3000 myliu

Kurinyje bus pilna klaidų, labai atsiprašau už jas.




- Užpilkite pilną.
-štai, jūsų graža.
Gilus atodūsis įlipus į automobilį. Pasukamas raktelis, mašina užsiveda, pajuda į priekį. Įsijungia grotuvas, kuris, kaip tyčia groja liudnas dainas. Perjungti kanalo nėra prasmės. O kam, jei žmogus, sėdintis už vairo, kone transo būsenoje. Kelias visiškai tuščias, pakėlėse laukai, tolumoje matosi miškas, eglynas. Pakankamai retas, nes nesunku įžiūrėti viršunių trikampius. Dar toliau, akinantis saulėlydis. Saulė jau visai prie horizonto. Dangus nusidažęs orandžine spalva, šaukte šauke, kad tuoj bus naktis.  Dar keli kilometrai, ir mašina stabdo pakeleiviu norintis tapti žmogus. Sustoja, ilipa, mandagiai pasisveikina. Užsimezga trumpas dialogas.
- Į kur jūs?
- Nesvarbu, svarbu toliau nuo čia...
- Na, jums pasisekė, nes aš žadu keliauti toli. Turite pasą? Planuoju kirsti sieną...
- Taip, turiu.
Salone pradėjo aidėti pokalbio tyla. Girdėti tik automobilio triukšmas, ir tyliai grojanti liūdna muzika. Ji buvo nuostabi,  pagalvojau žiūrėdamas į mėnulį.  Matant tą didžiūlį dangaus blyna pries akis išnyra pokalbis:
- ka jame matai?
- Drakoniuką, o tu?
- šypsenėlę, drakoniuką mato visi, o aš kitokia, nes jo aš nematau.
Pasistengiau ir aš jį įžvelgti, kiek primiršdamas, kad reikia vairuoti. Pavyko, mano veide pasirodė šypsena, o šypsena mėnulyje, nuotaikingai nuteikė kelionei.  Prisiminimų daug, visi jie gražūs, negražūs nelindo į galvą. Matai tik gražias akimirkas, o kol esi kartu, rodos, buta vien tik blogų. Dabar viskas kitaip. Jau nuvažuota per 200km, ir nieko nesutikau. Užteko tik pagalvoti, ir iš už posukio išlindo vilkikas. Prasiliankent pasveikino mane, savo signalu. Pagalvojau, netgi tokioje dikynėje, yra mandagių. Mano pakeleivis tylejo. Nors tiesa sakant, jo net nesijautė viduje. Nesvarbu, jog matai jį. Tačiau, lyg jo ir nebūtų. Toks keistas jausmas aplankė pirmą kart. Atrodytų žmogus be sielos. .. nesvarbu. Važiuoju toliau, o prieš akis tik kelias. Nebeliko nei plačių laukų, kuriu dauguma, buvo išdeginti saulės. Jauti, kad jie čia pat, tačiau nematai. Neapšviečia. Belieka važiuoti  toliau. Maršrutas nebuvo rinktas specialiai, tiesiog, norėta važiuoti, važiuoti kaip įmanoma toliau. Ir nesvarbu kur. Kelias sukelia daug prisiminimų. Net jo spalva, primena vieną iš jos paveikslų. Dangus, dangus toks skaistus, kad matosi net toliausios žvaigždės. Viena iš jų – jos. Septintuko viršaus vidurys. Niekada negalvojau, kad visą gyvenimą atsiminsiu, kažkurią žvaigždę. Tačiau kaip supratau teks.
