Lemtingas sapnas

Anksčiau jis gyveno mieste, turėjo šeimą, neblogą darbą, buvo toks, kaip ir visi. Deja, su laiku, netekus pastovaus darbo, žiauriai pasikeitė. Nusirito kone iki pačio  visuomenės dugno. Neaišku, gal taip ir būtų tame dugne likęs, kol mirtis vieną dieną nepasiglemžtų. Tačiau vieną naktį jam prisisapnavo jaunystėje sutikta Kristina. Ji sapne paklausė, kas jam nutiko, kodėl žmogus taip nusirito? Ir pasėjo viltį, kad grįžtų į savo senelių sodybą, esančią miškų, upių ir kalnų glūdumoje. Ten jam turi viskas iš naujo pasikeisti ir kartu jis sutiks vieną nuostabią savo likimo fėją.
    Ji, mūsų šalies amžinojoje sostinėje, vienoje reklamos firmoje, sėkmingai dirbanti moteris. Deja, bet jai gyvenimas nepagailėjo sunkaus išbandymo. Autoavarijoje žuvo jos labai mylimas vyras. Dabar visa jos laimė - kartu su ja augantis sūnus. Praėjo nemažai laiko, kol pagaliau, po tos skaudžios tragedijos, ji vėl ryžosi su grupe iškylautojų keletą dienų paplaukioti baidare.



    Ankstyvas rytas. Penkta, šešta valanda. Šitos vietos šitame krašte yra pačios aukščiausios. Nors tiksliau tariant, ne tik krašte, bet ir šitoje valstybėje. Ne veltui vieni šitą kraštą vadina Aukštuma, kiti Kalninu. Gi treti Rūkanos pavadinimą jam suteikia. Kas liečia Aukštumą, tai viskas su šituo daiktavardžiu yra labai aišku ir gana paprasta. Pats žodis už save pasako viską – nuo aukštumos jis kilo. Su kitais dviem kiek kitaip išeina. Nors pasakysime, kad irgi gan paprastai gaunasi. Matote, ši vieta vis dėto labai įdomi ir gana keistoka. Kodėl? Na, todėl, kad čia visur aplinkui matosi tik du kalnai ir jie iš toli yra puikiai visų matomi. Pasaulyje yra daug įvairių kalnynų, visokiausių kalnelių. Ištisos jų grandinės ar net nenutrūkstami kalnų masyvai nuo seno tuose vietose stūkso. Vien Amerikos Kordiljerus paimkime - kiek jie tūkstančių kilometrų per visą savo žemyną ištisai tęsiasi. Šitoje mūsų Europos dalyje yra kiek kitaip. Tiesa, vaizdingi ir legendomis apipinti Karpatai su Tatrais netoli nuo čia į dangų kyla. Jie irgi ne trumpi, ne vieną kalnagūbrį ar nuostabų slėnį juose rastume. Čia gi tik du šitie išdidūs kalnai visiems prieš akis atsiveria. Vienas virš kilometro aukščio nuo jūros kranto stiebiasi, kitas beveik į kilometrą išaugęs. Kaip ir viskas. Toliau vaizdas eina tik nuokalnėn, vis žemyn ir žemyn. Jie viena savo puse į Sūduvą nusileidžia, ogi kita į Dainavą atsiremia. Pasakysite, kad tai du broliai, du dvyniai. Gal taip ir yra. Daug legendų, daug padavimų nuo seno senolių pasakojama šitame krašte. Vieniems vienaip atrodo, kitiems kitaip matosi. Manęs paklausite, nuo ko kilo šitų dviejų kalnų vardai? Jų vardai vyriški, net labai. Tokių vardų tėvai savo vaikams be priežasties neduoda. Dar kartą kartoju - ne viena sena legenda apie tai yra išlikusi, kai dar pirmieji medžiotojai šitame minimame krašte apsigyveno. Tai va, taip ir atsirado įvairūs kalnų pavadinimai.
      Rūkana - tas trečias šito krašto pavadinimas. Jis irgi palyginus lengvai yra jūsų nuspėjamas. Jeigu koks svajotojas ar šiaip pakeleivis šituo ankstyvu metu netyčia dabar čia būtų užklydęs, jis iškart suprastų ir tos trečiosios tikrą reikšmę. Visur aplinkui toks lengvas, baltas, šviesus rūkas, jis visur dabar čia išdykėlis plaikstosi. Nors ir pačios vasaros vidurys beveik priartėjo, bet per tą rūką tos žalumos, rodos, visai nesimato. Nors, tiesa pasakius, lauke yra ganėtinai šilta, virš kokių penkiolikos laipsnių. Įdienojus gali greičiausiai ir visus dvidešimt penkis pasiekti. Kaip ten bebūtų, visi šitie trys pavadinimai tinka šitai, ryto migloje po truputį bundančiai, vietovei.
Rašiau, kad čia kraštas, bet tik neaišku, kaip tiksliau ir geriau jį man pavadinti. Nes šitas kraštas vienų žmonių Jotva, kitų Jotvinga nuo senovės buvo vadinamas. Ji yra labai miškinga, ežeringa ir, žinoma, kalvota. Tik ne tokia aukšta kaip šitie du, iš labai toli mums matomi milžinai. Ką dar apie šitos vietovės geografiją galima būtų papasakoti? Ar sužinoti, kur ji tiksliau randasi? Iki tokių žinomų pasaulyje visiems miestų kaip Maskva apytikriai bus kokie devyni šimtai kilometrų atstumo. Vakaruose, iki kitos sostinės Varšuvos, beveik penki šimtai kilometrų. Na, o nuo Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus apytikriai būtų kokie geri du šimtai su viršum kilometrų. Ir dėl visiško tikslumo paimsime paskutinį tašką - tą gražuolę Baltijos jūrą. Iki jos bangų mums tektų visus tris šimtus kilometrų važiuoti. Štai ir visi, tie visiems taip puikiai žinomi atsparos taškai. Taigi dauguma jau supratote apie kokią vietovę ir seks šitas tolimesnis mano pasakojimas. Du lygumų krašte tartum nuo gero gausingo lietaus išdygę grybai, bet jie nuo senų laikų čia vieniši stovi. Truputi keista, kad taip yra. Nes daugumoje atvejų tie kalnai ar kalnų masyvai po truputi į aukštį didėja, kol pagaliau pasiekia tokį stulbinantį aukštį. Nors tikrai čia ne vienetinis toks gamtos fenomenas. Ir tolimoje mums Australijoje yra viena raudonai ruda didžiulė uola arba kalnas. Dar, pavyzdžiui, paimkime Airiją. Joje mes rasime ne vieną tokį ar panašų į mūsų brolius kalniuką. Manau, dar daug kur žemėje yra tokių nuostabių aukštų vietovių. Lietus, lietutis. Čia ne subtropikai, nebūna tų dviejų metų laikų, išdžiūvusios sausros ir nepaliaujamo lietaus. Čia drąsiai viešpatauja tie visi tradiciniai keturi metų laikai. Jie visi vienas paskui kitą paeiliui ritasi. Ir kiekvienas tas metų laikas savitai yra nepakartojamas. Rodos, svajotojas ar vienišas gamtos mylėtojas toli rytuose pro miglą pagaliau pamatytų pirmus tekančios mūsų saulės spindulius. Ji ten prasimuša. Iš pradžių nedrąsiai, bet po kiek laiko mieli ir švelnūs jos spinduliai vis stipriau žadina iš miego šią aprašytą mano vietovę. Sakau, čia gamta keistai pasidarbavo. Per vidurį, tarp abiejų kalnų, eina ilgas vaizdingas, su nedideliais ežeriukais, žalias slėnis. Tiksliau nuo paties didžiojo kalno viršaus, sakytume, nuo žmogaus galvos, prasideda tas nedidelis upeliukas. Jo kelias vis žemyn leidžiasi ir po truputi platėja, nes savo kelyje jungia visus mažus upeliukus. Kol pačiame gale į plačią sraunią upę galutinai pavirsta, su tokiu dvigubu savo pavadinimu - Senasis Merkys. Tai čia, žemupyje, pačioje Jotvos širdyje, yra toks šios upės pavadinimas. Bet ten, viršuje, ją žmonės kitaip vadina. Skrajūnė - toks gražus vaizdingas pavadinimas čia taikomas. Greičiausiai ją žmonės taip pavadino nuo to pavasarinio, kuris kiekvieną pavasarį gausingai bėgdamas viską savo kelyje tiesiog verčia. Jos kelyje yra ne vienas krioklys, aibė įvairiausių slenksčių, o ir nuolaidumas koks? Kai kuriose vietose jis tiesiog žiauriai bauginantis atrodo. Pati tikroji upė maždaug nuo kokių aštuonių šimtų metrų aukščio prasideda. Tame aukštyje, tarp dviejų kalnelių, raibuliuoja toks gilus ir šaltas Kalninio ežeras. Ne ežeras, o tiesiog apie puskilometrio dydžio ežerėlis. Jis taip vaizdingai iš dviejų pusių tų dviejų kalnų suspaustas. Tokia pailga savo forma, labai į regbio kamuolį yra panašus, su ilga uodega. Būtent ta uodega ir visą jo puikų vaizdą gadina. Tačiau nuo tos uodegos mes jau galime, kad ir šiuo laiku ar kitais laikais, savo baidarėmis upe žemyn leistis. Kas dar sudomintų kokį romantišką skaitytoją ar skaitovę? Gal patys du kalnai? Vienas mažesnis, jis Tvirtakalnio vardu pavadintas. Aukštesnis arba labiau nuo vandens pamėlęs Stiprakalnio vardą gavo. Tiksliau, jis - ne pamėlęs. Matote, nuo čia kaip tik ir prasideda visas pagrindinis tekančio vandens srautas. Vis daugiau tų pavasarinių upokšnių į lygumą sruvena. Todėl ir atrodo, tartum jis ta savo mėlyna spalva padabintas. O taip, jie labai panašūs. Nors vėlgi kartu ir skirtingi: ir pas vieną yra stačių uolų bei akmeninių šlaitų ruožai, ir pas kitą jie gerai matosi. Kai kurios jų vietos beveik niekam nepraeinamos. Nors ką jau čia, nepraeinamos! Tai gal lygumų gyventojams taip atrodo, bet vietiniams viskas čia praeinama ir praplaukiama.
