Nekaltos žudikės gyvenimo istorija

Įžanga
Mane pažadino mašinos kuri išveža šiukšles burzgimas ir nuostabus kavos aromatas.
-Labas rytas gražuole! -Tai mano vaikinas Paulas, mes draugaujame jau pusę metų. Žinau, kad tai nėra ilgas laiko tarpas, bet mes be galo mylime vienas kitą ir jis supranta tai ką aš darau, mano darbą. O kas aš? Aš mergina turinti neįprastą darbą. Pradėkime nuo paprasčiausių dalykų. Mano vardas Nina, man 23 metai, esu kilusi iš Europos, bet dabar gyvenu ir dirbu Amerikoje. Mano darbas, tai kaip aš jį vadinu „Šiukšlių šalinimas“. Tik neišsigąskite, nes aš šalinu tik blogus žmones kurie nėra verti gyvenimo. Na, o trumpiau tai aš žudikė...

1.
-Paulai, gal gali paduoti mano krepšį? - Jau vakaras ir man laikas į darbą...
-Štai, imk ir būk atsargi. Myliu. - Su nuostabia šypsena atsisukęs į mane tarė ir pabučiavo. Man tai patiko. Šiandien mano taikinys, kažkoks vyras nužudęs savo žmoną ir dukrą. Jį nužudyti užsakė jo žmonos sesuo. Sunku jį surasti nebuvo, nes jau nemažai apie jį buvau išsiaiškinusi. Jis buvo tatuiruočių salone. Išsitraukiau ginklą, užtaisiau jį ir pradėjau laukti už kampo. Šiek tiek pagalvojusi nutariau, kad geriau jį nudurti, nes šaunant sukelsiu daug triukšmo, o aš juk vidurį miesto. Taigi išsitraukiau peilį. P poros minučių jis išėjo iš pastato ir aš sekiau paskui jį. Staiga jis atsisuko į mane ir tarė:
- Kodėl tu mane seki meilute?
- Aš neseku, man tiesiog reikia į tą pačią pusę. Ir nevadink manęs meilute! -Tariu jam ir iškarto apsidairiusi ar aplinkui nieko nėra, puoliau jį... O jis buvo ne šeip šiukšlė, gan stiprus. Jis parvirto ant manęs ir atėmęs peilį tarė:
-Lendi ne prie to vaikino meilute!
-Kartoju tau antrą kartą, nevadink manęs meilute! - Sušukau jam į veidą ir greitai išsitraukusi ginklą šoviau tiesiai į širdį. Staiga pamačiau, kad kažkoks žmogus iš už kampo, kuris išdygo lyg iš niekur nieko pradėjo lėtai eiti link kūno ir žiūrėjo į jį paraudusiomis akimis. Kuo skubiau nieko negalvojusi bėgau iš ten prie savo mašinos. Sėdau į ją ir važiavau namo, pas Paulą kuris jau turėtų jau būti namie. Grįžau namo, bet Paulo dar nebuvo. Šiandien jis išėjo žaisti krepšinio su draugais, tikriausiai dar užsuko į kokią kavinę išgerti su jais. Nusiprausiau ir atsiguliau į lovą. Ir tik tada prisiminiau, kad kūną palikau gulėti vidurį apleisto skersgatvio. Išsigandau, mane gali pačiupti policija ir dar tas žmogus, jis matė kaip aš nužudžiau žmogų. Tikriausiai jis jau iškvietė policiją...
-Nina, aš jau namie. -Grižo Paulas. Masčiau sakyti jam ar ne tai kas įvykio šiąnakt. Bet nutariau nesakyti, bent jau kurį laiką.
Rytas.
Rite atsikeliu pažadinta gardaus kavos aromato.
-Labas rytas Paulai. - Tariau atsisukusi į jį sėdinti prie kompiuterio ir gerianti kavą. Bet šią malonią akimirką sugadino prisiminimai iš vakar...
-Labas rytas Nina . Štai tavo kava
-Ačiū. Ai karšta! - Surikau, nes kava buvo tikrai karšta.
-Atsargiai. -Nusijuokė Paulas ir paklausė:
Ką veiksi šiandien?
-Nežinau, bet tikriausiai pasikviesiu Karolina ir pabūsim kartu.
-Aišku. Na gerai man jau laikas eiti. - Pabučiavo mane į kaktą ir išėjo.
Paskambinau Karolinai ir pakviečiau ją ateiti. Karolina mano geriausia draugė, Bet ji nieko nežino apie mano darbą. Laukiant kol ateis Karolina įsijungiau žinias, gal rodis ką nors apie rastą negyvą žmogų. Žinios baigėsi, bet nieko nerodė. Gal ir gerai, pagalvojau, tik mane kankino viena mintis. Kodėl tas žmogus apie kūną nepranešė policijai?
