Už savų sienų

Ramas kėblino per aukštą žolę. Aplinkui tvyrojo tirštas rūkas, tik protarpiais sušmėžuodavo medžių siluetai. Pilkas gobtuvas menkai teapsaugojo nuo stingdančio vėjo, šaltis smelkėsi į senus burtininko kaulus.
- Sukriošęs kvailys, – murmėjo sau po nosim. – Senas pirdžius.
Nuo atvykimo jau praėjo kelios valandos. Per visą tą laiką nesimatė nė ženklo gyvybės. Ramas stabtelėjo ir susikaupė. Nieko. Tas pats šaltis, rūkas ir slegiantis tuštumos jausmas. Tylą sudrumstė dar vienas burtininko keiksmažodis.
Šiame pasaulyje viskas buvo vienoda, niūru. Tarytum įšalę toje pačioje būsenoje - jokio judėjimo, jokio spalvingumo. Ramas prisiminė, kad jaunystėje matė paveikslą, kuriame nutapyta panaši panorama. Tai buvo vienas iš tų paveikslų, kurie įtraukia, užvaldo ir laiko savo gniaužtuose. Mintis užplūsdavo keista, niūri ir tamsi nuotaika. Vos galėdavai atplėšti akis.  Mokytojas sakydavo, kad kartais paveikslai vaizduoja kitus pasaulius… Viso labo graži pasaka per staigiai pavirto šalta realybe. 

***

Kraštovaizdis nė kiek nesikeitė. Kojos pavargo – visgi, amžius. Galima minutę atsipūsti ir patyrinėti vietinę florą. Kol kas ją atstovavo tik aukšta žolė ir kelių metrų atstumu vienas nuo kito augantys medžiai. Ramas priėjo prie artimiausio ir ranka perbraukė juodą žievę. Paviršius grubus, vietomis apsitraukęs pilkšvomis samanomis. Trūko gyvybės – nors menkiausio vabaliuko...
Ne visuose pasauliuose gamtos dėsniai vienodi. Dauguma panašūs - kurį laiką netgi buvo manoma, kad fizika universali. Bet pasitaikydavo ir keistų, groteskiškų, paklūstančių nesuvokiamoms jėgoms. Dabar Ramas gailėjosi, kad Keliautojo raštų neskaitė atidžiau.
Burtininkas, norėdamas patyrinėti medžio šakas, pakėlė galvą. Kelios žemai palinkusios nuo pilkų vaisių svorio. Ramas ištiesė ranką, nuskynė artimiausią ir ėmė apžiūrinėti. Minkštas, tamsia žieve… Kaži, valgomas? Alkis dar ne tiek graužė pilvą. Burtininkas atsivedėjo ir sviedė vaisių. Šis pradingo rūke.
- Nemėtykit vaisių, – netoliese pasigirdo šiek tiek dirbtinį atgarsį turintis balsas.
Ramas įsitempė ir sukluso, pasiruošęs kautis.
- Neketinu prieš jus naudoti jėgos, pone.
Rūke sušmėžavo žmogiškas siluetas. Burtininkas ėmė atsargiai artintis. Kas žingsnis figūra darėsi vis ryškesnė – žmogiška, bet ne žmogus. Būtybė nuo medžio skabė vaisius ir dėjo į didelį kelioninį maišą. Drabužių jis nevilkėjo, oda… Ant pilko metalinio paviršiaus kondensavosi vandens lašeliai. 
- Žemės vaikų ordino antrojo rato burtininkas Ramas Ovencijus Klaustras jūsų paslaugoms. – intonacija leido suprasti, kad tai viso labo formalumas.
- Mane vadina Tomu. Sveikas atvykęs.
Padaras net neatsigręžė į Ramą. Visas  jo dėmesys buvo sukoncentruotas į vaisių skynimą, tarytum tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje. Rūko tumulai vėlėsi apie metalines rankas. Aiškiai matėsi sąnarių varžtai.
- Kas tu esi?
Metalinė būtybė kone liūdnai pasuko galvą Ramo pusėn. Veido nebuvo, tik pusrutulis, kuriame žibėjo dvi raudonos akys. Kone groteskiškas vaizdas.
- Jeigu tik žinočiau… - akimirkai nutilo – techniškai, aš robotas. Mechaninė būtybė. Kūrinys.
Ramas pabandė mintyse surikiuoti visus klausimus. Jų buvo daug, ir jie skambėjo kvailai. Galbūt neverta gilintis į neesminius dalykus. 
- Kur artimiausias miestas?
- Miestai neegzistuoja.
Ramas susiraukė.
- Tokių niekada nebuvo ir negali būti. – paaiškino robotas.
- Tačiau tau žinoma sąvoka “miestas”?
- Ši, ir dar dauguma, neturinčių realaus pavidalo.
- Kur? Kur aš esu?
- Čia.
Nebūtų robotas… Logika.
- Kam skini vaisius?
- Valdovei.
Paskutinis vaisius galų gale pateko į maišą. Robotas persimetė jį per petį ir patraukė… Ramas negalėjo pasakyti, kokia kryptimi. Tiesiog nebuvo to jausmo, kaip kituose pasauliuose. Šaltis, ir daugiau nieko. Ką gi, beliko sekti robotą.
Tomo eisena buvo gana nerangi, neretai žygiuojant per įvairius nelygumus jam vos vos pavykdavo išlaikyti pusiausvyrą. Panašius sutvėrimus Ramas matė Galėjos kare. Nagingi Galėjos gyventojai gamindavo didelius įrenginius iš metalo ir medžio. Tie mechanizmai galėjo be pagalbos judėti ir iš išvaizdos priminė gyvūnus. Ramas pagavo save eilinį sykį mintimis nuklystant į jaunystės prisiminimus… Jaunystės, iššvaistytos beprasmiškame kare. Nebuvo laiko nei meilės nuotykiams, nei įprastiems jaunatviškiems kvailiojimams. Jis dėl to nesigraužė – neverta. Tačiau senatvė erzino lyg įkyri liga - kūnas nebeveikė taip, kaip turėtų, atmintis neretai apgaudavo.
Tomas, pastebėjęs, kad Ramas jį seka, sulėtino tempą.
- Norėtumėte, kad jus nuvesčiau pas Valdovę?
- Galbūt. Papasakok man apie šį kraštą.
Robotas nežymiai linktelėjo galva.
- Šis pasaulis neturi vardo, bent jau kiek žinau. Retkarčiais čia atsiranda viena kita būtybė, dažniausiai žmogus. Pastovūs gyventojai – tik aš, ir košmarai. Nei vienas iš žmonių neišgyvena ilgiau nei septyniasdešimt metų. Nežinau nei kaip jie čia atsiduria, nei kodėl. Pats “pasaulis” šiuo metu nedidelis – viso labo keli kvadratiniai kilometrai. Tas pat rūkas, medžiai ir žolė.
- Keli kvadratiniai kilometrai? Kas yra toliau jų?
- Nieko, – jeigu tik roboto balse gali būti intonacija, tai buvo gilus įsitikinimas. – niekas toliau neina, taigi ten nieko ir nėra.
Ramas pagreitino tempą, siekdamas bent kiek sušilti. Panašu, kad pokalbis ritasi į niekur. Laikas keisti temą.
- Kas per padaras yra košmaras?
- Mano jutikliai juos vargiai fiksuoja. Košmarai gyvena rūke ir retai kada pasirodo. Negaliu jų apibūdinti – tiesiog nėra duomenų. Tik žinau, kad jie žudo. Retkarčiais randu šaltus sveikų, jaunų žiurkių lavonus. Tik tiek.
- Įdomu…  Anksčiau pasaulis buvo kitoks?
- Viskas pamažu keičiasi. Jūs ateinat ir išeinat. Aš lieku.
Burtininkas nusistebėjo – robotas filosofuoja?..
- Iš tiesų. Pasauliai keičiasi. Tu čia seniai?
- Per ilgai. Gyvenu, ir nežinau kam. Nežinau nei kas mane sukūrė, nei kodėl. Ar aš turiu tikslą?
Rūko uždanga po truputį retėjo. Nors gal tai taip tik atrodo. Ramas atsiduso, galvodamas apie Tomo žodžius. Gryna logika, tiek teverta. Užstrigti ties neįkandamu klausimu.


