pasveikimo viltis

susiliejo vakariai garsai ir nuščiuvo įkaitę,
kai atsimerkė akį naktis ir pro langą įėjo.
nejučiom aš tave pamačiau – mažą upės mergaitę
pranašingai linguojančią priekranties  ariją vėjui.

kambary sustingai, nes liga šoko skausmo kadrilį -
man kvepėjo laužai ir vaidenosi klaikūs kamienai,
iš miškų padegtų, prie bažnyčios stovėjo numirę.
tarsi freska senovinė amžių  išblukusioj sienoj.

vieną žodį, kurį sutaupiau ir po patalu glosčiau
šitą naktį bejėgiškais gestais iškelsiu ir tėkšiu
nes jame pasiklydus tarp nemigos skaudančių klosčių:
aš tave susirasiu, kad vėjai akis man paliestų.