie staliuko. Ji kaip ir anksčiau žvelgė į jį laukdama.
- Gyvenai Saudo Arabijoje, Libijoje, JAV, anksčiau vargšas studentas, o dabar įgijai ypatingą Ben- Saido pasitikėjimą, tapai jo asmeniniu patarėju ir sakai, kad viskas labai paprasta? Netikiu...
- Viskas paprasta todėl, -  patraukė pečiais Santovito, kad šen ir ten būdamas, šį ar tą veikdamas, aš vykdau Ben- Saido įsakymą, štai ir viskas. –Pamatęs jos akyse nusivylimo šešėlį, jis nusišypsojo: -  iš savo senų pažįstamų aš niekada nepamiršdavau tavęs. Labai tave branginu ir norėčiau visada matytis. Bet kuriuo momentu, kai tau reikės, tik duok žinią.
Kai Santovito ir Makormak išėjo į gatvę, jau buvo vėlus vakaras.
- Palydėsiu tave, -  pasiūlė Santovito.
- Gyvenu Pensilvanijos Aveniu.
Juodu susėdo į automobilį ir nuvažiavo. Santovito nesitikėjo, kad prie jo “Reno” prikibs juodas “Mersedesas”. Prošal šmėkščiojo taksi, motociklai, neono šviesos...
Pagaliau judrūs kvartalai baigėsi. Vienoje tylioje gatvėje “Mersedesas” ėmė lenkti “Reno”, ir iš juodo limuzino pasigirdo šaižus balsas: “sustokite”! “ Mersedesas” išnėrė į priekį ir užtvėrė kelią. Santovito stipriai paspaudė stabdį.
- Kas atsitiko? – susijaudinusi paklausė Irina Makormak.
- Pats nežinau, sustabdęs automobilį atsiliepė Santovito. – Bet tu nesijaudink.
Iš “Mersedeso” iššoko vyriškis juodu kostiumu ant akių užsimaukšlinęs skrybėlę. Jis priėjo prie “Reno” iš tos pusės, kur sėdėjo Santovito, ir atplėšė dureles.
- Sveiki... aa, čia yra ir merginų. Nesitikėjau... kas jūs? Atsiprašau, mes nepažįstami.
- Aš taip pat neturiu garbės jūsų pažinti, griežtai pažiūrėjo į jį Irina Makormak.
- Nieko, -  nusišypsojo nepažįstamasis, -  tai jūsų neliečia. Tačiau jūsų buvimas čia sukelia tam tikrų nepatogumų. Prašom abu išlipti iš automobilio. Jeigu norite ko nors paklausti, klauskite, esu pasirengęs atsakyti.
Nepažįstamasis daugiau nebesišypsojo. Išsitraukė pistoletą ir nukreipė jį į Santovito.
- Būtinybės verčiamas noriu su tavim pasikalbėti. Prašau jus abu išlipti ir įspėju: jeigu šauksite, bandysite priešintis – būsiu priverstas šauti. Santovito suraukė antakius. Pasisukęs į Iriną, tarė:
- Ką gi išlipsime ir pažiūrėsime, ko klausinės šitas bičiulis.
Ramiai, terytum nieko nebūtų atsitikę, jis išlipo iš automobilio ir, padavęs ranką Irinai Makormak, padėjo išlipti jai. Tą akimirką jo žvilgsnis nuslydo į priekyje stovintį “Mersedesą”. Pro pravertas užpakalines dureles žvelgė antras vyras, taip pat laikąs  jį taikiklyje. “Ką daryti? – šmėstelėjo mintis. Padėtis sudėtinga. Dar ir Irina čia”.
Nepažįstamasis užtrenkė “ Reno” dureles ir paprašė Santovito ir Irinos sėstis į “Mersedesą”.
Santovito dirstelėjo į priekį, atgal: į jį žiūrėjo du pistoletai.
- Tai panašu į pagrobimą, -  prabilo jis.
Irinos ranka įsikibo į jo ranką. Jis pagavo jos delną ir suspaudė savajame.
Atsilapojo užpakalinės “Mersedeso” durelės. Iš automobilio išlipo antras vyras. Jis buvo vienplaukis, baltais trumparankoviais palaidais marškiniais, pilkomis kelnėmis. Mostelėjęs pistoletu davė ženklą Santovito ir Irinai sėsti į automobilį. Ten dar buvo ir vairuotojas, jis sėdėjo neatsigręždamas ir rankas laikė ant vairo.
  Automobilio variklis tyliai dirbo tuščiąja eiga. Santovito ir Makormak atsisėdus į automobilį, prie jų ant užpakalinės sėdynės įsitaisė ir nepažįstamasis baltmarškinis. Jis, ir toliau laikydamas paruoštą pistoletą, užtrenkė dureles. Priekyje, šalia vairuotojo, atsisėdo vilkintis juoda eilute. Jis pasisuko, kad galėtų stebėti Santovito ir Iriną. Automobilis netikėtai šoko iš vietos. Pasisukiojęs gatvėmis, padaręs kilpų “Mersedesas” leidosi į priemiestinę zoną.
  Jie sustojo prie dviaukščio namo, panašaus į vilą, su geležiniais vartais. Juodai vilkįs žmogus išlipo pirmas atkelti vartų.
- Lik automobilyje ir prižiūrėk merginą, -  nepažįstamasis baltmarškinis įsakė vairuotojui. Po to, kreipdamasis į Santovito, tarė: -  o tave kviečiame į vidų, ten ir pasikalbėsime.
Irina norėjo sulaikyti Santovito. Jis kiek luktelėjo, po to atsargiai išlaisvino savo iš jos rankos ir išlipo iš automobilio.
Lydinčiajam parodžius, jis įžengė į ryškiai apšviestą kambarį.  Čia stovėjo šaldytuvas, ilgas stalas, abipus jo išrikiuotos kėdės. Panašu į posėdžių kambarį. Dabar šviesoje jis galėjo gerai įsižiūrėti į nepažįstamojo baltmarškinio veidą. Jam jau buvo per keturiasdešimt, kvadratinė fizionomija, tankūs antakiai, skvarbus žvilgsnis. Jis parodė Santovitui kėdę, o pats atsisėdo priešais.
- Prašom atleisti, ponas Santovitai, -  kreipėsi švelniai. Mes buvome priversti tokiu būdu pakviesti jus čia, kad su jumis buvusi mergina nieko nesuprastų. Kodėl jūs neatvykote su pranešimu apie darbą, nors vadovybės nutarimas tuo klausimu jums – dvigubam mūsų agentui buvo perduotas dar pereitą savaitę? Ar gavote tą nutarimą?
Santovito nieko neatsakė, jis tik įdėmiai apžiūrinėjo. Pastarasis nusišypsojo, parodydamas dantis.
-    Jūs manęs nepažįstate, nes aš buvau paskirtas į organizaciją, kai jūs jau buvote atvykęs į      JAV. Kadangi Santovito vis tylėjo, tas liovėsi šypsojęsis.
- Jūs  reguliariai gaunate mūsų informaciją, taip? Kodėl neatsakote? Klausiu todėl, kad organizacija prašo paaiškinti, kodėl pastaruoju metu jūsų informacija ėmė vėluoti, o jos kiekis mažėti.
- Jūs apsirikote, -  atsiduso Santovito. Aš ne tas, kurį jūs norėjote sutikti. Kokia organizacija, kokie pranešimai? Aš nieko nesupratau, ką jūs čia kalbėjote.
Nepažįstamasis paėmė kažkokį popierių ir padėjo ant stalo priešais Santovito.
- Jūs atsargus, labai gerai. Štai pažiūrėkite į mano pažymėjimą ir suprasite. Būkite ramus, šis namas – vienas mūsų konspiratyvių namų mieste.
- Aš jau pasakiau: jūs apsirikote, ryžtingai pareiškė Santovito, nė nepasižiūrėjęs į popierių. Jūs turite paleisti mane iš čia. Kitaip jums neišvengiamai reikės atsakyti prieš įstatymą. Vadinasi, jūs priklausote pogrindiniai organizacijai, stojančiai prieš JAV valdžią. O ar žinote, kas jūsų laukia už ardomąją veiklą?
- Tu neturi teisės taip kalbėti, -  jau kitokiu tonu pasakė nepažįstamasis. – Įsimink: aš atėjau čia organizacijos vardu pakalbėti su tavim. Įsakau atsakinėti į mano klausimus, kad būtų galima patikrinti visą tavo pastarojo laiko darbą. O gal tu jau pasidavei ČŽV malonei? Negi doleriai ir linksmos pramogos privertė tave užmiršti mūsų organizacijos interesus?
- Aš draudžiu jums vartoti tokius įžūlius žodžius! – piktai pareiškė Santovito.
- Na, gerai, užteks vaidinti, tarė nepažįstamasis taikiai, -  juk mes savi žmonės. Pamiršk dabar savo asmeninę ištikimybę mūsų organizacijai, prisiminsi, kai grįši į rūmus. O kol kas organizacija prašo tave pranešti, kodėl  iš tavęs gaunama mažiau žinių, o ir jose labai daug kas neaišku, kodėl net ne apie viską, ką darai, informuoji? Mes esame draugai ir aš tik noriu tau padėti, prižadu, kad viską tiksliai perduosiu, ką pasakysi, ir ginsiu tave. O jeigu tu apie organizaciją blogos nuomonės, būsiu priverstas įvykdyti organizacijos priimtą tavo mirties nuosprendį. Kaltink tada pats save. – Nepažįstamasis nutaikė pistoletą į Santovito.
- Rankas aukštyn! Skaičiuoju iki trijų. Tiek tau skiriu laiko apsigalvoti ir atsakyti. Veidu į sieną!, -  sušuko nepažįstamasis.
- Esu pasirengęs mirti. Aš neturiu jums ką pasakyti.
- Vienas! – pasigirdo už jo nugaros šiurpus balsas. Santovito net nesujudėjo.
- Du! – ištarė tas pats balsas, skambąs kaip gongo smūgis bokso varžybose.
