Žaliosios girios paslaptys. Pažintis

Rytas girioje išaušo saulėtas ir gražus kaip niekad. Vos saulės spinduliams palietus medžių viršūnes, pirmosios iš miego pakirdo melsvosios neužmirštuolės ir, sveikindamos saulę, išskleidė savo skaisčiai mėlynus žiedelius. Tik staiga po ievos krūmu kažkas sušnarėjo, supuškėjo ir miško tylą suardė greitų kojelių keliamas šnaresys. Pukšt! Kažkas dusliai subildėjo. Ir tada savo dar nuo saldaus miego limpančias akeles pravėrė baltoji plukė, vardu Bernadeta.
- Kas čia man neleidžia išsimiegoti? Tai gali pakenkti mano grožiui, - piktokai sušuko ji.
          - Nepyk, - pasigirdo tylus taikus balselis. Tai aš, ežiukas. Man šiandien labai nesiseka.
Ir tikrai geriau įsižiūrėjusi baltoji gražuolė Bernadeta pamatė visai čia pat, prie apkerpėjusios drebulės kamieno, prisiglaudusį dygliuotą ežiuką.
- Tai ko tu taip anksti po mišką trainiojiesi? Juk matai – visi dar miega.
- Susipažinkim, - nekreipdamas dėmesio į priekaištus, taikiai tarė ežiukas. - Mano vardas Joris. Atsiprašau, kad taip anksti pažadinau, nors, tiksliau, vėlai... Aš šią naktį dar nė bluosto nebuvau sudėjęs.
- Tai ko dabar nemiegi, kaimyne Jori? - jau taikiau paklausė Bernadeta.
- Na, mes, ežiai, į medžioklę naktimis traukiam, o dieną saugiai savo namučiuose snaudžiam. Šiandien aš tik paryčiais į trobelę  šiaip ne taip paršlubavau. Kaip tik čia netoliese, po senąja egle, savo namuką turiu įsirengęs.
- Vaje, o aš ir nepastebėjau, nors gyvenu čia jau ne pirmi metai.
Reikia pastebėti, kad vargu ar iš viso ką nors Bernadeta be savęs ir nesibaigiančių grožio procedūrų matė.
- Šią naktį aš vos sveiką kailį išnešiau, - įsidrąsinęs ėmė pasakoti Joris.
- Tikriausiai juokauji. Kas tau gali ką blogo padaryti? O- ho- ho kokie aštrūs tavo spygliai.
- Aštrūs tai aštrūs, bet kai su lape tenka reikalų turėti, tai niekas negelbsti. Susirietęs į kamuoliuką nuo jos aštrių nagų ir smailų dantų gyniausi. Tai ji mane tol po miško aikštelę tarsi kamuoliuką rideno, kol aš vos sąmonės nepraradau. Laimei, kiškis miško gudruolei pasipainiojo, tai, mane palikusi, jam iš paskos nuskuodė. O aš ir dabar dar atsigauti negaliu. Paklausyk, kaip mano širdutė daužosi. Dar vienas toks nuotykis, ir...
          Bet plukei, žinoma, klausytis visai nesinorėjo. Ji ir taip jau tarėsi tikrą žygdarbį atlikusi – tokią ilgą istoriją išklausiusi.
- A-a-au, - pasigirdo ištęstas žiovulys. Pakėlęs akis, ežiukas pamatė Bernadetos ištiestas rankas ir plačiai pražiotą dailią burnelę. Vargšas Joris suprato, kad jo istorija miško gražuolei pasirodė nuobodi. Skausmas dar labiau suspaudė jo mažą širdelę. Niekas čia jo nesupranta. „Ach, Jori, Jori, tu niekam čia nereikalingas“, - tarė pats sau. Ir mažasis miško dygliuotis pasileido tolyn.
Pūkšt! Ir vėl atsitrenkė. Beskubėdamas nebuvo pamatęs kažkokio skrybėlėto ponaičio.
- Iš kur tu čia atsiradai? Dar vakar tavęs nebuvo! - piktokai sušuko Joris.
- Vakar nebuvo. O šiandien yra. Aš voveraitis Matis. Visos voveraičių giminės viltis ir pasididžiavimas. O tu geriau žiūrėk, kur eini, - atsikirto grybas ir pradėjo apžiūrinėti savo dailiąją geltoną skrybėlaitę, visai nebekreipdamas dėmesio į Jorį. - O! Taip ir galvojau! Tu bryliaus kraštelį nulaužei. Kaip aš dabar miško bendruomenei prisistatysiu? Dar pagalvos, kad aš iš kokių pievagrybių padermės. O aš juk kilmingos voveraičių giminės palikuonis. Mano misija – giminės pratęsimas ir garbės išsaugojimas. O tu... 
