vis klausi ir klausi
klausai
negirdėdama žodžių
kad viskas
pernelyg paprasta -
juk nežydi obelis vien dėl tavo akių
ir upės vandenys gausėja
ne tik dėl pavasario
ir vis tik
kas rytą prisėdam iš naujo
tarp upių
ant akmens
įrašom kūnuose
prisiminimus
ir išeinam
iš ganyklų
pas išganytoją