Mutės žibutės

Mutės žibutės

Pavasaris, nors sodybos dar apytuštės, nei darbų, nei garsų, bet viskas, kas gyva, ima krutėti, švilpauti, čiulbėti… Žvirbliai kaip nenuoramos strikinėja prie langų, durų, vartų… Rimutė, vadinama Mute, irgi džiaugiasi šiltesniu vėjo gūsiu, laukų ir kelių šviesia pilkuma, debesėlių balkšvumu ir saulės spindulių trumpu lietumi.
Džiugus pavasaris Kašiaburio kaime, tačiau visi vaikai, o kartu ir Mutė tris kilometrus žygiuoja vieškeliu iki Įstricos kaimo, pasuka pro šakotųjų klevų virtinę ir už dviejų didžiųjų alyvų krūmų atsiduria ties baltais juodais kvadratais išmargintas mokyklos duris. Mutė atidaro jas ir visi patenka į pradžios mokslų karalystę: spinta su išmargintomis knygomis, grubi lenta, bent trys šviesūs langai, suolai ir mielos akys, šviečiančios, nuoširdžios, geranoriškos. Viskas gerai, nes mokytojos veide tokios pat akys, tokios pat viltys, tokie patys darbai…
-Mokysimės. – ji ištaria švelniai.
Mutei ir rašymas, ir skaitymas – vienas malonumas, juk toks keistas pasaulis, tiek visko aprašyta, tiek nupiešta, o vaizduotė pina neaiškaus pasaulio vaizdus, čia liūdnus, čia linksmus, čia kraupius... Džiugu, kai raidės taip susideda į tekstą apie brolį, tėvą, motiną ar mišką.
Mutė žino, kad kelias nuveda ir parveda, žmogus išeina ir sugrįžta, bet jai svarbiausia, ką tame kely sutinkame: žvėrį, žmogų, svajonę, o gal baimę?.. Sutiktas žmogus dažniausiai kuris nors Mutės kaimynas, bet mergaitė galvoja viena, ar jam nenuobodu kasdien keliauti tuo pievomis apsuptu vieškeliu, imtis sunkių darbų, nežinant kada pailsės, kada kelias sugrąžins namo ir sustos tarpuvartėj.
Mutė, grįždama iš mokyklos pro tuos alyvų krūmus, pro didžius ir tamsius klevus, atsisveikinusi su klasės drauge Danute, pasuka pro du broliškus beržus ir, džiaugdamasi šviečiančios saulės virpuliais žaliuojančioj pievoj, artinasi link Beržynėlio. Štai ir kašiaburinis upelis, tiltelis, keturi stulpeliai ir pamiškė, o gal galulaukis. Bet ten visada stovi ėdžios, kyšo šieno kukštas, praliuoksi stirna ar kiškis, o kartais ir šernai sliukinėja. Mutė supranta, kad toje šeimynoje pats nerangiausias ir tvirčiausias šernas – tėvas, motina – žvairaakė ir knyslė, stebinti ir jauniklius, ir pašalinius, o dryžuotieji šerniukai aplink tėvus bėginėja, žemę snukučiais tyrinėja. Bet Mutė žygiuoja toliau miško vieškeliu, pasuka keliu į dešinę, o po to takeliu į kairę, tikėdamasi prisiskinti pirmųjų gėlyčių: žibučių, ožkabarzdžių ar kitų miško margųjų žolelių. Atsimena ji, kad reikia užsukti į slėnį, kur tik krūmai keroja, o saulės spindulys didžiosios eglės viršūnėmis žygiuoja, dar alksniui pamojuoja. Pasuka Mutė link upelio, kur pasipila baltieji  ožkabarzdžiai, o už jų ir mėlynosios žibučių galvutės ant kelmo nulūžusio krūmo. Skina ji žiedelius, dėlioja vieną prie kito, gėrisi mėlynais jų atspalviais, tačiau ties didžiosios eglės kamienu pastebi visą giminę besirangančių gyvių. Pagalvojo, kažin