vynas, indėnų fotografas, ir rusė. Nuotykis.

Viskas prasidėjo šeštadienio vakare, gurkšnojau savo jaukiame kambariuke gerą prancūzišką vyną, šalia kabėjo buvusiosiosios ilgaplaukės pozuotojos aktai, kita nuostabių kojų ir  mini raudono sijonuko mergelė, su kuria praleidau gerą prancūzišką naktį pajūryje (nuostabi šypsena, nuostabi kojų linija, lyg įtempta lanko stemplė, drovumas, ugnis ir skanumas ja džiuginant). Žiūrėjau Zeffirelio filmą apie Jėzų Kristų, nes buvo  Velykų šeštadienis ir smagiai girtėjau. Buvo tikrai linksma. Nors vidinis kompasas ėmė rodyti į naktinį klubą, nes tikėjaus ten susitikti mažutę blondinukę Kery, dėl kurios svaigau jau du sezonus. Tačiau nusprendžiau, kad ir čia gan linksma  –  su vynu, Jėzum, nuotraukom. Kažikiek prisižiėjau filmų apie Viešpatį, užėjo noras pasižvalgyt kokių mergiočių. Įvedžiau ‘’rushn girls’’ ir ten patekau į tokį pažinčių klubą, su labai simpatiškom ukrainietėm ir rusėm ir nutariau užsiregistruot, bet labai nemėgstu visokių anketų pildyt, ir dar nuotrauka vis nesivedė. Tai nusibodo ir įmečiau indėnų fotografą užpraeito amžiaus. Tokį aristokratą, gražiom akim liūdnokom, susirūpinusiom, ir gražiais ūsais, ir gražia skrybėle.
Kažkur Ukrainoj labai juokės šeima, vyras tiesiog sprogo iš nuoširdaus juoko, net  apsiverkė:
– Gal tu jam parašyk. Jau seniai taip besijuokiau, – šluostės ašaras Konstantinas Ostraginas, aukštas  gražaus stoto vyras, gražiai pakirpta barzda, jis dėvėjo džinsus ir džinzinę liemenę su daug pieštukų, iš tos liemenės ir aukštos kaktos, ir gražių rankų galim buvo nuspėti, tiesiog atrodo jam ant kaktos buvo užrašyta, kad dirba architektu, – parašyk, Nadežda, gal šaunus vaikis, vis dar šluostydamas ašaras kalbėjo tas ilgarankis ilgakojai rudaakei šlakuotai dukrai, kuri išraudus kiek suraukus antakius ir blizgančiom nuo ašarų ir juoko akim, kiek susiraukus žvilgčiojo į tėvą, nenuspręsdama ar dėtis supykusiai, ar toliau juoktis iš savo naivumo ir kvailumo. Juokės ir  Klementina Osraginina, kiek apkūnoka, bet dar daili moteris, ji apkabino dukrą per pečius, –  na, suradai mums žentą, jokių rūpesčių su juo nebus, ir svarbiausia myli indėnus...
Dabar ir Nadežda susijuokė kartu su tėvu ir mama. Ji slapta džiaugėsi, matydama tėvą su mama tokius linksmus.
– Uch, seniai taip nuoširdžiai besijuokiau. Matai rašo, kad nori merginos su humoru, ir sveikos, o tu juk tokia ir esi, ir gal jei taip prajuokino, ir visad su juo bus gero juoko ir gera nuotaika, parašyk! O  galvojau, kur tą žentą esu matęs, kažkoks matytas veidas, ogi  – Edward Curtis. Ogi, ne bereikalo fotografija užsiiminėjau studentavimo laikais, prisiminiau visgi...
Po gero pusvalandžio, ir smagios vakarienės, prisėdęs prie savo brėžinių Konstantinas Ostraginas susimąstė: o kas gi jį ištikrųjų taip prajuokino, reik padaryt teksto ’’ semiotinę analizę’’... Na taip, dukra patenkinta buvo grįžus kaip reta, kad net pasidomėjau kas gero nutiko, gal susitikus savęs vertą, įdomų žmogų? –jis imdavo juokauti paliesdamas tą temą, kiek atsargiai kaip katinas apeigamas ratu, norimą skanų kasnelį, nes paminė, jos ašaras ir nusivylimą buvusį po pirmos, antros?... Ar trečios meilių ir to klausimo opumą, žinant, –
’’ kad viskas veltui, ir nėra jai skirto įdomaus, jautraus žmogaus’’. O ji neištvėrė nepasigyrus:

– Gaaal... ir suradau, ar parodyt?, – ir prikandus lūpą atnešė savo loptopą. Ir kai parodė tą puslapį su daugybe išsipuošusių, mandrių ir tuščių bernų, ir tarp jų tą liūdnai taurų, kiek susirūpinusį, taurų veidą kiek rudoje nuotraukėlėje, žvilgterėjau į ją, ir jos rimtą kiek išraudusį šlakuotą veidelį ir staiga pratrūkau... juoktis, juokiaus lyg būčiau virtęs kokiu juoko kriokliu, daužiau sau per kelius, po to žvilgterėjau į ją ir bandžiau surimtėti, bet vėl ėmiau kvatotis.
– Kas tau, papa?! Kas čia tokio juokingo?!!.
Tuo metu susidomėjus atšlepsėjo ir žmonelė, ir atsistojus už nugaros, ir įsirėmus rankom man į pečius, ir žiūrėdama į loptopo ekraną irgi ėmė juoktis.
– Kas ir tau, mama? – na aš visai matau kvaila.
Ji išraudo ir lyg maža mergaitė, pagauta vagiant  aviečių uogienę iš skladuko, po truputi ėmė lyg kaltai šypsotis. Paėmiau ją už liemens, pasisodinau ant kelių, vis dar kvatodamas:
– Nadežda, gi čia tas fotografas, cha-chaaa... nuo trau koj, kuur indėnus fotkino devynio likto amžiaus pabaigoj, ar tai pradžioj dvidešimto. Kurtis Curtis, oi Edward cha-cha... Cur tis. O tu jau jį įsimylėjai, – cha- cha!! – vėl pratrūkom kartu su Klementina, o Nadia pašoko ant kojų;
–   varge, kokia as dura...
– Ne dura, ne dura, tik labai oshahaaa!... juokinga, – vėl kvatojos Konstantinas, jam spigiu balsu pritarė ir Klementina Ostrogovna, – dabar jau ją pasisodino ant kelių laibas architektas.
Jau ėmė kiek juoktis ir Nadežda.
Na, linksmas vakaras, nors balandžio pirma tik rytoj, na, eime vakarieniauti  – išraudus ir  šiltai šypsodama kėlėsi nuo besišluostančio ašaras vyro kelių Klementina, kai ji taip šypsodavosi, jos skruostuose išryškėdavo duobutės.
