Blykstelėjimas naktyje

Ne tai svarbu ar jis buvo teisus, ar neteisus. Tai buvo jo įsitikinimai, dėl to jo kaltinti negalima. Svarbiausia, kad jis nesusitaikė su savo dabartimi, kitaip nei dauguma žmonių.

Tai jo paskutinių dienų dienoraštis.



Suknista nuobodybė. Nebeįmanoma. Jaučiuosi it šliundra. Ji gauna pinigus už leidimą išjodinti save, o aš moku savo laiką, kad... Po galais, kam aš jį švaistau? Pirmadienis – penktadienis. Neperlaužiamas ratas? Ką gaunu mainais iš savo darbo statybose? 1500lt, tik tiek. Tačiau, kad gaučiau tuos menkus pinigus, sumoku žymiai daugiau. Mano energija išeikvojama veltui. Vakare griūnu į lovą, kad pasikraučiau jėgų naujai darbo dienai, per kurią vėl jos neteksiu. O svajonės... Nėra laiko apie jas galvoti, na, nebent naktį, kai kartais pabundu keletui minučių. Tas kelias akimirkas ir paskiriu mintims apie savo troškimus. Bet tos mintys verčia mane kentėti dar labiau, nes žinau, kad svaja tik ir liks svaja. O ryte atsibundu tokioj emocinėj būsenoj, kuri artima depresijai, o gal tai ji ir yra, nežinau. Taigi, kekšės gyvenimas yra kur kas geresnis negu mano, taip, galiu taip teigti. O tai, kas būtų artimiau gyvenimui, galiu pavadinti šeštadienius, kai nuo pat ryto iki vakaro pilu viskį ar kokį kitą stiprųjį gėrimą ir rūkau velniškai stiprų tabaką. Tai vienintelis būdas leidžiantis dingti iš sumautos realybės. atėjus sekmadieniui, kai jau pradedu blaivytis, klausiu savęs „Ką daryti, kad visos dienos būtų pilnos svaigulio ir džiaugsmo? “ Ką daryti, kad būčiau laimingas?
— Ką daryti?
Paklausiau savo draugo, su kuriuo vieną dieną susitikau bare po darbo.
— Apie ką tu?
— Apie šūdą. — Piktai išrėžiau.
Draugas suraukė kaktą. Laukė paaiškinimo.
— Na, aš apie gyvenimą. Beje, manau tave irgi liečia šis klausimas. Juk tu mano bendradarbis.
— Vis tiek nieko nesuprantu. Kažkokias nesąmones čia paistai.
— Gal tu nevisprotis, a? O gal tave tenkina toks gyvenimas? — Sunkiai susitvardžiau jo neapšaukdamas. Mane nervino jo ne nuovokumas. Atrodė, lyg jam viskas būtų vienodai. gerai, žmogus, patenkintas savo būviu. Nors jo, tiesą sakant, niekada ir nemačiau besiskundžiant savo gyvenimu ar darbu.
Jis akimirką susimąstęs žvelgė į savo išpūstą cigaretės dūmą, tada tarė:
— Be abejo, kad netenkina. Bet nėra ir taip blogai. Žinoma, norėtųsi geriau gyventi, turėti daugiau pinigų, daugiau laisvo laiko. Na, bet aš galiu susitaikyti su esamąja padėtimi. Jei jau negaliu nieko kardinaliai pakeisti, bent jau kol kas, tai aš galiu gyventi taip, kaip dabar, per daug nemąstydamas, kaip galėtų būti geriau. O ką, tave labai smaugia tavo gyvenimas?
— Neklausk, — atsidusau, — kaip tu gali taip kalbėti, juk mes neturime laisvės. Darbas, miegas, darbas. Suknista kančia tai, o ne gyvenimas, kaip tu gali vadinti tai, kaip tu gyveni – gyvenimu? Tai kalėjimas.
Jis nieko neatsakė, regis ir nenorėjo, iš jo žvilgsnio spėjau, kad jam vienodai, ką aš šneku, apskritai jis turbūt manė, kad aš kliedžiu.
— Žinai, aš galiu greitai netekti galvos, galbūt, — tęsiau aš.
— Kaip suprasti? — susirūpino draugas.
— Nusižudyti. Mąstau gal jau pats metas užbaigti savo sizifiškas dieneles. O ką, už dabartinį pragarą blogiau būti tikrai negali.
Draugas įsmeigė akis į mane ir kelias akimirkas žiūrėjo į mane žvilgsniu, kuris, tarsi sakė, kad aš visiškas idiotas. Paskui tarė:
— Tu įsitikinęs, kad tavo smegenėlės neišvirė?
— Būtent, tikslu. Būtent, kad išvirė. Nesakau, kad taip pasielgsiu, tiesiog tai vienas iš geriausių variantų pagerinti savo gyvenimą. Tiesa, taip pasielgęs, jo jau nebeturėčiau, — nusijuokiau.
— Gal tu pasiimk atostogų.
— Kam? Kad grįžęs į darbą dar labiau kentėčiau. Bus tik dar blogiau, po trumpo atokvėpio vėl grįžti ten, kur kenčiu. Geriau jau vien kentėjimas, be jokių atokvėpių.
Toliau mes mažai tekalbėjom, o tik vien gėrėm, iki vėlumos, kol jau vos begalėjom paeiti.

Kaip jis gali susitaikyti su tokiu likimu, svarsčiau, juk tai neįmanoma... Kita vertus aš irgi nežinojau, kaip pagerinti savo egzistenciją. Gal jis buvo teisus, kitos išeities nėra, reikia paklusniai nusilenkti savo lemčiai, eiti ten, kur kelias tau nubraižomas iš anksto, kažkieno ten, iš aukštai. Tikras šūdas.
Tą naktį, niekaip negalėjau užmigti, tad pakilau iš lovos, apsirengiau ir nusprendžiau eiti į barą. Nors dar buvau stipriai apgirtęs, po vakaro su draugu.
Baras buvo keistas, lyg miglos aptrauktas. Žmonių nebuvo, išskyrus vieną vyrą, sėdintį baro gale. Vos atsisėdus prie staliuko ir užsisakius alaus, mane ėmė slėgti keista nuojauta, jog šiąnakt mirsiu. Visgi, tas manęs negąsdino, man buvo visai vis vien.
Po kiek laiko, man jau spėjus ištuštinti kokių trejetą bokalų alaus, prie mano staliuko priėjo vyriškis, sėdėjęs baro gale.
— Galiu prisėsti prie jūsų? — paklausė.
Nors tai man pasirodė keista, bet man buvo vienoda, aš per daug giliai buvau įklimpęs savo nevilty.
— Sunkus vakaras? — pasiteiravo nepažįstamasis. Turbūt pastebėjęs mano surūgusį veidą.
— Vienas iš daugelio tokių. — iškreipiau veidą liūdna šypsena.
— Suprantama. O kas konkrečiai šį vakarą padaro tokį?
Nors kai šis vyras paprašė leidimo prisėsti prie manęs, man buvo vienodai ar būsiu vienas, ar su kažkuo, tačiau visiškai neketinau su juo dalintis savo išgyvenimais. Jo drąsus klausimas mane supykdė.
— Pone, neįsižeiskite, bet aš jūsų visai nepažįstu, ir neturiu noro su jumis dalintis savo išgyvenimais. Gal persėskit kur kitur. — susinervinau.
— Atsiprašau, jei jus įžeidė mano tiesmukiškumas, tikrai nenorėjau, kad taip pasijustumėte. Aš tik pamačiau kiek prislėgtą žmogų tad norėjau su jumis pasikalbėti, atverti širdį, mat man irgi šiandien ne kokia diena. Bet jei trukdau, aš persėsiu.
— Palaukit, aš persigalvojau, galite pasilikti. — nepažįstamasis taip liūdnai ir, atrodė, nuoširdžiai, nusakė savo ketinimą, kad man pasidarė gaila jo ir kiek gėda, kad taip negražiai jį išvariau.
— Dėkui jums labai, — aš nusišypsojau, — tai visgi galiu paklausti? — neatlyžo.
— Klauskit. — sunkiai susitvardžiau tai pasakydamas, neparodydamas jokių priešiškumo ženklų.
Vyriškis užsidegė cigaretę ir išpūtęs tirštą dūmą tarė:
— Kodėl tu nieko nekeiti? Tu gali pakeisti dabartį, tikėk savimi, tu tik dediesi nelaimingu! Kodėl  negyveni laimingai, tu tai gali, tam turi viską, ko reikia. Aš žinau. Kodė!? — vyras pradėjo staugti.
— Ką?
Visiškai nieko nebesupratau. „Iš kur jis visa tai žino“
Vos spėjau savęs to paklausti, nepažįstamasis atsistojo ir šoko tiesiai į mane, jo rankos įsikabino man į kaklą, pradėjo mane smaugti, žvėriška jėga spaudė gerklę, pajutau, kaip kažkas trakštelėjo. Vos pradėjau šaukti ir tuomet...
Atsipeikėjau. Mano paties protas tyčiojasi iš manęs, piešia nesąmoningus paveikslus. „Tu gali pakeisti savo dabartį“. Būčiau galėjęs, dabar savo gyvenimo nevadinčiau mėšlo krūva. Kodėl? Kodėl vieni žmonės nėra apdovanoti talentu kurti, o kiti apsčiai jo turi? Kodėl aš nieko neturiu? Kodėl tokia nelygybė... Kažkas ten viršuje mėgsta tyčiotis iš mūsų, sukuria jį tam, kad paskui galėtų pasimėgauti individo kančia. Tikriausiai aš viena iš daugelio aukų, iš kurių dabar VISAGALIS žvengia. Dievo atjauta. Toks dalykas neegzistuoja, tai tik paiki žodžiai. Turi viską arba nieko. Tačiau  juokingiausia tai, kad kiekvienas žmogus turi tą troškimą gyventi laimėje, tačiau ne visiems tai įmanoma. Ši diena, ko gero, džiaugsmingiausia diena mano gyvenime...

Tuomet, greičiausiai, jis ir susibedė sau peilį į gerklę.

Esu girdėjęs, jog kažkurie žmonės yra radikaliai pakeitę savo gyvenimus, iš pačių nelaimingiausių ir labiausiai prislėgtų, jie tapo patys laimingiausi ir laisviausi. Jiems buvo suteikta dovana, keistis. Bet kodėl kūrėjas JAM to nesuteikė? O gal visgi suteikė?