rašyk.lt: Kūriniai / Geminide / Gyvenimo džiaugsmas

Juoda tamsi naktis. Bet čia taip jauku… Kaip gera žiūrėti į dangų! Jis toks šviesus ir pilnas gyvybės. Ir tu ten...

Aš ateinu pas tave!..

Sėdžiu pievoje, tarp aukštų žolių. Jos kutena, bet tai taip malonu. Tai primena tave, kai tu pasirodei ir pradėjai mane kutenti. Tas kutenimas buvo toks malonus... Iki šiol jaučiu jį. Kaip aš džiaugiuosi, kad tu atėjai tada į mano gyvenimą...

Aš laiminga, nes matau gatvėje žaidžiančius vaikus. Jie linksmi, dėl nieko nesirūpina, gyvena tik šia akimirka. Tu taip at elgeisi. Buvau nelaiminga, bet tavo linksmumas mane užkrėtė – aš nusijuokiau. Ta šypsena nuo mano veido niekada ir neišnyko. Aš tau tokia dėkinga už šią dovaną...

Buvo akimirkų, kai maniau tave praradusi, bet tu vėl grįždavai. Tiesą sakant, tu manęs niekada ir nepalikai, tai tik aš nuo tavęs pabėgdavau ir kaltindavau tave. Ak, kokia aš tada būdavau nelaiminga... Ir kaip džiaugdavausi, kai tu sugrįždavai... Niekada nepalik manęs!

Ir vėl naktis. Vėl šviečia žvaigždės. Visada maniau, kad viena iš tų žvaigždžių priklauso tau, kad tai tavo namai. Juk tu negali būti Žemės vaikas!.. Tavo linksmumas nežemiškas! Tu sugebėtum pradžiuginti bet kurį žmogų! O tai jau ne Žemės vaiko jėgoms. Tad kur tavo tikrieji namai?..

Ir kaip aš galėjau anksčiau gyventi be tavęs, o mano brangioji svajone?.. Tik tu sugebi pralinksminti žmogų, tik tu suteiki jam gyvenimo džiaugsmo. Dabar žinau, kad aš turiu tave vytis, o ne tu! Aš ateinu!..