Dabar po tos smagios vakarienės  KOnstantinas. O. susimąstė, – kas gi jį taip prajuokino? Na, taip, pati situcija komiška, tačiau čia atrodo galim įžvelgti kažką gilesnio tame palyginime – nesusiprtime – pokšte. Tarp tų pasipuošusių, save parduotI pasiryžusių gražuolių, tokių dirbtinų, labai autentiškai ir tikroviškai, ir kartu absurdiškai atrodė tas  Edward. C. Konstantinas nusišypsojo sau į ūsą ir, atsidaręs dukros rodytą puslapį, dar kartą žvilgterėjo į fotografo veidą. Šalia buvo parašyta Martin Ru, metai. Geras pokštas. Jis, tas fotografas tam kontekste, ta nuotrauka taip netiko, skyrėsi, kontrastavo, lyg senas gotikinis namas iš XVII amžiaus šalia prekybos centrų ir magdonaldų, tarp tų išsidažiusių penkiais sluoksniais, ir kuo nuogiau ir ryškiau nusirėdžiusių merginų ir kietuolių ‘’save rodančių’’ vyrukų, ir jis buvo taip toli...; atstumas, rakursas, jo ritmika, jo žvilgsnio horizontas buvo taip toli, savo kiek pabalusiu, savo susirūpinusiu indėnų nykstančiom, naikinamom gentim, jų nykstančiom kalbom, kultūromis veidu; ir mintim, – nuo šitos spalvingos, norinčios save parodyti, išsigrimavusios ir ‘’išvertusios kailiukus’’ minios, jis pagalvojo, kad tai geriausias žodis įvardinti tas papus iškirptėse rodančias ir persipuošusias panas, ir papūtusius krūtines, raumenis po spalvingom maikutėm vyrukus, kurie atrodo skelbte skelbė: mes brangūs, įdomųs, neeiliniai, krūti, gražūs. Pasiryžę pistis, atsiprašant, su bet kuo, o iš tikro – gražus buvo čia tas susirūpinęs indėnų fotografas, kuriam buvo visai vistiek  kaip jis atrodė. Jis buvo visiškai nekomercinis, ne tuose blizgių, masalų, kabliukų santykiuose, ir tas kuris jį įdėjo, jam irgi turėjo būt visai dzin tos visos mergos, gal girtas buvo? O gal tikrai turi gerą humoro jausmą? –  todėl gal, kaip koks geras netikėtas pokštas jį taip prajuokino tas ‘’Edward Curtis’’.
Ir galų gale pačiam E. C, kai jis dar gyveno ir galvojo kaip išleisti albumus apie nykstančias, išstumiamas iš savo gimtų žemių unikalių kultūrų gentis, tos po šimto trisdešimt metų gimsiančios papūgos rusės net negalėjo rūpėti, o ir nesisapnavo, o jos žiūri į jį, kaip į turtingą ‘’stiliovą’’ užsienietį, ir mąsto gal pavyks jam ‘’save prastumti’’, ir įsikurti kur tai medumi ir pienu tekančioj Škotijoj, ir dėti ten sidabrinius ir auksinius kiaušinius, valgant iš sidabro šaukštelių... O gal kita, kaip kad Nataska, jau išraudus jį vadina savo lauktuoju, ir naktimis savo vikriais piršteliais sukdamos Eldorado salų saulėtuose užutekiuose ir pilnuose spalvotų japoniškų karpių, stebuklingų šiltų smėlėtų vandenų kriokliuose išsvajotus hetitų rašto apskritus rašmenis kyla margaspalvių drugių sparneliais į išsvajotus gerus jaukius trokštinus gerbūvius ir  pisišsipildymus Edvardo Curčio glėbyje. Gal net tokiu būdu jos kažkaip jį prikelia iš numirusių? – čia, Konstantinas Ostroginas persižegnojo: Viešpatie,  išgelbėk, atleisk, ir pagailėk, ir vėl šyptelėjo, o gal tampa ir jo kūrybos dalininkėmis, gerbėjomis, gal kaip... kai laikas toks realityvus kartais, gal kažkaip atsiranda, ar gali atsirast koks meilės ryšys tarp jo ir tų svajoklių ateity, žiūrint iš jo gyventos perspektyvos, cha, gal tai pajutus jį ir paliko jo žmona... Na, pradedu paistyti, reik dirbt.
Bet bebraižyamas naują degalinę, jis vėl ėmė galvoti apie indėnų fotografą, – o kas jei ištikro Natalija atsivežtų, ir mano žentu taptų toks žmogus, kaip jis, toks pasišventęs kažkokiai tauriai įdėjai žmogus, ar neatrodyčiau šalia jo kaip užkietėjęs miesčionis, ir komercinių, plasmasinių, dirbtinų darbų autorius, gan paviršutiniškas, ir, ar sugebėčiau susikalbėti su tokiu žmogumi? – taip, gal ištikro lipu  vėl ant grėblio savo paties pamesto sode, tą patį esu mąstęs jau, ar susikalbėčiau su Viešpačiu, jei jis čia šalimais. Kad ir savaitei, ar mėnesiui apsigyventų, atsakymas mnn..  –  tik klaustukas. Gal reik paskaityti apie tą žmogų, – Konstantinas O. įvedė į ‘’google’’fotografo pavardę. Taigi: XX amžiaus pradžioje dirbęs Edwardas Sheriffas Curtisas grūmėsi beviltiškoje kovoje su laiku, stengdamasis išsaugoti, užfiksuoti – fotoaparatu, balso įrašymo prietaisu – Šiaurės Amerikos indėnų kultūros likučius, dar nesunaikintus baltųjų ekspansijos. Trisdešimt metų, remiamas tokių žmonių kaip Johnas Pierpontas Morganas ir buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, sumokėdamas didelę kainą savo šeimos ir sveikatos sąskaita, Curtisas daugybę laiko praleido tarp įvairių genčių indėnų, kol galų gale išleido neprilygstamą darbą „The Norh American Indian“ (Šiaurės Amerikos indėnai).
Gimęs 1868 metais Viskonsine, Edwardas Curtisas fotografuoti pradėjo anksti. Sulaukęs 17 metų jis jau dirbo fotografo padėjėju, St. Paulo miestelyje, Minesotos valstijoje, ir atrodė, jog gyvenimas ir toliau tekės ramia vaga verslininkaujant. Viskas pasikeitė, kai Curtisų šeima išvyko į Vakarus ir apsigyveno Sietle, kur Edwardas vedė 18-metę Clara Phillips, įsigijo nuosavą kamerą ir tapo vietos fotografijos studijos dalininku. 1893 metais jiedu susilaukė pirmagimio, vėliau dar trijų vaikų.

E. Curtis (1889).
Jauna šeima gyveno virš klestinčios Curtis Studio, kuri traukte traukė bendruomenės ponias, mėgusias žavingo, atletiško jauno vyriškio daromus portretus, kuriuose jos atrodė kerinčiai ir rafinuotai. Būtent Sietle 1895 metais Edwardas padarė pirmą čiabuvio portretą. Tai buvo Angelina, vyriausioji Duwamishų genties vado dukra. Jis jai mokėjo po dolerį už kiekvieną pozavimą ir pastebėjo, jog „jai tai teikė didelį malonumą, ženklais ir [anglų kalbos] žargonu ji rodė, kad jai labiau patinka leisti laiką fotografuojantis nei rinkti moliuskus“.
Atsitiktinumo dėka 1898 metais įvyko tai, kas pakeitė Edwardo gyvenimą, nutolino jį ir nuo darbo studijoje, ir nuo šeimos. Kartą jis fotografavo Rainierio kalną ir sutiko grupę paklydusių mokslininkų, kuriems vadovavo žinomas antropologas Georgas Birdas Grinnellis. Jiedu susidraugavo, ir Edwardas netrukus buvo pakviestas tapti oficialiu politiko ir verslininko Williamo Averello Harrimano ekspedicijos į Aliaską 1899 metais fotografu. Kitais metais Edwardą pakvietė fotografuoti Montanos valstijoje gyvenusių Pikanų genties indėnų.
Edwardas užsidegė. Jam buvo labai įdomu tai, ką jis vadino „primityviais papročiais ir tradicijomis“. Grįžęs į Sietlą, jis surengė fotografijų parodą, ėmė rašyti straipsnius indėnų temomis ir keliauti po visą šalį dėstytojaudamas. Jo fotografijos buvo vertinamos už gryną grožį ir netrukus tapo plačiai žinomos šalyje. Prezidentas T. Rooseveltas netgi pakvietė Edwardą fotografuoti savo dukters vestuvių ir Rooseveltų šeimos portretų.
Tačiau Curtisą traukė į Vakarus fotografuoti indėnų. Jis surado žmogų, kuris sutiko perimti jo studiją Sietle ir – tai buvo dar svarbiau – susirado rėmėją, sutikusį padėti jam įgyvendinti grandiozinį sumanymą: turtingą verslininką Johną Pierpontą Morganą. Iš pradžių atsisakęs padėti („Pone, Curtisai, į mane kreipiasi daugybė žmonių, prašydami finansinės paramos. Aš negaliu jums padėti“), J. P. Morganas buvo sužavėtas, kai pamatė Curtiso darbus: „Pone, Curtisai, noriu pamatyti šias fotografijas knygose – pačiose gražiausiose knygose, kokios tik buvo išleistos. “
J. P. Morganas sutiko paremti Edwardą 75 tūkst. dolerių, kuriuos tarė išmokėsiąs per 5 metus už 25 tomų seriją ir 500 originalių graviūrų. Tiek pinigų užteko Curtisui pasamdyti vertėjų ir tyrėjų pagalbininkų. Curtisas su bendradarbiais sėdo į dengtą vežimą ir leidosi fotografuoti indėnų, tarp jų, kaip vėliau paaiškės, žymiausių to laikotarpio indėnų vadų – Džeronimo, Raudonojo Debesies, Varno ir Džozefo.
Edwardo Curtiso fotografijos vaizduoja nemarią Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, vykstant nesustabdomai Amerikos ir modernaus gyvenimo ekspansijai.
Kelionėse neišvengta sunkumų – nepravažiuojami keliai, ligos, technikos gedimai, kamuojantis Arktikos šaltis ir alinantis Mohave dykumos karštis, susidūrimai su įtariais „nedraugiškais kariais“. Curtisą lydėję žmonės jį gerbė ir brangino. „Mes, o ne jūs, – vėliau sakys jis. – Kitais žodžiais tariant, aš dirbau su jais, o ne naudojausi jais. “
Jie surinko daugiau nei 10 tūkstančių dainų, muzikos, pasakojimų iš daugiau nei 80 indėnų genčių. Daugiausia jų pačių kalba. Vyresniesiems palinksminti, o kartais už pinigus Curtisui buvo duotas leidimas organizuoti mūšių ir tradicinių ceremonijų atkūrimus, kuriuos jis dokumentavo savo griozdišku 35x42 cm. fotoaparatu. Vaizdas buvo išgaunamas ant šviesai jautria emulsija padengtų stiklinių plokštelių, kurios nuotraukoms suteikdavo žavų aukso atspalvį, tapusį išskirtiniu Curtiso fotografijų bruožu. Čiabuviai pavadino jį „Šešėlių gaudytoju“. Tačiau pats Curtisas vėliau sakys, jog, atsižvelgiant į sunkias keliones ir darbą, jį verčiau būtų tikę pavadinti „žmogumi, kuris niekada nešvaistė laiko žaidimams“.
Kai Curtisas tomas po tomo ėmė leisti The North American Indian, netikėtai 1913 metais Egipte mirė jo rėmėjas J. P. Morganas, ir Curtisui teko apleisti savo darbą. Tuo pat metu kilo problemų šeimoje. Curtisas bandė ištaisyti padėtį veždamasis šeimą į savo keliones, tačiau kai jų sūnus vos nemirė nuo vidurių šiltinės Montanoje, žmona niekada daugiau nesileido į panašią avantiūrą, o netrukus pareikalavo skyrybų. Curtisas dar bandė kurti filmus, pradėjo dirbti Holivude, tačiau iš esmės nesėkmingai.
Trečiajame dešimtmetyje Curtisas bandė grįžti prie senojo užsiėmimo, tačiau pasirodė, jog grįžti į senąsias vietas ir fotografuoti kaip anksčiau nepavyks – indėnai buvo perkelti kitur arba asimiliuoti. Tuometė publika taip pat buvo nustojusi domėtis indianistika. Curtisas perdavė autorinės teises Morgano kompanijai ir grįžo į Sietlą. Dar vienas smūgis – čia jį areštavo už alimentų nemokėjimą. 1929 metų krizė komplikavo reikalus išvis – Curtisas negalėjo parduoti savo darbų.