- Labai atsiprašau, - maldaujamai sušuko Joris. Aš tikrai nenorėjau. Čia, po medžiais, dar prietema, o aš visą naktį nemiegojęs ir dar visaip kankintas...
- Ar jūs liausitės pagaliau. Man nuo jūsų šaukimo tuoj žiedlapiai papilkės, - neapsikentusi įsikišo ir dailioji plukė Bernadeta. Ir nors gražuolė buvo prastai nusiteikusi, bet, nenorėdama prieš kitus pasirodyti esanti tikra išpuikėlė, greit susivaldė ir ėmėsi raminti susikivirčijusius voveraitį ir ežiuką.
- Mieli kaimynėliai, jei ir toliau taip rėkausit, tai tikrą bėdą ant savo galvos prisišauksit. Jei čia pasirodys kokie grybautojai ar poilsiautojai, tai kažin kaip abu sveiką kailį išsaugosit.
- Aš nieko ir nesakyčiau, dailioji panele, jei atsarginę skrybėlę turėčiau. Bet kad ši – vienintelė. O aš atstovauju visai voveraičių giminei. Ir pirmasis išdygau po šia sena egle.
- Na, bet tu ir ankstyvas. Tikrai, aš dar nė vienos voveraitės nemačiau, - tarė Bernadeta.
- Gal kiek ir paskubėjau. Bet kai tokia atsakomybė. Ir kaip aš dabar prieš grybų tarybą pasirodysiu.
- Pasirodysi, pasirodysi. Nieko čia baisaus neatsitiko. Tik žiūrėk, kad į kokio grybautojo krepšį nepatektum.
- Gal aš kaip nors galėčiau savo kaltę išpirkti, - galantiškai paklausė ežiukas Joris.
- O ne. Tik tu daugiau prie manęs nesiartink. Dar ir liemenį subadysi, - piktai atšovė voveraitis Matis ir kietai suspaudęs lūpas nusisuko nuo pašnekovų.
- Gal ir tikrai duok tu jam ramybę, - pritarė Bernadeta. – Juk matai, kaip dėl savo išvaizdos iš proto kraustosi.
Mandagiai atsisveikinęs, ežiukas nupūškavo toliau miško takeliu. Susiradęs nuošalią vietelę tarp vešliai sužėlusių viksvų ir skaisčiaveidžių geltonųjų miško ramunių, atsisėdo ir graudžiai pravirko. Šiltos ašarėlės be perstojo varvėjo per jo smailą nosytę. Kai galiausiai ežiukas atsitokėjo ir apsidairė aplink, išgirdo kažką tyliai šnabždantis:
- Žiūrėk, kokios smailos adatos!
- Ir kiek jų daug!
- O kokia daili letenėlė!
- Tik pažiūrėkit! Jis turi ir nosytę. O akys – kaip juodos sagutės.
Ežiukas nejučia pasisuko šnabždesio pusėn. Į jį, rodydamos pirštukais ir visai nesidrovėdamos, spoksojo geltonžiedės ramunės. Nieko nesuprasdamas, bet norėdamas būti mandagus, ežiukas pasisveikino:
        - Sveikos, gražiosios gėlelės. Aš esu ežiukas Joris. Tikiuosi, jūsų nesutrukdžiau.
        - Sveikas, - atsiliepė aukščiausioji sesutė ramunė. - Mes ramunės. Tu labai gražus.
      - Aš gražus? - išplėtė iš nuostabos akis ežiukas. Man to niekada niekas nesakė. Tik visada skundėsi dėl mano aštrių spyglių. Ir valgau aš visokias peles ir...
- Mums tai visai nesvarbu, patikėk, - įsiterpė antroji sesutė. Tu mums labai gražus. O ko toks nuliūdęs?
- Kad man šiandien labai nesiseka. Naktį ne tik kad medžioklė nenusisekė, bet pats vos lapės grobiu netapau. Šiaip ne taip į namučius parsigavęs gražuolę plukę iš miego ne laiku pažadinau. O kai rytą tuščiu pilveliu išėjau pasidairyti, tai vos voveraičio nepražudžiau.. Dabar visi labai ant manęs pyksta.
- Na, tu mums tikrai netrukdai. Gali čia būti kiek tik nori. Turėtume su kuo pasikalbėti. Mums visas miško naujienas papasakotum. Juk mes nevaikštome, tai nieko ir nežinome. Tik ką iš tauškalės šarkos nugirstame. Bet ar jos kalbų supaisysi? Tik padėti bėdoje tau negalėsim. Neturim stiprių rankelių, nevaikštom mikliom kojelėm. Tik puošnios žiedų karūnos mūsų galveles sveria. Bet mes mokam gražiai dainuoti, kai padvelkia švelnus vėjelis.
Ir ramunės užniūniavo švelnią lopšinę, nuo kurios pavargęs ežiukas bemat užmigo.

* * *
O tuo tarpu kitam miško pakrašty, prie seno ąžuolo, augo didžiulis dilgėlių krūmas. Dilgėlės buvo piktos ir nepakančios, todėl niekas nedrįso prie jų artintis. Bet tik ne vikšriukė Dorė. Dilgėlynas buvo jos gimtieji namai. Vos išsiritusi iš mažo gelsvo kiaušinėlio, ji įniko aršiai darbuotis savo dailiais aštriais dantukais. Gal dilgėlės kitiems ir atrodė  pavojingos, bet tik ne jai. Dorei tai buvo tikrų tikriausias skanumynas. Ir vos po trejeto dienų jau styrojo keli apgraužti dilgėlių stiebai visai be lapų, o likusios dilgėlės visaip stengėsi atsitolinti nuo godžiosios rijikės. Bet juk dilgėlės vaikščioti negali. Tad vargšelės buvo pasiryžusios nors ir ant žemės atsigulti, kad tik rajūnė vikšriukė jų nepastebėtų. Bet ir to padaryti joms nepavyko. Todėl su siaubu laukė lemtingosios akimirkos, kai į jų vešliuosius lapus įsikabins negailestingieji dantukai.
Tačiau pati vikšriukė Dorė visai nesuko sau galvos nei dėl dilgėlių, nei dėl kitokių gyvenimo smulkmenų. Netrukus jos ausis pasiekė gandas, kad dabar labai madinga gyventi sveikai ir kad tik didžiausi tamsuoliai to nežino. Ir dar reikia rūpintis savo išvaizda, sportuoti, treniruoti kiekvieną raumenį ir taip išsaugoti dailią figūrą. O kadangi Dorė visada viską darydavo iš visos širdies, tai ir šio sumanymo griebėsi su didžiausiu įkarščiu. Pirmiausia dėl maisto. Na, taip, ji vegetarė. Ne kokia ten lapė ar vilkas, kurie žalia mėsa minta. Tai čia viskas gerai, tik va porcijas teks mažinti. Ir čia ėdrūnei Dorei net seilė nutįso iki pat žemės, kai ji pagalvojo apie sultinguosius dilgėlių lapus. Na, bet ji įveiks šią silpnybę. Ir dar mankštintis pradės. Tarkim, nuo pasivaikščiojimo. O vėliau gal ir bėgios. Gal dar ir sportinius šokius šokti galėtų? Juk tokia graži lakštingalų giesmė pasklinda vakarais miške...
Pirmoji sveikos gyvensenos diena praėjo gerai, bet rytas išaušo siaubingai šaltas ir žvarbus. Dorė visa tirtėjo, negalėdama nulaikyti danties ant danties. Raumenis maudė po vakarykščios mankštos ir beprotiškai norėjosi pagraužti gardžiųjų lapų. O dar tas kvapas. Apvaliajai vikšriukei net kvapą užėmė. Taip sukosi galva nuo pasklidusio aromato, jog naujoji sveikuolė brėkštančio ryto prietemoje negreit pastebėjo baltas taureles, nuo kurių į visas puses sklido tas nepaprastas aromatas. Ar tik čia nebus tos pakalnutės, kurių pražydėjimo vakar taip laukė senasis ąžuolas. „Na ir tegu džiaugiasi senas kvailys, o man ta smarvė tik gyventi trukdo“, - sau galvojo naujoji sveikuolė.
Ir nuėjusi į savo tualeto kambarį, įrengtą ant vieno iš dilgėlių lapų, vikšriukė kruopščiai susišukavo plaukus, prisiklijavo dideles dirbtines blakstienas ir ryškiai žaliai nusilakavo visų kojų nagus. Tai bent buvo darbelio! Žinoma, tai užėmė nemažai laiko. Po to įdėmiai apsižiūrėjo savo odą. Vakar jos visą kūną išdepiliavo geriausiame kosmetikos kabinete, ir dabar jos oda buvo lygi, be tų bjaurių plaukelių. „Fu, kaip šlykštu atrodyti taip, kaip sukūrė gamta. Tai nesąmonė, kai dabar yra visokiausių priemonių”, - pamanė Dorė. O jos oda nepriekaištingai blizgėjo, įtepta kvapiaisiais aliejais. Net ir dirbtinis įdegis atrodė visai natūraliai. “Gal dar reikėtų ir kokią plastinę operaciją pasidaryti? ”- neramiai mąstė ji. Bet mintis nutraukė kažkoks švelnus svirpimas apačioje.
Dorė nulūžusios dilgėlės stiebu nusileido žemyn ir sustingo iš nuostabos. Tiesiai po pakalnučių kelmu patogiai įsitaisęs snūduriavo žiogas. Vienoj jo rankoj švietė minkštutė ir be galo gardžiai kvepianti pirmoji žemuogytė. „Koks gražuolis“, - vos spėjo pagalvoti ir pamiršo viską pasaulyje. Neberūpėjo nei sultingi lapai, nei kūną stiprinančios mankštos, nei grožio procedūros. Gražuolis žiogas užvaldė visas jos mintis. Vargšė ėdrioji vikšriukė įsimylėjo.
Taip vikšriukei besigrožint žaliuoju smuikininku, staiga jis pravėrė akis ir įsistebeilijo tiesiai į išpuoselėtą Dorės kūną.
- Ei, tu, pabaisa, greit svilink iš čia. Tokios šlykščios kirmėlės dar nebuvau matęs. Visai man apetitą sugadinai.
Dorė iš netikėtumo prarado žadą. Kaip išsižiojo, taip ir pasiliko. O visų miško ir pievos panelių numylėtinis žiogas varė toliau:
- Ar dar ir visiška kvaiša esi, kad nesupranti, kas tau sakoma. Nešk muilą, kol ko nors į tave nepaleidau.
Ir daugiau nė akies krašteliu nepažvelgęs į vikšriukę, žiogas dar patogiau įsitaisė po dideliu lapu, garsiai pačepsėdamas sudorojo rausvąją žemuogėlę, ir visai netrukus iš tos pusės pasigirdo garsus knarkimas.
Tik tada vikšriukė Dorė atsitokėjo ir vargais negalais užsiropštė aukštyn. Čia švietė skaisti ryto saulė, kažkur virš laukų čireno vyturėlis, ir gyvenimas vikšriukei ėmė rodytis ne toks jau ir blogas, nors patirto įžeidimo niekaip negalėjo išmesti iš galvos. „Ir kodėl aš jam neatsikirtau? - stebėjosi pati savimi. - Atsirado mat aukso gabalas“...
Linksmai čiauškėdamos, ant senojo ąžuolo šakų nusileido kelios zylutės. Jos buvo labai alkanos, tad ėmė dairytis tinkamo lesalo. Radusios sušveitė kelis mažus vikšriukus, sudorojo nespėjusius pasprukti smulkius vabalėlius ir ėmė tyrinėti susiraičiusius medžio lapus, tikėdamosi ką nors tinkamo ir juose surasti. Tik staiga viena zylutė sušuko:
- Žiūrėkit, kokia didelė kirmėlė!
Arčiau priskridusi kita zylutė atidžiai apžiūrėjo vikšriukę ir, palingavusi galva, pareiškė:
      -    Čia visai ne kirmėlė. Čia vikšras. Tik be plaukų ir labai bjaurus.
      - Tikrai bjaurus, - pritarė ir trečioji zylutė, taip pat atskridusi pasižiūrėti radinio. - Net lesti tokio nesinori, nors tokios kirmėlės visai dienai pasisotinti užtektų.
        -Tokią šlykštynę nebent gegutė sugebėtų praryti, - pritarė pirmoji ir vėl įniko ieškoti sau tinkamų gardėsių.
Kitų zylučių susidomėjimas vikšriuke taip pat atlėgo, ir greitai visas pulkelis paukščių nuskriejo laimės išbandyti ant kito medžio.
Dorė dar ilgai sustingusi tysojo ant dilgėlės stiebo. Jos nuotaikos nepataisė nei brangi tik vakar įsigyta skrybėlaitė, nei permatomos šilkinės kojinės. Ji pati ėmė bjaurėtis savimi. Savo pilnu liulančiu kūnu, kibiomis kojelėmis ir net aštriais dailiais dantukais, kuriais iki šiol taip didžiavosi. Dorė nebenorėjo ne tik valgyti, bet ir gyventi, todėl nusprendė, kad geriausia bus mirti iš bado, jei jau jos nė paukšteliai nelesa. Tada iš visų dar jai likusių jėgų pasilypėjo aukščiau, užsiropštė ant apatinės ąžuolo šakos ir  tampriai šilko siūleliais prisitvirtinusi prie medžio, ėmė laukti mirties.

                                       


                                                      *  *  *
Dienos miške bėgo greitai ir nerūpestingai. Prasidėjo vasara. Žiedų miške kiek sumažėjo, paukščiai pritilo ir ėmė rūpintis neseniai iš kiaušinėlių išsiritusiais savo mažyliais. Visi įniko į nesibaigiančius darbus.
Netrukus ežiukas Joris persikraustė iš senųjų namų po egle į naujuosius, kuriuos įsirengė po didžiųjų viksvų krūmu. Sunkiai tempdamas savo šeimos relikviją – giminės genealogijos medį – pažvelgė į tą vietą, kur prieš kelias dienas stovėjo skrybėlėtas gražuolis, ir labai nustebo. Ten buvo tuščia. Prisiartinęs atidžiai apžiūrėjo plotelį, kur turėjo stovėti grybas, bet pamatė tik kažkokią ištižusią gelsvą masę. Joje raičiojosi maži kirminukai. „Tai štai kaip pasibaigia išdiduolių gyvenimas“, - pamanė ežiukas ir nutipeno toliau.
Netoli nuo naujųjų ežiuko namų tekėjo skaidrus miško upeliukas. Tai ir maisto netrūko. Ore skraidė įvairiausi vabzdžiai, o pakrančių žolėse slėpėsi didžiaakės varlės. Vos praalkęs, nė nelaukdamas nakties, kokią užsižiopsojusią mažą varliukę imdavo ir pasigaudavo. Maloni buvo ir geltonųjų ramunių draugija. Jos niekada nesipyko, o su Joriu buvo mandagios ir netgi lipšnios. Taip ramiai ir jaukiai dabar gyveno ežiukas. Bet jis buvo smalsus ir jaunas, todėl negalėjo ilgai vienoje vietoje nustygti.
Sykį užsimanė Joris nueiti ir pasižiūrėti, kas gyvena ten, miško tankmėje. Susirado labiausiai žvėrių pramintą taką, kad bekeliaudamas nepasiklystų, ir leidosi ieškoti nuotykių. Greit jį apgaubė paslaptinga prietema. Saulės spinduliai neprasiskverbė pro tankias medžių šakas. Tik ten, kur švelnia žaluma pasipuošęs rymojo koks vienišas berželis ar pilkakamienė drebulė, miškas tarsi nušvisdavo. Bet buvo taip smalsu pasižiūrėti, kas yra ten, toliau. Tik staiga trekšt, kabarai ir ežiukas nugarmėjo į bedugnę. Bent jau tada jam taip pasirodė. Akimirksniu žemė prasiskyrė po smalsuolio kojomis.
Atsitokėjo didžiulėje gilioje duobėje. Ten buvo tamsu, tik pačiame viršuje švietė mėlynas dangus.
- Gelbėkit, gelbėkit, - jau atsitokėjęs nuo išgąsčio ėmė šaukti mažasis keliauninkas, bet niekas į jo šauksmą neatsiliepė.
- Padėkit, gelbėkit, - visa gerkle plyšavo nelaimingasis, bet viskas veltui.
Tada nusiminęs Joris pabandė iš duobės išsiropšti savo jėgomis. Mažomis savo letenėlėmis jis kabinosi į duobės kraštus ir iš visų jėgų stengėsi palypėti aukštyn. Bet duobės kraštai buvo tokia statūs ir aukšti, jog įveikti juos nebuvo jokios vilties. Purus dirvožemis biro žemyn, vos tik ežiukas pasistengdavo tvirčiau įsikibti. Galop visas išsipurvinęs ir  praradęs viltį išsigelbėti, Joris įsitaisė tamsiosios duobės kamputy ir apsidairė aplink. Akys pamažu apsiprato su prietema, ir jis suprato papuolęs į medžiotojų paspęstus spąstus. Apie tokius buvo girdėjęs dar iš savo senelių pasakojimų. „Na, štai ir pasivaikščiojai, - papriekaištavo pats sau. - O dabar tavo gyvenimo kelionė ėmė ir pasibaigė. Iš tokios gilios duobės be pagalbos išsikapstyti niekaip nepavyks. Maisto dar gal ir pasitaikys, bet troškulys jau ir dabar ima kankinti“. Ir ežiukas nunarino galvą, visiškai praradęs viltį išsigelbėti.

                    *  *  *

    Dorė nubudo nuo karščio ir nepakeliamo tvankumo. Pabandė pajudinti rankas, po to kojas, bet nieko neišėjo. „Aš jau mirusi, - pagalvojo ji. - Tik kodėl taip karšta? Turėčiau nieko nebejausti“. Ir ji pabandė vėl užsnūsti. Bet nieko neišėjo. Tada iš visų jėgų suspurdėjo, pasipurtė ir tamprus kiautas, kuriame ji tūnojo, įtrūko. Pro siaurą plyšį švystelėjo saulė.
-Ap, - giliai į krūtinę Dorė įtraukė tyro oro gurkšnį. Ir, atgavusi jėgas ir pasitikėjimą savimi, stipriais pečių judesiais pagaliau išsivadavo iš kokono.
