Užmiegant žemei

Kvepia žemė rudenį ilgesiu,
Į pilkumą lig kelių įbridusi.
Išlydėjusi paukščius trikampiais,
Jų klegėjimo buvusio ilgisi.

Susibadęs dangus kryžiais
Nukraujuoja stogų čerpėmis.
Pasiklydusiu saulės spinduliu
Aštriabriaunes žaizdas prideginęs.

Įsisegus žvaigždynų auskarus
Vis ilgiau naktis staiposi,
Paryčiais ant akių dienai
Baltą miglą rūkų užleidusi.

Putinų raudoniu apgirtę,
Žvirbliai kelio namo nerandantys,
Svetimom pastogėm brazdinas,
Tartum kaimo pijokai keikiasi.

Žemės grumstas, delnus suspaudęs,
Saugo grūdą, sėjoj įkritusį.
Po žiemos atbusiančiai žemei
Želmenėliu bekylančią viltį.