ar čia žalčiai, ar tarp jų nėra gyvačių? Kraupu, jei tie šliaužiojantys gyviai staiga išlįstų iš po nusvirusių eglės šakų ir imtų artintis į Mutės nustebusių akių pasaulį. Juk ji tokios daugybės besiraitančių šliužų dar niekad nematė, tik vieną kitą, todėl žiopsojo, besistebėdama sugalvojo nusiskinti dar keletą žibučių ir sprukti iš tos pavasarinės šliužų šokių karalystės: susiraizgę, apsivynioję vienas kitą, iškėlę galvas, net išsižioję, raizgosi, vienas kitam kelią užstoja, vienas kitą į saulės  paviršių kilnoja, šiurmuliuoja po eglės sakus kaip po šilčiausius patalus, vieni didžiai dideli, kiti maži, menki, bet toji grėsminga raizgalynė nedžiugino Mutės, o gąsdino, todėl ji apsisuko, ketindama kuo skubiau pasitraukti, kulniuoti link vieškelio, kol gyvatynas neišsišakojo ir kuris nors gyvis į lapyną  neįropojo. Štai ant kelmelio graži puokštė žibučių, tokios mėlynos, viduriukai balkšvai gelsvi ir net tamsi akelė vidury. Jau skina mergaitė gėles, kai staiga išlenda ilgiausia galva ir jau vyniojasi, sukasi į kamuolį, ruošiasi šuoliui. Mutė apsisuko ir šoko į šoną, žvilgterėjo akimi, o piktoji šuliuoja visai už jos nugaros... Kojelės drebėdamos iriasi per kemsynus, bet gyvatė vis  iš paskos...                                                                                                                    Nebeatsigręždama nuskuodė ji prie upelio, ilgosios  gyvatės galvos neregėti, bet Mutė kvapo atgauti negali, kojos kaip viksvose, galvoje – šliužų viešpatystė ir minčių kratinys:,, gerai, kad toji piktoji nepavijo, o kas būtų, jeigu toji būtų caktelėjusi į kokį blauzdikaulį?.. Iš kur jų tiek prisirinko? Ko toji nelaboji sėdėjo kelmyne? “
Mintys blaškėsi, vaizdai niekaip negalėjo pranykti, o tie siaubingi klausimai,,, kas būtų, jeigu būtų“ nedavė mergaitei ramybės, bet ji iš lėto dėliojo žingsnius upeliuko pakraščiais, dar spėjo pastebėti vieną kitą gėlytę, žvilgterėjo į rankoje vis dar esančius, bet jau vystančius ožkabarzdžius, į skrajojantį vabalą ir ramią vandens tėkmę. Štai ir tiltelis, keturi stulpeliai, beržynėlio pabaiga. Toliau kelias veda pro kelis nusvyrusius beržus pakelėj, pro giminingą kaimo sodybą iki kryžkelės, o tada jau tiesus kelias namo. Dar dešimt minučių ir ji jau razetų ir rūtų darželyje, namo pastogėje, kur suolelis, šulinys ir visas vištų pulkas su raibuoju gaidžiu, kurio verta pasisaugoti... Bet juk jis gina savo pulką, savo vištas, dažnai kviečia slieką sulesti ir apsaugo globotines nuo vištvanagių. Mutė pasijuto saugiau. Gaidys ramiai kapstėsi skiedryne, vištos kapanojosi smėlyne, vadinasi pavojaus nėra.
Mutė stovėjo ir spoksojo į pastatus, skiedryną, žolę, ji jautė - už tvarto durų visas gyvūnijos pasaulis, bet kartu tai ir jos pasaulis, savas, artimas, ne toks, kaip beržyno pašonėj... Ir neduok, die, kam nors ten pakliūti. Taip viena kita nerami mintis vis dar atklysdavo iš Mutės vidinės būsenos, bet namų erdvė šildė ir ramino.