Pamiršta svajonė

I
Niekaip negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad  mama mane išsiuntė pas senelį visai vasarai. Pykau ant jos ir nekalbėjau visą savaitę, bet kas iš to. Mane išsiuntė pas žmogų kurio visai nepažystu ir akyse nesu mačiusi. Kiek žinau mano mama pabėgo iš to miestelio kai laukėsi manęs, tai kodėl dabar ji taip mane baudžia ir išsiunčia į dievo pamirštą vietą?
Autobuse sėdėjau viena, nieko keisto, normalūs žmonės į tokią vietą nė už ką nesutiktų važiuoti, nebent bepročiai kuriems nusibodo miestas, ir visos pramogos.  Pati savo noru niekada nebūčiau sutikusi ir dar per mano septynioliktą gimtadienį. Autobusas sustojo ir vairuotojas liepė man išlipti, aš apsižvalgiau aplinkui ir pasakiau jam, kad tai negali būti ta vieta, bet jis nesiklausė, iškrovė mano tris didžiulius lagaminus ir palikęs mane viena nuvažiavo atgal tuo pačiu keliu. Iš visų pusių supo miškas, žolės ir kelias kuriuo jau seniai niekas nevažiavo.
Arba mama pamiršo pranešti, kad aš atvažiuoju arba jis toks senas ir pats pamiršo. Tikiuosi taip ir yra, telieka sulaukti autobuso ir atgal į miestą. Pralaukiau visą pusvalandį sėdėdama ant savo lagaminų, bet taip niekas ir nepasirodė. Išsitraukiau savo mobilų telefoną ir ketinau skambinti  savo vaikinui kuris akimirksnių būtų mane parsivežęs. Bet čia atsirado dar viena problema, čia nėra ryšio. Atsistojau ir mečiau savo telefoną į žemę. Išgirdau balsus, pažvelgiau į keliuką kuriuo važiavo keletas vaikinų, jie sėdėjo vežime kurį traukė arklys. Vienas  vaikinas nušoko nuo vežino ir priėjo prie manęs. Jo plaukai buvo tamsūs, bet labai gražūs, o akys rudos. Vaikinas man nusišypsojo, jis vilkėjo paprastus bridžus iki kelių ir languotus raudonus marškinėlius.
- Labas, tu tikriausiai Gabrielė?
- Iš kur žinai mano vardą? - iškarto paklausiau.
- Tavo senelis negalėjo atvažiuoti, todėl pasiuntė mudu su broliu. - vaikinas parodė ranka į savo brolį. Tas ramiai sėdėjo ir laikė arklio vadeles. Jis vilkėjo tokiais pat drabužiais kaip ir vaikinas šalia manęs. Tik jis buvo blondinas ir švietė ryškiai žaliomis akimis.
- Aš Markas, o jis Tadas, - pasakė vaikinas.
- Kada atvažiuos manęs pasiimti? - Markas sutriko išgirdęs mano tokį klausimą, todėl pasisuko į brolį.
- Męs atvažiavome tavęs pasiimti.
- Ne jūs abu manęs nesupratote, kur mašina?, - paklausiau aš.
- Mašina? Ne męs tokių neturime.
- kaip suprasti neturite?  Tikriausiai juokaujat!. Tai kaip jūs važiuojate į gretimus kaimus?
- Mes turime arklius, - tai pasakęs vaikinas paėmė mano lagaminus ir įdėjo į vežimą.
- Aš jame nevažiuosiu.
- Kaip nori, bet jau temsta, o miškuose yra vilkų ir meškų.
aš pažiūrėjau į miškus ir mane nukrėtė šiurpas, tikrai nenoriu čia pasilikti viena, todėl įlipau į vežimą ir atsisėdau ant savo lagamino. Aš tylėjau ir klausiausi, kaip abu vaikinai kalbasi ir juokauja. Po geros valandos męs privažiavome miestelį kuris spindėjo šviesoje. Kiek vienas namas buvo apšviestas ir kartu įgavo paslaptinga atmosferą. Man iš tiesų patiko, bet gal kokias penkias minutes. Vaikinai nesustojo nei prie vieno iš tų namų. Jie važiavo tolyn ir gilyn į mišką, tada sustojome prie didelio ir vienišo namo. Bet viduje degė šviesos ir sklido muzika. Vaikinai sustojo prie pat namo, tada Markas padėjo man nulipti ir kartu su broliu jie paėmė mano lagaminus ir nunešė į vidų. Aš sekiau paskui, ir kai atsidarė durys labai nustebau. Name buvo pilną žmonių, pamate mane jie sveikinosi ir šypsojosi, aš buvau sutrikusi ir pasimetusi. Tuomet prie manęs priėjo vyriškis maždaug keturiasdešimties ir apkabino mane.
- Kokia tu jau didelė, Gabriele. - jis šypsojosi ir žiūrėjo savo šviesiai žydromis akimis kokias turėjau ir aš. O aš tikėjausi, kad jis bus senas, bet tikrai į tokį nebuvo panašus.
- Jūs tikriausiai mano senelis
- Taip, nagi eikš męs visi švenčiame tavo gimtadienį. - Aš pažvelgiau į žmones kurių visai nepažystu ir pasipiktinau jais, kaip jie gali švęsti mano gimtadienį.
- Atleisk seneli, bet aš labai pavargusi, buvo sunki kelionė.
Senelis man linktelėjo ir nuvedė į mano kambarį, daiktai jau stovėjo kambaryje atremti į sieną. Senelis man palinkėjo labos nakties ir paliko mane vieną kambaryje.  Šviesos nejungiau norėjau iš karto  kristi į lovą ir miegoti iki mokslo metų pradžios. Tuomet galėsiu vėl grįžti namo ir pas savo draugus. Jau ketinau nusirengti savo drabužius kai išgirdau vaikino juoką. Aš akimirksniu atsisukau į lango pusę, ten stovėjo žmogaus siluetas. Aš sustingau ir sutrikusi žiūrėjau į nepažystamo vaikino kontūrus.
- Pagaliau atvažiavai, - nusijuokė vaikinas ir pradėjo artintis prie manęs.
- Kas tu? Ir ką veiki mano kambaryje? - užsipuoliau vaikiną.
- O tu graži, - jis žengė dar tris žingsnius į priekį, o aš atgal ir atsitrenkiau į sieną. Vaikinas akimirksniu prisiartino prie manęs ir prirėmė prie sienos. Aš negalėjau pajudėti, galėjau rėkti bet to nepadariau.
- Bijai manęs Angele?
- Ne, - balsas mane išdavė ir jis nusišaipė. - Jai neatsitrauksi pradėsiu rėkti.
- Tu nerėksi, nes jai būtum norėjusi būtum tai padariusi prieš kelias minutes.
- Ko nori iš manęs? Pinigų?  - Sarkastiškai paklausiau.
- Ne pinigų, o tavęs Angele.  - Vaikinas prikišo savo veidą prie pat mano kaklo ir švelniai pabučiavo. Per kūną perėjo karščio banga.  Aš užsimerkiau ir užmiršau viską, norėjau, kad jis mane pabučiuotų, ir laikytu savo glėbyje, bet tada jis mane paleido ir akimirksniu dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado.