Nepritapėlė (16)

Aš visada labai domėjausi savimi. Visada. Tas visada prasidėjo dar anksčiau, nei sutikau Robį ir tą varną. Dabar kaip tik galvoju: kelintą gyvenimą jau gyvenu? Jų yra dvylika. Tikrai ne paskutinį. Jis turėtų būti gal tik koks trečias. Paskaičiavau: pirmas buvo, kai niekuo nesidomėjau, antras, kai sužinojau, jog aš apskritai padaras. Trečiam etapui parūpo, kas aš.
Pažvelgiu į kairės rankos iškilimus, kuriuos burtininkai pavadino krantais. Visi jie turi planetų pavadinimus. Jupiterio krantas yra prie tos vietos, kur delnas susijungia su smiliumi. Saturno krantas įsitaisęs prie didžiojo piršto, Saulės krantinė prie bevardžio piršto, Merkurijaus krantas – prie mažylio, o Veneros (arba meilės) viršukalnė užima visą pamatinį nykščio pirštakaulį. Dar yra Marso aukštikalnė, maždaug ties ta vieta, kuria daužiu į stalą, kai trenkiu į jį kumščiu ar delno šonu. Jis ribojasi su Merkurijaus kraštine. Mėnulio kalvagūbriai užima visą plotą tarp Marso aukščiausio taško ir riešo linijos, skiriančios delną nuo dilbio.
Mano neblogai išsivysčiusi Marso kalva byloja, kad aš drąsi, pasirengusi sunkumams ir netikėtumams. Daug smarkiau iškilęs apatinis Veneros kalnas sako, kad esu jausmingoji seselė, bet aistras suvaldanti. Jupiterio ir Merkurijaus kalvų masyvas man pasirodė lyg būtų du broliai dvyniai, stūksantys Škotijoje prie Loch Neso ežero - tikrai atrodo išdidžiai ir protingai.
Delno linijos.., jų nesuskaičiuoju. Tai baisiau nei žemėlapis su jūrų, oro ir žemės transportų keliais. Dar net baisiau, nei imčiau skaičiuoti, kiek brūkšnių padėjau ant popieriaus lapo, kai spalvinau pieštuku A3 formato lapą.
Tada, pamenu, piešiau ateities viziją: namai aulinukų formos. Ir tie apversti. Jie visokio dydžio su įvairiausių figūrų langais. Traukiniai ir mašinos, motociklai ir dviračiai, lėktuvai ir raketos skraidė tik jiems suprantamu maršrutu. Dar ateivių lėkštės painiojosi. Matyt, ne vieną avariją sukėlė, kad net šešiose vietose gulėjo aplamdytos ar pusiau perskilusios. Dar trijose skriejo pasvirusiu kampu. Saulė ir mėnulis kažkodėl greta buvo. Toje vietoje dabar pieščiau šulinį. Medžiai bei gėlės mano piešinyje užėmė jų vietą. Net žvaigždės buvo išstumtos iš sau įprastos vietos. Kabojo jos į spiečių susigrūdusios vietoje ežerų.
Mano Gyvenimo linija tikrai ne toje vietoje sustojo. Manau, ji pasuko į Likimo. Širdies vektorius susimušė su Sveikatos atkarpa dėl vietos prie Saulės lanko. Jai į pagalbą atskubėjo Galvos ir Vedybų vingiai. Tik Sveikatos spindulys nesikišo į jų reikalus. Mažieji delno ženklai ir smulkūs brūkštelėjimai – vieninteliai, kurie neapsisprendė, prie kurių prisišlieti, todėl jie šokinėjo iš vienos delno vietos į kitą kaip mintys: šiandien taip galvoju, o rytoj galiu galvoti kitaip.
Radau daug taškų. Balti man bylojo apie genialumą ir išprotėjimą, raudonų ir mėlynų taškų iš viso neradau, kaip neradau ir juodų. Nuo Likimo nepabėgsiu, pagalvojau, bet nuo vilko - taip pat. Juk susitikusi akis į akį su vilku, ne pulčiau nuo jo bėgti. Būtų ne tik beviltiška, bet ir kvaila atsukti vilkui nugarą. Todėl ir galvoju, kaip reiktų apsiginti.