Iš pradžių nesuprato, kur esanti. Tik vėliau prisiminė, kaip, trokšdama mirties, ji pasislėpė po ąžuolo šakele. Bet kas čia jai? Čia ji ar ne ji? Iš kur tos grakščios kojelės, lieknas lieknas liemuo ir plonyčiai, beveik permatomi sparneliai? Nejau tai ji, Dorė? Ir ji, netikėdama savo akimis, ėmėsi apčiupinėti savo taip pasikeitusį kūną. Bet jei dabar visa tai priklauso jai, tai kodėl tuo nepasinaudojus? Ir Dorė palengva purtydama ėmė tiesinti lengvus tarsi šilkas sparnus. „Tai bent gražumas, tai bent spalvų ryškumas“, - savo sparnais negalėjo atsistebėti pati Dorė. Dar trupučio kantrybės ir saulės šilumos, ir jos sparnai prisipildys gyvybės. Su tokiais puikiais sparnais ji galės apskrieti visą pasaulį! Juk iki šiol ji dar nieko, be to savo dilgėlyno, dorai nė nematė.
Išgirdę šurmulį virš galvos, pakirdo ir ėdrūnai vikšrai. Jų buvo visa trijulė, darni komanda žalių vikšriukų, gudriai išvengusių aštrių paukštelių snapų. Ir jie tuoj griebėsi savo darbo – ėmėsi doroti dar likusius sveikus medžio lapus. Tik staiga vienas sušuko:
- Žiūrėkit, žiūrėkit, kokia gražuolė!
Vikšriukai pakėlė akis į ten, kur rodė vyriausiojo broliuko pirštas. Ant medžio šakos tupėjo gražuolis drugys, tiksliau, drugė.
- Vau, kokios spalvos, - nusistebėjo mažasis vikšriukas.
- Tikrai. Ir aš tokio gražaus dar nebuvau matęs, - pritarė jam antrasis.
- Na, bet ar dėl to dabar turėsime badauti, - pertraukė pirmasis ir vėl įniko graužti gardųjį lapą.
- Jūs labai graži, ponia, - mandagiai pagyrė drugę mažasis vikšriukas.
- Dėkoju, - atsakė Dorė ir maloniai nusišypsojo. Bet nieko nepasakojo vikšrams, kaip ji atrodė anksčiau. Nenorėjo nė pati prisiminti. Ji ir dabar dar negalėjo patikėti, kad čia su ja taip atsitiko. Todėl buvo linkusi manyti, kad jos praeitis tebuvo blogas sapnas.
- Atleisk, neturiu laiko su tavimi šnekučiuotis, esu labai alkanas, - atsiprašė vikšriukas ir prisidėjo prie kitų, godžiai kramsnojančių švelnius lapelius.
Tuo tarpu Dorė grožėjosi apylinkėmis. Ji dar nė karto nebuvo užkopusi taip aukštai. O dabar prieš jos akis atsivėrė plati panorama: virš žydinčios pienių pievos tekanti saulė, ūkuose paskendęs slėnis ir iš rytmečio snaudulio tebesivaduojanti giria. „Koks gražus tas pasaulis, - nejučia pati sau sušnibždėjo Dorė. - Ir aš turiu jį visą pamatyti“.
Iš pradžių ji pabandė nuskristi nuo vienos šakelės ant kitos. Kiek krivuliuodama, bet sėkmingai nusileido. Tada įsidrąsino leistis žemyn, kur mėlynavo miško našlaičių žiedai. Pavyko! Iš laimės jai apsvaigo galva. Visas pasaulis dabar jos. Tas grožis ir tas oro lengvumas! Ir galimybė lengvai skristi virš visko. Dieve, kokia ji laiminga!
Besigrožėdama miško našlaitėmis, Dorė pajuto maloniai jos nosį kutenantį kvapą. Atidžiai apžiūrėjusi žiedų taureles, ilgu straubliuku (dabar ji tokį turėjo) paragavo maloniai kvepiančio gėrimo. Nektaras. Tikras dievų gėrimas. Koks skanumėlis! Dabar tai bus jos vienintelis maistas, tvirtai nusprendė drugė ir pasistiprinusi norėjo keliauti toliau. Bet kaip tik visai šalia, pačiam pievos pakrašty, tarp aukštų smilgų, pasigirdo smagi žiogo melodija. Nejučiom Dorės širdutė sudrebėjo. Žaliasis smuikininkas. Jos dievinimo objektas. Neiškentusi pakilo į orą ir pasuko melodijos link. Dailiai plasnodama savo ryškiaspalviais sparnais, apsuko kelis kartus virš muzikanto galvos.