Netikėtai Santovito žaibiškai pritūpė ir apvertė stalą tiesiai ant nepažįstamojo. Tas, apimtas siaubo, metėsi atgal. Santovito vienu šuoliu atsidūrė šalia jo ir išplėšė pistoletą. Ranką, kuri ką tik laikė ginklą, nutvilkė aštrus skausmas – Santovito stipriai ją užlaužė. Nepažįstamasis klaikiai suriko ir puolė bėgti. Pistoletas buvo Santovito rankose. Jis kilstelėjo vamzdį ir paspaudė gaiduką. Nuo šūvio suspendė ausyse. Juodai vilkįs vyriškis, saugojęs įėjimą, galvotrūkčiais puolė paskui baltmarškinį.
Santovito pribėgo prie savo automobilio. Jis pamatė, kaip tuodu sušoko į “Mersedesą”. Automobilis trūktelėjo į priekį ir nėrė į gatvę. Santovito dar spėjo išgirsti šūvį, atsklidusį iš automobilio. Skersai gatvės, visas paplūdęs krauju, gulėjo Santovito. Jo akys buvo atmerktos, atrodė, kad jis žiūri.


Irina Makormak nubudusi pajuto, kaip skauda visą kūną. Ji lėtai atsimerkė. Už lango buvo matomos blausios šviesos dėmės. Į kambarį iš gatvės veržėsi miesto triukšmas. Ji apsižvalgė: tai buvo jos mažas ir jaukus kambarėlis. Gulėjo ji savo žemoje lovoje, ant savo pagalvės. Antai ir didelė drabužių spinta su veidrodžiu, ir tualetinis staliukas su tušu ir kosmetika. Prie galvūgalio ta pati maža spintelė, ant kurios stovi muzikos centras “PANASONIC”- ištiesi ranką, paspaudi pultą ir klausaisi muzikos. Ji pajuto džiugų nusiraminimą, kad yra namuose, tarp savų, pažįstamų daiktų.
Irina žvilgtelėjo į kalendorių su kino aktorės fotografija virš tualetinio staliuko.
-jau praėjo ištisa savaitė, - vos girdimai sumurmėjo ji.
Nuo tos dienos, kai Iriną Makormak paleido Sanbajevo žmonės, praėjo lygiai savaitė. Jau savaitė, po to praeis mėnuo, metai, tegu ir dar dvidešimt, trisdešimt metų, bet ji niekada neužmirš tų dienų, kai buvo pakliuvusi į žvalgybos operatyvininkų nagus, kai aiškiai kaip niekad pamatė jų tikrąjį veidą. Iki tol ji matydavo, kaip jie išlygintomis eilutėmis ir blizgančiais batais vaikšto gatvėmis, kaip, aptikę ką nors jiem neįprasta, sustoja ir lyg maži vaikai spokso; ji matydavo juos vakarais, privažiuojančius prie baro-restorano ir kaip jie, kvepiantys kvepalais, užsakinėja viskį ir šėlsta šokdami.
Tačiau tada ji kaip reikiant rusų dar nepažinojo. Dabar, apie juos pagalvojus, iškildavo Jurčenkos paveikslas.
Po to, kai du įtartini policininkai atėmė iš jos rankinuką su pinigais, Irina Makormak, norėdama išvengti nemalonumų, daugiau nevažiuodavo naktį iš darbo motociklu.  Grįžimui ji iš anksto užsisakydavo taksi.
Tą vakarą vos taksi vairuotojas pasiekė normalų greitį, iš paskos pradėjo vytis du policininkai su motociklais. Vienas aplenkė taksi, o kitas išsitraukė pistoletą ir sušuko vairuotojui:
- važiuok paskui motociklą, supratai? Jeigu ne- šausiu!
Taksi vairuotojas nustebęs pažiūrėjo į policininką. Tas savo ruožtu grasinamu žvilgsniu nudelbė jį. Taksistas, nors jis ir suprato, kad dedasi kažkas negera, neturėjo kitos išeities, kaip tik nesipriešindamas sekti paskui pirmąjį motociklą. Padėtis darėsi vis grėsmingesnė. Iriną Makormak žvelgė tai į taksi vairuotoją, tai į du policininkus.
Prie įėjimo į daugiaaukštį namą, netoli hipodromo pirmasis motociklininkas, duodamas ženklą važiuojantiems paskui iškėlė kairiąją ranką, čia pat sumažino greitį ir sustojo. Prie jo sustojo taksi. Antrasis policininkas pristabdė motociklą šalia automobilio ir grėsmingu balsu tarė Irinai Makormak:
- Eik šen, yra reikalas.
- Ne, - ramiai atsakė Makormak. - jūs mane su kažkuo painiojate. Šiame name aš nieko nepažįstu.
Policininkas lėtai priėjo prie automobilio ir atidarė dureles:
- Pasakiau, išeik. Ten sužinosi.
Irina nesutikdama pakratė galvą. Tada policininkas griebė ją už rankos ir ėmė traukti iš taksi. Ji norėjo surikti, bet tuo metu iš namo išbėgo keletas vyrų. Taksi vairuotojas pradėjo kažką burbėti, bet policininkas jį perspėjo:
- Užsičiaupk! - suriko. - Aš jau užsirašiau tavo numerį. Nedrįsi prasižioti ir po to, kai išsinešdinsi iš čia.

