Kaimynai

Butas 36
Gyvena dviese. Abu rūko, bet niekada drauge. Vyras visada atsiremia į balkono turėklą ir žiūri į kiemą. Jį matau gerokai dažniau, arba abu pasirenkam panašų momentą „išėjimui“.  Moteris į turėklą atsiremia nugara. Šiandien jai bebaigiant rūkyt, prisijungė ir vyras. Abu užėmė savo pamėgtas pozicijas, netardami viens kitam nė žodžio. Net nesusižvalgydami. Natūraliai, lyg toliau būtų vieni, tęsė savo ritualą. Gal ir gerai, man regis, rūkant nereikia kalbėtis. Čia beveik kaip nutilti ir atsijungti nuo pokalbio ar to, kas vyksta aplinkui, kai suskamba tavo mėgstamiausia daina. Arba išjungti televizorių, kai pradedi skaityti knygą.
P. S. Rūkyti nesveika.

Butas 35
Kriminalas. Pirmoji pastebėjo Milda – kambaryje jau trečia diena neišjungiama šviesa, o toršeras keistai nuvirtęs ant lovos. Viskas aišku – įvyko apiplėšimas, vagys nužudė savininką, apvertė aukštyn kojom visus namus ir dingo. Kaimynai, žinoma, nieko nepastebėjo, nes viskas įvyko gana tyliai, gyventojas nespėjo įsišūkauti, nužudytas peiliu, vagys veikė profesionaliai.
Nors ne. Bute gyveno senukas, toks senas ir niekam neįdomus, kad jokia gyva dvaselė jo šiam pasauly jau nepasigestų. Tačiau dar pakankamai pajėgus savimi pasirūpinti fiziškai, kad netrūnytų senelių namuose. Vieną vakarą jis jau ruošėsi skaityti savo mėgstamą laikraštį, bet staiga jį ištiko širdies infarktas. Griūdamas žemėn kabinosi už toršero, žinoma, nesėkmingai. Ir štai, guli ant sovietinio kilimo lavonas, jau trečia diena, ir kaimynai kažką pastebės tik tada, kai pasklis nemalonus kvapas, arba bus renkami mokesčiai už laiptinės valymą. Gali užtrukti ir mėnesį.
Kai nieko neįvyko ketvirtą dieną, Tomas pasiūlė kviesti policiją. Aš pasiūliau pirma patikrinti patiems, kodėl visas smagumas turi tekti policijai.
Deja, penktą dieną bute buvo pastebėta judanti gyvastis, ir mūsų ketinimų teko atsisakyti.
P. S. Kokie mums vis dėlto įdomūs kitų gyvenimai.