Vietiniai? Ir vėl geras visiems skaitytojams klausimas. Kas tokie tie vietiniai žmogeliai? Šitų dviejų milžinų tik pačios viršūnės yra negyvenamos. Jos gana stačios ir beveik jokio kelio iki pat jų žilų galvų kaip ir nėra. Tik keli maži, vos matomi takeliai, jie iki viršaus ten eina. Pagrindiniai šios vietos gyventojai truputėli žemiau, apačioje, visi gyvena. Tokiame nedideliame miestelyje ir jo apylinkėse. Miestelio senas pavadinamas yra Paaukštys. Greičiausiai jo pavadinimas ir kilo nuo to, kad šita vietinė aukštuma beveik į trijų šimtų metrų aukštį yra pakilusi. Nieko sau tas aukštis, nieko sau ir skaičiai. Visi trys šimtai metrų. Daugumai pasaulio gyventojų tai turėtų pasirodyti juokingai žemas auktis, bet tik ne čia, šitame ištisų lygumų krašte, kur labai aukštas kalnas, ar koks piliakalnis siekia net du šimtus metrų aukščio.
    Jiems, lygumų gyventojams, visi kiti žmonės, kurie gyvena virš tų trijų šimtų metrų yra vadinami tiesiog paaukštiečiai. Gal kam ir keistas šis pavadinimas, bet taip jau nuo seno jie vadinami. Paaukštiečiai, o jų geri aplinkiniai kaimynai sūduviai ir dainaviai. Tų paakštiečių nėra labai daug, o ir niekada nebuvo. Pasakysime taip, tik šitas vienintelis jų miestelis, ponas Paaukštys. Dabar jame gyvena kokie geri du tūkstančiai vietinių žmonių. Na, gal kiek ir daugiau. Buvo laikai, kai beveik iki keturių su puse tūkstančių jis traukė. Atslinkus ir praėjus karams, vos per porą šimtų būdavo priskaičiuojama. Kas dar? Na, dar liko keli kaimai nepaminėti ir keliolika vienkiemių, kurie įvairių aplinkybių verčiami, ten toliau, tuose viršutiniuose eglynuose ir jų slėniuose, gyvena. Štai ir visa vietinė žmoniška rajonėlio fauna. Žmonės kaip žmonės, nieko juose keisto, nei išskirtinio. Dabar vasara, dvidešimt pirmas amžius. Ir čia žmonės koja kojon su pasauliu į priekį juda.
Dabar noriu jums papasakoti apie šitą vietą, kur gyvena pagrindinis mūsų įvykių herojus. Įvykiai, istorija, gyvenimo atkarpa ar gyvenimo momentas. Visi mes jų pas save kišenėje turime.






    Tos akys, tos užburiančios Kristinos akys. Ir jos jaunatviškas viską užkrečiantis juokas, toks savitas ir su niekuo nesulyginamas. Jie ir vėl abu, tiksliau, jie visada buvo kartu, bent taip jam atrodo. Jis su Kristina susipažino dar būdamas pirmo kurso studentu arba garsiuoju fuksu. Per vieną fizikų dieną. Kada visas Saulėtekio miestelis, o tiksliau, visi ten esami fakultetai, nuo niekada nematyto tokio jaunimėlio srauto, buvo aklinai užkimšti. Kokios eilės tada ten buvo. Dieve visagalis, prašau, sergėki mus, paprastus tavo avinėlius, nuo tokių siaubingų eilių. Atrodytų, visas daugiatautis miesto jaunimas į tą išskirtinį vakarą norėjo patekti. Deja, bet ne visiems, brolyčiai, tada tas buvo galima. Tik išrinktieji, patys studentai su savo studentų leidimais ir tai ne visi. Tik tie, kurie turėjo ant rankų garsiuosius pakvietimus. Žinoma, dar mūsų brangieji organizatoriai fizikai. Iš jų kiekvienas galėjo po vieną bet kokią savo mergiotę kartu su savimi pasiimti. Dabar kalba eina apie tuos, kas tada galėjo legaliai patekti. Buvo ir tokių, kurie į vakarą jėga ar gudrumu pro tą sargų stipriai saugomą grandinę vis dėlto kažkaip sugebėjo praeiti. Ir jam teko gana ilgai ir sunkiai toje be pradžios ir be galo eilėje stovėti. Kol galų gale parodęs savo magišką studento pažymėjimą pateko į tą išsvajotą vidų. Vidus kaip vidus. Jau nuo rudens visus šiuos koridorius ir auditorijas buvo išvaikščiojęs. Nieko naujo, nieko neįtikėtino jis čia tikrai nepamatys. Tačiau juk ne mokslo reikalų vejamas čia atėjo, bet į gerą, tikrą pasilinksminimo vakarą. Arba į gerą tūsą, kaip šiandieninis jaunimas jums pasakytų, jis atėjo.
Tada, tais laikais, dar niekas nežinojo, kas yra tas baisusis tūsas ar ūsas. Nėra mūsų vaizdingoje kalboje tokio nepaprasto žodžio ir taškas. Naujoviškai kalba mūsų jaunimas, nors senieji žodžiai dar ne visur naujiems savo vietas užleidžia. Tačiau šis mūšis iš anksto yra praloštas, išmirs senoji karta ir liks vietoje žodelio vakarėlis, žiburėlis, pasisėdėjimas ar paprastas baliukas, tas vienas viską apibendrinantis tūsas.
    Kodėl į tokį nepaprastą vakarą jis ėjo vienas? Negi jokios draugės-merginos su
savimi negalėjo kartu pasiimti? Greičiausiai jis dar nieko neturėjo. Nors tame devyniolikos metų amžiuje pats laikas apie merginas pradėti galvoti. Žinoma, pirma mokslai, bet ir į drauges atėjo laikas vaikinui dairytis. Šis vakarėlis jau vyksta. Aplink visur muzika garsiai skamba. Paprastai auditorijose vyrauja susikaupimas ir ramybė, bet dabar aplinkui pašėlusios dainos ir tranki muzika. Vienoje auditorijoje ji gyvai atliekama - koks vietinis ansamblis, kitur pietiečiai italai savo balsais apie amžiną meilę savo mylimai pasakoja. Dar kitoje auditorijoje pačios legendinės Hiperbolės dainas kas kartu su muzikantais į vieną ragą traukia. Aišku, kad ir tuo laiku taip pat madingos diskotekos vyko. O panų, panelių, brolyčiai, kad jums kada nors tokį nuostabų panašų vaizdelį tektų pamatyti. Kokių tik grožybių ten tada nebuvo. Kokios baltos, juodos ir rudos gulbės su savo kaklais čia tada neplaukiojo. Ir kokios jų grakščios kojytės per trumpus jų sijonėlius į akis vaikinams nešaudė. Kiek atsimenu ne vieną teko staigiai su greitąją išvežti. Tie netikėti širdies smūgiai, arba staigus oro trūkumas, kažkokia nežinoma jėga tave visą pradeda smarkiai purtyti. Panašiai kaip tame traukulių miške. Ko norėt, kai staiga tu pamatai, kai pats palieti, arba, kai ji, prieš tavo akis netikėtai praeina. Aš turiu omenyje, ji - kiekvienam sava ir nepakartojama. Taigi kažkada buvo tokie geri nuostabūs laikai ir tokia mada. Ech, kad vėl į tą jaunystę būtų galima nors trumpai valandžiukei sugrįžti. Mūsų vaikštinėjantis herojus, tai vieną pupytę pakalbina, tai su kita pašoka. Žiūrėk, ir su trečia maloniai bendrauja. Viena valanda stuksi, antra praeina. Pats vakarėlio įkarštis prasideda Tačiau ne ta mergaitė, ne tos akys, ne ta žavinga šypsena. Taip ir eina nuo vieno muzikinio kampo iki kito. Vienas, vienas ir vis vienas. Priešakyje dar viena nedidelė kampinė universiteto auditorija. Kas ten, kas ten per muzikos lygis? Pasirodo joje kažkokia visai prislopinta, tiksliau, alternatyvinė muzikėlė nori pasireikšti. Kas per keistas, sunkiai ištariamas mums šis žodis?