Išgirdau skambutį į duris, tai tikriausiai Karolina, nors labai anksti atėjo, ji amžinai vėluoja... Atidariau duris, bet ten buvo ne Karolina. Čia buvo tas žmogus, tas kuris matė mane praeitą naktį
-Sveika, mano vardas Džiozepas. Ar galiu užeiti? - Jis nusišypsojo klastinga šypsena ir pažiūrėjo man giliai į akis. Aš nežinau kodėl, bet pakviečiau jį užeiti.
-Užeik. Čia... čia tu, tu matei kaip aš...
-Taip čia aš ir taip aš mačiau kaip tu pašovei tą žmogų, tiesiai į širdį. Bet aš čia ne dėl to. Atėjau aplankyti savo mažojo broliuko. -Jis tarė su tapačiu klastinga šypsena.
-Tu tikriausiai ne ten pataikei. Čia negyvena joks tavo brolis. Ir kodėl tu neiškvietei policijos kai pamatei ką aš padariau?
- Visu pirma aš žinau, kad Paulas čia gyvena, jis mano brolis. Antra kaip jau mačiau, tu negailestinga žmonėms kurie pavadina tave meilute. Ir trečia neiškviečiau policijos, nes buvau alkanas... -Dabar jo akys paraudo po žodžių alkanas.
- Ką? Paulas neturi brolio. Ir tą žmogų nužudžiau nes tam buvo rimta priežastis, be to toks mano darbas. Na o pasiteisinimas, kad buvai alkanas man nieko nesako, atsakyk aiškiau. - Tariau jam vos nerėkdama.
- Oi, nereikia pykti, galiu ir aiškiau. Aš ir dabar alkanas... - Staiga jis neįtikėtinu greičiu pribėgo prie manęs ir įkando į man tiesiai į kaklą. Iš pradžių skaudėjo, bet po to skausmo nebejutau. Išgirdau skambutį į duris, Džiozepas jį irgi išgirdo, todėl ir pasuko galvą į durų pusę. Aš pasinaudojau proga ir paėmusi nuo virtuvinio stalo peilį dūriau jam į pilvą. Bėgau į vonią, užsidariau ir užrakinau duris. Tada jis piktu balsu tarė:
- Tau nepavyks manęs nužudyti tokiais žaisliukais. Gali nebėgti, aš tavęs nežudysiu tik šiek tiek pasismaginsiu, tikiuosi Paulas nesupyks. - Aš greitai išsitraukiau telefoną ir skambinau Paului.
-Sveikas Paulai, greičiau grįžk namo, čia kažkoks vaikinas vardu Džiozepas sako esąs tavo brolis!
- Nina ar tu sveika?
- Jis... jis man įkando! Kas jis?
- Nebijok aš tuoj būsiu! - Suriko Paulas į ragelį ir padėjo jį.
- Karolina! - Sušukau dar kartą išgirdusi durų skambutį.
- O, laukei svečių? Pažiūrėkime ar graži toji Karolina.
- Nelysk prie jos niekše! - Sušukau išbėgusi iš vonios, bet jau buvo per vėlu. Karolina gulėjo ant žemės išbalusiu veidu. Staiga prie durų išdygo Paulas.
- Džiozepai, ką tu padarei!? -Sušuko Paulas ant Džiozepo.
- Na, aš atėjau aplankyti savo mažojo broliuko, bet kaip jau matai iškilo šiokių tokių sunkumų... -Džiozepas pažiūrėjo į Paulą savo klastinga šypsena
- Kaip tu drįsti, Ateiti čia, į mano namus po 40 metų ir žudyti mano draugus!? -Paulas akimirksniu atsiradęs prie Džiozepo prispaudęs jį prie sienos išrėkė jam tai į veidą. Aš tokio pikto Paulo dar nebuvau mačiusi.
- Nesijaudink broliuk, ji nemirė, ji tuoj atsigaus.
- Tu... tu ją pavertei? -Paulas nusivylusiu balsu tai pasakė ir paleido Džiozepo. Tada Džiozepas išėjo. Aš tebestovėjau nustebusi ir nesuprantanti kas ką tik įvyko.
- Paulai, gal gali man paaiškinti kas čia ką tik įvyko? Ir kas jūs tokie? -Jis tylėdamas paėmė Karoliną ant rankų ir paguldė į mūsų lovą.
