Golgota (II)

Tos kolonos priekyje ėjo keturios merginos. Aš jas gerai pažinojau. Tai buvo pačių turtingiausiųjų žydų dukterys. Kryžkelėje, prieš mūsų namelį, stovėjo trys jauni vokiečiai, rūkė ir mėtė visokius užgaulius žodžius varomiesiems. Priėjo ir tos žydaitės ir vienas iš jų nesusilaikęs grybštelėjo kažkuriai už stačios krūties. Jaunoji žydė spjovė jam į veidą ir kažką pasakė.  Aš negalėjau girdėti jos žodžių. Užsimerkiau ir, kaip įprasta, laukiau šūvio, bet pokštelėjimo nesigirdėjo. Kai vėl pažvelgiau, sutrikusiais ir nusigandusiais veidais. visi trys vokiečiai ėjo šalin. "Ką tu, kankinė puikioji, pasakei, kad net budeliai buvo priversti pasitraukti ir nedrįso tau į akis žiūrėti? "
              Jau ima judėti laikina vokiečių stovykla. Į mūsų kiemą buvo įvažiavę keli jų gurguolės vežimai, o jų virtuvė buvo įvežta į daržą. Paliko ištrypti jauni batvinių daigeliai. Sako, kad jų į miestelį egzekucijai vykdyti buvo atvažiavusi visa divizija. Dalis apsistojo mūsų gatvėje, priešais mūsų namelį, kitoje gatvės pusėje esančiame Lei sode. Pasistatė palapines, o gurguoles sukišo po medžiais.  Reikia eiti į Miškę karvės melžti. Kad bent nepamatytų tas Paulis. Baisu buvo eiti ir vienai... Man rodėsi kad visa žemė yra aptekusi žydų krauju, priešmirtinių šauksmų sklidinas visas oras ir visur apie mus klaidžioja nukankintųjų vėlės...
                Jau vokiečiai baigė išsikraustyti iš mūsų kiemo, iš užkelės sodo. Erzėjo išvažiuodami lyg alkani šunys. Užsilipau ant aukšto. Girdžiu, lauke mama šnekasi su kažkuo. Girdžiu, kaip kažkoks žmogus prašo, kad duotų vandens jam nusiprausti. Kožnas žodis girdisi mano palėpėje. Tas vyras pailsusiu balsu, net dūsaudamas pasakoja motinai, kaip šį rytą šaudę paskutiniuosius, kaip negalėję prieiti prie vaikų, motinos juos suvariusios į vidurį, o pačios glaudžiai apstojusios ratu. Iššaudysi motinas, jos suvirs ant vaikų, kaip paskui juos beištampysi. Tekę daužyti motinas šautuvais, plėšti kūdikius iš jų rankų ir tik tada užmušinėti... Tas vyras pasakodamas kratėsi ir urzgė kaip tikras šuva... Panorau pamatyti tą budelį ir priėjau prie langelio pastogėje. Motina pylė vandenį į vonelę, kurioje mes šį bei tą plaudavom, o vakarais — kojas. Dabar čia plovėsi rankas tasai kruvinasis budelis, tarsi iš Erodo laikų atėjęs kūdikėlių žudytojas. Jo visi drabužiai buvo krauju apsitaškę, o ypač batai, kelnės ir rankovės... O juk aš jį pažinojau, ne kartą yra pas mus buvęs su tėvais. Jie iš Rem kaimo. Tėvai dideli ūkininkai, ir šitas šviesiaplaukis stambus vaikinas man net patikdavo, gana gražus jis buvo. O kas jis dabar po šių žudynių? Man buvo įdomiausia – kaip jis dabar begalės gyventi? Negi jis galės miegoti, valgyti ir mylėti merginą. Ir, ko gero, dar savus vaikus turėti?  Negi jame gyvena du žmonės, plaka dvi širdys? Vienas yra žudikas ir budelis, o kitas — normalus žmogus? Mačiau kai išpylė iš praustuvo raudoną vandenį tarp mano klombelės ir avietyno, o mama jam vėl pripylė švaraus. Sėmė čia pat iš šulinio ir vis pylė jam švarų vandenį, o jisai plovėsi kraują nuo drabužių, nuo batų. O paskui  šluostėsi rankšluosčiu galvą, dailią šviesiaplaukę galvą... galvą, kaip ir visų žmonių...