                                        *  *  *

Prisnūdusį ežiuką pažadino aštrus šarkos tarškėjimas. Įsižiūrėjęs pamatė ilgauodegę tupint ant šalia augusio medžio šakos.
- Geroji šarkele, ar nepadėtum man iš šios baisios duobės išsikapstyti, - plonu balseliu ėmė maldauti Joris. – Mano letenėlės mažos, aš niekaip iš čia išsiropšti negaliu.
Šarka smalsiai dirstelėjo žemyn, po to atsargiai nusileido kone iki pat žemės, bet vis dar tylėjo. Galiausiai sučerškė:
- Padėti tai padėti, bet kaip aš tave tokį dygų ir sunkų pakelsiu. Paieškok stipresnių už mane.
          Ir nieko nelaukusi nuskrido. Greit miško vidury pasigirdo garsus paukščių kleketavimas. Tai šarka patarška visiems apie ežiuko nelaimę išpasakojo. Vieni paukščiai ežiuko pagailėjo, kiti iš jo naivumo ir patirties neturėjimo tik pasišaipė, sakydami, kad žiopliams taip ir reikia, bet niekas į pagalbą taip ir neatskubėjo. Tik varna atlėkusi viena akim žvilgtelėjo, ar tik nelaukia jos čia gardi vakarienė. Bet dar reikėjo luktelėti. Ir varna vėl nuskrido savais keliais.
Slinko ilgos ir nuobodžios nelaisvės valandos. Vos išgirdęs šurmulį kur netoliese, ežiukas tuoj imdavo šauktis pagalbos, bet veltui. Pro šalį struoksėjęs kiškis pasiteisino nemokąs į duobę įlipti, todėl ir negalįs niekuo padėti. Be to, jo namuose laukią net trys alkani mažyliai. Ką jie, likę be tėvo, darytų? Ir taip jiedu su žmona vos spėja mažuosius nuo plėšrūnų apginti. Taigi ežiukas tegu nepykstąs, čia tikrai nieko asmeniško.
Matė ežiukas ir pro šalį prabėgančią stirnaitę, bet ir šioji padėti atsisakė. Dargi pasipiktino, jog tokie baisūs spąstai girioje žvėreliams spendžiami. Kur žiūri gamtosauga? Reikėtų į laikraštį parašyti. Ji tikrai šį klausimą iškelsianti žvėrių tarybos susirinkime. Bet pati jam tikrai niekuo padėti negalinti. Jos tokios ilgos ir lieknos kojelės dar nuslys duobės kraštu, ir jau tada jų abiejų lauksianti mirtis iš alkio ir troškulio. Bet ji būtinai kam reikia pasakysianti... Ir nušuoliavo miško takeliu. Ežiukas tiek ją ir tematė.
Joriui besikamuojant duobėje ir belaukiant gelbėtojų, girią apgaubė vakaro prieblanda. O duobėje įsigalėjo visiška tamsa. Ir tada nelaimėlio ausis pasiekė keistas čepsėjimas ir kriuksėjimas. Kažkas šaižiai suspiegė ir vėl mišką apgaubė tyla. „Kas bus, tas bus“, - ilgai nesvarstė ežiukas ir sušuko:
- Gelbėkit, padėkit, aš mirštu.
Tylu. Ežiukas dar kartą sušuko. Garsai aptilo, bet po kurio laiko šnarėjimas pasigirdo visai šalia duobės.
- Žiūrėk, mama, ežiukas, - rodydamas pirštu į Jorį, sušuko kažkoks dryžuotas padaras.
- Tikrai, - pritarė didelio ir bjauraus snukio šeimininkė.
- Gelbėkit, - jau nedrąsiai kreipėsi ežiukas. – Aš niekaip negaliu išlipti iš šios baisios duobės.
- Mama, jis toks gražutis. Padėkim jam. Juk tu viską gali.
- Sūnyti Ogi, ar tu nematai, kokia ta duobė gili? Aš padėčiau, bet tai ne mano jėgoms.
- Bet, mamyte, jis numirs. O jei visą kaimenę pasikviestume į pagalbą?
- Na, pabandyti galima, - netvirtai prižadėjo motina. Tik dėl tavęs, mylimiausias sūnau.
Greitai visa gauruotų šernų šeimyna darbavosi prie duobės. Kasė visais pakraščiais, kol galiausiai pavyko išrausti gilų griovį ir priartėti prie duobės dugno. Purias iškastas žemes pagalbininkai ilgomis savo šnervėmis sustūmė į duobę ir ši pasidarė nebe tokia gili. Pagaliau ežiukui vargais negalais pavyko išsiropšti į paviršių. Visas apkibęs žemėmis, jis spindinčiomis iš džiaugsmo akimis žiūrėjo į savo naujuosius bičiulius ir iš visos širdies dėkojo.
          - Ką tu, smulkmena, - ramino guvusis Ogis. - Geriau susipažinkime. Aš šerniukas Ogis. Mama mane taip praminė, nes aš kiekvieną sakinį pradėdavau šiuo žodžiu. O koks tavo vardas?
- Aš ežiukas Joris. Malonu susipažinti.
Šernų susidomėjimas išgelbėtu šerniuku tuoj atlėgo ir jie vėl suskato po dideliu ąžuolu ieškoti pernykščių gilių. Tik mažasis Ogis niekur neskubėjo.
- Gal tu nori su manim draugauti? - maloniai šypsodamasis paklausė Ogis.
- Žinoma, kodėl gi ne, - tuoj atsakė Joris. Aš neturiu nė vieno draugo.
          - O man pabodo triukšminga šernų šeimyna. Tu visai kitoks. Toks tylus ir mandagus.
Ir naujieji draugai, maloniai leidus Ogio motinai, patraukė ežiuko namų link, kur jie susitarė vėliau susitikti kiekvieną dieną, nes mažasis Joris nebedrįso toliau keliauti nuo savo namų. Juk jis neturėjo nei rūpestingos mamos, nei drąsių giminaičių pulko. Bet dabar  įsigijo ištikimą ir nuoširdų draugą, su kuriuo jokie pavojai nebebuvo baisūs. Ir jie kiekvieną dieną dviese ėmėsi tyrinėti didžiojo miško paslaptis.

                  *  *  *
Tuo tarpu miško pakraštyje, žydinčioje pievoje, dėjosi keisčiausi dalykai. Žaliasis smuikininkas, pamatęs gražiąją drugę, nustojo groti ir užsižiopsojo į jos vėjy lengvai plazdančius  ryškiaspalvius sparnus.
- Gražuole, iš kur tu?
Bet ši tylėjo.
- Tu tokia graži. Aš norėčiau tave vesti, - ant visos pievos plyšojo žiogelis.
Bet ir šįkart atsakymo smuikininkas nesulaikė. Dorė nemokėjo ilgai pykti, todėl tik nusišypsojo ir keliais lengvais sparnų mostais sugrįžo ten, iš kur buvo atskridusi. Sklandžiai ir grakščiai nutūpė ant senojo ąžuolo šakelės. Jai dar norėjosi bent minutėlę pasišildyti jaukiuose saulės spinduliuose, prieš išskrendant užkariauti didžiojo pasaulio.
Iš miško gelmės pasigirdo linksma dainelė. Tai du draugai, Ogis ir Joris, traukė į miško pakraštį. Smalsuoliai norėjo ištyrinėti, kas auga laukuose prie miško. Gal rudenį čia bus galima linksmai pasmaguriauti. O ežiukas, suradęs tikrą draugą, nė dienos nebenorėjo pasilikti vienas. Visas miškas tik ir pliauškė apie jų draugystę. „Kokie jie skirtingi, bet taip gerai sutaria“, - pavydžiai šnibždėjosi miško žvėreliai, bet niekas jų draugystei netrukdė.
- Žiūrėk, koks dailus drugelis ant šakelės tupi, - sušuko šerniukas.
- Taip, nieko gražesnio nesu matęs, - kaip visada mandagiai atsakė ežiukas.
- Gal pabandykim jį pakalbinti?
- Kodėl ne, - pritarė ežiukas.
Ir draugai dar arčiau prisislinko prie drugelio. Tik mažoji Dorė viską girdėjo, tad pirmoji užkalbino linksmuosius keliauninkus:
- Aš esu drugelė Dorė. O kas jūs tokie būsite?
- Aš esu Ogis, o mano draugas Joris. Gal ir tu norėtum su mumis draugauti.
- Mielai, - sutiko drugė. Bet dabar aš rengiuosi didžiajai savo gyvenimo kelionei, todėl netrukus jus, draugai, turėsiu palikti.
- Nieko tokio, - atsakė ežiukas Joris. – Bus dar kitų progų.
Ir ežiukas su šerniuku patogiai įsitaisė gardžiais žydinčių žolynų kvapais dvelkiančiame miško pakraštyje. Šerniukas atsisėdo ant seno kelmo, o ežiukas atsigulė ant švelnios žolės. Jis dar niekada taip drąsiai negulėjo ant nugaros, visai nesibaimindamas dėl jo tykančių pavojų. Draugai ilsėjosi, grožėdamiesi vingriais drugelio sparnų raštais. Jų visų laukė dar daug gražių ir laimingų dienų.