Sugrįžimas

Kelias bėgo per kaimus, miškelius. Jis buvo tuščias, tik kartkartėmis pravažiuodavo vienas kitas automobilis, traktorius ar kombainas. Buvo pats vidurvasaris. Saulė kaitino taip stipriai, kad atrodė net asfaltas „rasojo nuo prakaito“.
Šviesiai mėlynas automobilis sulėtino greitį tarsi neapsispręsdamas ką toliau daryti ir pamąstęs sustojo. Po kelių akimirkų prasivėrė durelės ir išlipo moteris. Ji buvo dar ganėtinai jauna. Jos plaukai surišti į „uodegą“, pečiai nuogi, veidas šiek tiek paraudęs. Ji atidarė dureles ir padėjo išlipti kitai, pagyvenusiai moteriai. Jos abi apsidairė, atrodė niekur neskubančios, susižvalgė ir pasuko netoli esančios sodybos link.
Namas, į kurio duris pasibeldė, buvo jau labai senas. Jam galėjo būti apie šimtas metų. Duris atidarė šeimininkė. Jos amžių sunku būtų nusakyti, nes kaimo žmonės daug būna saulėje, dirba lauke ir jų vėjo nugairinti veidai būna apgaulingi.
- Laba diena, - pasisveikino vyresnioji viešnia.
- Labas.
- Ar galėtume apžiūrėti jūsų namą ir sodą? Kažkada mes čia gyvenome. Labai įdomu pažiūrėti kaip viskas atrodo, - pridūrė moteris.
- Gerai. Prašom.
Abi viešnios nedrąsiai įžengė į vidų. Vyresnioji, atidžiai apsidairė, pažvelgė į savo dukrą. Tada įėjo į kitą kambarį.
- Čia stovėjo tavo lovytė, Mėta, - ranka parodė netoli lango, pro kurį matydavosi besileidžiančios saulės spinduliai. Mergina šyptelėjo ir pagalvojo: kaip gaila, kad nieko neprisimenu.
Apžiūrėjusios namą, mama ir dukra išėjo į sodą. Čia kvepėjo nupjauta žole, dūzgė bitės, medžiai stovėjo ramūs, tarsi pavargę nuo jau užsimezgusių vaisių ir amžiaus. Atvykėlės vaikščiojo po sodą.
- Kai tavęs laukiausi, - pradėjo Mėtos mama, - mes su tėčiu gyvenome šitame name. Tada jis buvo žymiai didesnis. Dviem galais, - patikslino. Viename gale gyvenome mes, o kitame – moteris su sūnumi. Viskas būtų buvę gerai tik  kaimynai sirgo sunkia nepagydoma liga. Psichikos liga – šizofrenija.
Mama pritilo, susimąstė. Mėta ėjo šalia.
- Tą vakarą vaikščiojau sode. Buvo vasarą, saulė jau visai prie laidos. Skambėjo daugybė lankštingalų balsų. Tokia ramybė. Tik tu, - ji pažvelgė į dukrą, - karts nuo karto krustelėdavai mano viduje. Ėjau namų link, kur jau laukė tavo tėtis, kai pamačiau atbėgančią moterį. Ji sparčiai artėjo. Kai jau buvo visai netoli, pamačiau, kad ji rankose laikė didelį, gyvuliams skersti skirtą, peilį. Nežinojau ko tikėtis. Sustojau ir nutirpau.  Pribėgusi pamišėlė sustojo. Tai buvo mūsų kaimynė. Pradėjau ją kalbinti, raminti. Ji nusišypsojo ir atidavė peilį. Tik tada pajutau kaip smarkiai plaka mano širdis ir spardaisi tu, - moteris nutilo.
Toliau abi lankytojos ėjo tylėdamos. Prie namo jų jau laukė Mėtos tėtis. Jis kalbėjo su senojo namo gyventojais.
- Važiuojam, tėveli, - pakvietė Mėta.
Šeima padėkojo šeimininkams. Po kelių akimirkų jie važiavo namų link. Kelionė buvo ilga. Keliauninkai mažai kalbėjo. Jie dar vaikščiojo prisiminimų takeliais.

Mėta vartė nuotraukų albumą. Jame buvo daugybė jos vaikystės akimirkų, bet jos žvilgsnis ilgam sustingo prie tos, kur ji dar nemokėdama vaikščioti, sėdėjo tame pačiame sode,  prie to pačio namo, po obelimi prieš trisdešimt metų.