            Ne, man žiūrint į jį, viskas maišosi. Juk iš tikrųjų jis turi dėvėti raudonus budelio drabužius. Kodėl jis, kai nusiprausė, atrodo kaip visi kiti žmonės? Juk kas jo nepažins ir nežinos, ką jis yra padaręs, dar ir ranką jam paduos – pasisveikins, kaip su paprastu normaliu žmogumi.
                Praėjo daugiau kaip savaitė. Man sakyta nesijaudinti. Aš vos nepamišau. Aš vos nenumiriau. Dabar jau užmiegu ir be vaistų. Dabar jau nebegirdžiu šūvių ir mirštančiųjų šauksmų. Dabar aš vėl esu tikra medinė pliauska... Tas gerai. Šiandien, pirma diena, kai aš esu viena. Jie visi išėjo į Mickiškę, ten darbo begalės ir nebėra kam prie manęs budėti. Išeidami  man paliko daugybę darbų,  didumą jų jau padariau.
                  Dieve, ar tu esi kame nors? Jei būtum, neleistum tokių baisybių ant žemės, sutramdytum savo suvėrimą – žmogų. Kartais man atrodo, kad aš perskaičiau kažkokią knygą apie Rusijos revoliucijas. Kartais atrodo, kad tik susapnavau, klaikiausią sapną savo gyvenime.
                  To kruvinojo pirmadienio rytą vokiečiai išvažiavo toliau, o mieste pasiliko trys jų apsirgę arkliai. Jie atsivedė kitus, paimtus iš žydų ir išjojo. Sakė, kad vėliau atvažiuos mašina ir išsiveš susirgusius arklius. Tų arklių prižiūrėti pasiliko vienas vokietis, jau nebejaunas. Ant jo piršto mačiau vestuvinį žiedą, vadinasi, vedęs. Šiaip jau rodosi geras ir rimtas žmogus. Sėdėjo toks susikaupęs ir liūdnas... "O gal jame yra daugiau civilizuoto žmogaus nei vokiečio? "– galvojau. Vokiečiams išvažiavus, gatvėje vėl pasirodė eisena: po du išrikiuoti ėjo nudriskusiais rūbais, išbalusiais, liesais veidais, apžėlę barzdomis vyrai. Tuose sunykusiuose veiduose dar spindėjo akys ir rodė, kad jie dar gyvi žmonės, o ne lavonai. Ėjo tarsi paskutiniai driskiai, suglamžytais drabužiais, nešvarūs, o ėjo dar visai nepalaužti, akys žaibavo, lyg jie būtų turėję temperatūros. Kai kuriuos jų pažinau. Tai jie ne taip seniai vertė mane šokti per adventą ir net, kad niekur nebeišeičiau, buvo paslėpę paltuką. Jie dabar žvelgė į mane, stovinčią prie vartelių ir vienas net mirktelėjo man... "Taip, aš komunistas", – rodos, išgirdau tuos žodžius į juos žiūrėdama. Tai ir buvo kaliniai — komunistai. Jie nešėsi lopetas, o eisenos priešaky, lyg kokiai pajuokai ar pasididžiavimui,  Stalino ir Lenino portretus. Ėjo į žydkapius laidoti žydų lavonų. O žmonės tuoj ėmė šnekėti, kad kartu jie duobes išsikas ir sau  — atgal nebegrįš nė vienas...
