Muskės istorija

Muskės istorija

Name prie seno tankaus miško gyveno pelė Vudzė su šeima: vyru Koziu, sūnumi Piliumi, dukromis Spirge ir Muske. Namuose buvo ramu: katės nebėgiojo, žiurkės po kaimynų užkaborius ratais sliukinėjo, varlės tvenkinyje,  vadinamajame kurklyne,  muziką kūrė ir vabalams nerimą kėlė.
Kaimynystėje dar gyveno žilas peliokas, lazdomis į sienas barškinosi, bet niekam pikto jis nelinkėjo, kam galėjo, tam patarimais padėjo, o pats dažnai malkų krūvoje kažko šniukštinėjo.
Vudzės šeimyna draugiškai sugyvena, aplink senus, nugriuvusius medžius bėgioja, dar kartais kažką pavolioja, ties vištų laktomis sustoja, į grūdų lovelius įropoja, šuns būdoje knisinėjasi ir šiaip visų pašalių gyvius knibinėja.
Vieną sekmadienio rytą Vudzė šiaudinius indus po suolais sukrovė, patalus senus iškratė, viską greitai apžiūrėjo ir į žiliaus sodybą išspirgėjo. Kozis su sūnumi pas Gvorį grūdais pasivaišino, o Muskė  iš patalo netrukus ritosi, su seserimi Spirge meiliai pasikalbėjo, vėliau į popierių stalčių įsiropštė, raštus, knygas nagrinėjo ir prie šiltos krosnies skylės tyliai čiauškėjo. Ji buvo iš visų jautriausia, dažnai tylėjo, nieko neklausė,  mamos Vudzės skaitytų pasakų erdvėj gyveno, našlaičių ji gailėjo, Jonui linksmybių pavydėjo, su žalčiais beveik susidraugavo, ne kartą drauge valgė, užkandžiavo. Bet šiandien Muskė ne taip anksti atsikėlė, sapne drakonų karalystėje pasisvečiavo, su keliais drakoniukais dar apsižodžiavo ir pabudo, atrodo, kad per sprandą gavo. Tamsiuose kampuose draugų ieškojo, apsižvalgė, Spirgei dar ranka pamojo, į flanelinius marškinius įšoko, per ilgą suolą persikabarojo ir ties krosnies žiburiais apsistojo. Rankos, kojos įšilo, nuo beržo medžių kvapai pakilo, štai vorą rytinį ji pastebėjo, kuris tinklą palangėj audė ir labai skubėjo. Muskė į tokį dailų darbą įsispoksojo, apie tėvą, brolį, motiną dar pagalvojo. Štai voras Mazgius, o tokį tinklą pina, kad jam pavydi vyresni kaimynai, balkio skylėj sėdėdami ir vakarykščius pietus minėdami. Muskei galva apsisuko, nežinojo, ką čia nuveikus, kad nepraradus ūpo.
O štai ir Mazgius ją pastebėjo, žodelį tarė, netylėjo:
- Labas rytas, gražioji snaudale!
- Labas rytas. – tarė pelytė ir ėmė čirškėti lyg paprašyta.
- Ką taip neri, voreli dailiausias?  Dirbi, skubi net nesiprausęs.
- Tinklą bent vieną reikia nunerti, rankas, kojas, galvą mankštinti, artimus vorus po to skaniai pamaitinti, o dar rytdiena pasirūpinti tenka, nes gyvenimas bėga, o  ne slenka.
- O ką darysi, kai paūgėsi, kai dar daugiau jėgų turėsi? – klausia pelė nekantrioji.
- Žmoną, vaikus prižiūrėsiu, troboje tvarką darysiu, dar vėjo laivelį užsisakysiu, plauksiu į šalį pačią gražiausią, kur vorų giminė pati draugiškiausia.
Pelytė Muskė tik dar labiau nusiminė, pagalvojusi, kad jai liks vienatvė karčioji, kad tuštybė užpildys namų kertes, kad jos mažasis pasaulis juk  negali persikelti ten, kur vorai gyvena. Be to, ten nėra juk peliukų, pelyčių ir didžiųjų pelių, besirūpinančių giminės saugumu. Peliukė nerimauja ir vorą kalbėti toliau prievartauja:
- O ką aš darysiu vienatvėje likus?  Su kuo pasikalbėsiu, į kieno dailius darbus pasižiūrėsiu?
- Nenusimink, mieloji, visiems atviri keliai į rojų. Mylėsi tu peliuką tvirčiausią, turėsi pelyčių pulką didžiausią, visiems gera būsi, žodžiu, gyvensi, nepražūsi.