- Nina, prisėsk prašau. -Jis tarė ir atsisėdo ant lovos, o aš šalia jo. Aš dar vis nieko nesupratau, bet norėjau, kad Paulas man kuo greičiau viską paaiškintu.
- Tai ar gali man paaiškinti, kas Džiozepas ir tu tokie esat? Ir kodėl jis sakė, kad Karolina atsigaus jeigu ji jau mirusi? -Tariau virpančiu balsu, nes jaučiau kaip man rieda ašaros per skruostus.
- Nina, supranti, pasaulyje egzistuoja ne tik žmonės ir gyvūnai, bet ir antgamtinės būtybės. -Rimtu balsu kalbėjo Paulas.
- Ką tu tuo nori pasakyti? -Paklausiau aš.
- Na, tu tikriausiai jau esi girdėjusi apie tokias antgamtines būtybes kaip vampyrai...?
- Taip, nori pasakyti, kad jie iš tiesų egzistuoja?
- Taip, Nina. Bet yra ne tik vampyrai, yra ir vilkolakiai, raganos, antrininkai. -Paulas kalbėjo išsigandusiu balsu.
- O, kas tu toks!? -Surikau.
- Aš vampyras... - Tyliai nusivylusiu balsu pasakė jis. Mano širdis pradėjo plakti greičiau, bet aš nebijojau, kad jis gali man ką nors padaryti...
- Bet kaip tu galėjai man to nepasakyti!? -Surikau ant jo, aš pykau. - Aš juk tau pasakiau viską apie save!
- Nina, atleisk. Aš tiesiog maniau, kad tu tokio manęs nekeisi ir nemylėsi... Juk aš pabaisa-Ištarė Paulas apgailestaudamas.
- O ką aš tau ne pabaisa!? Juk aš žudau žmones... - Pasakiau jam tai ir atsisėdau arčiau Karolinos, mes ją visai pamiršome.
- O kaip dėl Karolinos? -Paklausiau.
- Mano brolis, Džiozepas, pavertė ją vampyre. Dabar ji transe, bet netrukus ji turėtu pabusti ir bus labai alkana, ji norės kraujo...
- Tai mano geriausia draugė dabar vampyrė? -Klausiau
- Dar ne visai, norint, kad ji ja taptu ji turi pasimaitinti kraujo, kitaip ji mirs. Tai aš dėl visko kaltas, turėjau sustabdyti Džiozepą! -Suriko pykdamas ant savęs ir priglaudė galvą prie manęs. Bet po kelių sekundžių jis atsistojo ir tarė: - Turiu eiti, reikia atnešti kraujo. -Supratau jį ir leidau jam eiti. Kai Paulas išėjo aš pasiėmusi kompiuterį pradėjau ieškoti internete informacijos apie vampyrus.
~Po 5 dienų~
- Paulai, aš alkana, man reikia kraujo. -Tarė Karolina Paului.
- Palauk kol sutems ir nueik į sandėlį pasiimti. -Tarė Paulas Karolinai ir nusijuokė. Karolina negali vaikščioti saulės šviesoje, nes sudegtu, o Paulas gali, nes turim raganos užburtą žiedą. Bet jis jau šiandienai susitarė susitikti su viena ragana vardu Bonė ir paprašyti, kad padarytu žiedą Karolinai.
- Nina, aš jau turiu eiti. Pabūsi su Karolina?
- Ė... aš juk ne mažas vaikas, nereikia manęs prižiūrėti, galiu pabūti ir viena! -Sušuko besišypsanti Karolina.
- Na geria, tada aš einu su tavimi Paulai. -Paulas tik nusišypsojo ir pasiimė daiktus, aš taip pat. Mes jau pas Bonę. Tikėjausi, kad ji atrodys senesnė, bet ji buvo daili jauna mergina.
- Paulai, gal galėsime po viso šito nueiti kur nors? -Paklausiau aš.
- Žinoma! Juk ir mums reikia praleisti šiek tiek laiko kartu.
- Na štai žiedas jau užburtas. -Tarė Bonė.
- Ačiū. -Padėkojo Paulas ir išėjome.
- Kur einame? -Paklausiau aš
- Į restoraną, tinka? -Paklausė Paulas.
- Žinoma! -Apsidžiaugiau aš. Baige pietauti restorane patraukėme namo.
- Karolina! Mes jau grįžome, su tavo žiedu! -Sušukau, bet jos niekur nemačiau. Ji sėdėjo virtuvėje ir atrodė sugniuždyta.
- Kas nutiko? -Kas nutiko paklausėme jos su Paulu.