Dagalinių nedaug. Todėl stoti teks į visas kurios tik bus kelyje. Sustoju, prisipilu pilną vėl pilną baką. Nusiperku kavos ir snikersą. Atsisėdus į mašiną, vel pamatau ją. Kaip mes, keliaudami, atsikėlę po nakties, gėrėme kavą degalinėje. Tas kvapas, jis gražino net pačius blankiausius prisiminimus. Galėjau užuosti net rytą, tokia gaiva negali pasigirti nei diena, nei vakaras – tik rytas. Užteko tik trumpam nuraminti savo mintis, ir girdėjosi krintanti rasa. Tolumoje, savo smuiku grojantis svirplys. Niekada nemėgau jo muzikos, nes trugdydavo naktį miegoti. Tačiau tą kart. Ji buvo nuostabi, sedėjau ir klausiaus, gerdamas kavą, uostydamas orą. Liesdamas žolę. Leidau prisiminimams mane menkinti. Nežinau kodėl, to man reikėjo. Gal būt dėl to, kad iš prigimties, man patinka po didelio savęs kankinimo nuo to išsilaisvinti, pabėgti. Po didelės prievartos pajausti laisvę, pabėgti nuo visų. Leidausi menkinamas, tol, kol akyse nepradėjo kauptis ašaros. Sėdau važiuoti toliau. Pakeleivis miegojo. Tačiau važiuoti nebuvo geriau, prisiminimai jau buvo užplūdę mane visą. Į juos panėriau per giliai, taip giliai, kad jau nebegalėjau iškilti į viršų. Net tokia mintis, apie gilų panėrimą, priminė man,  vasaros diena prie jūros. Negalėti įkvėpti oro kai jo pradeda reikėti gyvybiškai, yra baisu. Tačiau, tenka išlikti ramiam, taip padariau ir šy syk. Teko viską užgniaužti, paslėpti giliai širdyje. Ir laukti, laukti tol, kol viskas vėl išlys.
Kiekviena daina buvo vis liudnesnė. Pats likimas tikriausiai šaiposi iš manęs pagalvojau, kai per radija pradėjo dainuoti apie mirtį. Mirtis, visada graži, nesvarbu, dėl ko ir kaip. Tik pagalvojus apie mirtį, prieš save išvystu baltą šviesą. tai antroji mašina, per daugaiu nei 500km. Ji taip pat pasisveikina su manimi, taip pažadindama mano pakeleivį. Kiek susinervinau, nes patiko važiuoti vienam. Pakeleivis, prabudo kiek kalbesnis nei įlipo į automobilį. Atsargiai pradėjo uždavinėti klausimus.
- tai visgi kur važiuojame? 
- O tau svarbu?
- Ne...
Keletas tylos minučių.
- Kuo užsiimi gyvenime?
- Turiu savo verslą.
- Kokį?
- Turiu keletą.
- Išvardink
- Devėdų automobilių pardavimas.  Medienos transportavimas...
- Šaunu, tikriausiai reikia daug dirbti?
- Tenka
- ar skiri laiko ir sau?
- Retai, viską atiduodu aplinkai...
- Suprantu
Vėl seka tyla. Visada mėgau girtis tuo, ko pasiekiau gyveime, tačiau, šį kart, tai nebuvo ta diena. O kaip gali būti ta, kai gyveni net ne savo gyvenimą? O jei ir savo, tai ar gyvenimą? Pradeda aušti rytas. Saulė nutvieskia rytų pusę, spindi laukuose rasa. Ji tokia nuostabi. Atrodytų, mažas lašelis, kuris gyvena tik vieną naktį, galėtų  papasakoti daugiau,  nei aš per savo visą gyvenimą. Kita vertus, į lašelį telpa daug, net ir mano paties gyvenimo. Nebūtinai mano, kiekvienas pagalvojęs apie rasą, tikriausiai prisimins, kaip jam teko braidyti joje basomis kojomis, kaip teko liesti, ir tai, kad ne visuomet ji buvo tokia maloni. Taip pat ir man. Man ji priminė vieną svarbiausių įvykių mano gyvenimę – pirmajį darbą. Kiekvienos dienos rytą pradėdavau su ja. Tada ji velniškai man nepatiko, o kaip galėjo? Kai po to, tekdavo šlapiomis kojomis sedėti automobilyje.  Tačiau dabar, norėjau joje braidyti, surinkti kiekvieną lašelį, ir saugoti jį, nuo visų, kaip brangiauia prisiminimą. Į ji tilpo net gi du žmonės, kurie brido ja, ją keidami. Kaip norėčiau sugrįžtį į tas dienas...
Rytinėje orų prognožėje pranešė, lietingą dieną. Negalėjau patikėti, nes rytas, buvo toks skaistus, atrodytu tyresnis, už kudikio sielą. Tačiau taip, tik sustojus degalinėn, pamačiau sau už nugaros besikaupiančius debesis. Tamsesni, vargu ar galėjo būti.
- Du kavos, ir pora batonėlių snikers.
- Štai, jūsų graža.
Grįžus į automobilį, nustebinau savo pakeleivį, nupirkęs jam kavos. Gėrėme ilgai. Tačiau tylėdami. Retkarčiais žiūrėdami vienas kitam į akis. Tačiau kai žvilgsniai susitikdavo, juos greit nukreipdavom į skirtingas puses. Ant stiklo iš krito pirmieji lašai, o kava jau baigėsi, tad užsikūriau, ir pajudėjau tolyn.  Apsiniaukė taip stipriai, kad net pilnaties naktį, atrodo būna šviesiau. Valytuvai vos spejo valyti. Pasigirdo ir perkunija, o aplink tvaiskėsi žaibai. Paprastas ir iki tol nieko nereiškias gamtos reiškinys, sukėlė daug prisiminimų, pradedant vaikyste, kai paniškai bijojau perkunijos, paauglyste – kai matau išsigandusios mamos veidą, ir pilnametyste - pirmajį mano darbą – jis priminė, kaip su ja teko susipykti dėl to, jog nejau kartu su ja pasivaikšcioti per lietų, plakant žaibams. Tada nenorėjau, ir tai atrodė kvaila. Tačiau dabar, sustojau, išlipau, ir pradėjau šokti, savo įsivaizduojamo šokio žingsneliais. Niekada netoko šokti, dėl to, ir žingsnelius teko sukurti pačiam, atšokus, pasileidau bėgti, bėgau kaip imanoma greičiau, lyg bausčiau save. Bėgau tol kol sutraukė kojas mėšlungis. Pamažu parėjau prie mašinos, atsisėdau, ir lyg niekur nieko važiavau toliau. Per lietuje sušlapusį veidą nesimatė ašarų, o jų buvo daug. Jau seniai teko verkti pagalvojau. Keisčiausia tai, kad mano pakeleivis, nei į bėgimą nei į šokį, net nesuregavo, kartais atrodė, kad nedaug trūko, ir būtų prisidėjas prie manęs.
Lietus pradėjo stipriai migdyti, o dar kai kurį laiką nemiegojau. Tikriausiai pakeleivis, tai pastebėjo, ir bijodamas nelaimės, stengėsi mane kalbinti.
- Blogas oras tiesa?
- Man lietus patinka...
- Keista, retam žmogui jis patinka... dėl ko?
- Nežinau, man patinka vairuoti per lietų, tada lengviau viską apmastyti.
Pakeleivis nusišypso, sulaukęs iš manęs, pirmo, normalaus atsakymo. Mėgina testi pokalbį.
- Turi šeimą?
- Tėvus.
- O kaip antroji pusė ar vaikai?
Nutilau, jis pasimetė. Nebežinojo ką sakyt, ir drebančiu balsu išlemeno
- Atsiprašau, tikriausiai dėl to save taip baudžiate?
- Aš savęs nebaudžiu, dėl ko taip pagalvojai?
- Iš tavęs trykšta liudesys, ir savęs menkinimas, bet dėl ko, tikriausiai ir pats gerai nežinai?
- Tikriausiai tu teisus.
- Kokia ji buvo?
- Ji dar yra nuostabi...
- Neklausiu kasnutiko...
- Nuo ko bėgi pats?
Ilga laiką nesulaukiau atsakymo, tačiau aš ne toks mandagus kaip jis. Dėl to neatsiprašiau, o įžuliai pakartojau klausimą.
- Nuo savęs.
- Ką padariai?
- Negaliu sakyti.
- Niekas  gyvenime nenutinka be priežasties. Net ir patys blogiausi dalykai, turi savo pliusų...
- Kaži, ar maniškis jų turi.
- Pagalvočiau, tačiau nežinau apie ką...
Vėl tyla. Pirmą kart, tylėdamas jaučiau jaukumą. Nebijojau tylėti. Važiavome toliau. Tačiau tyla nesitesė tiek ilgai kaip praeitus kartus. Jis prabilo.
- Padariau avarija.
- Kada?
- Vakar
- Neatrodo kad buvo stipri, tau nieko nenutiko...
- Man nieko...
- Kas buvo šalia tavęs?
- Mano draugė...
- Senai buvote kartu? Ne, labai trumpai, tačiau jos laukiau daugiau nei metus.
- Kiek trumpai?
- 7dienas
- Kiek jei?
- 18....
- Buvo graži?
- Nuostabi...
- Kaip pradėjote draugauti?
- Na ją pažinojau ilgai, tačiau pradėjome draugauti, kai ji paliko savo vaikiną... sakė buvo tikras šiknius...
- Tikriausiai ji sako tiesa...
- Aš ja tikiu, gyvenimas jos nelengvas buvo, stengiausi padaryti geresnį...
- Aš savo draugei taip pat stengiausi daryti jį geresniu. Tačiau...
- O kas nutiko tau? Netylėk, pasakyk...
- Išsiskyrėme...
- Dėl ko? Tikriausiai buvau šiknius, nes tokias kaip ji, reikia saugoti labiau...
- Na taip, suradus gerą merginą, ja reikia saugoti...
- Neverta nusiminti, gyvenime galime siekti daug, tačiau gausime visada tai, ko nusipelnome...
- Tikriausiai tavo tiesa. Tik nežinau už ką aš to nusipelnau?
- Laikas parodys...
- Tikriausiai...
- Žinai, niekada nemėginau važiuoti su šiuo automobiliu taip greit, kiek tik jis gali...
- Pamėgink, šiuo metu abu neturime ko prarasti...
Navigacijoje pradėjau ieškoti vietos, kur esu... netoli buvo pasienis, nusprendziau link jo ir važiuoti. Tik isvažiavus į tiesia atkarpą, nusprendžiau spusleti, ir pažiūrėti, kaip greit galiu važiuot.
130, 150, 160, 170...
- Šiame kelyje daugiau eismo...
- Na taip, po tos dikynes tenka atidžiau vairuoti...
180, 190, 200...
- Manau jau pakankamai isibėgėjai, gal pristabdyk...
- Nejaugi verta? juk gyvenime niekas nenutinka be priežasties, ir visi gauname tai, ko nusipelnome...
- Vistiek, as jau bijau...
240, 250...
- Žmogau, pažiūrėk kiek sunkvežinių važiuoja? Nejaugi nori mirt?
- Ne, žinoma ne... pasitikek manim...
- Man tikrai baisu, juk tik vakar turėjau avarija...
- Koks buvo tavo mylimosios vardas?
- Deimantė...
Staigiu manevru norejau lenkti, tačiau priešais save išvydau sunkvežimį. Nepradėjas stabdyti važiavau į jį, norėdamas užmušti save, ir pakeleivį, tačiau staigiai stabdžiau, ir tik laimingo atsitiktinumo dėka, gryžau savo juoston. Salone po astraus rėkimo isivyravo tyla. Aitrus stabdžių, svylančios gumos kvapas užgnaiuže gerklę ir pakeleivis pradėjo košeti. Galiausiai kosėjo, tik tam, kad iš manęs išpeštu bent žodį, tačiau tylėjau. Tylejau, nežinojau ka pasakyt. Pakeleivis taip pat tylėjo, tačiau nurijas gerklėje didelį gurkšnį seilių, virpančiu balsu išlemeno – vos...
- Kodėl taip išsigandai? Juk sakiai, neturi ko prarast?
- Nežinau, tačiau gyvenimas tikrai prabėgo pro akis...
- Koks jis buvo?
- Keistas...
- Plačiau?
- Pamačiau vaikystę, savo šeliones, draugus, kurių jau visą amžinybe nemaciau. Kelias labiausiai istrigusias akimirkas, su jais, kai braidėm pro balas, pirmoji žuklė, be tevų priežiūros... mokykla, klasiokai iš ten, dabar kai pagalvoji, ten, kartu su jais praleidau puse savo gyvenimo, kartu išgyvenome daug, tačiau su dauguma jų, net nebekalbame, pirmoji meilė, kuri kaip dažniausiai būna visos pirmosios – nelaiminga. Tačiau kad ir buvo nelaiminga, ji leido suprasti pasaulį kitaip, pamatyti jį kitomis spalvomis, suprasti, kad žmonės turi daugiau nei vieną veidą,  dabartis. Dabarties nebuvo, o ir neturėjo būt... juk joje aš negyvenu... tik egzistuoju, niekad nedarau to, ką norėčiau daryt, esu varžomas...
- Nemanai, kad taip ir turėtų būti? Juk nebesame vaikais?
- Gyventi vis tiek norisi...  o gyvenimas tau? Kas jis?
- Man, niekad neteko patirti to jausmo, kai pamatai tas akimirkas. Tačiau kai kas nors manes to paklausia, pries mane isnyra keletas vaizdu, taip pat pirmoji meile, islaikytas vairavimo egzaminas, kelione i autostopu... dabar viskas sugriuve... nieko nebera...
- Pirmoji meilė? Laiminga?
- Tikrai ne...
- Kaip manai, kodėl žmonėms taip sunku rasti sau tinkama?
- Nežinau, greičiausiai dėl to, kad save nuvertiname, visada isimylime tai, ko manome esą verti. Tačiau buname verti daugiau, kitiems atvirkčiau, netrūksta pasitikėjimo savimi, tačiau jie... žmonės apsėsti visuomenės steriotipų,  visuomenes skonių, net patys nežino kas jiems yra gražu, kas jiems yra reikalinga – visi sako, kad graži, visi sako, kad gera?  Kas iš to, kai išsirenki pasikliaudamas kitais, o paciam, nei miela nei gražu... vienu ir kitu atveju, meiles nebus, bus tik vienpusis jausmas, o kas iš jo? Nauda tik ta, kad vienam iš tų žmonių, teks ilgai kentėti gilioj agonijoj...
Gilus abipusis atodusis, pasigirdo tyla... kuri truko neilgai.
- Ilgai kentėjai, kad tiek patirties tavo lupuose?
- Teko?
- Kaip viskas baigėsi?
- Pradėjau rukyti, gerti taip, jog pamiršdavau, net kur esu, ryte napazindavau ir saves, skaudėjo žveriskai. Ilgą laiką braidžiau mėšle. Ir giliai. Tačiau iš viso to, mane ištraukė draugai, o dabar aš vėl čia...
Pakeleivis darėsi vis drasesnis ir be perstojo klausinėjo.
- Bijai mirties?
- Ne, mirtis visada graži. Bijau tik mirti, galvodamas, kiek daug galėjau dar nuveikti,  netikiu po mirtiniu gyvenimu. Todėl norisi gyventi visavertį gyvenimą, nors ir vieną kart.
- O koks skirtumas, juk vistiek, netiki pomirtiniu gyvenimu? Juk mirsi, tuom viskas ir pasibaigs...
- Kol esu gyvas, as jaučiu, o jausiu net mirdams, todėl to man ir reikia...
Saulė vėl, pamažu pradėjo lysti už horizonto.  Nejucia mano mintys uzpludo tie patys prisiminimai. Sustojau, nes žvėriskai norėjosi paliesti zeme, atrodė, jog joje nebuvau ilga laiką. Na taip, aš jos neliečiau, tačiau žeme mano gyvenime reiškė nedaug, tačiau dabar, purvinos rankos mane guodė, man patiko žemės grumstelių šnarėjimas, jutimas, jog grumsteliai subyra į dulkes, nuo menkiausio mano prisilietimo. Tik pritūpus prie žemės, norėjosi joje šliaužti, ir šliaužiau, šliaužiau kol pasiekiau žolę, kuri buvo jau spejusi permirkti rasoje. Lašeliai suvilgdė ant rubu ir odos likusias žemės dulkes, ir jos tapo purvas, toks purvas, kurio nemegsta nei vienas žmogus. O kitiems toks purvas gelbsti givybes. Kitiems, tai žvėrims, gyvenantiems šiltuose kraštuose. Jie juk butent ten bėga atvėsinti, baigianti perkaisti savo kūną. Žmogus, o ką žmogus, jis taip pat kilęs iš to paties purvo, tik kažkodėl dabar jo bijo. Bijo susitepti savo išorę purvu, kuris lengvai pasišalina, nuo lašelio tyro vandens, tačiau retai pagalvoja apie savo sielą, kurioje telkšo tonos purvo, sialą, kurioje viskas tėra meterialiosios vertybės, sielos purvo,  neišeis nuplauti net su pačiu tyriausiu vandeniu, tas purvas kitoks, jis liks amžiams ten, ir jo niekas neišvalys. Gal būt ir apmažės, tačiau jis liks, nebūtinai to žmogaus sieloje tačiau kituose tikrai liks amžinai. Žmogus iš prigimties linkęs išaukštinti save, net tada, kai rodos nėra dėl ko, ir lygiai taippat menkinti kitus. Taip aš užsimasčiau, žiūrėdamas į purvą ant savo rankos, tačiau tuo pat metu atsigulęs vešlioje lyg kilimas žolėje aš jauciausi žmogumi ir tuo didžiavausi. Gal būt kaip ir visi, iškeldamas save aukščiau visų.
Žolė švelniai glostė mano nugarą, lygiai taip pat, kaip švelniomis rankomis, glostė ir mama, kai budamas mažas niekaip negalėjau užmigti. Mama, turbūt svarbiausias žmogus.  Žiūrėdamas į savo purvinas rankas prisiminiau ir ją. Nesvarbu, jog jos rankos, budavo suskilinėjusios nuo sunkaus darbo, tačiau tokių švelnių ranku, kaip gyvas negalesiu paliesti. Nebent tik savo mamos...
Gulėdamas žolėje nesusilaikiau, neisplėšęs jos kuokšto  ir jo nepauosęs, tas kvapas, jis kaip niekas kitas priminė man besileidžiančią saulę, ir kaip aš žaidžiu raketėmis, su savo draugu, ant katik nupjautos vejos savo kieme. Eilinė skaisti naktis – ryškios žvaigždės. Gulėdamas prisiminiau momentą, kai viena ranka  apsikabinęs savo merginą, kita ranka rodydamas į dangų, dovanojau jai žvaigždes. Tiesa, tik vieną. Kuri, jau nebepamenu... pamenu tik septinkukę...
- Žmogau... žmogau... drauguži?.... nejaugi užmigai?...
Ir tuo metu išlindau iš savo apmastymų, niekada dar nebuvau pasinėręs taip giliai į juos, tai mane kiek suneramino. Todėl nusprendžiau važiuoti toliau.
Tik pradėjus važiuoti, įvažiavau į mišką. Mėgavausi juo. Atsidariau visus langus, ir važiavau, važiavau, nieko aplink mane tuomet nebuvo... jauciausi vienas. Ta naktis miške – ji magiška. Viskas girdisi taip aiškiai, lyg maža kruopelė purvo stiklinėje tyro vandens... girdisi kiekvieno žverelio aimanos bei žingsniai, o nuo automobilio žibintų apšviesti medžių kamienai pasakoja savo gyvenimo patirtį.
- Ką tikiesi gauti iš šios kelionės?  Paklausė manęs pakeleivis.
- Noriu surasti save.
- Kaip tai įsivaizduoji?
- Aš save radau, aš kaip delionė, vargau tačiau ją sudėjau, tik trūksta keletos dalių...
- Kiek?
- Mažiausiai trijų...
- Kokios jos?
- Pirmiausiai tai žmogus, kuris ir leis man būti savimi.
- Na, toliau man viskas aišku, tačiau kaip tikiesi tai padaryti važiuodamas?
- Tiki sapnais?
- Nemandagu atsakinėti į klausimą klausimu...
- Nemandagu yra neatsakyti.
- Tikiu
- Aš sapnavau.
- Manai išsipildys
- Taip.
- Aš jais tikiu, tačiau kitaip nei tu, aš tikių jų siunčiamomis užuominomis.
- O aš tikių, kad viskas bus būtent taip kaip sapnavau...
- Juk taip nebuna...
- Deja vu?
- Kaip žmogus netikintis pomirtiniu gyvenimu tiki daja vu?
- Deja vu, tai tas pats gyvenimas tik kitu laiku.
- Tavo tiesa. Bet vistiek keista. Atrodo, neturėtum tuo tikėt...
- Žmogui reikia tiket.
- O kas iš to?
- Be tikėjimo, žmogus nera žmogus.
- Nors kartą jau teko patirti daja vu?
- Ne. Tačiau patirsiu.
- Ką matei sapne?
- Nesvarbu.
Staiga miškas baigiasi, ir jau esame kelyje, kuriame be perstojo zuja vilkikai, netrukus jau auš rytas. Sustoju pakelėje.
- Lipk mano drauge, čia tau bus nesunku susirasti kitą, kuris tave pamatės.
- O kur tu?
- Aš ten, kur likimas...
- Tiek to. Iki.
- Dėkoju tau už atvirumą. Iki.
Greit nuvaziavau toliau, dar keli kilometrai ir as jau dideliame mieste. Kur be paliovos ieskau traukinių stoties.  Pagaliau ją radau. Išlipu iš mašinos ir einu ten. Užlipu ant pirmojo perono ir matau ją.  Jos plaukų bangos, galėtų užburti kiekvieną, kiekviena plaukų sruogelė, atrodytu lyg būtų prižiūrėta šimto pačių geriausiu kirpėjų, kiek platesni nei vidutiniai pečiai, bei ju laikysena, šaukte šaukė, jos laukinė sielą, tačiau grakštumu tviskantį kūną. Aptempta maikutė išryškino jos pilvuką, kuris atrodė, dar niekieno nebuvo liestas.  Mintyse pradėjau kartoti tai sapnas, isignybiau sau, kaip buvau matęs vaikystės filmukuose, aiktelėjau, tačiau nieko nejutau. Sukaupes visą drasa nuejau prie jos.
- Kur jūs panele?
- Aš jus mačiau sapne.
Tada karštas apkabinimas, kuri jutau,  jutau karšti, stiprių pečių spaudimą...
- Kelkis... jau laikas į darbą...
Tai buvo pirmieji žodziai po miego, kuriuos aš išgirdau...
- Keliosi garbane, tuoj...
- Kodėl tu toks visas švyti?
- Nes katik sapnavau tai, kaip mes susipažinome.  Viskas buvo lyg iš naujo. Myliu tave.