* * *

Galų gale abu pasiekė kažką panašaus į laukymę. Jau kurį laiką ėjo tyloje – pokalbis su robotu vargino. Norint gauti reikiamą atsakymą, klausimą tekdavo suformuluoti tiksliai ir vienprasmiškai. Tomas šiek tiek sugebėjo interpretuoti metaforas ir “vaizdingą” kalbą, tačiau labai ribotai.
- Ar dar toli iki Valdovės rūmų?
- Mes jau čia.
Ramas pakėlė akis nuo žemės. Rūke po truputį ryškėjo pilies kontūrai. Juoda kaip naktis, ji nebuvo labai didelė. Mediniai su metaliniais apkaustais vartai užverti, sienose nedidelių langų formos - visi tamsūs. Į viršų kilo pora bokštų kūginiais stogais. Nesimatė vėliavų, ant parapetų jokio judėjimo. Nei vieno sargo…
- Košmarai nesiveržia vidun?
- Ne. Nuo pilies jie dėl nežinomos priežasties laikosi kiek atokiau.
Keliolika minučių jie taip žingsniavo. Bežiūrint į viename dideliame rūko šešėlyje paskendusią pilį Ramą vis labiau užvaldė slogi nuotaika. Nuotaika, kurią maitino tamsa, drėgna atmosfera, keista roboto melancholija. Nors jo dirbtinis veidas buvo ramus, judesiai ir kalba skleidė vos juntamą liūdesį. Lyg… Pasmerktasis, susitaikęs su galbūt žiauriu, galbūt vienišu ar beprasmišku likimu.
Tomas nėjo link pagrindinių vartų - surado nežymų takelį, vedantį link nedidelių durų pilies šone. Priėjus arčiau Ramas geriau įsižiūrėjo į sienas. Šios buvo iš juodo akmens, apaugusio samanomis. Prieblanda nesugebėjo paslėpti kelių įskilimų. 
Prisiartinus pilis ėmė tarytum slėgti. Apgaubė paslaptingas vienatvės jausmas, vidų persmelkė šaltis. Burtininkas nusipurtė, galbūt pasąmoningai tikėdamasis nusikratyti liūdnas mintis. Tomas metaliniais pirštais sugniaužė durų rankeną ir jas atvėrė.
Durys vedė į koridorių. Šiame dideliais tarpais degė į dėklus sienose įstatyti fakelai. Jie tesudarė šviesos oazes tirštoje tamsoje, per kurią Tomas ryžtingai brido. Matyt, vadovaudamasis ne vien regėjimu. Ramas stengėsi neatsilikti. Iš šio koridoriaus jie pateko į kitą, pakilo laiptais aukštyn. Visur, kiek tik pasiekė fakelų šviesa, kybojo nemaži voratinkliai, kaupėsi dulkių gumulai. Nepanašu, kad būtų valoma. Visos iki šiol burtininko lankytos pilys netgi apgulties metu būdavo pilnos tarnų, zujančių su skudurais, valančių, plaunančių, šveičiančių. Gi čia sienos ir lubos atrodė šimtmečiais nepaliestos.
Laiptai vedė į erdvią patalpą su didelėmis durimis. Joje nebuvo jokių pilims būdingų dekoracijų – nei skulptūrų, nei proginių šarvų, netgi nei vieno paveikslo. Tik beveik išblukęs, kadaise raudonas kilimas ir kampe stovintis masyvus, medinis stalas. Šalia jo gulėjo sulaužyta kėdė.
Tomas sustojo prie didžiųjų durų ir pažvelgė į Ramą.
- Dabar įeisime į valdovės menę.
- Ką nors turėčiau žinoti? Papročius, tradicijas, etiketo taisykles?
- Tiesiog elkitės pagarbiai. Stenkitės neprieštarauti jos nuomonei. Pasiruošęs?
Burtininkas nusipurtė savo apsiaustą ir ranka perbraukė žilus plaukus.
- Eime.
Robotas be didesnių pastangų pravėrė masyvias duris ir jie įžengė į sosto menę. Visa didžiulė salė, kaip ir likusi pilis, skendėjo prieblandoje. Nuo durų tolyn tesėsi išblukęs, kadaise raudonas kilimas. Jo gale spingsėjo šviesa – didžiulė žvakidė su aštuoniomis šakomis. Ant kiekvienos degė po žvakę. Ramo atžvilgiu kairėje žvakidės pusėje stovėjo puošnus sostas, kuriame gundančiai sukryžiavusi koją ant kojos sėdėjo moteriška figūra. Nedideliame krėsle žvakidės dešinėje išsidrėbęs vyriškis dideliu rudu apsiaustu ir neblizgančio metalo grandinine liemene. Salėje daugiau nebuvo nieko – nei raštininkų, nei tarnų, nei sargų. Tik nuošaliuose šešėliuose vis šmėstelėdavo vienas kitas mažas padarėlis. Žiurkės.
Ramas ruošėsi nusilenkti, kaip beveik visur reikalauja etiketo taisyklės, tačiau laiku susigriebė - Tomas net nestabtelėdamas patraukė sosto link. Tuščioje salėje roboto žingsnių aidas skambėjo labai nejaukiai, tačiau tarytum pritapo prie melancholiškos pilies atmosferos. Ramas, stengdamasis, kiek tik leido amžius, nesikūprinti, nužingsniavo paskui.  Kaip pridera burtininkui, išdidžiai iškėlęs galvą.
Valdovės žvilgsnis burtininko nepaliko nei akimirkai. Priartėjus Ramas ją, kiek tik leido mandagumas, nužvelgė atidžiau. Jaunystės grožis dar nespėjo apleisti jos balto veido. Ramaus ir atšiauraus, tarytum ji niekad nesišypsotų. Didelės pilkos akys nebuvo liūdnos – greičiau beviltiškos, niekinančios visa, ką mato. Apsirengusi ji  paprasta ilga juoda suknele, ant pečių krito tokie pat juodi plaukai. 
Kitoje žvakidės pusėje ant krėslo sėdintis vyriškis suraukęs antakius spoksojo į grindinį. Plačius raumeningus pečius dengiantis rudas apsiaustas akivaizdžiai buvo senas, grandininė liemenė nudėvėta. Į krėslo ranktūrį atremtas kalavijas aptrinta rankena. Ramo akys nebepajėgė įžiūrėti ant jos išgraviruoto herbo.
Burtininkas priklaupė ant dešinio kelio. Šmėkštelėjo mintis, kad “Jūsų šviesybe” skambėtų gana keistai…
- Valdove.
Moteris žavingai ir tuo pačiu  stingančiai šaltai nusijuokė.
- Stokis, burtininke. Neklūpok dulkėse, – balsas gundantis, sarkastiškas – Iš dulkių į dulkes. 
Ramas prieš savo valią šyptelėjo. Sugniaužė kumštį, burbtelėjo porą žodžių… Dešinėje rankoje pražydo skaisčiai raudona rožė. Ant žiedlapių jaukiai pūpsojo maži vandens lašeliai. Tobuliausia gėlė, kokią gali sukurti burtai. Akys ją gerte gėrė, nenorėdamos sugrįžti į salės tamsą.
- Nuostabi gėlė, deja grožiu nei iš tolo neprilygstanti jums, valdove.
Valdovė koketiškai sukikeno ir paėmė jai ištiestą rožę. Atsainiai ją kelias sekundes apžiūrinėjo, tada elegantiškai nutraukė nuo koto žiedą ir suspaudė kumštyje. Ant grindų pabiro raudoni žiedlapiai pajuodusiais kraštais.
- Bevertis daiktas. Laikui bėgant ji nuvystų, susiraukšlėtų ir taptų atgrasi. Nors kita vertus, ji iš pat pradžių buvo bevertė.
- Ji buvo graži.
Nuo jos šypsenos neapsaugotų ir šilčiausi kailiniai.
- Koks skirtumas?.. – atsakė Valdovė su linksma, žaisminga ir tuo pačiu žiauria intonacija.
Vyriškis užkimusiu balsu sukikeno. Ramas susitvardė nesuraukęs antakių ir atsikrenkštė - jeigu taip, teks eiti iš kart prie reikalo.
- Valdove, šiame pasaulyje aš atsidūriau per klaidą - neteisingai atlikau persikėlimo užkeikimą. Būčiau dėkingas, jeigu suteiktumėte informacijos apie artimiausio persikėlimo rakto buvimo vietą. Žinote, kas tai yra?
- Žinau. Deja, pone burtininke, šiame pasaulyje raktai neegzistuoja. Jūs čia įstrigęs amžiams. Tomas parodys jums, kur gyvensite.
Robotas, pokalbio metu tyliai stovėjęs šalia, tarytum atsibudo. Padėjo maišą šalia žvakidės ir dirbtiniu balsu sugaudė:
- Vaisiai, jūsų didenybe.
- Ačiū, Tomai. Palauk už durų.
Robotas apsisuko ir nužingsniavo atgal. Kurį laiką tvyrojo tyla. Ramas karštligiškai mąstė apie tai, ką išgirdo, ieškodamas už ko užsikabinti. Valdovė visą laiką šypsojosi.
- Tomas minėjo, kad toliau nei keli kilometrai nuo pilies niekas neegzistuoja…
- Tomas niekada nemeluoja. Jo ir paklausinėsite. Aš pavargusi, noriu miego. Su jumis pasikalbėsiu vėliau. Labanakt, pone burtininke.
- Ramas Ovencijus Klaustras.
- Kaip ten bebūtų. Patariu jums išsimiegoti. Čia miegas – pats geriausias užsiėmimas.
Staigus valdovės susidomėjimas rankos nagais aiškiai simbolizavo pokalbio pabaigą. Vyriškis šypsojosi. Ramas atsistojo ir susikūprinės, kaip pridera jo amžiaus žmogui, patraukė durų link, mąstydamas  apie kelių kvadratinių kilometrų pasaulėlį, kuris turi savo valdovę.

* * *

Tomas pasitiko Ramą už sosto menės durų ir nuvedė pilies koridoriais. Burtininkas ėjo lyg sapne. Šešėliuose žaidė praeities šmėklos. Kaip niekad ryškiai įsižiebė prisiminimai… Kokie jie tampa svarbūs, kai panašu, jog gyvenimas pasiekia pabaigą. Bent jau prasmingas gyvenimas. Ramas sugniaužė kumštį ir nusispjovė. Tokios mintys jam dar niekad nepadėjo - reikia gyventi dabartimi ir ieškoti išeities, stengtis, nepasiduoti.
Pilies išplanavimas buvo nesudėtingas, ir Ramas nesunkiai įsidėmėjo visus laiptus ir koridorius. Galų gale Tomas atidarė paprastas medines duris ir lyg liokajus mostelėjo ranką, kviesdamas užeiti.
- Šiame kambaryje jūs gyvensite. Meldžiu atleisti už netvarką, tačiau vienam sunku viską suspėti.
Ramas sumurmėjo padėką, pakabino ore nedidelį šviesos kamuoliuką ir įžengė į kambarį. Šis buvo gana didelis. Sienoje įmūrytas židinys su metaliniais papuošimais, priešais jį stovėjo kailiu aptrauktas krėslas ir staliukas. Priešingą kambario pusę užėmė didelė prašmatni lova su baldakimu. Viską dengė storas dulkių sluoksnis, oras silpnai atsidavė pelėsiais. Pilis iš išorės atrodė gana sena, tačiau nepaisant dulkių, neprižiūrimi daiktai vis dar neblogame stovyje.
- Jei leisite, per valandą jis bus paruoštas naudojimui, – suskardeno Tomo balsas už nugaros.
- Ne, ačiū, nebūtina. Aš gi burtininkas, nors ir senas, šį tą dar sugebu.
Ramas pasirėmė ant lazdos ir užsimerkė. Visi langai palengva atsidarė, dulkės pakilo į orą ir suplaukė į vieną gumulą, kuris išsklendė pro langą ir dingo tamsoje. Ant sienų staiga užsidegė visos žvakės, židinyje jaukiai supleškėjo ugnis. Ore kybojęs šviesos rutuliukas mirktelėjo ir užgeso. Viskas paskendo komfortabilioje tikros ugnies šviesoje. Burtininkas pasisuko į robotą ir šyptelėjo pavargusia šypsenėle.
- Labanakt.
- Įspūdingi sugebėjimai. Labanakt, pone burtininke.
Tomas apsisuko ir nužingsniavo. Ramas dramatiškai mostelėjo pirštu ir durys užsidarė.
  * * *

Ryto nebuvo, nes nebuvo saulės. Ta pati slogi prieblanda. Ramas pramerkė akis ir įsispoksojo į lovos uždangalą. Jokio reikalo skubėti. Visą savo gyvenimą jis skubėjo – burtininkai visada turi milijonus pareigų. O dabar nebėra nieko. Bent jau nepertraukiama tyla ganėtinai maloni.
Židinyje jaukiai spragsėjo šiek tiek “patobulinta” liepsna. Burtininkas jautė, kaip pro atvirus langus smelkėsi drėgmė ir gėrėsi į kailį, kuriuo aptraukti krėslai, į lovos drapiruotes, paklodes. Ramas nutraukė beverčius apmąstymus ir visą dėmesį suteikė į aplinkos suvokimą. Magiškos galios pagalba burtininkai ilgainiui patobulindavo savo jutimus. Jis galėjo ne tik matyti, girdėti, lytėti ir užuosti, bet ir “apčiupti” ryšius, kuriais rėmėsi gamta. Šios gijos viską sieja tarpusavyje, jungia ir kažkokiu nesuvokiamu būdu valdo materiją. Burtai – sugebėjimas jas keisti, pertvarkyti, kurti ir nutraukti. Įprastai šių gijų išsidėstymas gamtoje būna chaotiškas, daugiau mažiau atsitiktinis.
Tačiau šiame pasaulyje kažkas kitaip. Visos gijos, ryšiai turėjo centrą, ašį, apie kurią vijosi. Ramas akimirką susiraukė, stengdamasis atidžiau šią sistemą ištyrinėti. Nors ir mažas, pasaulis vis dėlto buvo per didelis, kad būtų galima mintyse sutalpinti visą sistemą. Vėlgi, galbūt čia amžius kaltas.
Burtininkas atsiduso, išsiropštė iš lovos ir apsivilko apsiaustą. Šiek tiek nemaloniai maudė nugarą – ne pro šalį pasivaikščioti, galbūt susirasti kažką valgomo. Bestudijuojant kovinius užkeikimus niekada neatsirado laiko išmokti materializuoti padorų maistą. Juk valdovė su kariu turėjo kažką valgyti – greičiausiai tuos juodus vaisius.
Ramas išėjo pro duris į koridorių ir patraukė į priešingą pusę, nei praeitą kartą atėjo su Tomu. Įmautuose ant sienų spragsėjo nauji fakelai. Robotas jau spėjo juos pakeisti. Vargšas turi šitiek darbo, tik vargu ar jam tai rūpi.
Laiptai koridoriaus gale vedė į viršų, aikštelę ant pilies stogo. Ramas giliai įkvėpė drėgno, tačiau gaivesnio nei priplėkusioje pilyje oro ir apsižvalgė. Kaip ir anksčiau, viskas skendėjo prieblandoje ir tirštame rūke. Iš visų pusių šmėžavo aukšti parapetai. Į vieną atsirėmusi rymojo stambi vyriška figūra.
- Kaip miegojote, burtininke Ramai? – kimus balsas gana nejaukiai nutraukė tylą.
Ramas lėtu žingsniu priėjo prie vyriškio. Šis žvelgė į rūką ir ranka glostė prie diržo prisegto kalavijo rankeną.
- Kas jūs toks būsite?
- Derėjas, – vyras savo vardą tarė lyg keiksmažodį – suknistas ponas niekas.
Pro tarpus tarp parapetų matėsi rūke paskendusi žemė su medžių siluetais. Protarpiais šen bei ten šmėstelėdavo mėlynas taškelis... Ramas ore uždegė nedidelė liepsną. Kūną ėmė glostyti šiluma.
- Šioje skylėje be pilies tikrai daugiau nieko nėra?
Derėjas atsainiai papurtė galvą.
- Ne. Tik medžiai, košmarai, rūkas ir Tomas.
- Kaip jūs su valdove čia atsidūrėte?
- Jos vardas Morta, - karys liūdnai atsiduso. – ji ne valdovė. Bent jau niekur kitur, išskyrus šį nesusipratimą, vadinamą pasauliu. Gimtajame pasaulyje, Altėjoje, ji buvo karaliaus duktė. Gražesnė ir nuostabesnė už visas, ji buvo mano. Ramai, ar žinote šį nepakartojamą jausmą?
Paskutiniai Derėjo žodžiai dvelkė skausmu ir pagieža. Burtininkas šiek tiek prisiartino prie liepsnos ir papurtė galvą. Ne liūdnai, tik gal būt šiek tiek mąsliai.
- Taigi… O aš buvau jo didenybės asmens sargybinis. Buvau atsakingas už karaliaus gyvybę, prisiekiau kraujo priesaika, kad pirmiau mirsiu, nei nors menkutis pavojaus šešėlis kris ant jo šviesybės galvos. Tikiuosi, degsiu pragare.
- Priesaiką sulaužei.
Derėjas sugniaužė kumščius ir nusispjovė.
- Vyko mūšis. Lemiamas, turėjęs nuspręsti dviejų konfliktuojančių karalysčių likimą. Altėjos armijas vedė pats karalius, su dukra šalia. Morta buvo vieno iš Alėjos burtininkų mokinė - turi kažkokių ypatingų galių.
Derėjas minutei nutilo ir nudelbė akis žemyn, tarytum galvodamas apie kažką nemalonaus. Ramas jau žinojo, kuo viskas baigėsi.
- Taip, burtininke, aš buvau silpnas, kvailas, – Derėjo balsas liūdnai pritilo - Niekam tikęs karys. Jausmai viską paverčia nuliu. Jie priverčia dvejoti, suteikia gyvenimui dar vieną prasmę. Prasmę, kuri trukdo atlikti pareigą. Mane mokė, kad pareiga yra viskas – toks tobulo kario kelias. Tačiau mūšio įkarštyje iškilo dilema, ir aš pasirinkau Mortą. Jo didenybė krito. Mes laimėjome. Tačiau be karaliaus tai neteko jokios reikšmės – jo šviesybės sūnūs ėmė konfliktuoti dėl sosto, kilo pilietinis karas, viskas nugrimzdo į chaosą. Morta man uždraudė pasiųsti save į pragarą. Aš buvau priverstas slapstytis nuo gvardijos, kuri mane persekiojo, siekdama nubausti už pareigos nevykdymą. Morta su manim. Kvailė.
- Jums pasislėpti Altėja buvo per maža.
- Ir Morta vis dėlto tebuvo burtininko mokinė. Nežinau, ko ji tikėjosi… Ji pati turbūt net neįsivaizdavo, ką daro, kai palietė raktą.
- Spėju, kad tada viskas čia buvo kitaip, nei dabar.
Akimirka tylos. Derėjas su susidomėjimu ir šiokia tokia nuostaba pažvelgė į Ramą - lūpomis perbėgo menka šypsenėlė.
- Jau buvau beveik pamiršęs tą erzinantį burtininkų įprotį užbėgti už akių, kai ruošiesi pasakyti ką nors netikėto. Taigi.. Atsidūrėme plyname lauke. Dangus buvo pilkas, be saulės, žemė juoda. Jokių augalų ar gyvūnų. Dykynė ir tiek. Buvome pasiėmę su savim šiek tiek atsargų, tad išsirinkome kryptį ir ėmėme žygiuoti. Neužilgo atsirado žolės kuokšteliai, nedideli medžiai. Neilgai truko, kol pastebėjome, kad ir mums stovint vietoje jie auga. Ir gana greitai… Kai pasibaigė maistas ir vanduo, nepraėjo nei diena ir ant medžių šakų kybojo vaisiai. Vėliau viską pamažu paslėpė amžina rūko skraistė, išblukino spalvas.
- Taip, taip. Mane ypač domina pilis.
- Tiesiog atsirado. Aš susirgau, maniau, kad be pastogės mirsiu. Išsimiegu – šalia stovi pilis. Tądien Morta į mane keistai žiūrėjo. Pats nesuprantu kas ir kaip. Tiesiog išdygo pernakt. Kaip grybas po lietaus… - Derėjas dirbtinai nusijuokė. – Ji primena Mėnesienos Prieglaudą – nedidelę pilaitę, kurioje gyveno karalius. Morta ten užaugo, o aš ilgą laiką tarnavau. Ta vieta kelia daug bendrų prisiminimų.
- Jūs vienas kitą… Mylėjote?
- Būtent, mylėjome. Ir žinau, kad dėl to kaltas aš – tiesiog neatleidau sau už silpnumo akimirką. Nebeturėjau jokio noro su ja kalbėtis, nekreipiau dėmesio. Nuo savižudybes sulaikė tiktai kažkada seniai, aistros akimirką ištarta priesaika. Ramai, aš ją vis dar mylėjau, tačiau man tai atrodė paprasčiausiai nesvarbu... Tapau šaltas ir niūrus.
- O ji viską metė, kad galėtų būti su tavimi. Apleido karalystę.
- Ir pamažu suprato, kad aš tapau nebe tuo žmogum, kurį ji mylėjo. Kiekvieną dieną ji bandydavo man rodyti šilumą… Ir aš ją vis atstumdavau. Ne šiurkščiai, tiesiog šaltai ir abejingai. Pamažu ji nustojo stengtis. O aš… Po truputį susitaikiau su savimi. Ramai, kai aš pagaliau atsipeikėjau, prakeikiau save - ji išprotėjo. Ėmė vadinti save karaliene. Pilna cinizmo, viską niekinanti… - Derėjas akimirką nutilo ir susimąstęs pažvelgė tolyn į rūką. Pagaliau atsikrenkštė ir tęsė – Mes buvome priversti užsidaryti pilyje, nes rūke atsirado košmarai. Tik vieną kartą man teko su šia būtybe susitikti. Ramai, niekad nesu taip greitai bėgęs.
Viskas po truputį aiškėjo.
Iš pilies kiemo atsklido duslus Tomo žingsnių garsas. Burtininkas pažvelgė žemyn pro parapeto angą, tačiau nuo senų akių viską slėpė rūko skraistė. Vieno Derėjas dar nepapasakojo.
- O kaip Tomas?
Karys dirbtinai sukikeno.
- Prie jo taip pripratau, kad tiesiog pamiršau… Jis čia buvo nuo pat pradžių. Paprasčiausiai mus susirado ir pareiškė, kad padės kuo galės. Nes daugiau neturi ką veikti, ir tiek. Jis kalba tik kai turi elementarų praktinį tikslą, arba yra klausiamas. Ir tai, klausimus supranta keistai, sunku ką nors išpešti. Dažniausiai jis beveik nepastebimas, lyg koks daiktas – sutvarko kambarį, kuriame miegame, atneša vaisių… Nežinau apie Tomą beveik nieko. Tačiau berods nedaug mažiau, nei jis pats. Nesvarbu. Geriau jūs, pone burtininke, papasakokite, kaip čia atsidūrėte.
Alkis ėmė po truputį įkyrėti. Vargu, ar Derėjas pasakys dar ką nors naudingo.
- Sena makaulė kažką supainiojo vykdant užkeikimą. Nieko ypatingo. Kur čia galima užkąsti? Kiek supratau, juodi vaisiai – vienintelis maistas.
Ramas, sekdamas paskui Derėją ironiškai pats sau šyptelėjo – pamažu rūkas, gaubęs situacijos keistumą, sklaidėsi.

* * *

Ramas atsisėdo ant žolės ir nužvelgė savo kelių valandų triūsą. Prireikė daugiau pastangų nei jis tikėjosi. Bet, pagaliau - senas užkeikimas, atitinkamai pritaikius, šiek tiek atstūmė rūką. Visas pilies kiemas žydėjo įvairiaspalvėmis gėlėmis. Raudoni, geltoni, balti ir violetiniai įvairiausių dydžių žiedai sudarė ryškų kontrastą su pilka aplinka. Marga jūra švelniai bangavo… Burtininkas nesusilaikė ir plačiai nusišypsojo. Prisiminė elegantiškus ir nepakartojamus elfus, kuriems seniau kurdavo nuostabius sodus. Ramas labiausiai didžiavosi ne koviniais įgūdžiais, bet nepakartojamu sugebėjimu atgaivinti karo išdegintą žemę – ir tuo pačiu šiek tiek praskaidrinti karių širdis. Karalius tai vadino moralės kėlimu. Karalienė – jėgų švaistymu. Žmonės turi neįtikėtiną sugebėjimą prisitaikyti, ypač prie karo.
- Labai gražu, ponas burtininke. - lyg muzika atsklido Mortos balsas. Valdovė gracingai žingsniavo Ramo link tiesiai per pievą, nekreipdama dėmesio į tai, kad trypia gėles. Juoda suknelė sudarė akiai gana malonų kontrastą su ryškiomis gėlių spalvomis. Iš paskos su ironiška šypsenėlė veide sekė Derėjas.
- Dėkui… Estetika man – svarbi gyvenimo dalis.
Magiško barjero atstumtas rūkas pamažu tirštėjo ties užkeikimo ribomis, medžių siluetai darėsi blankesni. Valdovė atsistojo šalia burtininko ir nužvelgė pievą. Gracinga jos laikysena puikiai derėjo prie peizažo.
-  Patrauklus paviršius slepia esmę. Laikinas užkeikimas neatstums rūko ilgam. Baigsis jūsų galia ir viskas bus kaip buvę. Tamsu, šalta ir niūru. Gerbiamasis, kam save dar apgaudinėti?.. Netikra viltis pasmerkta subliūkšti. Ir galų gale būna tik blogiau. O prisiminimai aštrūs.
-  Tačiau aš galiu išlaikyti nedidelį darželį, į kurį visada nukreipčiau pavargusias akis, – Ramas demonstratyviai nusiskynė gėlę nuostabiu rožiniu žiedu ir įkvėpė aromato. – sielai ir širdžiai. Argi svarbu, kas giliau?.. Tai, ką matome, liečiame, užuodžiame ir yra mūsų gyvenimas. Ir galbūt geriau bent patirti ir nusivilti, nei tik svajoti.
Valdovė sarkastiškai šyptelėjo. Gėlė burtininko rankoje staiga pajuodavo, išdžiūvo ir subyrėjo. Ramas susitvardė neaiktelėjęs iš nuostabos.
- Galų gale lieka tik dulkės. Jas matai, jomis kvėpuoji.
- Gėlių daug. – Ramas nupūtė nuo delno juodas gėlės liekanas ir lyg niekur nieko nusiskynė kitą.
- Kvaili burtininkų žaidimai. – Mortos kantrybė akivaizdžiai išseko. – Kokio velnio čia užveisei gėlyną?
Rūkas ties kiemo perimetru vis tirštėjo. Ramas pažvelgė valdovei į akis ir šyptelėjo, pastebėjęs jose šiokią tokią ugnelę. Galbūt neapykantos, galbūt skausmo, bet visgi – rusenanti. Jau žiojosi atsakyti, bet jį nutraukė susijaudinęs Derėjo balsas:
- Košmarai.
Karys, abejomis rankomis gniauždamas kardo rankeną, įtemptai žiūrėjo į rūko sieną. Šioje išryškėjo keli šviečiantys mėlyni taškeliai. Jie po truputį artėjo - Ramas pajuto augantį pasipriešinimą užkeikimui. Pamažu burtininką apėmė keistas ir slogus jausmas. Morta žengė žingsnį atgal. Derėjas stovėjo įsitempęs, veidu tekėjo prakaito lašeliai.
- Kas jie? – Ramas pasistengė nutaikyti šaltą ir ramų balsą.
- Keistos būtybės. Niekad neturėjau noro patyrinėti iš arčiau. Jūsų užkeikimas juos sulaikys?
- Ne.
Nuo rūko sienos atsiskyrė keli rūko  gniužulai su mėlynais rusenančiais kamuoliukais centruose ir ėmė sklęsti trijulės link. Padarų forma be perstojo mainėsi, palengva kito... Kuo labiau jie artėjo, vis stipriau Ramą suėmė nevilties jausmas. Staiga iškilo prisiminimai – veidai karių, kurie žuvo dėl Ramo klaidos planuojant mūšį. Raudanti moteris, kurios vaiką jis sudegino kartu su priešų pajėgomis. Būtybė pateisino jai suteiktą vardą.
Ties ištiestais burtininko pirštais susiformavo mėlynos liepsnos gniužulas ir švilpdamas nulėkė virš pievos artimiausio košmaro link. Šis akimirkai pradingo garsiai driokstelėjusiame sprogime. Akinanti šviesa trijulę privertė užsidengti akis. Tačiau išsisklaidžius dūmams padaras vėl pasirodė ir lyg niekur nieko artinosi toliau. Pievoje teliko rusenti nedidelis krateris.
- Jų neužmuši. – Morta tai ištarė lyg savaime suprantamą dalyką.
Ramas į ją pašnairavo ir balsu ištarė užkeikimą. Rūkas, iš kurio susidarė artimiausias košmaras po truputį ėmė kondensuotis. Ant gėlių krito vandens lašeliai, vis greičiau ir greičiau… Tačiau be pastebimų pasekmių. Mėlynas padaro centras tarytum siurbė drėgmę iš aplinkos ir koncentravo apie save. Burtininkui sunkiai sekėsi atplėšti nuo jo žvilgsnį. Derėjas tai pastebėjo, ir kumštelėjo šiam į šoną.
- Pone Ramai.
- A… Nežinau. Jie tiesiog siurbia drėgmę, gyvastį iš aplinkos. Iš šio pasaulio. Neįsivaizduoju, kaip tuos padarus sustabdyti.
Derėjas iškėlė prieš save kardą.
- Bent mirsim kovoje.
Morta atsikrenkštė, ir abiem vyriškiam atsisukus, šaltai nusišypsojo.
- Nuo košmarų galima tik bėgti. Taip mes ir padarysime. Vertinu jūsų drąsą ir ryžtą, bet jie šioje situacijoje beverčiai.
Ramas apsidairė – košmarai jau pavojingai arti, kelias link durų pilies šone užkirstas. Teliko tiesiai jiems už nugarų esantys masyvūs pagrindiniai vartai. Didžiulės sklastys ir vyriai buvo aprūdiję – trise jie fiziškai nepajėgtų atidaryti. Burtininkas susikaupė, tačiau paleisti jėgos nespėjo. Vartai patys pamažėle atsivėrė. Morta pergalingai nusišypsojo.
- Už pilies sienų mes būsime saugūs nuo košmarų.

***

Ramas atmerkė akis ir įsispoksojo į lovos uždangalą. Tą patį, kaip ir praeitą, užpraeitą ar bet kurį kitą kartą jam atsibudus. Senas lino audeklas jau įkyrėjo. Juodos siūlės vijosi, rangėsi, kirtosi ir galų gale subėgo į vieną tašką. Galbūt atvirkščiai – tas taškas buvo gijų pradžia, centras…
Pasigirdo beldimas į duris ir duslus Tomo balsas:
- Miegate jau dešimt valandų.
- Ačiū, Tomai.
Akmeninės grindys buvo šaltos. Burtininkas pamankštino kojų pirštus ir nukiūtino fotelio link, mintyse keikdamas savo senatvę. Jos dėka vis pamiršta paprašyti Tomą atnešti kilimą, kurio kambaryje labai trūko.
Židinyje jaukiai spragsėjo ugnelė, šiluma po truputį sušildė sužvarbusį kūną. Mintys eilinį sykį nuklydo prie įvykių pilies kieme - Ramas bandė analizuoti Mortos elgesį ir mąstyseną. Išprotėjusi, ir dar turinti magiškų galių, kurių kilmės jam niekaip nesisekė užčiuopti. Viena aišku - tai nebuvo užkeikimai. Netgi Derėjas tiksliai nežinojo kas, o ji nenorėjo į tai atsakyti. Išgirdusi klausimą tik paslaptingai šyptelėdavo, arba pradėdavo kalbėti apie gyvenimo beprasmybę ir panašius dalykus. Šios šnekos Ramą neįtikėtinai erzino.
Morta su Derėju dažniausiai laiką leisdavo sosto menėje žaisdami kažkokius žaidimus, ar kalbėdami apie šį bei tą, o daugiausia – apie nieką. Dėl kario psichinės sveikatos Ramas irgi turėjo abejonių. Tačiau ar gali žmogus čia gyventi ir išlikti blaivaus proto? Turbūt ir pačiam tas gresia.
Už lango tvyrojo amžina prieblanda. Šį pasaulį valdantys gamtos dėsniai burtininką glumino – nebuvo jokios aiškios sistemos. Augo medžiai ir brandino sultingus vaisius, nors niekur nebuvo matomo vandens šaltinio. Ekosistema tiesiog neegzistavo – viskas lyg paveiksle, svarbu tol, kol matoma.
Iš galvos niekaip neišėjo lovos uždangalo rašto vaizdas… Ramas atsistojo ir apsivilko apsiaustą. 

***

Tuščioje sosto menėje Mortos ir Derėjo pokalbis girdėjosi neįprastai aiškiai. Ramas uždarė duris ir nužingsniavo kilimu,  stengdamasis apsimesti, kad nesiklauso. Žvilgsnis visai atsitiktinai pagavo žiurkę, skuodžiančią grindiniu dešinėje salės pusėje. Eilinį sykį burtininkas susimąstė - kuo tos žiurkės minta? Ar tiesiog čia yra, nes pilyje privalo būti žiurkių?
- Prisimeni mūsų pirmą naktį?.. – Derėjas pastebėjo burtininką, tačiau lyg niekur nieko tęsė pokalbį. Koks gi skirtumas.
- Taip, “mielasis”. Kodėl manęs vis klausi to paties? – Morta akivaizdžiai buvo blogos nuotaikos.
- Tu skirtingai atsakai.
- Todėl, kad tu skirtingai klausi.
- Tu žinai, ko aš klausiu. 
- Man atsibodo.
Derėjas atsiduso, apatiškai susmuko savo kėdėje ir įsispoksojo į nieką. Nepakeičiamas užsiėmimas. Morta pasisuko į Ramą ir dirbtinai šypsodamasi sekė likusią jo kelionės iki sosto dalį. Šis pasijautė gana nejaukiai, tačiau pasistengė to neparodyti. Nutaisęs rimtą žvilgsnį sustojo šalia sosto.
- Labas rytas valdove, Derėjau.
Morta nukreipė žvilgsnį šalin.
- Koks dar rytas, pone Ramai. 
Karys tik linktelėjo. Burtininkas atsikrenkštė ir apsisukdamas netyčia mostelėjo savo apsiausto kraštu. Oro gūsis privertė ant žvakidės tarp sosto ir krėslo degančių žvakių liepsnas suplevėsuoti – kelias akimirkas šešėliai siautėjo lyg patrakę.
- Atsargiau!.. – sušnypštė valdovė.
Ramas, stengdamasis susikaupti svarbiausiam eksperimentui, nieko neatsakė. Kai pajautė savyje pulsuojant pakankamai jėgos, iškėlė abi rankas ir ištarė porą burtažodžių. Menės viduryje žybtelėjo žiežirba ir išdygo nedidelis stiebelis – tiesiai iš akmens. Rangydamasis jis ėmė kilti, didėti. Užsimezgė lapai ir po truputį išsiskleidė. Kai augalas pasiekė poros metrų aukštį, nustojo augti ir šiek tiek pakumpo. Porą sekundžių niekas nejudėjo. Burtininkas atsikrenkštė ir stengdamasis aiškiai artikuliuoti ištarė paskutinį užkeikimą – stiebas apsipylė didžiuliais nuostabiais žiedais. Violetiniais, raudonais, geltonais, baltais…
Šį kartą jis viską atliko truputį kitaip. Gijas, jungiančias augalo materiją, struktūrą jis surišo ne su pasauliu, bet su savimi. Taip, kad galėtų jausti kiekvieną. Tai reikalavo daug jėgų, tačiau ilgai šito tęsti jis neketino. Baigęs, atsisuko atgal į Mortą, kuri buvo į jį nukreipusi niekinantį žvilgsnį. Derėjas šyptelėjo, bet nieko nepasakė.
- Valdove. Ar nemanote, kad ir iš akmens gali išaugti nuostabus grožis?
- Ne. Ramai, jūsų bergždžios ir kvailos pastangos mane glumina.
- Žinau…
Su gijomis kažkas darėsi. Šios palengva, tačiau nepermaldaujamai atsiskyrė nuo Ramo. Nunyko viena po kitos – augalo lapai ėmė juoduoti, žiedai po truputį nuvyto. Burtininkas įsitempęs sekė kiekvieną pokytį, kiekvieną giją. Kuo greičiau vyko procesas, tuo labiau viskas aiškėjo. Gijos atsiskyrė nuo Ramo ir, kaip jis įtarė, kad bus, jungėsi prie Mortos. Nutrūkus paskutinei gijai augalas subyrėjo į dulkes, kaip ir gėlė anąsyk, pilies kieme. Valdove pašaipiai paklausė:
- Suprantate, ponas Ramai?..
- Taip. Girdėjau apie tokius, kaip tu. Tu esi burtininkė, tačiau gijas pertvarkai ne užkeikimais – tiesiog siurbi visą energiją iš aplinkos, jungi prie savęs. Meldžiu neįsižeisti, bet teisinga sąvoka tam apibūdinti – “parazitas”.
Morta piktai susiraukė. Derėjas sukruto savo kėdėje ir susijaudinusiu balsu paklausė:
- Ką tai reiškia?
- Visas šis pasaulis buvo per mažas, kad atsilaikytų jos… Sugebėjimams. Kiek žinau, jūs, valdove, apmokymų neužbaigėte ir savo galios iki galo neįvaldėte, negalite visko kontroliuoti sąmoningai. Tai, ką mes matome aplinkui, kur dabar esame, tėra jūsų liguistos psichikos materiali išraiška.
- Galbūt. Koks skirtumas? – kone riktelėjo valdovė. Būtų dar kažką pasakius, tačiau ją nutraukė Derėjas:
- O kaip męs? Ar ir męs nuo jos priklausomi?
- Ne, mus sudarančių gijų centras yra mūsų sąmonė. Nors… Kita vertus, visas šis pasaulis sujungtas su Morta, visiškai nuo jos priklausomas. O mes priversti čia būti.
- Kas atsitinka, jei sąmonė žūva?
- Gijos nutrūksta. Jei Morta mirtų, šis pasaulis suirtų. Pavirstų į nieką.
- O męs?
Ramas jautė, kur pokalbis krypsta. Valdovė nuožmiu žvilgsniu abudu sekė, tačiau neištarė nei žodžio.
- Kas žino. Galbūt būtume nublokšti į kitą pasaulį, galbūt išnyktume.
Derėjo akyse sužaižaravo beprotybė.
- Man jau atsibodo. Ramai, jūs tai tikrai nenusipelnėte čia praleisti likusią savo amžiaus dalį.
Karys atsistojo ir abiem rankomis suėmė į kėdę atremto kalavijo rankeną. Burtininkas galėjo jį sustabdyti, tam būtų prireikę vienintelio labai paprasto užkeikimo. Bet jis žinojo, kad jo neištars. Tą padaryti būtų galėjusi ir Morta. Tačiau ji tik žiūrėjo Derėjui į veidą, kai šis susmeigė kalaviją jai į krūtinę.

***

“Baigta? ”
“Taip, trisdešimt šeštas eksperimentas pilnai užbaigtas. ”
“Kaip Tomas? ”
“Jis saugiai sugrąžintas į laboratoriją. Šiuo metu kompiuteris analizuoja jo surinktus duomenis. ”
“Puiku. Turbūt jau galime pradėti rašyti raportą. Ką manote apie antraštę “Depresijos tyrimas naudojant materialią išraišką”? ”
“Bus gerai. Pradėkite raportą. ”

***

Ramas atsimerkė ir pažvelgė į žydrą dangų. Seną veidą maloniai glostė saulės spinduliai.