                Į žydkapius ėmė eiti ir žmonės pasižiūrėti sušaudytųjų. Vieni ėjo susimąstę ir greitai grįžo, lyg nuo ko bėgdami, išsigandę. O kiti ėjo ir grįžo gyvai šnekėdami ir dalindamiesi įspūdžiais.  Netikėtai arklius prižiūrintis pasiūlė ir man nueiti. Jis palydėsiąs. Valandėlę stovėjau išsigandusi ir svarsčiau. Kaip tik praėjo būrelis moterų, grįžtančių iš kapinių, jos net juokėsi kažko. O gal ten ne taip baisu? Gal reikia pamatyti bent vieną dvidešimtojo amžiaus beginklių moterų ir vaikų "kovos" areną? O jų turbūt vokiečiai kiekviename užkariautos žemės kampelyje paliko nemažai. Vokietis stovėjo, žiūrėjosi į mane ir laukė. Vėl ėjo būrys žmonių, su jais patraukiau ir aš. Ėjome tuo pačiu Golgotos keliu, kuriuo prieš kelioliką valandų nuėjo keli šimtai žmonių. Mes sugrįšime, o jie jau negrįš niekados... Ant kelio, daug kur matėsi sukrešėjęs ir bedžiūstantis kraujas. Vokietis stengėsi, kad aš nematyčiau to kraujo ant kelio, kalbėjo man šį ir tą iš pašalinių įvykių, teiravosi, kas kur gyvena ir norėjo nukreipti mano mintis ir akis nuo to, ką mačiau aplinkui. Veltui vargo, aš mačiau kiekvieną kraujo lašą, girdėjau kiekvieną šaudyti varomų žmonių kančios atodūsį.
              Kapinyne buvo daug ginkluotų šaulių, o šiapus tvoros — žmonių. Man darėsi bloga...
            Žydų kapinės užėmė apie hektarą žemės. Pusė to ploto buvo apaugę medžiais ir krūmais, o iš miestelio pusės — tuščia aikštelė. To ploto vidurys buvo įdubęs. Rudenį ir pavasarį ten būdavo šlapia ir klampu. O vasarą, tarp žolių žydėdavo daugybė neužmirštuolių. Žydkapiai buvo aptverti medine tvora, o nuo miesto einantis keliukas rėmėsi į aukštus vartus. Jie buvo rakinami didele spyna. Šalia dar stovėjo mažas namelis. Bala žino, ką jie ten darydavo. Turbūt "košeravodavo" savo numirėlius. Žydai savo mirusiuosius laidoja be grabų, bet į kapines veždavo grabe. Dažniausiai tas juodas grabas būdavo įmestas į nešvarius ratus, su kuriais dar vakar, gal vežė mėšlą. Paskui tuos ratus eidavo verkdami mirusiojo giminės. Atsivežę į kapines, karstą įnešdavo į tą namelį ir iškeldavo iš jo numirėlį, vyniodavo jį į specialią drobulę ir tokį nunešdavo į duobę. Taip mums pasakojo nuo pat vaikystės, bet pačiai to matyti neteko. Kai laidodavo savo numirėlius, jie mus, vaikus, nuo savo kapų vydavo šalin. 
                    Bet tie kapai mums nebuvo jokia paslaptis ir nei spyna ant vartų, nei tvora mūsų nesulaikydavo. Viską buvau ten išlandžiojusi ir ne kartą. Bemaž prie kiekvieno kapo stovėjo akmeninė lenta su hebrajiškais rašmenimis. Kapų kauburėliai apžėlę žole, na, kartais būdavo ir nuravėti, ir gėlelė kokia augdavo. Kapai buvo tarp medžių, o aikštelė buvo tuščia.
                    Dabar toji aikštė iš tolo margavo raudonai, baltai ir dar visaip. Kai priėjau arčiau, pamačiau, kad joje guli išsivartę nužudytieji žmonės. Visas tas didelis plotas buvo net krūvomis apverstas lavonais. Ten, kur jie gulėjo, nesimatė net žolės, o tik kraujas ir kūnai. Sveikesnieji kūnai, ypač vyrų, buvo beveik nuogai nurengti. Nuauti batai, viršutinės kelnės ir net marškiniai. Moterims – suknelės, net kojinės ir kur geresni baltiniai.
                  O tie lavonai!.. O kaip jie buvo sudraskyti ir šiurpiausiose pozose sustingę... Moterys mažiau, bet vyrai... O Viešpatie! Ypač tie, kuriuos šaudė vėlai vakare, tamsoje. Sunku apsakyti... Aš mačiau be galvų ir su suplėšytomis galvomis kūnų, gabalais baltavo išsitaškę smegenys; išvirtusiais viduriais, įlaužtomis krūtinėmis lavonai gulėjo vienas ant kito. Prie kruvinų motinų rankų gulėjo maži suskaldytomis galvelėmis kūneliai, kiti prie peršautų motinų krūtinių, apiplūdusių kraujais, kruvinais piršteliais tarsi įsikibę i jas. Čia pat  suvirtusios jaunos merginos, išręžusios aukštas krūtines, konvulsingai sugniaužusios kumščius ir atmetusios galvas, o juodų plaukų garbanos "įšalusios" kraujo klane. Kitos apsikabinusios ir suvirtusios šalia vienos kitų ir atskirai sukniubusios ant žemės. 
                    Galiausiai pamačiau ir savo tris drauges, su kuriomis vos prieš kelias dienas kalbėjausi. Mano vaikystės draugė Bei gulėjo aukštielninka, net išsiręžusi, atmetusi savo šviesiaplaukę galvelę, o jaunoj krūtinėj vėpsojo juoda žaizda, net kraujas apie ją buvo pajuodavęs, tarsi suanglėjęs. Mažajai Reilei Me—lytei buvo pataikyta tiesiai į galvelę ir dabar matėsi vietoj galvos tik kruvina masė, net smegenys buvo išsitaškę ant žolės. Juditos visas liemuo buvo paplūdęs kraujuose ir abiem rankom ji buvo įsikibusi į savo vidurius. Rankelės net panertos į kraują, ligi riešų...  Bet koks nuostabiai gražus buvo jos veidelis; baltas baltas, burnelė truputėlį prasižiojusi, baltavo dantys... O didelės juodos akys taip ir sustingo su siaubo žvilgsniu. Aš nebegalėjau atplėšti savo akių nuo tų trijų... Rodos, dar tebegirdėjau drovų Bei balsą: "O kaip jūs mylite?.. " Ir Rei—lės linksmą balselį, kai džiaugdavosi mane sutikusi. Tik Judita tylėjo tada, bet užtat kalbėjo ji dabar: "Už ką? Už ką mums šitaip?.. "– rodos klausė tos juodos akys. Juk jos visos trys buvo linksmos mergaitės, draugiškos ir geros... Ar jos nusipelnė to, ką su jomis padarė?.. Aš norėjau prieiti prie jų, mintyse aš klūpojau ties jomis, delnu dengiau tas  siaubo išplėstas akis, dengiau, kad neberegėčiau to skundo jose, kad neužbertų jų žemėmis... Nes jau lėkė žemės iš pakalnėje kasamų duobių...  Vyrai, skeletiškai išdžiūvę, ligi pusiau išsirengę, kasė baisingai dideles duobes...
                  Visa tai aš mačiau per labai trumpą valandėlę, bet kaip giliai kiekvienas bruoželis įsispaudė mano atminty, smegenyse – giliausiai, neišdildomai niekados. O paskui viskas ėmė lietis į vieną daiktą... Didžiulį raudonais nasrais slibiną... Ėmė viskas artėti į mane ir traukti į savo nasrus... Aš jaučiau jo karštą alsavimą – kraujo kvapą...
                Atsipeikėjau begulinti lovoje, jau namuose. Jie sako, kad aš parėjau dar pati — vokiečio ir dar kito vyro prilaikoma, tik prieš namus galutinai susmukau ir vokietis glėby parnešęs mane. O aš nebeatmenu, kad būčiau ėjusi, nejutau kada mane nešė... Man nuo tos dienos visiškai sutriko nervai. Visą laiką girdėjau šūvius ir mirštančiųjų klyksmus... Naktimis pati rėkiau ir šokinėjau iš lovos... Aš lyg bėgau nuo tų sudraskytų lavonų, nuo kraujo klanuose sustingusių motinų ir kūdikių kūnelių, man rodėsi, kad jie tiesia į mane savo rankeles ir maldauja, kad atimčiau nuo krauju apsipylusių motinų krūtinių. Kiti nužudytieji žiūrėjo į mane savo stiklinėmis akimis... O juodos Juditos akys visą laiką buvo įsmigusios man į atmintį, niekur nė minutei nenukrypdamos... Juk tokias pat akis turėjo tas, kuris man brangesnis už pačią gyvybę. Baisiai rėkdama vis klausiau ir klausiau: 
                — Kur mano Valys?!.
                  Dabar viskas lyg ir praėjo. Buvo parvedę daktarą. Ne, ji ne gydytoja, o akušerė... Nuo per didelio nervų sukrėtimo buvo pasileidęs kraujas... 