Tų jaunų žmonių tik vienas kitas. Daugiau apačioje, ten gal kokių virš dešimt susigrūdo. Greičiausiai, šio renginio organizatoriai ir patys muzikantai. Čia, pačiame auditorijos viršuje, tik vienas kitas klausytojas matosi. Pastovi mūsų vaikinukas keletą minučių, pasiklauso tos alternatyvinės muzikėlės. Ai, nieko gero arba dar nesubrendo iki tokio muzikos lygio. Būtų ir toliau nuėjęs, jeigu staiga jo akys neužkliūtų už nepažįstamos merginos. Ji irgi viena, kaip kokia baigšti pelytė prisiglaudusi prie sienos pačiame auditorijos kampe, tyliai sėdėjo. Likimas, jis pats toliau viską surežisavo. Tuo momentu ji į mūsų herojų atsigręžė. Jos spiginantis žvilgsnis ir pats veido profilis nelauktai sustabdė tą išeinantį žingsnį. Trumpa sekundėlė ir ji vėl į alternatyvinės muzikos pasaulį savo žavinga galva pasinėrė. Kas buvo toliau? Galite spėti. Toliau mūsų veikėjui teko slinkti tarp kėdžių link tos tamsiaplaukės. Su visa vidine savo drąsa arčiau prislinkęs, jis kreipiasi į ją.
    -  Kodėl tu čia viena sėdi, nuo ko tokios žavingos žydros akys taip slepiasi?
    -  Atsiprašau, bet mano akys ne žydros, o rudos. Ir aš ne slepiuosi, bet tiesiog klausausi muzikos.
Prašau, kaip aiškiai ir drąsiai ji jam atkirto.
    -  Tai ką, tau šita muzika labai patinka?
    -    Man taip, bet tau, žinoma, kad ne. Jei nepatinka, tai ko čia dabar kaip stulpas stovi?
Ko stovi, ko stovi? Kad juodas pinčiukas mane pagautų, ką jai geriau tokio stebuklingo atsakyti? Tokios ir panašios mintys stoviniuojant kankino.
    -  Matai, jau bučiau išėjęs, tik tavo žydros... labai atsiprašau, tos tavo rudos akys mane sulaikė.
    - Ir nuo ko jos tave, mielas vaikine, jau taip sulaikė?
Jos linksma šypsena tame nuostabiame veide gražiai, žavingai šokinėja. Matosi, jog mergaitei tiesiog labai linksma jį čia klausinėt. Vėl tenka trumpai pagalvoti, ką šitai dangiškai būtybei geriau atsakyti. Patiko, labai jam ji patiko, iš pirmo pamatyto žvilgsnio šita sutikta nepažįstamoji.
    -  Gal pagalvosi, kad esu labai nekultūringas, bet labai norėčiau, jeigu, žinoma, tai galima, su tavim arčiau susipažinti. Mane tėvai Aušriniu pavadino. Ar negalėčiau, rudakę, dabar sužinoti ir tavo vardo?
Pasakė sakinį ir visa jo drąsa į kulnus nuėjo. Ne dėl to, kad jos čia labai staiga imtų bijoti ar pats koks neužauga yra. Tikrai ne. Aušrinis yra beveik kone dviejų metrų ūgio vyrukas. Taigi, aukštas vaikis. Labiau šviesus negu tamsus. Vaikystėje, iš nuotraukų pažiūrėjus, tikras blondinas kažkada buvo. Deja, dabar jo plaukai su kiekvienais metais tamsėja. Aukštas ir figūra jo sportiška. Daug metų akademinį irklavimą lankė. Kol kartą, vėlyvą rudenį, jo nugarėlė netikėtą išvaržą pagavo. Teko baigti mylimą sportą, bet vis tiek dar juda. Dabar, nors ir pirmakursis, bet savo fakulteto krepšinio rinktinę tvirtai atstovauja. Net antroje universiteto rinktinėje visada mielai yra laukiamas. Ko jau ko, bet drąsos tai tikrai jam nestinga. Drąsa? Įvairiai ji žemėje traktuojama. Vieniems - tai karai ir pasirodymas vyrui prieš vyrą, kitiems - kitokie kriterijai labiau tinka. Rodos, Ispanijoje nuo seno sakoma, kad patys drąsiausi vyrai yra tie, kurie prieš galingą bulių šokti gali. Kitur - kas su baltom meškom imtynių drąsiai eina ar nuo aukšto medžio lianomis žemyn galvą šoka. Visaip pasaulyje ta vyrų drąsa yra ugdoma. Matote, mus Aušrinis turėjo savyje kitą bėdą. Tiksliau, vieną labai retą, bet vis dėlto, kai kada žmonėse pasitaikantį keistą bruožą. Akys, jo akys. Ne, jis puikiai matė abiem savo tom akim. Jokių ten akinių, nei įdedamų lęšių jis nenešiojo. Bėda kita, daug paprastesnė. Gal ir sudėtingesnė. Matote, viena jo akis buvo žydra, tiksliau - mėlyna, kita - tamsesnė, ta link rudos spalvos traukė. Labai retai kur sutinkamas toks žmogaus akių derinys. Kai tik gimė nuo pačios pirmos dienos ir buvo mūsų Aušrinis toks keistas akių gražuolis. Žinoma, tai jokia ten bėda ar tuo labiau koks negalavimas. Mielieji mano, bet sutikite, kad mes ne dažnai savo kelyje tokių dviejų skirtingų akių viename veide kada kur pamatysime. Toks akių išskirtinumas daugiausiai priklauso nuo pigmento melanino kiekio, esančio jose. Melaninas - tai medžiaga, nudažanti mūsų odą, plaukus, akis. Rudose akyse yra labai daug melanino. Žydrose jo ne tiek daug. Ir dar nuo genų jos, žinoma, priklauso. Kieno daugiau būna arba kieno stipresnis genas, tas ir nugali. Aušrinio atveju viskas po lygiai gavosi.
Kaip bus šį kartą su jo nauja pažintimi? Nors jaunas, bet turi graudžią patirtį, kai dėl tų skirtingų jo dviejų akių jį paliko ankstesnė mergaitė. Tokiose metuose dar tiek tų draugių pas jį gali ateityje būti. Čia gal kaip tik ne minusas, gal tai greičiau bus pliusas. Vienoms merginoms patinka žydraakiai, kitoms - rudakiai. Pas mūsų Aušrinį jo veide aiškiai žybsi ir tokia, ir kitokia akytė. Išeina, kad visoms panelėms jis galėtų labai patikti. Todėl ir pats iškart užvedė kalbą apie tas akis. Arba tiks jo skirtingos akys šitai rudakei, arba iškart bus atmestas. Mato, kaip ilgai, įdėmiai į jį, į tas abi tokias skirtingas akis, ji spokso. Savo galvoje kažką mergaitė tyliai mąsto. Pagaliau gražuolė linksmai prabyla.
    -  Kažkoks tu man keistas atrodai, bet aš esu Kristina.
Vienas jos tartas žodis „keistas“ ir tas mielas panikės vardelis. Kristina, Kristutė, Kristinulė.
Ta jo pažintis su rudake Kristina buvo taip seniai, prieš kokius dvidešimt ar net daugiau tų praėjusių negrįžtamai metelių. Kur tu dabar esi, Kristina ar Kristute?



    Pasigirsta paprastų, senų, kaimiškų durų veriantis nedidelis girgždesys. Vėliau pasigirsta sunkūs kažkieno žingsniai namo prieangyje, o paskui ir pačiame kambaryje. Ir netikėtai pasigirsta garsus, beveik rėkiantis žmogaus klausimas.
    -    Ei, Aušrini, kur tu, negi dar vis miegi?
Miegojo Aušrinis, bet po tokio draugiško rytinio pasilabinimo staiga visi miegai kaip mat išgaravo. Jis vėl sapnavo tą savo studentiškų metų Kristiną. Labai keista. Kiek laiko prabėgo, bet retkarčiais vis dar ją sapnuoja. Seniai jos nematė, nesutiko, net nieko apskritai apie ją negirdėjo. Tik sapnuose ji jam retkarčiais pasirodo. Kaip kokia geroji fėja nuo visokių nelaimių ar blogų dalykų kaskart gelbsti. Taip jau buvo. Jeigu ne tas, prieš keturis metus susapnuotas jo sapnas, nežinia kur dabar būtų ir ką veiktų mūsų veikėjas. Viename sapne kartą susapnuota jo rudakė Kristina ir išgelbėjo jį iš to didelio alkoholio liūno. Buvo visai nusivažiavęs, iki pačio dugno nukritęs, dar truputį ir greičiausiai būtų papildęs mūsų mielų nuskurdėlių gausingas gretas. Ačiū dievui, kad taip tada nenutiko. Kristinos sapne jam tarti žodžiai jį visą išblaivė. Kiekvieną rytą jis juos vis dar tyliai iš naujo taria. Kaip tada, kai po eilinio išgertuvių vakaro, nežinia kur miegant, pasirodė jo sapne. Ta jaunutė, vos septyniolikos metelių sulaukusi, be galo daili mergaitė.
    -  Aušrini, nesuprantu tavęs, kas su tavimi čia darosi, jau visai tavęs nepažįstu? Tu toks mielas jaunuolis anksčiau buvai, pasižiūrėk dabar į save? Į ką tu dabar esi pavirtęs? Greičiau kelkis ir važiuok iš šito miesto, tau čia, manau, yra ne vieta. Greičiau grįžk į savo senelių ir protėvių namą, ten, kur tu kažkada mane buvai kartu su savim nusivežęs. Prie tų dviejų milžinų kalnų ir to nuostabaus žydro ežero. Aš žinau, ir todėl tą tau tvirtai sakau, kad ten nuvažiavęs savo naują laimę sutiksi. Mielas Aušrini, taip bus, aš tau pažadu, tiesiog taip bus ir viskas.
Tuos keistus žodžius Kristina pasakė sapne. Pasakė ne bet kaip, o žaižaruodama savo tom rūdom akelėm. Taip pat  apsisuko ant vieno kulniuko tartum norėdama parodyti save ir tą vasariškai trumpą baltą suknelę. Kokia ji jam tada atrodė neišpasakytai žavinga būtybė, kaip jis tada jos geidė. Pasirodė sapne ir vėl pranyko. Jis tik vieną kartą gyvenime ją čia buvo kartu su savimi trumpam atsivežęs. Tokie jauni abudu buvo. Iš pradžių su traukiniu iki Varėnos puškavo. Išlipę traukinių stotyje po miestelį kažkiek pasibastė ir su senutėliu sunkvežimiu iki pat gimtojo miestelio pagaliau atvažiavo. Galutinai iki namų vien savo kojomis pėstute atėjo. Jai labai čia patiko, negalėjo atsistebėti šitų aplinkui išdygusių vaizdų. Kaip jiems buvo linksma ir smagu. Jinai su juo net dvi paras kartu praleido. Dienomis dažniausiai po kalnus vaikščiojo, vieną kartą ežere su valtimi pasiirstė. Vakarais laužą kūrė, mėsą ant iešmo kartu kepė ir pigų vynelį abu ragavo. Miegojo ant šieno sename kluone, bent nakvynė jiems tokia buvo. Beveik kaip geriausiame kokių penkių žvaigždučių Amerikos viešbutyje. Nieko netrūko, tik abiejų skambus juokas visą naktį girdėjosi kluone. Tas nupjautos šviežios žolės sklindantis aromatas arba tos nesibaigiančios žiogų dainos. Ir, žinoma, pati rudakė Kristina kartu su juo prie jo šono prisiglaudusi gulėjo. Ar jie glamonėjosi? Kaip čia pasakius, žinoma, kad taip. Tie jos karšti, beprotiški, nesibaigiantys bučiniai. Kaip besotė ant jo ji puolė. Ir jis neatsiliko, bet pačio svarbiausio dalyko, deja, neįvyko. Ji turėjo savo principus, savo garbės ar dorovės išugdyta kodeksą.
    -  Tik po bažnyčios, mano Aušrini, tik tada aš būsiu iki galo tavo.
Dabar, po tiek metų, jau nebesvarbu, kas ten buvo ar ko nebuvo. Ji taip ištisas dvi dienas ir dvi naktis kartu su juo bendravo. Kaip staigiai tos pašėlusios naktys jam pralėkė. Kaip senai, kiek metų, metelių? Ir apskritai, ar kada nors iš tikrųjų jiems taip buvo?



Tą rytą jis sunkiai iš nesibaigiančių pagirių kėlėsi. Kiek dienų buvo nesiskutęs, kiek dienų nesiprausęs. Galvoje kažkoks nesibaigiantis garsas sunkiai gaudė, jo visos mintys tolimiausiuose ūkuose plaukiojo. Ko norėt, ne vieną dieną ar savaitę taip pasiutiškai gėrė. Ištisus metus su ponuliu pilstuku ranka rankoje ar koja kojoje iš vien kartu draugiškai žygiavo. Gerai tik viena, kad į labai artimas draugystes su niekuo nėjo. Dažniausiai vienas, kur jokių žmonių nematomas, ištisai tą ugninį vandenį į save kibirais traukė. Taip, jis buvo dugne, ar arti to gilaus šulinio dugno. Dauguma iš jo jau niekada neišlipa, vienetai yra žmonių, kurie vėl į šviesų kelią ateina. Kristinos sapne ištarti, bet lemtingi žodžiai.
    - Aušrini, kas darosi? Greičiau kelkis, - ilgai jam ausyse skambėjo, o dvi skirtingos akys ją matė vis dar tokią jauną.
Ir kėlėsi Aušrinis, bet tie pirmi jo žingsniai buvo baisiai sunkūs. Negert? Pabandyk tu, žmogau, negerti, kai organizmas verte verčia toliau mielai tą dalyką daryti. Viskas jo tame viduje tiesiog degte dega. Būtinai reikia pirmos dozės, kad tą degantį gaisrą kaip nors greičiau užgesinti. Apsidairo ir mato netoliese stovintį dar ne visai tuščią pilstuko butelį. Kitokių jau negėrė. Ne dėl to, kad nenorėtų, dar ir kaip norėtų. Resursai seniai pasibaigė. Seni geri laikai, kai galėjo sau ką didingesnio išgerti, deja, negrįžtamai praėjo. Liko paprastas, bet patikimas pilstukas ir pats pigiausiais koks tik gali būti vynelis. Iki to odekolono bent kol kas dar nepriėjo. Tačiau ir iki jo jam visai netoli buvo. Gerai, kad nors lašelis jame teliūškavo neišgerto vakarykščio pilstuko. Nieko nelaukdamas stveria ranka ir aukštai virš burnos pakelia. Netikėtai mintis praskrieja, tiksliau, mažas širdingas palinkėjimas.
    -  Už tave, Kristute.
Ir iki paskutinio lašelio patvarko tą nuostabiai atgaivinantį pilstuką. Visą gydomą stebuklingą skystį į save susipylė. Ar dabar žmogui nors kiek palengvėjo, bent viduje ar tose jo mintyse?
    -  Tai ką tu, Kristute, norėjai man tokio pranešti? - tą sakinuką ištaria.
Rodos, ji kalbėjo, kad reikia jam į senelių seną namą išvažiuoti, tenai jam reikia greičiau sugrįžti. Tik ko? Ką jis visiškai vienas ten po perkūnais veiks? Iš ko jis ten gyvens, ką aplamai darys? Tas medinis, vos ant žemės stovintis, labai senas, net neaišku kada kokių jo ten prosenelių statytas namas? Šalia namo stūkso toks pats leisgyvis, kažkada buvęs gyvulių tvartas. Kiek atsimena, tik didelis kluonas tvirtai stovėjo. Kada jis paskutinį kartą tenai buvo apsilankęs? Prieš tris ar kokius keturis metus. Ar dar stovi ten kas nors, ar dar galima keliuką į tą viršutinį patį tolimiausią Paaukštiečių tašką atrasti? Aukščiau už juos niekas negyvena, vien stačios uolos ir neįžengiami brūzgynai prasideda. Na taip, žiemą slidinėjimo mėgėjai iš visos šalies susirenka. Tik jie tolėliau, kitame kalno šlaite, dažniausiai slidinėja. Bet čia, kur ta paskutinė senelių nukriokusi sodyba stovi, tikrai niekas nesilanko. Gudu ir baugu, nors vilku vienas stauki. Tiesa, prie pat dar yra toks Kalninio ežerėlis ir sraunus upelis Skrajūnė. Va ir visi gamtos vaizdai arba aprašytas geografijos taškas. Daugiau nieko tokio ypatingo. Žiemą bei rudenį dideli vėjai aplinkui pučia. Tuomet retai kada jiems saulė savo spindulius per eglynus į žemę pramuša. Artimiausias jo kaimynas Butrimanskas, per kokį puskilometrį žemiau gyvena. Pats miestelis Paaukštys dar per keletą kilometrų žemiau stūkso. Va ir visa apylinkė, visa ta vietovė. Ko ten grįžti, ko ten jam važiuoti? Tikrų tikriausias užkampis ir tiek. Sakysite, kad ten taip gražu, taip romantiška būtų. Na, sutinku, dalinai gal ir taip. Ypač kai geras oras, bet kai blogas, kas tada? Ką tada jam ten veikti? Kartu su išbadėjusiu vilku staugti? Seniai visi vilkai aplinkiniuose miškuose išgaudyti, nors vienas kitas retkarčiais kai kada dar užklysta. Kartais kur pasigirsta naktyje jų vientisas šėtoniškas ištisas staugimas. Bet žymiai dažniau koks erelis ar sakalas su savo klyksmu pro tą senelių sodybą aukštai praskrenda. Eilinį kartą įsitikina, kad čia nėra jokių žmonių. Baigėsi čia jų kažkada buvęs gyvenimas, visi į miestus tolėliau persikraustė. Nors ne visai, ten kur yra įrengta naujoviška slidinėjimo trasa. Joje žiemą, vasarą gyvenimas ištisai verda, bet tik toje šiaurinėje kalnų pusėje. Sniegas jame visu geru mėnesiu, kartais ir dviem ilgiau, išsilaiko. Ir jokių stačių uolų nesimato, nei jokie tankūs eglynai neauga, jie seniai visi iškirsti. Va čia, šitoje jo pusėje, šitame tarpeklyje, tik ta viena senelių sodyba ir po šiai dienai dar stovi.
Vargšas išsekęs alkoholiko kūnas, jis vėl reikalauja eilinės dozės, gerai būtų ir kokį kąsnį kartu praryti. Nėra jam didelio pasirinkimo šitame susmirdusiame Gerosios Vilties gatvės viename iš daugiabučių namų mažame rūsyje. Šitą varganą skylę laikinai užleido jo vienas buvęs mokslo draugas. Šitą, dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio, smirdančia rūsio patalpėlę. Su išoriniu pasauliu jį jungia tik vienas mažutis, vos matomas langelis. Du mėnesius kaip čia gyvena, bet greitai ir iš čia reikės išsikraustyti. Kur tada jam pasidėti, kur tada miegoti? Ir ką jam ten Kristina pranašavo, apie kokią naują jo laimę? Kas ta laimė? Ar ji graži paukštė, kokia netikėta sėkmė, gal moteris, ar dar kažkas tokio nežinomo? Laimė, laimužė. Senai jis jokiomis laimėmis ar Laimomis netiki. Gal tada buvo laimė, kai buvo jaunas, po diplomo gavimo, kai turėjo pastovų darbą. Apskritai, tie dešimt santuokoje pragyventų jo metų daugumoje buvo išties laimingi. Vėliau jo visas gyvenimas staigiai pasisuko kitaip, visai kita vaga pradėjo nelabasis tekėti. Ne iškarto, bet pasisuko. Pirma neteko savo darbo, jo buvusi gamykla subankrutavo. Pasirodo, jau niekam nereikia jos teikiamų gaminių. Kas, kad jis diplomuotas inžinierius. Tai anksčiau jo profesija buvo labai perspektyvi ir madinga, o dabar kiti laikai. Jo žinių ir patirties mūsų valstybėje, deja, niekam nereikia. Trumpai tai vienoje, tai kitoje vietoje dar bandė kabintis. Ne toks ir vienas jis yra našlaitis. Kiti žymiai greičiau nusigėrė, ar kur į patvorį nusivažiavo. Jis dar laikėsi sukandęs dantis. Nors ir nepatiko jam tie laikini darbai, bet dirbo. Jo šeimai verkiant reikėjo pinigų. Jam, žmonai, bet labiausiai dėl savo dvynukų jis stengėsi. Baisiai laimingas buvo, kai sūnus su dukra jiems kartu gimė. Retai jo giminėje tie dvynukai gimsta. Tik jam ta neišpasakyta laimė teko. Nešiojo, augino, lepino. Jis vis kartu su jais - vieną vienoje, kitą kitoje rankoje laikė. Su metais, prastėjant ekonominei situacijai, vis mažiau uždirbdavo, vis mažiau pinigų į namus atnešdavo. Prasidėjo, rodos, tie niekada nesibaigiantys barniai, ginčai su kažkada tokia mylima jo buvusia žmona. Tie amžini jos priekaištai. |
    -  Kas tu per vyras? Nei normalios algos, nei darbo, nei pinigų. Pažiūrėk, ką kiti vyrai tavo metų jau yra pasiekę, o ką tu gali?
Nepastebėjo, kaip metė visus savo sportus ir visus buvusius pomėgius. Taip ir įnyko į tą vienintelį stikliuką ir galų gale toks gėdingas finišas - šis skurdus ir tai, deja, ne jo rūsys.



    - Ei, ar čia tu atėjai, Notangai?
      - Taip, aš. Negi manai, kad staiga dabar koks neraliuotas velnias pas tave galėtų čia atsibastyti? Kaip buvome vakar susitarę, taip ir atėjau. Iškart galiu perspėti, kol kas oras ne koks, vien tamsūs juodi debesys plaukia, bet gal ir išlys kada ta saulė. Noriu kavos, kur čia ji pas tave yra padėta?
Notangas - tai artimiausias jo kaimynas, plius giminė Butrimanskiukas. Vasarą bei savaitgaliais jis dažniausiai Paaukštyje gyvena. Kitu laiku daugiau Alytuje, savo trijų kambarių bute kartu su žmona linksmai burkuoja. Jis vienas iš brolių. Vyresnis Varmis greičiausiai savaitgalį turėtų atlėkti. Jie abu pakaitomis prižiūri savo tėvų sodybą. Ne taip ir toli čia jiems abiem atlėkti, tik kokie penkiasdešimt kilometrų, tai yra geras pusvalandis, ir vaikinai vietoje.
    -  Ar brolis dar neatvažiavo?
    -    Ne, gal vėliau į pavakarę ir jis atlėks. Kiek baidarių tu šį savaitgalį žadi išnuomoti? Ar dėl galimo lietaus ir šie tavo ponai jau persigalvojo?
    -  Na ne, kaip ir buvo sutarta, visas šešias žada pasiimti.
    -  Vadinasi, darbo turėsi, kada pagaliau liausis tie lietūs? Apačioje, slėnyje, seniai lietus nelyja, tik šitoje kipšo skylėje amžini lietūs pliaupia.
    -  Įsigiedrės ir čia, vakar radiją klausiau, jau praneša saulę.
    -  Gerai būtų, nes nuo tos kalnų drėgmės man sąnarius amžinai maudžia.
    -  Neburbėk kaip Menkeliavičiaus boba, palyginus dar jaunas vyras esi. Tau nėra ko taip skųstis, bet jeigu vis nepatinka, tai ko čia apskritai tada atvažiuoji. Sėdėk ir tu tame Alytuje, nereikės aimanuoti.
    -  Gerai, nors tu nepradėk man moralų skaityti. Vėl visą naktį savo nuotraukas ryškinai? - mato palei sieną, kad gera dešimtis juodai baltų nuotraukų ant ištiestos virvutės viena po kitos sukabinėtos.
Atidžiau įsižiūri, gal kokį pažįstamą veidą netyčia kur pastebės. Veltui Notangas šito tikisi. Veidų, žmonių jis, aišku, irgi nemažai fotografuoja, bet tokias nuotraukas dažniausiai kitu metų laiku daro ir ne juodai baltas, bet spalvotas. Čia gi kitokios nuotraukytės sukabintos. Turi jis seną, nuo vaikystės laikų išlikusį pomėgį. Nežino, neprisimena, kodėl jis būtent šitą fotografavimo kryptį pasirinko. Aušrinio pomėgis pasirodys keistas, mažai kam suprantamas ar įdomus. Taip, tai gamtos vaizdeliai. Va, čia kalnas matosi, ten - ežeras, kitur - lygtai krioklys iš viršaus krenta. Bet jeigu jūs truputi atidžiau į viską įsižiūrėtumėt, apimtu kitas, kažkoks nesuprantamas, nenusakomas jausmas. Jo nufotografuota kamera gamta yra visai kitokia. Ne dėl to, kad juodai balta. Ne. Ne tame pagrindinė esmė. Tiesiog jo visi nufotografuoti vaizdai kažkokie mistiniai, paslaptingi, net gerai mums nesuvokiami. Ko jis ieško, ką jis taip stengiasi savo objektyvu pagauti? Nuo mažens, nuo pačios vaikystės iki šių dienų ateina tas jo ieškojimas. Kai dar vaikis būdamas čia visur patvoriuose bėgiojo ir po šitų dviejų milžinų uolas bei skardžius lakstydamas karstėsi. Pirmą kartą jis tai pamatė anksti ryte ir labai įsigando. Vėliau, ne kartą ir net ne du, savo akyse tuos vaizdus regėjo. Nežino kas tai, nes negalėjo žmoniškai normaliai jų paaiškinti. Jam tik jo močiutė peržegnojusi pasakė, kad tai greičiausiai buvo jo sutikta Barškytės dvasia. Ji viena vaikštinėja dar ir po šiai dienai po šituos slėnius ir laukus.
Kas ta Barškytė, kas ta dvasia? Bandė miela močiutė visaip mažam Aušrinukui paaiškinti, bet vaikas būdamas nelabai ką galėjo suprasti. Palikta kažkokio vieno didelio pono, vargšė nelaiminga mergaitė, kuri vieną dieną tiesiog išėjo į kalnus ir atgalios daugiau niekados nesugrįžo. Žmonės apačioje, tame Paaukštyje, iš jos vis šaipėsi. Juk buvo gražiausia apylinkių mergaitė, kai staiga pametė savo vargšę galvutę. Mat netikėtai vieną kilmingą jauną ponaitį įsimylėjo. Jis žadėjo ją greit vesti, bet taip ir nesulaukė tos pažadėtos vestuvių dienos. Su kita, žymiai turtingesne bajoraite, tas nedorėlis ponaitis, netikėtai apsivedė. O šitai, nelaimingai gražuoliai, atsisveikinant tik storą pilvą paliko. Ne tik visi Paaukštėnų bernai, bet ir suaugę vyrai ištisai iš nelaimingos mergaitės vien juokėsi ir įvairiai bei negražiai šaipėsi. Neturėjo kur akių vargšelė dėti. Net pats jos tėvas, tas irgi visaip iš jos įsityčiojo. Neiškentusi tų nesibaigiančių kasdieninių patyčių, ji vieną dieną ėmė ir išėjo, taip niekada ir atgalios nesugrįžo. Niekas daugiau jos niekada nematė nei gyvos, nei tuo labiau mirusios. Praėjus kiek laiko, vietiniams žmonėms šituose kalnuose pradėjo kažkas tokio neaiškaus vaidentis. Ar tai šmėkla, ar tai kokia dvasia pasirodė jų apylinkėje? Toks keistas nenusakomas jausmas staiga visus apimdavo. Eini keliu ir lygtai kažkieno akys į tave įsmeigtos žiūri. Apsidairai aplinkui, bandai surasti, kas tave taip stebi, bet vis tiek nieko nematai. Tik jausmas, tas toks keistas nenusakomas jausmas tavyje lieka. Kiti pasakojo, kad ta matyta dvasia yra labai graži, beveik kaip jauna Barškytė. Taip po truputi, žodis po žodžio, ir atsirado tas keistas senas pasakojimas, ta vietinė folklorinė legenda. Atseit Barškytė niekur neprapuolė: nei ji nuskendo, nei ji užsimušė. Ji tiesiog čia, kažkuriame iš dviejų kalnų, ėmė ir apsigyveno. Dar kiti pasakojo, kad retkarčiais ne vieną, bet net du labai neaiškius siluetus mato. Atseit, vieną jaunos moters, o kitą - mažą, kaip kokio vaiko. Iš čia dar kitas pasakojimas kilo. Greičiausiai ten gražuolė Barškytė su savo vaikeliu abudu būsią. Tai tas pats vaikelis, kurį ji su tuo turtingu ponaičiu tada sugyveno. Jau daugel metų, daugel amžių nuo to laiko praėjo. Kokie ten buvo laikai? Greičiausiai baudžiavos, o gal dar kokie senesni. Seniai nėra nei tų įvykių dalyvių, nei jokių bajorų su kilmingais grafais. Va, ponų, ypač naujoviškų mūsų ponaičių, tai tokių ir panašių su kiekvienais metais Aušrinis pas save visada mielai sulaukia. Matote, jiems tai baidarės kažkodėl netinka, tai orai labai blogi, tai šitas kelias ne asfaltu yra užklotas. Vienu žodžiu, jie amžinai yra kuo nors nepatenkinti ir viskas. Atrodytų jiems niekas šioje žemėje netinka. Tik ko tada po perkūnais jie čia ištisai vorele nenutrūkstamai važiuoja? Sėdėtų savo dvaruose ir nei sau, nei kitiems piliečiams nuotaikos negadintų.
Aušrinis senai nei ta bobutės, nei jokia kita pasaka nebetiki, ir tuo labiau nėra jam ko čia bijoti. Tačiau tas jo keistas pomėgis yra paranormalių reiškinių fotografavimas. Kiekvieną kartą savo kalnuose išeidamas, jis ieško būtent tokių ar panašių vaizdų. Išsijuosęs fotografuoja su savo senučiu Kodaku. Ir kur, jei ne čia, ne šituose gūdžiose slėniuose, miškuose, kalnuose jų gali daugiau pasitaikyti? Daugiausiai tos keistenybės pasirodo, arba pačios leidžiasi pamatomos, vėlai vakare, dar lietui lyjant ir kokiam stipriam vėjui kur pučiant. Tada, tokiu laiku, jis ir kiti vietiniai daugiausia tokių keistenybių yra pamatę. Keistos ir nenusakomos šitos jo nuotraukos. Mažai jis kam jas rodo, daugiau dėl savęs tai fotografuoja. Pačias geriausias arba įdomiausias į savo keistenybių albumą įdeda. Gal ir iš šitų naujutelaičių jo nuotraukų kokią įdomesnę jis vėl pas save įdės.
    -  Taip, ryškinau. Gerai, Notangai, įjunk virdulį ir aš kavos išgerti noriu.
Keistas sapnas. Ta Kristina, ir vėl jis ją sapnavo. Pirmą kartą nuo to laiko, kai čia vienas apsigyveno. Čia, šitoje senelių sodyboje ir šitoje lovoje, niekada anksčiau jos nėra sapnavęs. Keista, kodėl vėl jam ji sapne pasirodė, ką tai galėtų reikšti?
    -  Aušrini, kaip manai, gal vėl kokia linksma pupytė atlėks, bus į ką akis mums paganyti?
    -  Tau tik pupytės, o ar senų bobikių nenorėtum pasižiūrėti?
    -  Prie ko čia jos?
    -  Prie to, kad su vyrais aš tariausi ir sprendžiant iš balso, atrodo, ne vaikėzai šį kartą pas mus atvažiuoja. Turėtų būti gana solidi publika.
    -  Iš ko sprendi?
    -    Iš to, kad visai nesiderėjo. Paklausė, kiek viskas kainuos. Sakė, kai atvažiuos, tai iškarto už viską grynais susimokės. Vakar dar perskambino ir užtikrino, kad su šešiom baidarėm jie plauks.
    -  Pažiūrėsime, kas per ponai, kas per miesto publika. Kad tik nereikėtų kur Merkio žemupyje jų iš vandens po vieną mums gaudyti.
Nedažnai taip būna, bet pasitaiko. Užsiprašo kokia nepatyrusi grupelė visą sunkųjį upės maršrutą, o tų jėgų, jėgelių toliau irkluoti tai nėra. Nesvarbu, kad upė srauni, bet žmonės jau nei irtis, nei sėdėt toliau baidarėse neturi jokio noro. Nutrinta viskas: tiek jų pirštai, tiek tas užpakalis. O kiek dar kilometrų iki galutinio tikslo jiems plaukti lieka? Tačiau negali ir viskas. Pasipila skambučiai, gelbėkite mus, ištraukite iš šitų negyvenamų vietų, mes daugiau nieko nenorime. Paskutiniais metais tose dideliuose miestuose labai madinga pasidarė su baidarėmis kur kokį savaitgalį ar atostogų metu pasiplaukioti. Yra keliolika ypač populiarių ir vaizdingų mumyse maršrutų. Kaip pasirodo, dabar yra tiesiog nesolidu, jeigu tu nesi nors kartą kur su baidarėmis plaukęs. Va ir būna visokių tokių pokštų ir netikėtumų. Jiems svarbiau atvažiuoti, svarbu įsėsti, nusipaveiksluoti ir tada gali į krantą atgalios išlipti. Pamačiau, paplaukiau, paragavau, dabar ir aš galiu savo trigrašį į bet kokį pokalbį įterpti. Dalyvavau, plaukiau, taigi viską pats puikiai ir taip žinau.
    -  Kaip bus, taip bus. Svarbu, kad pinigus jie mums mokėtų ir man gerai ir tau tas tinka.

Neiškarto po to Kristinos sapno Aušrinis į senelių žemę susiruošė. Lauke balta šalta žiemužė su vėjais pustė. Taip pat ir sveikata gerokai pašlijusi buvo, vos kojas jis vilko. Svarbiausiai ne iškarto suvokė, ko nori ta Kristina tame keistame sapnu. Reikėjo laiko viskam susiorientuoti, suprasti tą paslaptingą sapną. Pagaliau ir vėl žmogumi iš gyvulio tapti. Negi pasirodysi senelių žemėje toks baisiai nuskuręs. Viena tik buvo tikra. Nustojo arba beveik nustojo mūsų Aušrinis toliau taip gerti. Nors jokio rimto darbo ar darbelio nerado. Gerai, kad tie geri, seni, patikimi studentavimo laikų draugai ir čia jam padėjo. Ne daug jis jų turėjo, bet vienas kitas buvo. Davė pradžiai jam pinigų, tiksliau, pasiskolino jis iš jų tuos pinigus. Nes ne jo madoje buvo išmaldos prašyti. Geriau iš bado mirs, negu su ištiesta ranka ar skrybėle po visas miesto gatves vaikštinės. Atėjo pavasaris, atšilo oras ir vieną rytą sėdęs į maršrutinį transportą, jis atsidūrė šitoje senelių sodyboje. Žinoma, viskas buvo džiunglėmis apaugę, troboje voratinkliai ilgiausi tysojo. Vos raktą pas Snarskų Zitutę rado. Šitie yra dar vieni, kiek tolimesni jo kaimynai. Jie čia visus ištisus metus gyvena. Žemiau, arčiau tos civilizacijos randasi. Visa apylinkė labai nustebo. Vajėzau, Aušrinis į senelių sodybą netikėtai sugrįžo. Labai pasikeitęs, taip susenęs, bet kur nepažinsi. Zita ir visi jos broliai tik metro keturiasdešimt, o čia beveik dvimetrinis Ąžuolas jų tarpduryje stovi. Anksčiau jis toks Ąžuolas galiūnas ir buvo, kai savo irklavimą lankė. Dar kai gamykloje dirbdamas truputi sportavo. Metams bėgant neliko tų įspūdingų jo raumenų. Vienu momentu net tokį nedidelį obuolinį pilvuką užsiauginęs nešiojo. Nuo gero sotaus gyvenimo tas priedas vyrukui išaugo. Kur nebus, tokie laikai buvo, kai pinigai tiesiog lietumi lijo. Netingėk, spėk kibirą laiku padėti. Tačiau vieną giedrą saulėtą dieną tas gėrybių debesiukas kažkaip netikėtai jam baigėsi ir vėliau amžina sausra užėjo. Pilstuku ir pigiu vyneliu bandė tą alinančia sausrą laistyti. Neblogai porą metų tai jam sekėsi daryti.

- Aušrini, čia tu? Negali būti, - tik tiek mažoji Zitutė tada pasakė.
Nuo to laiko truputi daugiau negu trys metai prabėgo. Per pirmus gyvenimo metus apsikuopė tą sukriošusią sodybą: paremontavo, perdažė, šį bei tą pataisė, kažką savo rankomis iš naujo sumeistravo. Geros medienos aplinkui sočiai auga, vietinis eigulys tiesiog pro pirštus į tai pažiūrėjo. Aušrinio seneliai labai gerbiami žmonės buvo visoje apylinkėje ir jis nuo pat mažens vis trynėsi aplinkui. Kiekvienas vasaros atostogas jį tėvai tik čia veždavo. Gal žiloje senovėje pikti ir nedraugiški tie Paaukštiečių žmonės buvo. Dabar kiti laikai išaušo - dauguma vietinių jį su džiaugsmu į savo tarpą vėl priėmė. Ir kuo galėjo, tuo visi jam padėjo. Tiek geru žodžiu, tiek darbais ar kokiomis medžiagomis. Trys vasaros kai jis čia vienas gyvena. Tiesa, su juo yra dar vienas padaras, tiksliau, kalaitė Runutė kartu bėgioja. O vasarą augina keliolika vištų. Vos ne kiekvieną rytą kiaušinienę su sūriu kepa. Šalia sodybos didelis senas sodas ošia. Dirbamos žemės taip pat turi, joje visas sau reikalingas daržoves nuo pavasario augina. Tai toks ir yra mūsų Aušrinio namų ūkis. Jam vienam to pilnai užtenka. Pastovios, patikimos draugės neturi. Kokia moteris į tokį užkampį savo noru važiuotų, ką ji čia būtų pametusi? Visos meilės ir visas svaigimas greitai joms pasibaigia, kai su tikra kasdieniška realybe susipažįsta. Aišku, gal ir atsirastų kokia moteris, kuri pas save į miestą galėtų kada jį patį pasikviesti, bet tai tik trumpi samprotavimai. Dabartinė jo situacija yra kitokia.

Pirma žiema praėjo labai sunkiai, didelėje nežinioje dar viskas buvo. Ką jis galėtų veikti šitoje tolimoje krašto skylėje? Nebuvo jokio tikrumo dėl rytdienos. Vienu momentu norėjo vėl atgalios į miestą sugrįžti. Tik klausimas kur, pas ką, kokį darbą jam tame mieste susirasti? Jo buvusi žmona per tą laiką kitą vyrą susirado. Žinoma, paliktų vaikų jam buvo gaila. Sau prisipažįsta - jis netikęs tėvas. Taip mylimoji žmonelė amžinai jam aiškino. Ką ten vaikams padėti, jeigu pats savimi negali, nemoka, nesugeba pasikeitusioje laisvos šalies erdvėje pasirūpinti. Ką jau kalbėti, kad vaikams nors kokį mažą pinigą imtų ir staiga numestų. Negrįžo. Kantriai visą žiemą tą badą, šaltį ir kitus nepriteklius kentė. Gerai, kad vieną vakarą, vaikštinėdamas Kalninio ežero krantu, prisiminė senus moksleiviškus laikus. Kaip jis šiame ežere ir kituose ežeruose baidarėmis bei įvairiomis valtimis linksmai plaukiojo. Jo visos vaikystės vasaros būtent prie šito ežero praėjo. Dėl to gal ir pomėgis tokiam sportui atsirado. Kai vieną rudenį iš senelių į mokyklą grįžo, tai iš karto į akademinį irklavimą pats niekieno neverčiamas užsirašė. Baidares jis visą vasarą galėtų kam nors čia nuomuoti. Visa aplinkinė gamta kaip tik labai tinkama tokiam tikslui. Kaip tik nuo šitų dviejų milžinų ir pradeda tekėti sraunioji Skrajūnė. Ta, kur aukščiau teka dėl keleto jos stačių krioklių bei negausaus vandens, yra tiesiog nepraplaukiama. Nuo čia, nuo šito ežero, jau galima žemyn baidarėmis leistis. Pati mintis gera - būtų nors vasarai šioks toks darbas ir pastovus pajamų šaltinis. Tik bėda, kad pirma tas visas baidares reiktų pas save turėti. Iš kur jis jas, velniai rautų, gaus?
Ir vėl padėjo patikimi seni geri draugai. Tiksliau - tik du. Lenkas Ernestas ir lietuvis Gražvydas. Pasidalijo su jais savo ką tik gimusiomis mintimis. Jie, trumpai pagalvoję, jam pritarė. Davė ar paskolino be jokių procentų savo pinigėlių net ketvertui baidarių. Nuo to ir prasidėjo šis nedidelis, pusiau legalus mažytis bizniukas. Tų baidarių dabar kone dvidešimt sustatytų senelių kluone pakampėse mėtosi. Ne visos jo, ne už visas dar atsiskaityta, bet verslas po truputi į priekį juda. Svarbu geri orai ir saulė, nes nuo to pinigų kiekis irgi priklauso. Daugiau gerų orų, daugiau darbo, daugiau ir uždarbio. Dar papildomai dviračių nuomą pradėjo siūlyti aplinkiniams poilsiautojams. Vieną kitą pinigėlį ir iš to bizniuko galima prisidurti. Visą vasarą, dar kai kada ir šiltą rudenį ar saulėtą pavasarį tas jo versliukas prasitęsia. Kitu laiku tuštuma arba tikras štilis, kaip sako jūrininkai. Likimo paukštei gera, kad prie baidarių ir kitą savo seną, kaip anksčiau minėjome, pomėgį fotografuoti pridėjo. Taigi vasara jam baidos, kitu laiku - visokios foto sesijos. Vietinės vestuvės, krikštynos, išleistuvės, įvairūs rengiami jubiliejai. Nors nėra jam Paaukštyje nei aplinkui pakankamai klientų. Sakėme, kad šitoje apylinkėje anksčiau žymiai daugiau žmonių gyveno. Todėl dažnai tenka tų užsakymų ir iš kitų miestų, tiek Alytaus bei Druskininkų, prisidurti. Dabar jam nėra ko Dievo į medį smarkiai varyti, net apynaujį Renuką sugebėjo per tuos metus nusipirkti. Pats vienas galėtų beveik visas baidares atgalios atsigabenti su pritvirtinta prie mašinos priekaba. Vienu važiavimu iki dvylikos baidarių parsiveža. Kai būna didesnis užsakymas, tai tada Notangą ar Varmį į pagalbą pasiprašo.

