Tu esi...

Po ryto sąrėmių ir iš visatos įsčių,
Tekėjo saulė spindulių vitražais,
O po dangaus gelme bespalvio skysčio,
Pravirko nuogas, gležnas žemės pažas.

Virpėdamas po žvaigždėmis... Po skliautais
Jam  angelas pasakė – tu esmi,
Ir tuoj  po kryžiumi pajusi žemės trauką,
Ir kaip Ikaras skrisi ir degsi.

Žvaigždes ir nuorūkas tylėdamas tu rinksi,
Pro ašaras belsi į Dievo langą,
Ant žemės su savim užbaigęs ginčą,
Vėl spalvinsi kaip vaikas... Tikrą dangų.