                    Miestely buvo gydytojas, žydas, Jos. Ir jį nuvarė su visais. Ne, ne su visais. Jį laikė namuose ir saugojo. O kaipgi? – juk vis dar buvo sužeistų vokiečių, šaulių... Bet pirmadienio rytą ir jį paėmė. Pasakė, kad reikėsią nueiti į žydkapius, ten esąs sužeistas šaulys, ir jam reikią suteikti pagalbą. Ir jis išėjo. O kai nuėjo, kaip ir kitus — nušovė. 
                    Gydytojas su žmona buvo dar jauni, abudu gražūs, inteligentiški. Turėjo penkių metelių berniuką. Jo žmoną išvarė kartu su kitomis moterimis... Sako, prie žydkapių prašiusi lietuvių moterų ir maldavusi, kad kuri nors paimtų jos sūnelį ir augintų... Vargšelė, vargšelė... Ji nežinojo, kad tas buvo griežtai uždrausta. Ji to nežinojo ir maldavo pagalbos bent miestelio daktaro sūneliui... Juk jos vyras gelbėjo šimtus žmonių... 
                  Nuo tos dienos ne vienas mūsų mažo ramus miestelio gyventojas virto plėšiku: jau sekmadienio vakare, kai išvarė moteris, patys vokiečiai perėjo visus žydų namus, išvertė visas spintas, bufetus, stalčius ir stalčiukus. Ieškojo  aukso. Kitką —  rūbus, rakandus išmėtė pro langus ir liepė pasiimti mūsų žmonėms. Ir ėmė tada, kas tik ką begalėjo. Neapykanta ir pavydas, lengvas neuždirbto turto troškimas užvaldė visų protus.
                  Ir baisiausia tas, kad kai kurios mano draugės jau eina pasipuošusios žydaičių suknelėmis.  Giriasi, kiek indų, servizų ir visokio kitokio gero prisinešusios. Dėl to nejauku miestelyje dabar, jis tapo lyg užkeiktu kapu. Gatvėse mėtosi laiškai, fotografijos... Pilna sinagoga priversta visokių rūbų, patalų ir kitokios smulkmės. Stambesnieji baldai dar tebėra namuose — sako, būsiančios varžytinės... O ką darys su kitu turtu — dar nežinia.
              Ir iš viso niekas nežino kas ir kaip bebūs; tie kurie tapo partizanais, baisiausiai įsivaizdina, su bet kuo nesišneka, o jau kaip niekina tuos, kurie nors kiek buvo prisidėję prie raudonųjų...  Kažkurią dieną vėl buvo susišaudymas, per kurį žuvo jaunas partizanas. Šįryt jį palaidojo. Vakar naktį šaudėsi mūsų gatvėje, mažne ties mūsų namais. Nieko nebebaugina šūviai, tik bijojau, kad neuždegtų trobos. Suėmė vieną raudonarmietį,  o likusieji pasitraukė kažkaip tyliai, prislėgtai, lyg bijotų pažadinti užmigusį miestą. Be reikalo... Jis šimtams nužudytų žmonių jau nebeprisikels linksmam ir laimingam gyvenimui. Jie nebesugrįš į miestelio gatves ir tuščius namus. Juos duobėse baigia suėsti negesintos kalkės, juos amžiams prispaudė žemė... 
                  Dabar žmonės baisiai yra įsiutę vieni ant kitų – dešinieji ant kairiųjų, kairieji ant dešiniųjų ir kiek tik gali, be pasigailėjimo žudo vieni kitus. Tarsi patsai pragaras atėjo į žemę ir į kiekvieną žmogų įlindo velnias. Lietuviai patys "besitvarkydami" greitai išsižudys ligi vieno. Bet mums būtų paskutinis galas, jei čia sugrįžtų komunistai ir žydai.
