Ūkininko žmona

Meilė- stebuklingas jausmas, aplankantis žmogų netikėtai. Ji tarsi vėjo gūsis, švelniai pašiaušiantis plaukus ir sujaukiantis protą. Ir nesvarbu, ar tau 10 ar 60, užkabinusi ji tavęs taip paprastai nepaleidžia.
Skambutis į duris. Praveriu, už jų du nepažįstami žmonės: strazdanotas vaikėzas ir toks pat strazdanotas vyriškis, aišku, be prisistatymo, kad šeimyninis duetas.
- Laba diena, - mandagiai sveikinasi nepažįstamasis. – Aš  Mindaugas Ropė, čia mano sūnus Karolis. Jis nori jums kai ką pasakyti, - baksteli alkūne sūnui į šoną. Šis kosteli ir nuleidęs galvą bando išspausti kažkokius garsus.
- Kalbėk aiškiai ir garsiai, - griežtai reikalauja tėtušis. Aš tik mirksiu, negalėdama suprasti, kas čia vyksta.
- Atsiprašau, jūs tikriausiai sumaišėte adresą, - šypteliu.
- Ne, nesumaišėme, - rimtai atsako Mindaugas Ropė. – Aš patikslinau. Tai čia. O jūs esate Austėjos mama.
- Taip, - konstatuoju faktą. - Bet Austėjos nėra, ji muzikos mokykloje.
- Gaila, - tęsia rimtasis tėtušis. - Bet mums reikalinga jūs, ponia.
- Nesuprantu, tai gal užeikite, čia tarpdury nepatogu, - kviečiu į vidų.
- Ačiū, pone, mes trumpam. Jis tik kai ką pasakys ir mes važiuosime.
- Klausau. Ką tu, Karoli, nori man pasakyti.
- Aš... aš... aš atsiprašau, kad taip pasakiau, - kažkaip sugeba ištęsti tokį trumpą sakinį ir vėl nuleidžia galvą.
- Nesuprantu, ką tu pasakei? - stebiuosi.
- Bet ji man labai graži, nu tokia graži... kad aš myliu ją, - veidu rieda didelė vieniša ašara.
- Džiaugiuosi, kad myli, tik nesuprantu, kuo čia aš dėta? - nustembu.
- Gerai. Eik į mašiną, - įsako tėvas sūnui, tada atsisuka į mane ir priduria. - Gerb. ponia, atsiprašau už nepatogumus ir negražų sūnaus elgesį, daugiau tai nepasikartos. Viso gero. - apsisuka ir lyg vijurkas nuskuodžia laiptais.
Žiūriu nieko negalėdama suprasti. Keistuoliai, atvažiavo, atsiprašė, tik neaišku, už ką ir kodėl.
Uždarau duris ir pėdinu į svetainę. Palaiminta ramybė, kuri šiuos namus aplanko  retai. Įsirangau fotelyje ir, kol vyras nemato, pasineriu į meilės romaną.
- Mamyte, aš namie, - skardus dukters balsas nutraukia mano keliones po jausmų pasaulį. – Pavargau, džiaugiuosi, kad paskutiniai metai, neištverčiau daugiau tų kanklių.
Skubu į virtuvę, nes jeigu nepažiūrėsi, tai nuolatinė dieta tęsis amžinai. Likę vien kaulai ir skura, bet vis tiek,, laikysiuos dietos, skaičiuosiu kalorijas, derinsiu maistą ir visus išvarysiu iš proto“.
- Vieną samtelį, tik vieną mažytį samtelį, ne, ne, grietinės nereikia, bulvių taip pat nereikia, duonos irgi, - šaukštu maišydama sriubą ir atidžiai stebėdama bene pamatys plaukiojančias kolorijas, aiškina dukra.
- Tai tu vandens įsipilk, bus tas pats, kodėl aš dar vargstu, burokus pjaustau, įdėsiu taip į vandenį, nudažys raudonai ir galėsi srėbti, - bumbu supykusi.
- Mama, nesikabinėk, aš pavargusi.
- Tiesa, tau linkėjimai nuo Karolio.
- Karolio? Kaimyno? Grįžo iš Norvegijos?
- Ne, Ne tas Karolis.
- O koks? Daugiau Karolių nepažįstu.
- Nuo Karolio Ropės.
- Kokio Ropės? Nepažįstu tokio, mama, ką tu čia įsigalvoji?
- Karolis Ropė buvo atėjęs su tėčiu ir manęs atsiprašė, tik nesupratau, už ką ir kodėl.
- Mama, tu kažką maišai. Gal jie suklydo, ne čia pataikė?
- Sakė, kad čia, nes jiems reikėjo Austėjos mamos.
- Juokinga? Na ir ką? Atsiprašė? Ir kas tada?
- Taip, atsiprašė ir išėjo. Bet vis tiek nieko nesupratau.
- Aš irgi nieko nesuprantu, - dukra baigė makaluoti sriubą, tada padėkojusi už skanius pietus įsmuko į savo kambarį. Deja, tuo ta keista istorija nesibaigė. Maždaug po savaitės – audringas istorijos tęsinys. Kad  kažkas įvyko,  jau supratau prie namų vartų. Mano gražuolytė tiesiog skriejo gatve: veidas perkreiptas iš pykčio, akys žaižaruoja, žandai raudoni, plaukai pasišiaušę – tikra raganiūkštė.
- Idiotas, kvailys, - sviedė kuprinę ant stalo. - Debilas, mažvaikis nenormalus.
- Oho, kokiam kavalieriui skirti visi šie epitetai? - šypteliu žiūrėdama į savo septyniolikmetę.
- Kavalierius atsirado. Žioplys nesubrendėlis.
- Kas jis? - darosi visai smagu.
- Kas jis? – atsisuka į mane klausiamu žvilgsniu. - Kas jis? Tu manęs klausi? Karolis Ropė, mamyte. Taip, Karolis Ropė.
- Ai, tas mažas strazdanotas berniukas, kur čia stovėjo išsigandęs. Kodėl tu taip negražiai apie jį?
- Ką? Jis man tokią gėdą prieš visą mokyklą padarė.
- Nurimk, prašau. Papasakok, kas atsitiko.
- Supranti, tiems mažiams aktų salėje buvo renginys. Rinko šauniausią mokinį. Tai jis irgi, pasirodo, dalyvavo. Kas jį galėjo tokį pastatyti ant scenos? - dukra trinkteli kumščiu į stalą.
- Ramiau, mergyt, kas atsitiko.
- Taigi, klausia visų, kuo jūs norėtumėte  būti užaugę. Mažiai sako, kad bankininkais, verslininkais, o tas nebrendyla- ūkininku.
- Kodėl tu šaipaisi? Labai graži svajonė. Labai prasminga.
- Palauk, čia tik pradžia. Jo klausia, kur gyvensi, o šis atsako, kad pasistatys kaime tvartą, turės dvi karves, arklį, šunį ir žmoną. Salė vos neapalpo iš juoko.
- Nieko nematau juokingo. Mažo berniuko svajonės.
- Palauk, čia ne viskas. Tada vedėjas renginio jo klausia, tai  gal turi žmoną išsirinkęs. O tas atkerta, kad turi. Jo klausia, kas ji tokia. O tas  taip garsiai garsiai:,, Austėja iš 11A“.
Net nepajuntu, kaip pratrūkstu juoktis taip smagiai, smagiai, kaip seniai jau nebuvau juokusis.
- Mama, baik, man nejuokinga. Galvojau, kad iš gėdos numirsiu vietoje.
- Gerai, atsiprašau, na, pasakė,  kas čia tokio. Nieko baisaus neįvyko.
- Neįvyko? Tu nežinai paties svarbiausio. Jo klausia, kodėl tu nori, kad  tavo žmona būtų Austėja iš 11A, o tas  atsako:,, todėl, kad jos labai graži krūtinė“.
    Negaliu sulaikyti juoko. Kandžioju sau lūpas, bandau ranka prisidengti veidą, gaudau orą, bet tas nenaudėlis juokas skamba visu galingumu.
- Mama, kaip tu gali juoktis? Jis mane pažemino prieš visą mokyklą. Tu supranti tai?
- Jokio pažeminimo aš nematau. Jeigu turi gražią krūtinę, tai ir džiaukis tuo. Pasižiūrėk, kaip visos panos dėl to tiesiog kraustosi iš proto. Operacijas daro, visokius silikonus grūda. O tu čia virkauji.
- Mama, tu man visai nepadedi. Visi žvengia aplinkui, žinutes kvailas rašinėja. Galvoji, malonu?
- Nieko, vaikeli, nepadarysi. Pirmoji meilė – galingas jausmas.
- Aš prisiminiau tą kvailį, prieš kokias dvi savaites parduotuvėje jis man kažką sakė, kad esu graži, nesupratau ir nesigilinau, nuėjau ir tiek. Mačiau, kaip kažkoks vyras jį tampė už ausies.
- Tai ir buvo garsusis Mindaugas Ropė su savo griežtuoju tėveliu. Gaila berniuko, kaip dabar tėvas su juo pasielgs.
- Tu geriau manęs pasigailėk, kaip aš į mokyklą eisiu.
- Tu suaugusi, protinga panelė. Nueisi kaip nugalėtoja, kad visi žiūrėtų ir pavydėtų. O dabar, mieloji, man reikia paskambinti.
Dėkinga mokyklos sekretorei, kuri pasakė telefono numerį. Šįkart atsiprašiau aš- už tai, kad turiu dailią dukrą, kurios graži krūtinė, už tai, kad ji nenori būti ūkininko žmona, už tai, kad meilė kartais žeidžia aštriai bei skaudžiai. Ir nesvarbu, kiek tau: 10 ar 60.