Besilydant sapnams

Užmirški šviesą mano akyse,
Jos pasaulis nebegeidė matyti,
Žarijų giesmės dausose
Gyvybę visą laiką troško užgesinti.

Tikrai norėjau kada nors pažvelgti
Į pasaulio tūkstantį spalvų,
Bet vienatvės tuštumos užtildyti
Nenoriu, naktimis klausaus tik jos šauksmų.

'Ar galiu žavėtis rytiniais krištolo lašais,
Nusklendžiančiais nuo drebulės šakelės?
Kada man buvo leista juoktis su vaikais?
Nejau visi verti pasauly meilės? '...

Dūsta vakaras ir darosi baugu
Stebėti dulkant svajones.
Tikiuos bent pumpurui bus kiek skaudu,
Kada pražydęs neberas manęs.