                Vakar vakare išėjau parymoti prie vartelių ir akys nubėgo keliuku į žydlaukį. Privėžlino gatvės sargybinis. Pakvietė "padėti" patruliuoti. Vaikščiojom gatve ten ir atgal ir kalbėjomės. Jis man daug papasakojo.  Mažeikiuose žūsta ne šimtai, o tūkstančiai žmonių. Pavenčiuose yra iškastos jau ne duobės, o ištisi kanalai ir prie jų vis varo ir varo būrius žmonių ir čia pat sušaudo... Jau sušaudė apskrities žydus, o dabar eilė kaliniams — komunistams. Kiek tat žmonių, kiek tat kraujo, kiek tat kasdien stingstančių lavonų... Aš apie tai negaliu galvoti, tuoj vėl išgirstu šūvių salves ir mirštančiųjų klyksmus, vėl regiu sudarkytų lavonų krūvas ir kraujo klanus...
              Šiandien mama parnešė šūsnį laikraščių. Vokiečiai pergalingai žygiuoja vis pirmyn ir tik pirmyn. Rusai traukiasi. Ne, ne traukiasi, o bėga ir bėgdami žūsta neapsakomais skaičiais ir būriais patenka į nelaisvę. Taip pat rašo apie nežmonišką "politrukų" elgesį su kareiviais. Jie žiauriausiais būdais verčia kovoti alkanus ir pervargusius sovietų kareivius. Skaitau: "Didžioji nenugalimojo vokiečių armija, mūsų išgelbėtoja, mūsų geradarė... " Bet ar ne taip pat sakė atėję rusai?.. Ar ne ta pačia mano gimtąja kalba jie buvo vadinami "galingaisiais, nenugalimaisiais išgelbėtojais iš smetoniškojo jungo? " Tai kurie čia tie tikrai galingieji ir gerieji? Ir iš ko jie visi mus vis "išvaduoja? " Ir svetimi mums tiek anie, tiek šitie. Vieni rusai, kiti vokiečiai . Ne lietuviai, ne lietuviai vis tiek... Gimtoji šalele, iš vienų tironų perėjai kitiems... Anie tavimi pasinaudojo, plėšė tavo turtus, plėšė kiek tik norėjo ir ką tik galėjo, o šitie patręšė tave žmonių lavonais... 
                Žolinė šiandien. Mano labai mylima šventė. Buvau bažnyčioje su gėlelių puokštele... Štai aš jau dvidešimtmetė. Nejaugi? Pradėjau tą dvidešimtmetį  linksmutė, laiminga, be rūpestėlių, nesitikėdama vargų ir nelaimių. Aš jų net įsivaizduoti negalėjau... Prieš akis mačiau nuostabų pasaulį, pilną begalinių džiaugsmų, šėlimų, aukščiausios laimės – tik nemačiau nepasisekimų, nusivylimų ir pragariškų širdies skausmų... O baigiau jį su sudraskyta širdimi, palūžusia siela ir jau ant visados sugniuždytomis ateities viltimis. Ką tik parėjau iš Melv miško, buvome kelios merginos – grybauti. Grybų nebuvo, bet užėjau didelį avietyną, o ten dar buvo uogų. Visai persirpusios, vos laikosi, bet tokios saldžios, tokios skanios, kad saujomis jas rijau ir sukau nosį nuo atskrendančio vėjo dvelksmo, kuris nešė labai šleikštų kvapą. Kas čia gali taip dvokti? – galvojau ir pamažu, rinkdama uogas, ėjau į tą pusę. Kvapas pasidarė visai nebepakenčiamas, nė uogų nebenorėjau... Ir staiga pakyla spiečius musių, tokių bjaurių, didelių, juodų. O kai praskleidusi krūmus pažiūrėjau iš kur jos čia – radau žmogaus lavoną. Žmogus gulėjo kniūbsčias, rankomis susiėmęs už pilvo... jo ruda sermėga pasirodė man pažįstama. Bet negalėjau prisiminti ant kieno nugaros ją mačiau. Pašaukiau mergaites, o tos, lyg beprotės, vos pamačiusios šoko rėkdamos bėgti. Likus vienai  su tuo nelaiminguoju, nejauku ir man pasidarė, bet bėgti nebuvo ko – negi ką padarys šitas lavonas? Tyliai kalbėdama "Amžiną atilsį", ėjau per mišką. Grįžusios merginos pasakė partizanams ir tie nuėję palaidojo jį. O paskui sakė, kad ten buvęs vienas iš miestelio žydų. Tai štai kur mačiau jo rudą sermėgą. Juk aš jį gerai pažinojau. Sakė, kad sužeistas naktį jis pabėgęs iš žydkapių, o pavargęs ir nukraujavęs, avietynėly ir pasimirė. Bet kaip jis begalėjo taip toli nueiti? 