- Argi tai tiesa, drauguži? Ar badmečių nebūna? Ar ligos neaplanko pelių kūno?
- Visko būna. Bet kantrybė tavo ir ramus šiltumas gali atverti vartus į puikiausius gyvenimo rūmus: be pykčio, be pavydo, be skausmo ir patyčių, be širdies neramumo ir kvailysčių. Tai toks kelias tiesiausias į šeimyninį stogą be dūmų, kai vidinės tvoros saugo giminės padorų tvarumą, tada  tiktai sužydi tarsi pasakoje rūmai.
Muskė klausėsi, svajojo, kol ties krosnies anga liepsna išsižiojo... Pagriebė Muskės flanelę, tik gruzda, tik pokši, ulioja... Peliukė nežino, kas čia atsitiko, ko ugnis taip įkyriai pristojus jai vietos nepaliko... Po namo grindinį Muskė bėgioja, vis dar tyli, nevaitoja...  Štai apsvilęs rūbas plyšta, žemė iš po kojų vos neslysta, pelė vis dar vaikšto, save grabalioja, bando prisiminti, ko ją mokė senolė protingoji. Virtuvėje į užpečkį roplioja, vandens šlakelio ieško, nesustoja, indaują barškina, o kibirai tušti, tačiau vilties ji nepraranda, kvapą vos atgavus atverti dar ir langą bando... Atrodo, tvirtai šis uždarytas, Muskytė negali nieko padaryti, dar durų užraktą atsklęsti pamėgina, bet viskas veltui, ir ką daryti, kur dėtis ji nežino...
Dar minutė, dvi ir Muskė didžiausioje neviltyje...  Tik prieangyje šit bildesys ir Vudzės veidas kaip anglis... Viltis nežinioje, dar nepasibaigė praėjusi diena.
Ir Vudzė apdegusi rankas, išbalusi dejuoja, suranda greitai rogeles ir tempia vaiką guolyje. Ir Muskė mato žemę baltą, baltą vėją ir baltos snaigės jai veidą čiupinėja... Bet štai ančiukas, prie veidrodėlio prikabintas, visai jis nebjaurus, o vaikiškai džiugus. Kelionė sunkiasvorėje mašinoje visai neįprasta, bet Muskės neslegia kančia, tik nežinia – ar sapnas čia, ar neišsipildžiusi svaja...
Pelytė baltų chalatų glėbyje, ji bijo jų, suaugusių, griežtų... Kabinasi ji Vudzei motinai už atlapų, kitas peles ji siunčia po lapu, tik Vudzės šiluma jai maloni, suteikia viltį, rimtį ir paguodą  skaudulių šaly.
Praėjo dienos, svaitės, mėnesiai... Muskė vis dar žmonių baltųjų apsuptyje: chalatai, adatos ir bintai, švirkštai, procedūros, purškalai...  Pro uždarytus langus ateina pelės, peliukai ir gyviai net nesutikti ir šnabždasi visi:,, gyva esi... “ Peliukė tarsi nesava, jai kyla klausimų, deja, kokia dabar diena? Ar saulė šviečia, o gal dabar žiema? Kodėl dabar tokia keista gyvenimo gija mišrūnų šeimoje?
Atsakymus suras ji ateity, o ją pele ubagėle vadins visi. Dažnai girdėjo ji motinos žodžius:,, nelaimė atėjo pro atvirus vartus“... Ir dar po mėnesių kelių pelytė grįžo prie savų. Dabar pasaulis jos jau buvo iš dviejų dalių: gyvenimas iki karštų žaizdų, gyvenimas – po jų.
Girdėjo ji, kaip Vudzė guodėsi kaimynui, varguolę turint namuose, ir tėvas Kozis ją vadino,, piktąja jautruole“, o brolis Pilius erzino slapčia:,, pele pilkoji, kur po krosnį bėgioji, ubage tapai, uždaryti tau džiaugsmų keliai“. Muskė didelėm akim žiūrėjo, visus žodžius į širdį įsidėjo, ji viską iškentėjo ir vis tyliai ėjo, ėjo.... Ieškojo šilumos ir ryškesnės dangaus šviesos. Žinojo, kažkur pasaulis daug gražesnis, geresnis, dvasingesnis. Ji prisimindavo vis vorą, jo mintį apie giminę padorią, apie gyvenimo tvarumą, kaip žydi pasakos ir rūmai... Jos gyvenimo pasaka prasidėjo čia ir dabar.