- Džiozepas, jis buvo atėjas ir sakė, kad aš turėjau mirti. -Verkdama ištarė Karolina. Man jos buvo gaila.
- Nusiramink, viskas bus gerai. Ar jis neužsiminė kur yra apsistojas? -Paklausė Paulas Karolinos. Ji ištiesė ranką ir joje buvo suglamžytas popierėlis ant kurio buvo parašyta: „ Šį vakar 20h. Mano namuose Mongolijų g. 53. Lauksiu. Dž. S. ”
- Na tai ar eisime Paulai. -Paklausiau jo.
- Taip, mes neturime kito pasirinkimo. -Tarė Paulas. Dar tik 14: 35h. Iki susitikimo su Džiozepu yra daug laiko. Karolina jau išėjo namo, likome vieni du su Paulu.
- Pasiilgau tavęs Paulai. -Tariau gundančiu balsu.
- Aš taip pat tavęs. -Šypsodamasis priėjo ir pabučiavo mane, aš į jo bučinį atsakiau, tada mes tiesiog pradėjome plėšti drabužius vienas nuo kito....
Prabudau, buvo 19: 36h.
- Paulai pabusk! Mes turime ruoštis! -Sušukau.
- Ne... dar 5 minutes, man taip malonu būti prisiglaudus prie tavęs-Tingiu balsu tarė Paulas, o aš atsisukau į jį, pabučiavau ir tariau: - Reikia ruoštis, juk eisime vakarienės pas tavo brolį-Ištariau su šypsena.
- Ar tikrai manai, kad tai gera mintis? -Paklausiau Paulo nors jau stovėjome prie jo brolio namo durų ir laukėme kol atidarys.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. -Tarė Paulas ir atsisukęs į mane pabučiavo.
- Vov..., galėjote tai pasilikti vakaro pabaigai... -Šmaikščiu balsu tarė Džiozepas atidaręs duris. -Užeikite balandėliai.
- Na, tai kaip gyvenimas? Kaip mano mieloji Karolina? -Paklausė Džiozepas mūsų ir aš vos nešokau nuo kedės pulti jo, išgirdusi šiuos žodžius, bet Paulas pažiūrėjo į mane ir supratau, kad geriau, kad taip geriau nesielgti. Paėmiau Paulą už rankos po stalu ir nusiraminau.
- Tai ko iš mūsų norėjai, kad pasikvietei? -Paulas paklausė brolio rimtu balsu.
- O aš jau maniau, kad nebepaklausi. -Tarė Džiozepas. Įdomu kaip Karolina, juk jos gyvenimas dabar visiškai pasikeitė, ji vampyrė. Bet gal jai ir geriau nei man, gal ir aš visai norėčiau tapti vampyre, nebereikėtu Paului manęs taip sergėti...
- Nina, tai ar sutinki? - Paklausė manęs Paulas ir aš visai nesupratau apie ką jis, nes buvau nuklydusi visai kitur, savo mintyse...
- Ką? Atleisk negirdėjau... -Tariau pasimetusiu balsu.
- Džiozepas prašo mūsų pagalbos, gaudant vieną vampyrą.
- Koks to vampyro amžius? -Paklausiau atsisukusi į Džiozepą, rimtu balsu.
- Na..., jam apie 300 metų... -kvailu balseliu atsakė man Džiozepas.
- Bet juk jis daug vyresnis už jus abu sudėjus! -sušukau.
- Na taip, todėl aš ir prašau Paulo, tavo ir Karolinos pagalbos. -Tarė Džiozepas
- Tai štai kam tu pavertei Karoliną vampyre, tik tam, kad turėtum sau naudos! -Pykdama išrėkiau tai Džiozepui.
- Ne ją būčiau pavertęs vampyre, o tave, bet kadangi atėjo ji tai, paverčiau Karoliną. -Nusišypsojęs savo klastinga šypsena ištarė Džiozepas. -Na tai ar sutinki?
- Na gerai..., bet pažadėk daugiau niekada nesiartinti prie manęs, Paulo ir Karolinos.
- Gaila, bet pažadų tesėti, na bet pasistengsiu keletą dienelių nesirodyti tavo akyse. -Tai taręs Džiozepas išėjo į kitą kambarį ir aš supratau, kad mes su Paulu taip pat jau eisime.
Rytas. Šiandien teks eiti medžioti, to seno vampyro. Gaila nepaklausiau Džiozepą priežasties kam jam reikia seno vampyro...
- Labas rytas Nina. - Tarė Paulas man, nes jau matė, kad nebemiegu.
- Labas ir tau... - tariau liūdnu balsu.
- Kas yra Nina? - paklausė manęs Paulas susirūpinęs.
- Nieko, tiesiog šiandien ir vėl teks susitikti su tavo broliu...
- Nesijaudink, viskas bus gerai. Pažadu. - taręs pabučiavo mane ir pasiėmė telefoną skambinti Karolinai dėl šiandienos.
Vakaras. Mes visi susitinkame prie apleisto namo kažkur miške. Karolina jau laukė, teko laukti Džiozepo, kuris jau vėlavo...
- Sveikučiai. - Tarė Džiozepas išlindęs iš už kampo.
- Vėluoji.. - Ištariau jam tai pasišaipydama rimtu balsu
- Auč.... Nereikia taip žiauriai Nina, juk vėluoju vos, 10 minučių. - Pasakė Džiozepas ir nusišypsojo ta pačia savo klastinga šypsena. Nežinau kodėl, bet man jo šypsena pradėjo patikti net pati nejusdama nusišypsojau Džiozepui. Bet tada pajutau kaip nusivylusiu žvilgsniu į mane pažiūrėjo Paulas. Aš pasijutau tokia beširdė niekšė, kad taip pasielgiau su Paulu. Nesuprantu kas man pasidarė, juk prieš kelta dienų aš negalėjau pakesti Džiozepo, net norėjau jį nužudyti jį už tai ką jis padarė Karolinai, o dabar žaviuosi juo ir šypsausi jam.
- Eime, greičiau užbaikime tai. - Tariau ir pradėjau eiti. Džiozepas visiems davė po keletą medinių durklų, nes tik tokiu ginklu nužudysime vampyrą.
Po mišką išsiskirsite  klaidžiojome gal jau valandą, bet nieko neradome. Parašiau Paului, Džiozepui ir Karolinai, kad toje vietoje kur vaikštau tuščia, nieko nėra ir pradėjau žingsniuoti link susitikimo vietos. Staiga išgirdau kažką pralekiantį už manęs. Atsisukau, bet nieko nemačiau tad apsisukau eiti toliau, bet priešais save išvydau lyg iš niekur nieko atsiradusį vaikiną supratau, kad jis vampyras, nes jo akys buvo paraudusios ir po jomis buvo iššokusios gyslos. Pradėjau bėgti, nors žinojau, kad nepabėgsiu. Staiga jis vėl atsirado tiesiai priešais mane, išsigandau, todėl surėkiau. Jis pažiūrėjo įdėmiai man į akis ir tarė:
- Nerėk, tau tik truputį paskaudės. - Ta pasakes jis kando man į kaklą ir pradėjo gerti mano kraują. Aš nieko nelaukusi kol mane nužudys, išsitraukiau durklą ir dūriau jam tiesiai į širdį, jis parkrito ant žemės, o aš stovėjau ir žiūrėjau kaip jis miršta. Štai pasirodė Džiozepas, tikriausiai atbėgo išgirdęs kaip rėkiu.
- Šaunuolė, gerai padirbėjai. O dabar padėk man užkasti kūną. - Džiozepas prašė pagalbos, bet aš stovėjau vietoje ir tiesiog negalėjau pajudėti. Toks jausmas, kad tai mano pirmoji žmogžudystė.... Jaučiausi siaubingai, bet taip ir turėjo būti, juk tai pirmas mano nužudytas vampyras. Staiga parklupau ant žemės ir pradėjau verkti nežinau kodėl. Man net nebuvo gaila to vampyro, aš tiesiog verkiau dėl nieko. Netrukus atbėgo Paulas su Karolina.
- Kas nutiko? - Piktu balsu atsisukęs į Džiozepą paklausė Paulas.
- Ei ... Manęs nekaltink, ji nužudė vampyrą ir tiesiog pradėjo verkti. - Atsisukęs į Paulą ir Karoliną tarė Džiozepas. Paulas paimė mane ant rankų ir nešė link mašinos, dar mačiau kaip Džiozepas kalbėjosi su Karolina apie kažką, bet aš nebegirdėjau, man neberupėjo niekas, aš tiesiog priglaudžiau galvą prie Paulo krutinės ir užmerkiau akis, net nepajutau kaip užmigau.
Rytas. Atsibudau, Paulo šalia nebuvo, visame name nieko nebuvo. Buvau viena namie ir nesupratau kodėl, kur yra Paulas. Staiga išgirdau kaip atsidarė galinės namo durys ir kažkas pro jas iėjo. Išsigandau, iš po lovos čiužinio išsitraukiau peilį ir atsistojau už durų. Tas kažkas įžengė į miegamąjį kur už durų slėpiausi aš. Kai jis žengė toliau aš iššokau iš už durų ir dūriau su peiliu į pilvą.
