Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Manęs nepasigedo tėvai dėl to, kad aš jau suaugusi. Tėvai, kuriuos pasirinkau gimdama, leido man gyventi savo gyvenimą. Jie neturėjo teisės kištis į tai, ką dabar darau. Aš taip nusprendžiau. Dėl tos priežasties ir nesikiša, nė nosies nerodo. Manęs niekas, o niekas nesupranta, kad aš ir savo vaikams leidžiu daryti tai, ką jie nori. Taip pat. Tiesa, draugai, kaimynai, net vyras man papriekaištauja:
-Tu pagalvok, ką apie tave pamanys žmonės.
Tą prikišdavo man ir tėvai, tačiau aš žinau vieną tiesą:
“Tu nesijaudintum dėl to, ką žmonės apie tave galvoja, jei tik žinotum, kaip retai jie tai daro”.
Štai dabar vartau nuotraukų albumą. Klasės draugai, aš, mokytojai. Mes rūpime vieni kitiems? Na, susitiksime kur po daugel metų, pakalbėsime, pakvailiosime ir vėl išsiskirsime. Vieni apie kitus pagalvosime tik tą akimirką, trumpam. Po to vis tiek sugrįšime į ... savo problemas.
Štai ir dabar, šį antradienį, aš sėdžiu savo kiaute ir po truputį, palengva pastebiu, kad draugų ratas mąžta. Jis mąžta dėl vienintelės priežasties: man jie nerūpi. Neįdomios man jų mintys, savo gyvenimo statymas, dėl to aš jų nepasigendu, kaip jie nepasigenda manęs.
Įdomu jiems, kad jie nori būti ne kaip visi? Jiems tik įdomu, kad jie kaip tik kaip visi. Jie to tik ir siekia. Jie negali išsiskirti iš minios, nes kiti palaikys juos balta varna. Balta varna tarp juodų sunkiai išgyvena. Balta varna turi kovoti ne vien už save. Dėl to mano bičiuliai bijo neatsilikti nuo mados. Atsiliks – kiti išjuoks. Nieko nėra baisiau, kai iš tavęs kas nors juokiasi. Aišku, jei imi tai į galvą. Štai dėl ko aš, norėdama įminti Robio rebusą ir dar bijodama būti ta apsijuokėle, pasislėpiau nuo visų. Man iš tikrųjų dar rūpėjo, ką kiti pasakys. Nes ėmiau į galvą.
Po truputį, vis rečiau draugai ateidavo pas mane ar aš pas juos eidavau. Po truputį, vis daugiau laiko praleisdavome atskirai. Bičiuliai ėmė turėti kitų naujų draugų, su kuriais leisdavo laisvalaikį, laiką per paskaitas. Nejaugi aš klausysiuosi apie kažkokius dėstytojus, kurių net akyse nemačiau? Ar jiems įdomu, kokį plotą dulkių siurbliu išsiurbiau ir kokį tuziną popiergalių išmečiau, kai atvyko šiukšlių mašina, kaip laukiau, kaip sušaliau? Ar jie supras, kokį minties vingrybių sujungimą padariau?
-Nupezėlė, – tik pasakys.
Mes neberūpėjome vieni kitiems tik tiek, kiek mums to reikėjo. Sakoma, nereikia bijoti apkalbų, reikia susirūpinti, jei apie tave žmonės nebekalba. Taigi ne visai aš mirusi jiems buvau. Susitikdavome. Retkarčiais. Man to retkarčio reikėdavo savęs patikrinimui: ar aš dar kaip visi.
Ir tikrai. Aš gana greit pajutau, kad mano draugai man tapo svetimais. Jie - kaip sriuba: rodos, ta pati, bet kaskart valgant vis kitokio skonio. Likau su tuo vieninteliu aš. Ir tas nedraugiškas. Spyriojasi lyg ožys. Gyvenimo klišės tikrai kaišioja padnioškes, pagalvojau.
2013-04-08 15:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-10 15:41
Marquise
Taip ir maniau, kad nuo to Lietuvos krašto :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-09 20:16
dilvass
Puiku, jei sukeliu pamąstymų - toks ir teksto tikslas... Ne, aš iš Šiaulių, ~80 km, jei neklystu iki Panevėžio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-04-08 16:07
Marquise
Dilvass, ar Jūs kartais ne nuo Panevėžio krašto?

Šitoks išsireiškimas nevartotinas "savo gyvenimo statymas".
Dar viena mintis, kurią priminė šis tekstas. Tai labiau teiginys, kuriuo grindžiama dauguma psichologinių manipuliacijų ir ji skamba taip: "žmonės yra daugiau panašūs negu skirtingi". Tad kas jeigu herojė yra ne ką labiau vieniša nei visi jos "draugai"? Čia šiaip pamąstymas.
III
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą