Žengei tu su manim, dangau
Ir ranką padavei.
Atsirėmiau, kai būdavo sunku,
Kai ilgesingai laukdavau.
Nekaltinai ir netarei „kodėl? „
Tik širdį apipylei šiluma.
Tad akys ašarom pasruvo vėl
Kad negalėjau apkabint tavęs.
„Nepyk“ aš tardavau,
Tyla-iš lūpų tavo nieko neišgirsi.
Gal ir gerai, nereikia žodžių man.
Svarbu žinau-tu visad pasiliksi.