1930-aisias Curtisas be didelių fanfarų išspausdinto paskutinį North American Indians tomą, per 30 metų padaręs 40 tūkstančių nuotraukų. Tuo metu jis jau buvo visiškai išsekęs – ir fiziškai, ir dvasiškai, todėl teko atsigulti į ligoninę Kolorade. Morgano kompanija Curtiso darbus, 19 tomų ir tūkstančius graviūrų, pardavė kitai kompanijai už 1000 dolerių. (Šiandien jie verti daugiau kaip 35 milijonų.)
Kiek atsigavęs, Curtisas bandė rašyti memuarus, tačiau jie nebuvo išleisti. Jis mirė 1952 metais nuo širdies smūgio, Kalifornijoje. New York Times pasirodė nedidelė žinutė apie jo mirtį, kurioje buvo rašoma, kad Curtisas atliko tyrimą tarp indėnų, remiamas J. P. Morgano. Žinutė užbaigiama sakiniu: „Ponas Curtisas taip pat buvo plačiai žinomas fotografas. “

„Pikanų palapinėje“. Fotografija, kurioje neliko tarp dviejų pikanų vadų stovėjusio laikrodžio. E. S. Curtisas ją retušavo.
Edwardo Curtiso fotografijos vaizduoja nemarią Šiaurės Amerikos indėnų kultūrą, vykstant nesustabdomai Amerikos ir modernaus gyvenimo ekspansijai, negrįžtamai keitusiai indėnų gyvenimo būdą. Tuo metu, kai Curtisas lankė įvairias gentis, Amerikos vyriausybė prievarta gabeno indėnų vaikus į mokyklas, draudė jiems kalbėti gimtąja kalba, nukirpdavo jiems plaukus. To Curtisas nedokumentavo, jis vyko į prerijas ir fotografavo indėnus, apsirengusius tradiciniais drabužiais, kurių jie jau seniai nenešiojo, kai kada netgi ištrindavo modernaus gyvenimo ženklus iš nuotraukų, kaip kad nuotraukos „In a Piegan Lodge atveju“ („Pikanų palapinėje“), kai buvo retušuotas laikrodis.
Kai kurie kritikai kaltino jį nuotraukų klastojimu – esą jis daręs karjerą, ignoruodamas tikrąjį fotografuojamųjų gyvenimą. Kiti, priešingai, gyrė jį už sugebėjimą savo darbuose atskleisti žmonių orumą ir universalų žmogiškumą.
Knygoje Shadow Catcher: The Life and Work of Edward. S. Curtis, (Šešėlių gaudytojas: Edwardo S. Curtiso gyvenimas ir darbai) rašytoja ir žurnalistė Laurie Lawlor rašė, jog, „palyginti su jo laiku vyravusiais standartais, Curtisas toli pranoko savo amžininkus jautrumu, tolerancija ir atvirumu Šiaurės Amerikos kultūroms ir jų mąstymo būdui. Jis stengėsi juos stebėti ir suprasti“.
Grįžęs iš darbo ir paplaukiojęs baseine  atsidariau imeilą, vop! – jis lūžte lūžo nuo naujų gmeilų. Elizabeth iš Kijevo, Sasha iš Mariupolo, Nadežda iš Kijevo, Deni, Stephane ir April iš Kinijos. Tarp kitų žiauriai banalių tekstų mažiausiai banalus buvo Nadeždos. Ji rašė:
Sveiki, Martin,
Ar tu norėtum susipažinti su manimi?
Aš nemėgstu naudotis klišėmis ir pasakoti pasakų apie princesę, kuri laukia savojo didvyrio. Taigi, aš tiesiog trumpai papasakosiu apie save, ir tu pats nutarsi ar norėtum tęsti susirašinėjimą ar ne, o. k?:)
Aš gyvenu ir dirbu Mariupolyje, Ukrainoje. Dirbu ‘’baltų žmonių darbą’’, dirbu banke. Daug gan rutinos mano gyvenime, bet yra ir vietų, kur galiu poilsėti, užsimiršti. Esu iš tų žmonių, kurie negali nusedėti vienoje vietoje, taigi, visad kažką veikiu. Labai mėgstu futbolą ir sergu už mūsų nacionalinę rinktinę.
Mano šeima nedidelė. Brolių, seserų neturiu.
Nemanau, kad turėčiau surašyti čia sąrašą savo gerųjų sąvybių – jei mes tęsim dialogą, tu pats jas aptiksi.:) Tačiau manau, būtų sąžiniga atskleisti savo silpnąsias sąvybes, taigi... aš galiu būti truputi tingi retsykiais, ir imuos daryti viską, tik ne tą, ką turėčiau daryti. Mėgstu gerai atrodyti, taigi, kai mes kur nors eisime drauge, tu turėsi palaukti, kol aš būsiu pasiruošusi. Tikiuos tu nesi iš tų vyrų, kurie mano, kad jei moteris graži, tai nesvarbu kiek tu jos lauksi ar nelauksi.:) Aš baigiu rašyt, kol tau nenusibodo ir nenuėjei.
Atrašyk, jei susidomėjai.
Nuoširdžai, Nadia.

Skaitydamas šį laiškelį net negalvojau, jog  taip susipažinsiu su Nadia ir su ja  po trijų mėnesių susirašinėjimo ir dviejų susitikimų Amsterdame, ir vasaros Nidoje, nutarsime pakartoti to fotografo’’ indėnų kelią’’, ji mes darbą banke, aš mesiu krūvą kitų projekų, ir patirsim tokių įdomių, netikėtų ir taip liūdnai pasibaigsiančių nuotykių; kad tai bus trumpa, bet ryški meilė, su visu savo švelnumu, ir  kančia.

Atrašiau jai nerūpestingai, visai nesitikėdamas, kad gali kas gautis:
Nadežda, dėkui už nuoširdų ir mažiausiai banalų laiškelį iš visų kitų. Na, pradėsiu nuo savo pačios didžiausios blogos sąvybėsmn – domiuos menu, ir švaistau laiką tokiems dalykams, kaip portretų paišymas, portretų, ir aktų;  ir gamtos fotografavimas. Čia jau tu turbūt gali net nebeskaityt toliau, nes kokia sveikai mątanti motris norėtų draugauti su žmogum, kuris domisi tokiais vėjavaikiškais dalykais. Taip pat nuvažiavęs į kokį didelį miestą – Edinburgą, Paryžių ar Amsterdamą (nors nelabai mėgstu iš tikro didelių miestų), – pirma, po nusiprausimo, nakvynės susiradimo, ir pavalgymo  neinu į parduotuves, ar  prekybos centrus, o tysiuos į kokią galeriją ar muziejų pažieti kokio kubisto, ar modernių skulptūrų. Taip pat mėgstu gerą literatūrą, tai yra mieliau skaitau, nei žiūriu televizorių, nes ten viskas jau sugromuluota. Na, bet turiu ir kelias geras sąvybes: nerūkau, pavyzdžiui, mėgstu buriuoti, plaukioti baseline. Gan sveikai gyvenu. O fotbolo, déjà nemėgstu, na, nebent Europos ar pasaulio čempionato pusfinalius, ir finalus stebėti, bet aišku palaikyčiau tau kompaniją pažiūrėti kaip žaidžia tavo šalies rinktinė. Žodžiu, esu, manau gan gero būdo, tai manau palaukčiau, kol pasipuoštum, ypač jei po ranka būtų gera knyga.
Tai tiek, Natalija, atrašyk, jei tau įdomu susirašinėti.