- Už ką!!!.... Nina jau antrą kartą tu man taip- Suriko jis. Tai buvo Džiozepas, aš jį sužeidžiau, žinau jam viskas bus gerai, bet vis tiek aš jį sužeidžiau...
- Atleisk Džiozepai, aš nežinojau, kad tai tu, aš... aš, nebežinau nieko Džiozepai, aš nebežinau kas aš esu... - Pradėjau jo atsiprašinėti, bet po to tiesiog pradėjau verkti atsirėmusi Džiozepui į krutinę. Tada jis mane apkabino ir tarė: - Nesijaudink, viskas bus gerai...
Staiga į kambarį iėjo Paulas, jis savo vampyrišku greičiu prilėkęs prie manęs ir Džiozepo, išplėšė mane iš jo glėbio ir sviedė į sieną.
- Ką tu darai?! - Suriko Paulas ant Džiozepo.
-Ne!... Ką tu darai, juk jis nei tau nei man nieko blogo nepadarė, o tu jį tiesiog mėtai į sieną. - Surikau ant Paulo.
- Nina, kaip tu taip gali kalbėti, juk tai Džiozepas. Juk jis tavo geriausią draugę pavertė vampyre, o man, man jis dar ne tiek blogo yra pridaręs... - Keistai pažiūrėjęs į mane tarė Paulas. Išgirdau kaip užsidarė duris, Džiozepas išėjo. Ir gerai jam nederėtu manęs tokios matyti. Bet aš ir vėl taip elgiuosi, vėl skaudinu Paulą, juk jis teisus. Tai Džiozepas, jis yra blogas, o aš jį ginu.
- Atleisk Paulai, aš nežinau kas man pasidarė, po to kai sužinojau apie vampyrus aš nebegaliu ramiai gyventi, mastyti ir net ką nors daryti ir dar Džiozepas, juk jis dėl viso šito kaltas, o aš jį ginu... - Negalėdama sutramdyti ašarų pasakiau tai Paului
- Viskas gerai Nina, aš viską suprantu. Jis manipuliuoja žmonėmis, jis specialiai taip elgiasi, jis nori mus išskirti. - Tarė Paulas jau ramiu balsu. Ir kažką išsitraukė iš kišenės. Tai buvo dėžutė, jis ją atidarė, o joje buvo apyrankė, su spindinčiais karoliukais ant kurių buvo pavaizduotos kažkokios gėlės.
- Čia tau, kad žinotum ką tu darai, ji apsaugos nuo vampyrų užkalbėjimų. Joje yra vampyrams tikrai nepatinkanti žolelė verbena. - Tarė Paulas ir padavė man ją. O aš ją užsisegiau ant rankos.
-Ačiū- Nusišypsojusi padėkojau Paului, pabučiavau jį ir apsivijau rankomis. Man taip buvo gera jo glėbyje, jaučiausi saugi.
- Nėra už ką. - Tarė Paulas ir dar kartą pabučiavo mane.
Jau praėjo 3 dienos kai paskutinį kartą mačiau Džiozepą, po to kai Paulas sviedė jį į sieną. Ir aš tik dabar pagalvojau, kad jis ne šeip sau buvo čia atėjas, jis žinojo, kad Paulo nebus namie, jis norėjo man kažką pasakyti.
-Paulai, man reikia eiti, einu susitikti su Karolina. - Melavau. Iš tiesų eisiu pas Džiozepą, noriu sužinoti ko jis iš manęs norėjo.
- Gerai, tik ilgai neužsibūk, jau vėlu. - Tarė Paulas.
- Gerai. Myliu. - Tai pasakiusi priėjau prie jo ir pabučiavau. Šiek tiek pasitvarkiau plaukus, apsirengiau ir išėjau. Jau buvau netoli Džiozepo namų kai supratau, kad kažkas mane seka. Atsisukau. Bet ten nieko nebuvo jau atsisukau eiti toliau, bet priešais mane stovėjo kažkoks vyras. Jis perkando sau riešą ir kišo jį man prie burnos.
- Tu vam.... - Tiek te sugebėjau pasakyti, nes aš jau per prievartą gėriau jo kraują. Kai jis atitraukė savo riešą nuo mano burnos aš paklausiau: - Kas tu ir ko tau iš manęs reikia?