Supratusi, kad priešintis beprasmiška, Irina Makormak išlipo iš automobilio ir, policininkų lydima, įėjo į namą. Čia buvo daug kambarių, kiekvienas vis kitoks. Policininkas įvedė ją į neono šviesos užlietą patalpą, primenančią svetainę: odiniai krėslai, baras, kampe televizorius. Policininkas- tikriau rusų žvalgybos darbuotojas, apsivilkęs policininko uniforma, nes šis daugiaaukštis namas buvo vienas iš keturių namų, kuriuose įsikūrė FSB slaptasis skyrius Amerikoje, - parodė Irinai Makormak į krėslą ir čia pat išnyko.
Ji su nerimu apžiūrinėjo kambario apstatymą, karštligiškai mąstė, kodėl ją sulaikė ir ką rengiasi daryti. Greitai į kambarį įėjo aukštas rusas pilkomis kelnėmis, trumparankoviais dryžuotais marškiniais. Rankose laikė portfelį. Jis ramiai atsisėdo priešais Iriną Makormak, spragtelėjo žiebtuvėliu ir užsirūkė. Kibiu, nemirksinčiu katės žvilgsniu apmetė visą Irinos Makormak figūrą. Ji neatlaikė ir nusisuko. Jis šyptelėjo ir prakalbo ne visiškai taisyklinga anglų kalba:
-Sveika, Irina Makormak, kaip jaučiatės? - nesulaukęs atsakymo, tęsė: - kuo užsiima Ben-Saidas? Kur jis?
- prieš dvejus metus jis paliko JAV, - nenoriai atsakė Irina Makormak.
- Tai yra išėjo su Santovito, taip?
- Aš pasakiau, kad nežinau.
- Jūsų motina dirba? Kur?
- Mama mirė.
- Ką jūs veikėte gyvendama JAV?
- Mokiausi.
- Kiek laiko dirbate “Dulsinėjos” bare?
- Dveji metai.
- Koks jūsų uždarbis?
- Trys tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt dolerių, neskaitant arbatpinigių.
- Kas paprastai jums duoda arbatpinigių?
- Baro lankytojai, visų neprisimenu.
Jurčenko krenkštelėjo, atvertė popierių prigrūstą portfelį, surado fotografiją ir padavė ją Irinai Makormak.
- Kas čia? Pažįstate jį?
- Taip, aš pažįstu šitą žmogų, - pažiūrėjusi nuotrauką atsakė Irina Makormak.
- Labai gerai, - nudžiugo Jurčenko. - Aš noriu, kad jūs papasakotumėte apie jį.
- Tai nuolatinis mūsų baro lankytojas. Jis visada kalbasi su manimi, linksmas, mandagus. Sakė man, kad yra kongresmenas.
- Ne, - nutraukė ją Jurčenko. - Mes norime žinoti daugiau.
- Kalbu, ką žinau, - pakraipė galvą Irina. - Daugiau apie jį nieko nežinau.
Jurčenko tiriamai pažiūrėjo į ją ir pakeitė temą.
- Jūs perkate senus paveikslus, taip? Domitės jais? O kokio žanro seni paveikslai jums patinka?
- Ne, senais paveikslais aš nesidomiu, - šaltai atsakė Irina.
Jurčenko ir toliau dėmesingai žiūrėjo į ją.
- Kaipgi taip, negi jie jums nepatinka? Tai kam spausdinate skelbimus apie paveikslų pirkimą? - jis išėmė iš portfelio reklaminio pobūdžio laikraštį ir, vildamasis priremti Iriną Makormak prie sienos, parodė ten esantį skelbimą.
- Tai ne mano skelbimas, - vis taip pat šaltai pasakė Irina Makormak.
- Kodėl? - nusistebėjo Jurčenko. - Juk čia aiškiai parašytas adresas. Jeigu šį skelbimą davėte ne jūs, tai kas gi?
- Pensilvanijos aveniu šimtas penktame name gyvena du nuomininkai, - ankstesniu tonu tęsė Irina Makormak. Aš gyvenu viršuje, o apačioje kitas šeimininkas. Aš maniau, kad prieš klausinėdami mane, jūs tai kruopščiai patikrinote. Kodėl nepasiteiravote redakcijoje, kas davė tą skelbimą?
Jurčenko nelaukė tokio posūkio. Jis tikėjo Sanbajevo duotu dokumentu ir todėl jo netikrino. Gavęs nelauktą kontrsmūgį, jis neteko pusiausvyros ir pakėlė balsą.
- Tai kas ten gyvena apačioje? - paklausė jis.
- Niekas ten negyvena, - lėtai atsakė Irina Makormak. - Kad taip norite žinoti, galiu štai ką pasakyti. Apatinį aukštą nuomoja senatoriaus sūnus, ten jis susitikinėja su savo meilužėmis, ten jis tariasi su savo draugais ir jų gerbėjomis dėl pramoginių išvykų prie ežerų. Argi jūs negirdėjote apie nudistų bendriją, kurią organizavo tas vyrukas su damomis? Kiekvienas skelbimas apie senų paveikslų pirkimą – tai sutartinis ženklas dėl eilinio pobūvio su grupiniu seksu. Aš apie tai žinau todėl, kad kartą vienas jų per klaidą kreipėsi į mane, sakydamas parduodąs paveikslą, ir aš jį nukreipiau pas tą vyruką…
- Melas! - suriko Jurčenko. - Jūs meluojate!
- Kodėl aš turėčiau meluoti? - ramiai paprieštaravo Irina Makormak. - Jūs galite patikrinti. Visa, ką pasakiau, yra teisybė. O jūs to nenustatėte? Kas čia stebėtina, kad kažkoks senatoriaus sūnelis turi po keturias, penkias meilužes, gyvenančias įvairiose vietose, ir taip pašėlusiai su jomis linksminasi, kaip gali prasimanyti tik vyrai?
- Gerai, aš tikiu, kad jūs sakote teisybę, - pajutęs savo pozicijos silpnumą, sušvelnėjo Jurčenko. - Norėčiau, kad ir toliau sakytumėte tik teisybę, dėl to tik džiaugsiuosi. Papasakokite apie Santovito.
- Apie ką?
- Na, jūs ir apsukri! - Jurčenko parodė fotografiją. Apie vyriškį, kuris visą laiką kalbasi su jumis ir duoda arbatpinigių.
- Apie jį aš nieko daugiau nežinau, tik tą, ką jau sakiau.
- Mes, rusai, nemėgstame tuščiai sukti aplinkui. Prašom pasakyti tiesiai: kokiai organizacijai priklausė Santovito? Ką jis jums kalbėjo ir su kuo per jus palaiko ryšį? Jeigu pateiksite visus duomenis, garantuosime jums ne tik visišką saugumą, bet dar skirsime nuo dešimt iki penkiasdešimt tūkstančių dolerių premiją, - tai priklausys nuo žinių vertingumo. Apie tai mes kalbame atvirai. Bet jei nepanorėsite sakyti teisybės, tada jau atleiskite...
- Aš gi pasakiau jums ir dar pakartosiu: daugiau nieko nežinau, - atkakliai prieštaravo Irina Makormak.
Jurčenko atsistojo.
- Arba jūs ketinate neduoti atsakymo iš viso, arba manote, kad pasakytoji suma per maža. Kai dėl sumos, ji gali būti ir didesnė, priklausys nuo mums pateiktų dokumentų vertingumo. Brangioji, toli gražu ne taip dažnai ir ne visiems sudaroma galimybė gauti stambią sumą. Pasėdėkite, kai pasiryšite, sakykite, aš su malonumu išklausysiu jus bet kuriuo metu. Tačiau laukimas negali būti begalinis. Galiu palaukti tik iki ryto. Kai atsakysite mums, tada ir paleisime namo.
- Jūs neturite teisės sulaikyti manęs, - Irina Makormak ryžtingai atsistojo.
- Kodėl gi?
- Prezidentas Bušas pareiškė, kad mūsų šalis yra nepriklausoma ir demokratinė valstybė. Jūs – rusai – neturite teisės kėsintis į mus, amerikiečius!
- Kokia jūs naivi! - nusijuokė Jurčenko. - Sakote, kad mes neturime teisės? O kas teikia žvalgybinę informaciją Bušo vyriausybei? Net nereikia būti protingam, kad suprastum, jog tai darome mes, rusai.
- Jūs neturite teisės sulaikyti manęs! - sušuko Irina Makormak ir metėsi prie durų.
Tą pat akimirką tarpduryje pasirodė du augūs rusai šaltais ir žiauriais veidais, atraitytomis rankovėmis ir sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis. Jie lėtai įėjo į kambarį ir įsistebeilijo į Iriną Makormak. Ji pasitraukė atatupsta.
Tą naktį Irinai nieko nauja nepasakė. Rytą ją nuvedė į kambarį antrame aukšte. Ten sienos buvo išdažytos plieno spalva, nuo jų dvelkė šalčiu, aplink prigriozdinta siaubingų daiktų ir instrumentų: generatorius ir daugybė replių bei gnybtuvų, vielos ritiniai ir stiprios lempos, aštuoniukės formos trinkelės ir baltai dažytos guminės lazdos su geležiniais strypais. Visi tie daiktai atrodė švarūs ir tvarkingi lyg medicinos instrumentai.
Pamačiusi visa tai, Irina Makormak iš karto suprato, kas jos laukia. Ji ėmė dusti iš pasipiktinimo. Tai va, kas yra Amerikos demokratija pagal FSB supratimą!
- Na, brangioji gražuole, viską gerai apgalvojote? - paklausė buvęs kambaryje Jurčenko. Mes, žvalgai, esame civilizuoti ir humaniški, ypač tokių vertų meilės moterų, kaip jūs, atžvilgiu. Jei pasakysite teisybę, tuoj pat gausite ne tik laisvę, bet ir žadėtuosius pinigus. Tai liks tarp mūsų, niekas daugiau to nežinos, galite nesijaudinti. O jeigu nepaklausysite mano patarimo, šitie žiaurūs daiktai, kuriuos čia matote, jūsų nepagailės.
Ji išklausė meilikaujamą Jurčenkos kalbą ir, peržvelgusi kankinimo įrankius, tarė:
- Taip, aš suprantu rusų humanizmą. Šie daiktai kaip tik ir rodo tą humanizmą, ar ne?
- O jūs ne tokia naivi kaip vakar, - nusišypsojo Jurčenko. - Taip, mūsų humanizmas remiasi tik pinigais ir prievarta. Taip buvo sukurta TSRS valstybė. Tačiau ir TSRS, ir Rusijos šalys tapo labiausiai nekenčiamomis valstybėmis pasaulyje. Na, gerai... Dabar ne laikas čia su jumis teorizuoti. Neužmirškite, kad kiekvieno žmogaus kantrybė turi ribas. Ar kalbėsite?
- Ką būtent? Aš maniau, kad viską, kas jus domina, jau pasakiau. Daugiau aš nieko nežinau.
- Neteisybė. Kas jis? Kuo užsiiminėjo? - suriko Jurčenko, kišdamas prie veido Santovito nuotrauką.
- Nežinau.
Įtūžęs Jurčenko pašoko ir kirto Irinai Makormak per veidą. Nuo netikėto profesionalo smūgio jai aptemo akys, ir ji vos neparkrito.
- Mano brangioji gražuole! - pratarė saldžiu balsu Jurčenko. - Būkite bent kiek apdairesnė. Ar nelabai skauda?
Jis paspaudė mygtuką sienoje. Į kambarį įžengė kažkoks dilba. Jurčenko pasisuko į Iriną ir jau visai kitokiu tonu pasakė:
- Tai ką? Kol kas dar yra laiko pačiai pasirinkti elgimosi su tavimi būdą.
- Aš žinau tik tai, ką pasakiau, - žvelgdama į jo įžūlias akis, išdidžiai atsakė Irina Makormak. - Aš nieko nesirenku. Man, amerikietei, humanizmas nebuvo grindžiamas pinigais ir prievarta...
Jurčenko pakėlė pirštą prie smilkinio, tuo parodydamas savo parankiniui, ką reikia daryti.
- Trenk srove per jos užsispyrusią galvą, - tūžmingai paliepė jis.
Taip prasidėjo kankinimai. Kažkur netoli esančios bažnyčios varpas skambino aštuonis kartus. FSB konspiracinėse patalpose Iriną Makormak išlaikė dvi savaites. Per tą laiką ją pamažu taip nukankino, kad ji tikra to žodžio prasme atsidūrė ant gyvenimo ir mirties ribos. Kartais liaudavosi kankinę, tada meilikaudavo arba šantažuodavo. Kai ir šitai nepadėdavo, vėl kankindavo. Ją kankino elektros srove, o kad nesigirdėtų šauksmo, visu garsu paleisdavo džiazo muziką. Kai ji, netekusi sąmonės, išsipleikusi gulėdavo ant stalo, jie gerdavo konjaką, koka kolą. Ji visada prisimins, kaip kiekvieną kartą, jai atsakius “nežinau”, Jurčenkos veidas staiga pasikeisdavo, kaip jis, traukdamas cigaretę, kažką kalbėdavo saldžiu balsu, po to nei iš šio, nei iš to sviesdavo cigaretę, visas pažaliuodavo ir, pasišiaušęs lyg pasiutęs šernas, pradėdavo košti žodžius pro sukąstus dantis.
Retkarčiais jis keisdavo taktiką, griebdavosi ilgai trunkančių apklausų. Žiaumodamas kramtomą gumą, berdavo klausimus vieną po kito, kad Irina Makormak neturėtų laiko pagalvoti. Be to, daugelis klausimų buvo migloti ir nieko bendra neturintys su Irinos Makormak areštu. Po to tuos klausimus taip pakeisdavo, kad atsakymuose atsirastų prieštaravimų ir galima būtų išspausti iš jos tai, ką ji nori nuslėpti.
Tačiau visos tos pastangos rezultatų nedavė. Jiems taip ir nepavyko iš jos ką nors daugiau sužinoti apie Santovito. Įsitikinę, kad nieko neišgaus, paskutinėmis Irinos Makormak arešto dienomis ėmė jai siūlyti normalų maistą, guosti ir raminti.
Atėjo diena, kai ją vėl atvedė į svetainę pirmame aukšte. Jurčenko vaizdavo nuoširdų, pasiūlė jai sėstis prie stalo, ant kurio stovėjo kava ir pyragaičiai. Tačiau Makormak nieko nepalietė.
- Sakykite, - paklausė jis, - ar per tą laiką, praleistą čia, jums daug kas nepatiko?
- Ką jūs galvotumėte, būdamas mano vietoje? Man atrodo, kad jums nereikėtų to klausti.
- Pamirškite visa, kas buvo, - nusišypsojo Jurčenko. - Mes lygiai taip elgiamės ir su kitais asmenimis, talkinančiais teroristams. Supraskite, mes gerbiame teisingumą ir demokratiją, todėl privalome išaiškinti tiesą. Esame laimingi, kad, nustatę jūsų nekaltumą, paskutinėmis dienomis jums parodėme deramą dėmesį ir dabar grąžiname laisvę. Viskas, ką mes darėme, buvo padaryta tik demokratijos, tik jūsų valstybės interesų labui. Tik šitaip pavyko nustatyti, kad jūs geras žmogus. Nuo šios dienos jūs galite gyventi visiškai ramiai, nes jūs išlaikėte atestaciją. Džiaugdamasis skiriuosi su jumis...
- Šiaip ar taip, jūs mums šį tą papasakojote. - Jis įsikišo ranką į kišenę ir ištraukė pakelį pinigų. - Patikrinimas parodė tų duomenų teisingumą, todėl, norėdami kompensuoti jūsų priverstinę pertrauką darbe, duodame jums aštuonių tūkstančių dolerių kompensaciją.