Kai ėmiau spręsti tą lygtį, būtinai atsirado toks, kuris jau išsprendė.
-Sveiki.
-Labas.
Apsidairiau, gal dar kas atėjo. Nieko nebuvo. Man šitoks sveikinimosi būdas vemti verčia. Gintas taip visada sveikinasi. Lyg aš būčiau du, o ne vienas asmuo. Vėliau, kai jau lauksiuosi savo dvynių, man bosas pasakys:
-Va, dabar į tave galiu kreiptis Jūs.
Sukryžiavo rankas ant krūtinės ir nusisuko. Nemačiau jo veido. Jo siluetą galėjau neblogai apžiūrėti. Aukštas, plačių pečių. Galėtų kiek stambesnis būti. Aš sėdėjau tolėliau ant geležinkelio bėgio. Varinėjau pagaliuku akmenis ir bandžiau nuspėti, kas kurį įveiks: mažasis įsigrūs į tarpą tarp didelių, ar didelis visu svoriu kaip per imtynes užguls silpnesnį. Vis mesteldavau žvilgsnį link to nepažįstamojo, bet, jaučiu, labai artimo.
Keista, jau praėjo gal dešimt minučių, o jis nė trupučio nesujudėjo. Tikrai ne plokščiapadis, nusprendžiau. Svorio centras seniai jau būtų persikėlęs nuo vienos kojos ant kitos. Apskritai tokie net stovėti kiek ilgėliau negali, greit pavargsta, o čia stovi sau ramus, nejuda, net kraujo apytakos ratas nesujudina nė vienos ląstelės.
-Tu čia viena?
-Ką? Aš? Argi dar ką nors matai?
Pajudino du lagaminus, tarsi patikrindamas, ar jie dar prie kojų. Patampė ir sukryžiavęs rankas dabar už nugaros, toliau stovėjo.
-Išvyksti?
Niekur aš nevykstu, aš čia tik taip sėdžiu.
-Nulipk, o tai traukinys pervažiuos kojas.
-Kas..? - dar nesupratau.
-Na, traukinys. Jie juk bėgiais rieda. – Keletą žingsnių paėjėjo, lyg pats saugotųsi. Gal man rodė pavyzdį.
-Cha. Čia ne stotelė, - atkirtau.
-Žinau, bet tuoj sustos.
Pačiupinėju bėgius. Nevirpa. Paprastai, jei bėgiai ima vibruoti, traukinys pasirodo už poros minučių. Bėgiai mane perspėtų, kad atsitraukčiau, nes traukinys nesustos taip greitai, kaip spėčiau atsitraukti. Dar turėčiau išgirsti specialų ausyse spengiantį signalą, ar kurtiesiems pritaikytą, vizualų. Nė vieno ženklo.
-Nesustos.
-Sustos, - nepasidavė man.
Žinau dar, kad traukiniai važiuoja tik pagal grafiką. Jie važiuoja ryte kas valandą, dieną kas dvi ir vakare vėl kas valandą. Į tuos tarpus įsimaišo šilumvežiai. Tad ritmingas dundėjimas per visą dieną kartojasi maždaug dvidešimt kartų.
Traukiniai čia nestoja. Jie tik pralekia pro šalį kaip vėjas palaidūnas.
-Sunkūs? – dabar aš pakalbinau, rodydama smiliu į lagaminus, kuriuos taip saugojo.
-Nee, lengvi. Lengvesni nei tau atrodo.
Vėl pakėlė juo nuo žemės, pamosikavo rankose ir padėjo ant žemės į kitą vietą, kad kam netrukdytų.
Ir tikrai. Pro mane pašvilpė du traukiniai. Prasilenkė priešpriešiais. Vos spėjau atbula šleptelti ant užpakalio... Iš nuostabos akis tik išsprogdinau, kad nejučia dar du atlėkė. Šie tikrai sustojo. Greta vienas kito, tik nosimi žiūrėjo į priešingas puses. Įdomu, į kurį įlips mano nepažįstamasis?
Jis kaip stovėjo taip stovi.
Traukinys, judantis į dešinę, kiek luktelėjęs pajudėjo. Jei aš dabar įlipčiau į tą pirmąjį, arčiau manęs, kuris juda į kairę, man atrodytų, kad aš pajudėjau, o ne dešininis traukinys. Kadangi nepažįstamasis stovėjo vietoje, man pasirodė, kad ir jis juda, tik ne į dešinę, o į kairę.
-Lipi? – atsisuko.
-Nee, aš čia pabūsiu, - įsikibau į akmenis. Rankomis dar net perbraukiau per juos, kad įsitikinčiau, jog manęs niekas neveža.
-O tu ko pats nelipi?
-Man nuėjo bilietų pirkti.
-Aaa, - numykiau.
Aš irgi pakilau nuo žemės. Mano pagalys sulūžo. Einu ieškoti kito. Stengiausi praeiti prie pat jo, kad įžiūrėčiau veidą. Jis, lyg atspėjęs mano mintis paėjėjo dar kelis žingsnius į dešinę. Dabar jau sunkiau pakėlė tuos savo lagaminus, ilgokai laikė juos rankose, net pasidairė į šalis, ieškojo saugesnės vietos. Atsiduso, bent jau taip man atrodė, nors jokio garso neišgirdau ir dabar rankas jau susikišo į lietpalčio kišenes. Prieš tai net atsilenkė kalnierių tarsi būtų šalta. Na gal truputį. Mano rankos sužvarbo, nes aš trumpomis rankovėmis.
Tikrai, prisiminiau, nors iš pradžių net nepastebėjau, kai prie jo buvo priėjusios dvi moterys: viena senyva, kita dar mergaičiukė. Ilgai neužtruko. Galvojau, kad klausia kelio, aš juk nepatikima: apsmukusiomis treninginėmis kelnėmis, nuspardytais inkariukais. Buvo tokie madingi sportbačiai.
Jo paslaptingumas po truputį ėmė mane erzinti. Norėjau paimti po ranka papuolusį akmenį ir sviestelti į jį, tik bijojau pataikyti į traukinio langus. Per mane kiti keleiviai sušaltų. Susiradau ilgą pagaliūkštį, tai dabar atsistojusi raižiau nežinomas figūras ant akmenų. Susiglaudę akmenys čia atsiskirdavo, čia vėl subėgdavo į krūvą.
Man jau net labai parūpo lagaminai. Gal nueiti ir pažiūrėti, juk siūlėsi? O jei čia Pandoros skrynia? Nesąmonė, raminau save. Kaip pelė prie spąstų tyliai prisiartinau, jau tuoj atsegsiu vieną lagamino sagtį, tuoj atsegsiu antrą, tik staiga pamatau lėtai bekylančią Ginto galvą.
-Ką čia veiki?
-Traukinio laukiu. – Dabar išgirdau ir aš savo balsą. Net krūptelėjau.
-Eik gulti, nukvaka tu. – Ir metė savo galvą atgal į pagalvę. Užknarkė.
Tikrai, apsidairiau, - aš stovėjau prie savo lovos. Savo miegamajame. Su pižama dar iš padėvėtų drabužių parduotuvės pirktą gal prieš penketą metų. Tokią nublukusią. Paglosčiau atbuline ranka raukšles, atsiradusias nuo gulėjimo. Pakedenau plaukus. Dar reiktų nueiti link veidrodžio, pasižiūrėti į save, bet atsipeikėjau, atsiminiau Ginto paliepimą.
Tyliai atsiguliau šalia savo vyro, kad nepažadinčiau, ir turbūt užmigau. Rytoj turės, ką papasakoti vaikams, dar spėjau pagalvoti. Dar spėjau įsivaizduoti kreivas jų šypsenas, o man kas. Aš laukiau savo traukinio.