-Neįsižeisk, bet tai tik kerštas- Jis pasakė tai ir aš išgirdau trakštelėjimą, jis nusuko man sprandą, aš mirusi. Prabudau kažkokiame kambaryje, kažkieno lovoje, tik neįsivaizdavau kur aš esu. Pro užuolaidų plyšelius švietė saulė ir ji tiesiog degino mano akis, dar niekada taip stipriai ji nešvietė. - Labas rytas, saulute, pabudome ir kelkimės. - Tarė kažkas ir aš nesupratau kas kalba kol nepamačiau jo veido. Tai buvo Džiozepas.
- Ką? Ką aš čia veikiu, man reikia namo. - Pasakiau sunkiai lipdama iš lovos. Ir tada prisiminiau kas įvyko naktį, tik nesupratau kodėl aš čia, pas Džiozepą. Negi jis taip su manimi pasielgė.
- Oi ne, niekur tu neisi. - Tarė Džiozepas šmaikščiu balsu.
- Kodėl? - Klausiau jo.
- Nesijaudink aš jau paskambinau Paului, po kelių minučių jis turėtu būti čia. - Tarė Džiozepas ir atsisėdo šalia manęs, ant lovos.
-Kas man nutiko? - Paklausiau, nors pati žinojau atsakymą, tiesiog norėjau įsitikinti.
- Tu, mieloji Nina, virsti Vampyre. - Tarė Džiozepas keistu balsu. Pajutau kaip mano skruostu pradėjo riedėti ašara.
- Ar,... ar tai tu taip su manimi pasielgei? - Tariau bijodama, kad jis man atsakys Taip.
- Ne, aš tave radau jau nusuktu sprandu gulinčia vidurį kelio, netoli mano namų. - Tarė jis. - Ir neverk, viskas bus gerai, būti vampyre nėra labai blogai... - Tarė jis ir apkabino mane, šią akimirką man apkabinimo tikrai reikėjo.
- Ačiū tau. - Tariau šiek tiek atsitraukusi taip, kad matyčiau jo akis. Bet man atrodo šiek tiek per mažai atsitraukiau, nes atrodė jog mus skyrė vos keli milimetrai ir dar jo tos nuostabiai žibančios akys. Džiozepas savo rankomis prisitraukė mane arčiau savęs ir pabučiavo, aš neatsispyriau ir atsakiau į jo bučinį. Bet tada prisiminiau Paulą, juk aš jį taip myliu todėl staigiai atsitraukiau nuo Džiozepo taip, kad mus skyrė nebe keli milimetrai, o visas metras.
-Taip negerai... - Tariau nuleidusi galvą, jog atrodė, kad jis neišgirs. Bet išgirdo ir tarė:
-Paului nebūtina to žinoti. - Tarė jis ir nusišypsojo savo nuostabia šypsena.
- Ir nesužinos, tai buvo klaida. - Tariau rimtu balsu ir išėjau iš kambario. Nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos. Staiga išgirdau žingsnius sparčiai einančius link manęs ir tariau:
- Prašau nelysk prie manęs, nenoriu tavęs matyti...
- Kodėl? Kas nutiko? - Išgirdau atsakymą ir iš balso atpažinau, kad tai ne Džiozepas, o Paulas.
- Paulai! - Surikau laimingu balsu. - Atleisk, galvojau, kad tai Džiozepas.
- Ar tu sveika? Man Džiozepas paskambino ir sakė, kad tu pas jį ir nieko man nepaaiškino. Kas nutiko? - Klausinėjo manęs Paulas susirūpinęs.
- Na... Pirmiausia atsiprašau, kad tau melavau jog einu pas Karoliną nors iš tiesų ėjau čia. Bet aš taip ir neatėjau čia, mane nužudė... - Kalbėjau vis tyliau ir paskutinį žodį ištariau vos girdimai. Tuo metu į kambarį iėjo laimingas Džiozepas. Paulas staigiai vampyrišku greičiu pribėgo prie Džiozepo ir prirėmė jį prie sienos.
- Ką tu jai padarei?! - Suriko Paulas.
-Paulai, tai ne jis! - Surikau. - Tai padarė kažkas kitas ir jis sakė, kad tai kerštas. - Tariau. Jis palengva paleido Džiozepą ir priėjo prie manęs.
- Džiozepai, kas toks buvo tas vampyras kurį nužudė Nina? - Rimtu balsu paklausė Paulas.
- Na... jo vardas buvo Derekas ir jis buvo vienos iš originaliųjų šeimynėlės lygtais Klerės vaikinas... - Tarė Džiozepas kvailu balsu. - Na, bet argi tai svarbu?
- Ką?! Tu supranti kas mums dabar bus? Ir dar klausi ar tai svarbu! - Suriko Paulas ant Džiozepo. O aš stovėjau nieko nesuprasdama net nenutuokiau kas tie originalieji.
- O kas tie originalieji? - Paklausiau.
- Tai patys pirmieji vampyrai, jiems daugiau nei tūkstantis metų. - Tarė Džiozepas.
10.
Jau praėjo dvi dienos kaip aš vampyrė ir aš keistai jaučiuosi, jaučiuosi kitokia. Jaučiuosi stipresnė ir man tai patinka. Kraują geriu iš maišelių, skonis geras, išties net negalvojau, kad kraujas yra skanus kol netapau vampyre. Kraujo tiesiai iš žmogaus dar neragavau, bet Džiozepas sako, jog jis dar skanesnis už kraują iš maišelių.
- Labas rytas jaunoji vampyre. -Tarė Džiozepas ir nusišypsojo.
- Labas ir nevadink manęs taip, aš turiu vardą. - Tariau jam tai ir paėmusi pagalvę nuo sofos mečiau į jį. Bet aišku nepataikiau, nes jis jau sėdi šalia manęs su tapačia pagalve ir puodeliu kavos.
- Man nuobodu... - Tariau ir tą akimirką į svetainę iėjo Paulas, pamiršau paminėti, dabar mes su Paulu gyvename pas Džiozepą, nes aš į savo namus negaliu įeiti, formaliai jie priklauso mano pusseserei Gabijai, na bet apie ją vėliau.
- Pakentėk, maždaug po valandos turėtu ateiti Bonė, tapati ragana kuri padarė žiedą Karolinai. - Tarė Paulas ir savo žvilgsniu parodė ``Eime į viršų`` aš pakilau nuo sofos ir nusekiau paskui jį. Nuėjome į svečių kambarį, na dabar tai mūsų kambarys.
- Myliu tave Nina... - Sušnabždėjo Paulas man į ausį pasilenkęs prie manęs.
- Aš irgi tave- Tariau jam ir pradėjau jį bučiuoti, tada prisiminiau bučinį su Džiozepu ir pasijutau siaubingai dėl to, kad išdaviau Paulą ir jis to nežino.
- Paulai... manau tu turėtum kaiką žinoti. - Tariau šiek tiek prikandusi lūpą.
- Ar tai tikrai svarbu? Gal vėliau? - Tarė Paulas ir pabučiavo mane.
- Ne, dabar, tu privalai žinoti, nes tai mane tiesiog žudo ir aš negaliu patikėti, kad taip pasielgiau. - Tariau ir pajutau kaip pradėjau verkti.
- Kas nutiko Nina? Prašau neverk... - Tarė Paulas ir apkabino mane.
- Aš... aš bučiavausi su tavo broliu. - Tariu ir pajutau kaip Paulas lėtai nuo manęs atsitraukia, jis atsistojo ir pradėjo eiti link durų.
- Paulai palauk! Atleisk man... - Surikau ir parklupau ant žemės verkti.
- Kodėl?! Kodėl tu taip su manimi pasielgei? Ir aš išvis nesuprantu kaip tu taip galėjai? - Tarė Paulas žiūrėdamas į mane piktu žvilgsniu.
- Atleisk Paulai, aš tikrai niekada nebūčiau su tavimi pasielgusi... - Atsiprašinėjau jo verkdama.
- Bet pasielgei. Ir pasakyk man nors vieną priežastį kodėl turėčiau tau atleisti?! - Pyko Paulas.
- Aš... aš myliu tave. - Tariau jam tai.
- Ar tikrai Nina? Juk prieš penkias minutes sakei tą patį, bučiavai mane ir tai darei žinodama jog mane išdavei! - Suriko Paulas.
- Žinau. Ir prašu patikėk manim, kad aš tikrai gailiuosi savo poelgio, tai buvo klaida. Labai prašau tavęs pamirškime tai... - Tariau žiūrėdama Paului į akis, aš žinojau, kad jį tikrai myliu.
- Aš negaliu, aš negaliu tiesiog imti ir pamiršti. Juk tu bučiavaisi su mano broliu, su Džiozepu, Nina! - Suriko tai ir išėjo. O aš tiesiog klūpėjau ant žemės ir verkiau, negalėjau patikėti kas ką tik įvyko. Po kelių minučių pagalvojau, kad užteks verkti, juk aš ne tokia. Atsistojau ir nulipau žemyn, į svetainę. Kaip tik į namus iėjo Džiozepas, buvo kažkur išėjęs. Aš staigiai vampyrišku greičiu pribėgau prie jo ir prirėmusi prie sienos sušukau:
- Nekenčiu tavęs!!! Per tave, per tave griūna mano gyvenimas!

2.