- Pinigų dar turiu, jūsų siūlomų aš neimsiu.
- Kaip norite, - Jurčenkos veidas sugriežtėjo. - Tačiau prieš jums išeinant, laikau būtinybe susitarti štai dėl ko: apie tai, kad jūs čia buvote, ir apie viską, ką girdėjote ir matėte, niekas neturi žinoti! Iki pat mirties jums nevalia apie tai prasitarti, o ypač turite žiūrėti, kad Ben-Saidas nieko neįtartų. Jeigu kas nors sužinos, būsime priversti pašalinti visus įrodymus, - paskutinį žodį jis pabrėžė, - tai gali kainuoti jums gyvybę. Anaiptol jums negrasinu... Jūs turite ginti savo ir JAV prestižą.
Irina Makormak nieko neatsakė. Jis palydėjo ją iki durų ir pasakė:
-Mums labai reikia tokių bendradarbių kaip jūs. Jeigu kada nors sumanysite arba jums ko prireiks, ateikite čia ir paklauskite majoro Jurčenkos.



Ben-Saido slaptavietėje vieną sausio mėnesio vakarėlį susirinko talibai – pasiklausyti, ką papasakos generolas Kemalis, grįžęs iš Pakistano.
Talibai rūkė, melsvi dūmai sklaidėsi palubyje. Ben-Saidas  tarė:
- Na, kaip ten, Kemali, Pakistane reikalai?
Kemalis užsitraukė dūmą ir pasakė:
-Blogas, Ben-Saidai, gyvenimas! Katastrofa! Visiškai susilpnėjo fundamentalizmas. Mes manėme – jog ne taip greitai būsime suskaidyti ir išblaškyti.
- Buvo radikalų kraštas, bet nebėra, - atiduso kažkas.
- Niekaip neišmanau ką daryti, - tęsė Kemalis, - ką ir daryti! Kiek jau metų mes neišgalime suvienyti Pakistano armijos!
- Matai, -  tarė Ben-Saidas, - Pakistane visur kyla nepasitenkinimas esama valdžia.
- Klausykite, kariai, - įsiterpė kažkas, - o kodėl gi Pakistano valdžia nesunaikino nepaklusniųjų generolų? Jeigu jiems atleidžia, Pakistano valdžia silpna. Pakurstysime ją ir ji subyrės.
- Generolai! Nusišypsojo Ben-Saidas. - Juos juk likviduoti galima ir vėliau, kvaila galva. Todėl ir paleidžia. Ką su jais veiksi, jie ne kariuomenė.
Ir vėl tyla: kiekvienas nesiryžta garsiai išsakyti savo mintis, - velniai žino, kas islamo pasaulyje vyksta!
Generolas Kemalis pasakė šiaurės Afganistano talibams: “Eina gandas, esą, amerikiečiai tiekia Afganistano kovotojams užnuodytus miltus”. Širdyje buvo neramu, ateitis atrodė miglota.
- Greitai ir mūsų grupuotę SAS kariai suries į ožio ragą, - tarė Kemalis. Teks mums, islamo kariai, organizuotis, prisiekiu Alachu, teks.
- Tik Alachas žino, kaip organizuotis!
- Nežinote? Na, tada aš jums papasakosiu. Pas britus ir amerikiečius vienokia jėga, o pas mus turi būti kitokia - partizaniška! - talibų sąjunga. Afganistane kovotojų dauguma – jeigu visi susivienysime, jokia jėga nepalauš. Aš mačiau mūsų karius atliekant žygdarbius ir už tai jie nieko nereikalavo, - pasakė Ben-Saidas. - Ir pridūrė: - aš reiškiu pasitenkinimą bei nesavanaudišką pasididžiavimą talibų karių taktiniais manevrais kalnuose bei taiklia ugnim ir pagaliau susižavėjimą apgaulingais manevrais bei vilkinimu, kurį generolas Kemalis virtuoziškai vykdė Afganistano kalnuose. Partizaninis karas tęsis ir toliau. Mūsų kariai dar ne kartą susidurs ir mirs už mūsų tikėjimą. Kaip Afganistano karo vadas aš prisiekiu, kad padėsiu kovoje savo tautai. Tegul pasitraukia tie, kuriuos gąsdina šie kilnūs sumanymai – jie jų neverti. Tegul pasitraukia, tik tegul mūsų neišduoda, jeigu nenori patys tapti pirmomis mūsų aukomis.
Talibai dėl Ben-Saido buvo ramūs – Ben-Saidas  neapvils. Draugų ir pagalbininkų jis visur turėjo.
Iš Pakistano priiminėdavo ištisus transportus naujausių ginklų, drabužių ir maisto, ir nė karto neįkliuvo. Sekėsi Ben-Saidui kovoti visą gyvenimą. Galbūt todėl jis ir ėjo per gyvenimą juokdamasis, kiekviename kaime turėjo po našlę, kiekviename kalnų tarpeklyje – slaptą vietą – nesurasi niekaip.
Ben-Saido kariuomenė augo diena iš dienos. Gal ko kito ir trūko, bet žmonių jam užteko. Ben-Saidas  formavo naujas dalis, pulkus ir brigadas. Pradžioje neužteko vadų, o vėliau ir jų atsirado.
Kovo mėnesį prie Pakistano generolas Kemalis priėmė arti šimto valstiečių, apsirengusių senais purvinais vatiniais chalatais. Niūrūs vyrai paaiškino, kad jie norį prisijungti prie talibų.
-Ko jums reikia? - paklausė Kemalis.
-Norime kariauti, - atsakė ruda barzda apžėlęs vyras skylėtu chalatu.
Paaiškėjo, kad tų vyrų šeimos žuvo per bombardavimą.
JAV ir britų karinė vadovybė kovodavo šitaip: užėmusi kokį talibų kišlaką, pranešdavo apie pergalę savo vadovybei. Tačiau kai tik specialiosios pajėgos palikdavo užimtą vietovę, iš slėptuvių, lyg iš plyšių, išlįsdavo talibai ir viskas vykdavo po senovei.
Kalnuose būdavo beprasmiška talibus vytis – nepavysi! Beprasmiška ir ieškoti: eik, surask talibą tarp vietinių valstiečių – uniformos jie nedėvi, ginklus paslėpė!
Taip vyko šis karas.
Kartą į jo slaptavietę prisistatė patyręs žvalgas Mustafa.
- Mielas Ben-Saidai, penkiolika kilometrų nuo čia yra SAS karių grupės ginklų arsenalas: pistoletai PDW, galintys paleisti 950 kulkų per minutę. Šio pistoleto kulkos perskrodžia bet kokią aprangą – apsaugą. Taip pat šautuvai “Barrett”, taikliai šaudantys iki pustrečio kilometro. Reikia skubėti juos pulti, kol viskas ramu.
Ankstyvą rytą Ben-Saidas  apsupo SAS karių grupę ir įsakė šaudyti į juos iš kulkosvaidžių ir granatsvaidžių.
    Ėmė tarškėti ginklai, SAS pajėgos atidengė šautuvų ugnį; Ben-Saido pulkas, neįpratęs atvirai kautis, apsigręžė ir pasitraukė į kalnus. SAS kariai kovėsi iki paskutinės kulkos. Ben-Saido nuostoliai buvo milžiniški. Pats Ben-Saidas  mokė talibus, kad partizaniniame kare vadas turi būti priešakyje. Ir visada pirmas stodavo į mūšį.
  Pagaliau jis ir nebijojo mirties! Gyvenimas, nors Ben-Saidui ir sekėsi, jo nedžiugino. Ben-Saidas  dar kartą išvedė pulką prieš SAS. Tačiau SAS pajėgos pulką sutiko žudančia ugnimi. Sužeidė Mustafa ir kitus jo bendražygius. Kalnų perėjoje vartaliojosi negyvi žmonės.
  Piktas, pabalęs Ben-Saidas  įsakė trauktis. SAS pajėgos jų nesivijo, - ne tai jiems rūpėjo.
Purpuru ir auksu nušvisdavo rytas, ir vėl pražysdavo nauja diena, kad vakarop užleistų vietą šiltiems blyškiems šešėliams ir bailiam pirmųjų žvaigždžių spindesiui.
Ir buvo aplinkui tylu tylu.
Tuo tarpu bendri SAS ir rusų specialiųjų pajėgų daliniai baigė daužyti talibų grupuočių likučius.
Tomis pačiomis dienomis buvo sutriuškinta Nataniacho ir Churšido grupė. Smulkūs daliniai ir grupės dabar blaškėsi po kalnus ir tarpukalnes.
Tai buvo rimtas smūgis talibams.
Liepos dvidešimt šeštąją SAS pajėgų vadovai per mini kompiuterį raportavo:
“Mūsų misija tęsiasi. Dauguma talibų grupuočių sutriuškintos. Kai kurie talibai pasiduoda, išduodami vadeivas. Mes užtikrinome talibus, kad visiems pasidavusiems užtikrinama gyvybė”.
Tatai buvo karo atokvėpis, liepsna prigeso, bet anglys dar raudonavo.
Kalnuose ir tarpekliuose švilpė vaitojo vėjas, debesų skutai dengė dangų; susiliedami ir vėl išsiskirdami slinko debesys į pietus.
Tarytum vėjo genamas, bėgo Ben-Saidas  į naująją slaptavietę, išsilenkdamas tiesesnių kelių, žmonių neužeinamais kalnų tarpekliais. Staiga tvirta žemė po Ben-Saido kojomis pranyko. Jis neatsargiai žengęs, įkrito į šešių metrų daubą. Paskui jį ritosi akmenys. Ben-Saidas ilgai negalėjo atsikvošėti; rankos drebėjo, akys klaidžiojo, mintys draikėsi, kojų nevaldė, skaudėjo galvą ir spengė ausyse. Netekęs jėgų, jis ėmė dejuoti. Ben-Saidui stingo kraujas. Jam aptemo sąmonė. Sūkuriais skriejo vaizdai ir padrikos mintys. Atmintyje atgijo seniai mirę žmonės.
Paskutinį kartą atvėrė jis akis. Aukštai viršuje mirgėjo žvaigždės.



2001 lapkritis