ryte

Kentėjimu išperku nẽvalią savo,
Ir paaiškint nesugebu, ko aš tavy
Ieškau. O ryte iš lėto plikau mudviem kavą
Ir geidžiu pasilikti viena, bet rami.

Aš nebesergu, aš pati jau liga.
Įsilieju trumpam ir traukiuosi brėkštant,
Ir dabar kur tas kūnas? Kodėl tik dvasia
Skauda? KAIP aš, Dieve, norėčiau

Būti sau pati vaistas.