            Šventiniai atlaidai pas mus rugpjūčio šešioliktą. Diena pasitaikė kaip reta graži, šilta, saulėta. Jau iš pat ryto pradėjo žmonės važiuoti į miestelį ir kapines — visais keliais, be pertrūkio, išsidabinę, išsipuošę...  Suvažiavo daug ir mūsų giminių, vos į kiemą betilpo vežimai. Atvažiavo visi dėdės ir dėdienės, ir visi atsivežė po kelis ir net po keliolika vaikų.
                Visi ėjome į kapines. Oi, kiek svieto buvo. Per procesiją, apie kapinių koplyčią ėjo keliais, paskui baldakimą. Tiek svieto kapinėse vos besutilpo. Ėjo verkdami ir raudodami: ėjo motinos sudėjusios rankas su rožančiais jose, o ašaros upeliais bėgo jų skausmo pilnais veidais; ėjo senesni ir visai jauni vyrai, nužemintai nuleidę galvas, rūstūs ir rimti; ėjo jaunimas, jaunos mergaitės verkė nieko nebesivaržydamos... Viešpatie, o aš. Juk jie visi meldėsi ne už save, o už savo artimuosius, žuvusius, dingusius be žinios ar kalėjimuose kenčiančius. Kodėl aš nesulenkiau savo kelių prieš Tave, Viešpatie Dieve? Kodėl nenulenkiau išdidžios galvos? Praėjo pro šalį po baldakimu kunigas, laikydamas rankose Monstranciją. Saulė tvieskė į auksą, o vidury baltavo vaiski Ostija... Mano akys prilipo prie Jos ir pajutau, kad skruostais bėga ašaros. "Už ką, Jėzau Kristau, už ką? Atsakyk Tu man, Visagali, Visažini. " Nebesiklausiau nė pamokslo, skubėjau namo, o paskui į Mickiškę karvės melžti. Praeidama pro Dašo koplytėlę stabtelėjau ir vėl pamačiau kalaviju pervertą Motinos širdį... Ji priekaištingai žiūrėjo į mane, lyg klausdama: – "O man už ką buvo ši kančia? Už ką ji buvo mano Sūnui? Ar Aš mažiau kentėjau už tave? " Ir susmukau ant akmens, kojas man pakirto ta beviltiška kančia. "Bet už ką tai Motina Sopulingoji? Tau ir man, ir milijonams prieš mane ir po manęs? Kodėl žemėje tiek nelaimių? Kodėl tiek neapykantos žmogaus žmogui? Meilės duok mums, o Dangau. Visas žvaigždes paversk meilės strėlėmis ir tegul jos krenta į žemę, į žmonių širdis, " – raudojau kaip niekad nebuvau raudojusi. Man rodėsi, kad su manim rauda ir medinė Atpirkėjo Motina su savo sūnumi ant kelių, kad rauda ir žolės, ir jų žiedai. Raudojo ir krūpčiojo net akmuo po mano keliais... 
          Šį vakarą buvau vokiečių kalbos kursuose. Keista... Pernai tokiu laiku "kaliau" rusų, o dabar jau reikia mokintis vokiečių kalbos. Gerai, kad turiu, amžinatilsį, žydaitės Bei paliktą gramatiką. Tartum būtų žinojusi kas atsitiks... Kartais grįžta prisiminimas, su baisia jėga trenkia rodos, į visus nervus, vėl išvystu vietoj raidžių išblyškusį jos veidelį ir kruviną žaizdą... Mieloji mergaite, ar tu nujautei, kai mokinai mane iš šios knygos, kas tavęs laukia vos po kelių savaičių? Koks aklas likimas... Ir už ką, už ką? Juk buvo tokia pat mergaitė  kaip ir aš, kaip ir visos, buvo gera, maloni ir draugiška visada. Ne, aš negaliu dar ir dabar ramiai galvoti  apie šios vasaros terorą, pati širdis ima drebėti  –  šitiek žmonių nužudyta, šitiek kraujo pralieta...