Pėdsekys..

Užmirštas tėvų palikimas sūnums, apleistos sodybos dabar apgyventos tik vėjo ir dulkių.
Jie turbūt išėjo į kitą vietą, į saugesnę vietą, nes mes atsikraustėm per arti jų… Tu nerasi strėlių, tu nerasi sulaužytų skydų, nes nebuvo jokios kovos. Tu nerasi jokių sagčių, jokių pintinių, nes nebuvo jokio bėgimo, koks būna kilus gaisrui. Tu nerasi perskeltų ragų, ir tu tikrai žinai, kad niekada nebegirdėsi jų gausmo… Tu nerasi jokių pėdsakų.
Jie visi išėjo ten, išėjo kažkur, kur išeiname mes, jie paliko šią žemę mūsų gailesčiui. O juk čia kažkada stovėjo tokie didingi miestai iš uolų… Šviesa šaukia mane žemyn taip, kaip senas aprūdijęs kalavijas nuramina ranką. Po kojomis girgžda ledas, kaip kitados jis čia girgždėjo po tūkstantinių elnių kaimenių kanopomis… Aš nebesuvaldau savo šešėlio…
Kruvina kaimo ar miesto žolė pakeitė spalvą į tokią, kokia būna per saulėlydį ir aušrą. Nežinau jos pavadinimo, dar neišmokau šio pasaulio pavadinimų. Juk mes visi dar labai jauni — gal tik po kelis šimtus metų, o jie čia gyveno amžinai, iki tol, kol tą amžinybę įskėlėme mes. Debesys nebe pilki, bet vis dar nėra vaivorykštės. Ir turbūt ji dar negreit pasirodys, lietus dar turi nuplauti dangų po mūsų žygių.
Ieškai nesenų pėdsakų, bet žinai, kad niekada jų nerasi. Jie nemoka palikti pėdsakų, ne taip, kaip mes. Jie tiesiog čia gyveno tūkstantmečius, tiek amžių, kiek žvaigždžių yra danguje… Visų žvaigždžių, ne tik tų, kurias matome…
O kažkur ką tik pradėjo kristi krištolinis krioklys. Kažkur prasidėjo nauja upokšnio vaga, šokinėsianti per gryno sidabro akmenis. Pamiškėje vėl atsiras nedideli jaukūs namukai, vėliau kur nors uolų šlaite atsiras didingas miestas.
Nežinome, kas jie tokie. Mes juos vadiname elfais.