Rašyk
Eilės (78164)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Viešpatie Aukščiausiasis! Atleisk man mano paklydimus ir nuodėmes, kaip ir aš atleidžiu savo kaltininkams (kad juos kur velniai!), idant galėčiau žengti erškėčiuotu išganymo keliu Tavęsp… Ne – Tavosp… Ne, ir vėl ne taip. Taulink… Ne, velniai griebtų! Sušikta ta anglų gramatika ir visas kraštas sušiktas! Žodžiu, taip – atleisk man, Viešpatie, ir daugiau vienas kitam neįkyrėkim.

All right. Pasimeldus galima ir burnelę išmesti. Fu... Kokį aš myžalą geriu... Nieko nepadarysi – tokios tautinės tradicijos. Na, užteks – vienai dienai pusantro litro viskio, ko gero, turėtų pakakti.

Tik nepamanykit, kad aš kiekvieną mielą dienelę tiek išlaku! Toli gražu... Tiesa, paskutinė savaitė nesiskato. Bet tai – išimtis (nors ir gana dažna).

Na, verčiau pradėsiu iš pradžių. Pradžioje buvo... cha, cha... taip – pradžioje buvo žodis. Tiksliau, taip – kažkas pasibeldė į mano klebonijos, kurioje kunigauju, duris.

-Įeikite, - tariau.

Lėtai prasivėrė durys, bet atvykėlio nesimatė – tik purvinos skrybėlės brylius pravertam tarpdury. Aš jau prasižiojau, pasiruošęs atsakyti “per amžius” į pasveikinimą, bet taip ir neištariau sakralinės frazės, nes išgirdau žodį:

-Šūdas.

Žinoma, nustėrau. Ką atsakyti į tokį pasveikinimą, neturėjau supratimo.

Vidun palengva įgriuvo apšiurusi žmogysta pilku lietpalčiu ir pilka skrybėle. Veido neįžvelgiau – jį dengė skrybėlės šešėlis.

-Kuo galiu... tarnauti? - atsigavęs apklausia.
-Šūdas, - dar kartą pakartojo nepažįstamasis.

“Gal tai koks užsienietis? ”- pagalvojau, -“tik pradėjo mokytis anglų kalbos, ir jo žodynas, ko gero, dar gana menkas”. Bet jis kuo gryniausia anglų kalba tęsė toliau:
-Atleisk, dvasiškas tėve, aš ne tau taikau. Tiesiog nuotaika nekokia.

“Žinoma, - spėjau pagalvoti, - kai nuotaika sušikta, pas ką gi daugiau eisi, jei ne pas kunigą? ”

-Bet ne išpažinties atėjau, - nuramino atvykėlis, - tiesiog norėjau pažiūrėti, kaip gi atrodo toji Šv. Dajanos bažnyčia.

-Prašau... žiūrėkite, - kilniai pasiūliau.

-Ką čia šūdą žiūrėti. Aš, tiksliau, norėjau pamatyti tą idiotą, kuris kunigauja Šv. Dajanos bažnyčioje.

Ir vėl – pauzė... Jai pasibaigus, tariau nepalaužto žmogaus balsu:
-Ką gi... Jūs pamatėte tą idiotą. O dabar prašau apleisti Dievo namus.

Bet įžūlusis atvykėlis tik nusijuokė, priėjo prie manęs ir trinktelėjo draugiškai per petį:
-Baik maivytis! Kokie čia namai!? Jei bažnyčia – Dievo namai, tai klebonija – Dievo tvartas.
-Jūsų įžūlumui nėra ribų! - sušukau, keldamasis nuo grindų, - jus nubaus Aukščiausiasis, liepsnosit pragaro liepsnose!
-Na, na, na – tik nereikia mūsų gąsdinti pragaro liepsnomis. Kad tu žinotum, ką aš savo laiku išdarinėdavau Securitate rūmuose... Tpfu... Per daug išsiplepėjau.

Aš daugiau nieko nebesakiau, tik kantriai nešiau Dievo kryžių, tuo pačiu sėdėdamas ant kėdės.

-Gerai, - tęsė toliau tas iškrypėlis, pildamasis mano viskį į mano stikliuką, - tu, vaikine, per daug nesijaudink – viskas O. K. Nerūpi man tavo visi teologiniai reikalai, nesiruošiu aš ginčytis, iš kelių asmenų susideda Dievas, ir visa kita... Tiesiog perskaičiau vakar laikraštyje, kad čia atidaryta nauja bažnyčia – ir būtent – Šv. Dajanos. Kad aš kur vietoj prasmegčiau! - tariau pats sau. To betrūko, kad mano mylimiausios uošvienės gimtajame mieste atidarytų tos kekšės bažnyčią!
-Klausykit... - vėl netekęs kantrybės, bandžiau jį pertraukti.
-Liaukis, vaikine, - vėl makteldamas mano viskį, tarė atvykėlis, - aš prieš tave asmeniškai neturiu nieko. Tik štai kas – ar tu gerai pažįsti tą Dajaną?
-Šviesaus atminimo Šventąją Dajaną, Jungtinės Folklendų ir Pietryčių Airijos karalystės princesę, nepilnaverčių šeimų vaikų, išminuotojų, fotografų ir jūrų pėstininkų globėją, aš, be abejo, gerai žinau – to reikalauja mano pareiga – kaip Šv. Dajanos parapijos kunigo, kaip Jungtinės Karalystės patrioto, kaip pasaulio piliečio ir galų gale kaip...
-Kaip ko? - paklausė pabaisa.
-Kaip... kaip... - aš tiesiog negalėjau kalbėti. Ašaros tvelkėsi man akyse, širdį suspaudė begalinė melancholija ir prisiminimai apie vaikystę, bet aš galų gale susitvardžiau ir ištariaus:
-Kaip... pedofilo tėvo sūnaus.
-O... - čia net šlykštusis atvykėlis nebeturėjo, ką besakyti. Jis tik nusispjovė ant grindų ir ištarė:
-Ve-e...

Bet, išlenkęs antrą mano viskio stikliuką, vistiktai sugebėjo vėl mane supykdyti:
-Ačiū Dievui, kad nors tu vaikų neturi.

Ir vėl išmaukė jau trečią stikliuką! Nesusilaikęs krenkštelėjau.
-A, ir tu nori gurkštelėti? Ko nesakai? Jauskis kaip namie, - ir, įpylęs trečdalį stikliuko, pastūmė man.
-Ačiū, - atsakiau, - aš negeriu... su piktžodžiautojais.
-Na ir gerai – man daugiau liks. Žodžiu, taip – matau, kad tu nė velnio nežinai apie Dajaną. O privalėtum. Kas jau kas, o tu tai tikrai privalai. Trumpiau tariant – še tau mano dienoraštį. Čia visa teisybė, - ir jis, išsitraukęs iš kišenės suglamžytą ir purviną sąsiuvinį, mestelėjo jį ant stalo, - o dabar – prisistatysiu.
-Man bus labai malonu, - atsakiau.
-Esu Džonas Pižonas, bet tai netikra mano pavardė. Tik vardas tikras, bet iš tikrųjų jis – ne toks. Esu atsargos karininkas. Policijos atsargos karininkas. Slaptosios policijos atsargos karininkas. Vienos iš Europos valstybių slaptosios policijos atsargos karininkas.
-Rumunijos? - paklausiau.
-Rumunijos? Kodėl Rumunijos?
-Juk pats minėjote, kad dirbote Securitate.
-Securitate? Argi? Ach, tikrai! Bet tai buvo seniai, ir smulkmena. Aš esu dirbęs ir Lenkijos saugume, ir Švedijos, ir sovietų KGB, ir Mosade... Na, o paskutinė darbovietė – prancūzų slaptojoje policijoje.
-Bet... kaip... kaip tai galima?
-Negi nieko negirdėjai apie karininkų rotaciją? Mes kas tris metus turime pakeisti savo darbovietę. Negalima užsisėdėti vienoje vietoje.

Nebesiginčijau su juo. Ko gero, teisingai elgiausi. O jis tęsė toliau:

-Būtent aš tyriau Dajanos bylą. Na, nevadovavau, žinoma, bylai, buvau tik... žodžiu, buvau tas, kuris daugiausiai viską žino, irk kurio pavardė niekur niekada jokiame laikraštyje... che, che... Aišku? Žinoma, aišku. Ir aš čia viską surašiau. Beveik viską. Aišku? Tu, galbūt, norėtum paklausti, kodėl aš tau patikiu tokią slaptą informaciją? Kad nesivargintum, dildydamas savo liežuvį, atsakau – pirma, tai neoficialus dokumentas, antra – kaip jau minėjau, Šv. Dajanos bažnyčis kunigas privalo žinoti apie savo patronę, trečia – be galo norisi pasidalinti su kuo nors savo atsiminimais, ketvirta – tegu pasaulis sužino teisybę!, penkta – tavim vis tiek niekas nepatikės, kad ir kam beišplepėtum, ir galų gale šešta – kad tu žinotum, kaip malonu prispjauti kam nors į sielą!

Sulig šiais žodžiais jis pakilo, tuo pačiu čiupdamas mano viskio butelį ir – išėjo... Net neatsisveikinęs. Tik tarpdury atsisuko, pažvelgė į mane pergalingu žvilgsniu ir... garsiai nusiraugėjo. Daugiau aš jo nebemačiau ir tikiuosi, nebepamatysiu.

Dar ilgai apdujęs (ne nuo viskio, be abejo) sėdėjau ir žiūrėjau į tą purviną visom prasmėm sąsiuvinį. Pirma mintis buvo – sudeginti neskaičius. Aš net užsikūriau židinį ir jau ruošiausi švystelėti tą šlykštynę ugnin, bet... bet galų gale juk visi esame tiktai žmonės. Tad atsisėdau patogiai priešais židinį, šalimais pasistatęs – bala nematė! - dar vieną (paskutinį, deja) viskio butelį ir atverčiau pirmą dienoraščio puslapį...

-

Žano Pižano, Prancūzijos slaptosios policijos S-7 skyriaus inspektoriaus

D I E N O R A Š T I S

19... m. rugsėjo 2 d.

Šiandien nusprendžiau pradėti rašyti dienoraštį. Nors dar prieš savaitę tuo nebūčiau nieku gyvu patikėjęs. Bet šįryt gavau tokią bylą, kad iš susijaudinimo vos neapsimyžau. Kaip visi žino, užvakar kaip sykis mūsų miestelyje prisitrenkė Folklendų ir Pietryčių Airijos Jungtinės karalystės princesė Dajana. O kartu su ja – du asmens sargybiniai ir dar kažkoks žydas, nežinia kokiu būdu įsikombinavęs į princesės automobilį. Buvau įvykio vietoje. Princesės “Mersas” sulamdytas kaip konservų dėžutė, kraujo ir kitų smulkmenų – pakankamai, bet su saiku, o aplink – koks tuzinas paparacių, įvairiais rakursais fotografuojančių įvykio vietą. Iš karto daviau vienam į snukį, o po to paklausiau, iš kokio jis laikraščio. Nelaukdamas atsakymo, trenkiau nosin dar vienam, ir dar kitam... Kai atsibodo, pradėjau tardyti dar pusgyvį vairuotoją, bet jis tegalėjo atsakyti tik: ”hr-r-r... ”. Trenkęs ir jam į pažiaunę, įsakiau savo vyrukams iššaudyti visus paparacius. Tie taip ir padarė – tai įprastinė mūsų tarnybos procedūra. Tokie žmonės vis tiek neturi draugų ar giminių, kurie jais labai rūpintųsi, o jų redakcijoms išsiuntėm falsifikuotus laiškus, kuriuose tariami paparaciai praneša apie išėjimą į “geresnius laikraščius”. Sunaikinti juos buvo būtina – nes tokie žmonės paprastai labai trukdo tyrimui. Teko likviduoti ir keletą praeivių – kurie atsitiktinai vis tai matė. Na, bet tai smulkmena.
Tą vakarą kaip reikiant prisigėriau.
2003-11-29 21:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 19 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-29 00:05
Kukumberis
/////
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-27 09:04
P2
P2
ten turejo but nykshtis i virshu bet... :/
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-27 09:03
P2
P2
                          __
                          | | |
                          |  |
                          |  |__
                ___ /  |_|__|
                            |_|__|
                  __      _|_|__|
                      \__|_|___|


:}~
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-05 17:25
Gucė
aktualu, miela, sava, pazistama, ish gyvenimo, zodziu braukiu asara ir niuniuoju:... like a candle in the wind
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-03 18:45
Drizzlė Tyla Lu
pirma pastraipa nerealiai realiai juokinga... nuosirdziai, atlikai savo darba ;DDDD
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-02 16:50
Mėnulio vaikas
Iššaudyti:)))
o po to prisigerti:)))))))))))))))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-01 23:15
Weird Star
Chi chi, štai koks tas kunigėlio gyvenimas;))) Tik paparacių gaila... Labiausiai patiko pradžia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-30 12:45
Denisas Melnikas
Jo, duoti visiems į snukį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-29 23:26
agle
laukiu tesinio, nuostabu, galetu iseiti neprasta  knyga!taip ir toliau!siek tiek klaidu yra ir gramatiniu ir kalbos, bet cia istaisoma!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-11-29 21:43
INRI
Nerealu!!!
///// ir nė pagaliuku mažiau....
kažkas tokio...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą