***

Šūdas. Na, ir kodėl manęs niekas negali įsimylėti. Iki išprotėjimo. Visiško svaigimo, moralės pametimo, tyrumo, gašlumo ir t. t.
Tik jam save parodyčiau kokia esu iš tikro. Kartu su rūbais, nusiimčiau ir visas savo kaukes. Rytais jam būčiau viena iš  tų rytinių, kurios gražios. Būčiau tik vien jam.
O dabar? Kekšė. Pamatau, pagalvoju, jog noriu ir gaunu.
Neįdomiausi tie, kurie labai lengvai pasiduoda, neleidžia su jais žaisti, parodyti, kokia protinga ir graži galiu būti vienu metu.
Labiausiai patinka priminti, jog juos gavau aš, o ne jie mane. Jiems didžiulis įžeidimas tokios egocentriškos ir savimi pasitikinčios savarankiškos kalės, mat, užgožiamas jų vyriškumas.
Iš tikrųjų, mano visi sutiktieji - visi vienodi. Tuo vis labiau įsitikinu po kiekvieno naujo pasidulkinimo. Šlykštu. Apgailėtina. Kiekvienas jų man primena per psichologiją pažintą Froido teoriją. Gyvuliški instinktai. Nieko daugiau.
Bet... kartais manau, kad tiesiog apsikeičiau rolėmis. Kai galėjau turėti tą, kuris mane dievintų iki paskutinio atodūsio, man jo nereikėjo. Skaudūs žodžiai, išdraskantys jau negrįžtamai ir tik retkarčiais iki skausmo pažįstamas veidas šmėstelintis sapnuojant.