Yra viena nelabai didelė sala, kuri visada pilna žiedų ir visada čia gausu gardžių vaisių. Toje saloje šilta ištisus metus ir todėl čia gyvena vienodi žmonės-vienodukai. Jie yra to pačio ūgio, vienoda jų akių spalva ir plaukai. Balsai taip pat jų vienodi. Skiriasi tik vienodukų įpročiai, tai jie taip ir atpažįsta, kad bendrauja su kitu vienoduku. Gyvena žmogeliukai draugiškai, niekada nesipyksta. Turi jie saloje pakankamai maisto, tai didelių bėdų, kad bus alkani nėra. Vienodukai mėgsta šokius, įvairius žaidimus ir įvairų darbą. Vieni jų užsiima namelių statyba, kiti vaikučių auginimu, dar kiti organizuoja įvairias pramogas ir žaidimus. Svarbiausia pas juos ramybės naktys. Tuomet niekam negalima vaikščioti po salą ir drumsti ramybės. Toks puikus vienodukų gyvenimas nusistovėjo jau gilioje senovėje.
Nusimintų vaikai tik tiek išgirdę. O ir nelogiškų dalykų yra. Aš kaip vaikas Jūsų paklausiu, kad suprastumėte. Jeigu jie vienas kitą skirdavo tik pagal įpročius, tai kaip iš tiesų atskirdavo? Tarkim vienas mėgsta auginti agurkus, o kitas mėgsta skaldyti malkas. Štai jie susitiko prie upelio. Iš kur jie žino, ką jie sutiko? :) Kad alkani būti negalėjo mes supratome jau iš pirmojo sakinio. Vertinčiau ne kaip kūrinį, o tik kaip neišvyniotą idėją. Apmatus.
Kūrinys – tik pasakojimo pradžia. Nėra dviejų likusių dalių – plėtotės ir pabaigos. Jeigu bandyta pretenduoti į miniatiūrą, taip, galimas variantas, tačiau kiekviena miniatiūra taip pat turi išpildymą. Negalima taip tiesiog užvesti skaitytoją ant kelio ir po to padėti tašką. O skaitytojas taip ir liko nesupratęs, kas čia įvyko. Vertinimas: 0.
Toje saloje šilta ištisus metus ir todėl čia gyvena vienodi – sakot žmonės yra vienodi vien todėl, kad saloje yra šilta ištisus metus? Kodėl?!
Toks puikus vienodukų gyvenimas nusistovėjo jau gilioje senovėje. – bet tada, kai buvo mėnulio užtemimas, gimė vienas vienodukas, kuris visai neatrodė, kaip kiti…. Ir taip visa istorija galėjo prasidėti. Dabar turim tik įžangą. Tema? “Kelionė su arbūzu” už kadro???
Kyla klausimas - o kaip jie tokie vienodi dauginasi?... Na bet čia suaugusiųjų reikalas. Kas kita žiūrint vaikučių akimis - man, kaip suaugusiam vaikui, natūraliai iškilo kitų klausimų krūva - "nelabai didelė" sala - tai čia kiek nelabai didelė? Mano pilis tilptų? Kur ji yra? Kodėl ji tokia yra? Kodėl tie žmonės tokie vienodi iki vienodumo? Jie ką, serga? Kodėl naktį negalima niekur eiti? Pas juos komendanto valanda, taip? O...o jeigu komendanto valanda - tai gal vokiečiai juos užpuolę nelaisvėje laiko? Taip? Ir dar... Na gerai, mano klausimų pakaks. Esmė ta pati, kaip ir pirmame bandyme - bandote iškišti tuščią idėją be jokios gilesnės minties. Arba kitaip - vaikus laikote visiškais idiotais. Nė į vieną temą nepataikyta.
Miniatiūra. Suintrigavo pradžioje "vienodukai", tačiau pabaiga nuvylė. Vėlgi neaišku, kuriai temai priskirtinas šis kūrinys..? Be siužeto... Bet idėja įdomi.
Perskaičius "pasaką" (įžangą) likau gerokai pasimetusi -
kur dingo kūrinio veiksmas, išvados ( ką norėjai pasakyti šiuo kūriniu)? Akivaizdu, jog tokia "pasaka" (įžanga) nesudomintum nei vaiko, nei juolab suaugusiojo.
Pastebėjau, kad niekada nesukuriat pabaigos. Ir šiaip visuose jūsų kūrinėliuose tvyro vienodumas, o tai labai nuobodu. Lyg ir sugalvojat kuo sudominti ir staiga tiesiog užbaigiat visą tekstą. Patariu pažiūrėti senąją rusų animaciją. Gal tuomet suprasite, kad trūksta veiksmo. Tekstas liejasi, bet nėra jokio siužeto vingių, jokių staigmenų.