    -  Sutinku, kad pinigų reikia. Kuo daugiau tuo geriau. Ką ir vėl Barškytės dvasią bandei kur aplinkui nutverti? Ir aš, atrodo, ne vieną kartą kažką panašaus esu matęs. Nežinau, ar ji šmėkla, ar koks ten vaiduoklis. Gal tiesiog koks tamsumos siaubūnas ar net šviesos karalienė, bet man pamačius kažkodėl per visą kūną tokie dideli drebuliai tada nuėjo? Nelabai norėčiau kur vienam kelyje dar kartą tai sutikti. Ir kaip tu vienas gali šitoje skylėje ištisus metus gyventi? Nors kokia boba šalia tavęs būtų. Vis vienas ir vienas.
    -  Ar viską pasakei, ar dar kokį klausimą turi? Aš į tavo daržą nelendu, o tu į mano  nelįsk.
    -  Gerai, tik nesinervink.
    -    Aš ir nesinervinu. Tiesiog labai nemėgstu, kai kas lenda su klausimais ir savo patarimais. Ačiū, aš viską perėjau, dar ir tau galiu kai ką papildomai patarti.
    -    Žinau, šiaip įsprūdo. Tai kokie planai šiandien? Minėjai, kad klientai tik po pietų atvažiuos.
    -  Turime tų darbų, gerkim kavą ir eime į lauką.
Miestas, amžinoji mūsų šalies sostinė.

      Medeinai šis penktadienis kitoks negu būna įprastai. Nors kita vertus ir ne kažkas ten nepakartojamo. Tiesiog ji turi iki keturioliktos valandos darbe sutvarkyti visus reikalingus reikalus, užbaigti darbo savaitę. Nes šeštadienį ir sekmadienį ji bus nepasiekiama. Į jos mobilųjį telefoną, žinoma, būtų galima bandyti pasiskambint, bet ir tai greičiausiai bus labai problematiška. Daug darbo visada yra tame jos darbe. Kitaip ir būt negali? Ji juk yra vedančioji šitos reklaminės firmos vadybininkė arba reklamos direktorė. Dešinė paties savininko A. Mockaus ranka. Su atitinkamu tam ir atlyginimu. Daug dirba, daug ir uždirba. Sakoma, kad šitoje šalyje nėra sąlygų gerai uždirbti. Geriau sakytų, kad to noro nėra. Visi tik žiūri, kad mažiau jiems plušti reikėtų, bet daugiau atlyginimo užtai gauti. Taip, deja, vien pasakose būna. Ir jai, po jos mylimo vyro žūties, kurį laiką nebuvo lengva. Patikslinsiu. Tie du labai juodi ir tamsūs metai buvo patys sunkiausi jos gyvenimo kelyje praėję metai. Kiek ji verkė, raudojo ir pergyveno, kai jos vyro mašiną tiesiog taranavo girtas savivarčio vairuotojas. Iš po sumaigytos mašinos ištraukus kūną, vos buvo galima jį atpažinti. Didelė netektis tiek jai, tiek devynmečiui, jų vieninteliam sūneliui. Kiek ašarų Medeina išverkė, kiek nemigo naktų prisisėdėjo viena. Per vieną dieną jai visas pasaulis žemyn galva apsivertė. Buvo tokia laiminga. Viską turėjo - gerą, nuoširdų, mylimą ir labai artimą jos sielai žmogų ir staiga to visko neteko. Vienas kapas, likusios bendros nuotraukos ir pilna prisiminimų uodega. Štai šitie dalykai iš paskos per tuos metus vis velkasi. Dabar, praėjus ketveriems metams po tos kraupios avarijos, ji, žinoma, pasikeitė. Susitaikė su ta mintimi, kad reikia pradėti viską nuo pat pradžių. Pradėjo nuo darbo. Ir tada ji dirbo, bet ne tiek daug ir ne tiek tų pinigų gaudavo. Jai tiek ir nereikėjo. Jos žuvęs vyras visai gerai uždirbdavo, ne milijonus, bet pakankamai. Netekus jo, vienai reikėjo tiek save, tiek sūnų išlaikyti. Stačia galva pasinėrė į tą darbą. Darbas ir vaikas. Tik šitie du dalykai ją visus tuos metus į priekį gynė. Gerai, kad bent laikinai galima nuo skaudžių žaizdų pabėgti, bet juk amžinai taip, žmogau, negyvensi? Sūnus auga ir, žinoma, kad užaugs. Išeis savo keliais, o jai kas tada liks, su kuo toliau ji gyvens? Darbas - tai ne žmogus, tai ne dvasia, tai tiesiog pinigai ir praleidimo būdas. Ar pakanka to tokiai jaunai moteriai kaip Medeina? Ji - jauna moteris. Na gerai, ne pirmos jaunystės, nors tikrai jai niekas net trisdešimties dar neduoda. Jau labiau į tą studentišką, kažkada buvusį, amželį panaši. Aukšta, labai sportiška figūra, mėlynos akys ir ilgi šviesūs plaukai. Ne, ji ne ta šimtaprocentinė blondinė, bet šviesi ponia. Kas dar? Žinoma, aštrus protas. Be jo šitame darbe tiesiog neįmanoma būtų. Čia greita žaibiška orientacija verkiant reikalinga, per sekundę pasikeitusi situacija viską lemia. Tenka staigiai pildyti įvairius kaprizingus ir netikėtus jos užsakovų norus. Turi akimirksniu reaguoti ir priimti atitinkamą, patį geriausią firmai sprendimą. Taip trumpai galima apibudinti šiandieninę, beveik trisdešimt penkių metų, mūsų žavingą Medeiną.
Pagaliau, po ilgų Agnės įkalbinėjimų, ji sutiko nors kartą savaitgalį iš namų ištrūkti. Šį savaitgalį, tiksliau, vos už keturių valandų, jie visi turi būti vietoje. Tenai, tuose mūsų šalies kalnuose, tame Paaukštyje. Nuo ten prasidės jų komandos ar kompanijos didysis baidarių žygis.
Baidare ji plaukusi senokai. Dar su savo vyru, kai mokėsi antrame kurse, kur abu beplaukdami artimai susipažino. Buvo labai smagu, labai linksma. Geri, seni, nuostabūs laikai. Ne pirmą kartą Agnė ją kur kvietė. Ta Agnytė yra viena iš jos senų, dar nuo studentiškų metų, likusi draugė. Jos abi vienmetės. Taip pat dirbanti svarbų ir atsakingą darbą. Va, tik su vyrais jai vis nesiseka. Nors kodėl sakome, kad nesiseka. Ne ją palieka, o ji pati visus lauk išmeta. Nepatinka ir meta. Dabar, atrodo, pradėjo draugauti su kažkokiu labai turtingu verslininku. O ir kitos jos draugės iš mūsų šalies aukštuomenės tarpo. Atseit tautos elitas į žygį susiruošė. Labai ilgai ją Agnė įkalbinėjo, kol pagaliau sutiko kartu su jais plaukti. Sūnų uošviams išvežė. Geri tie jos uošviai. Net keista, kaip kartais jie sako:
    -    Medyte, užtenka tau mūsų Aurimo gėdėti. Gyvenimas bėga, kol esi jauna, graži ir dar labai patraukli moteris, susirask ką sau, taip ilgiau negalima vienai gyventi. O ir mažam Daumantėliui bus lengviau prie kito vyro priprasti.
Ką jai atsakyti į tokius uošvių žodžius? Susirasti kitą vyrą, draugą ar nors partnerį? Pirmus du metus net kalbos apie tai negalėjo būti. Per daug skausmo, per daug ašarų. O dabar? Prašau pasakykite, ar lengva mūsų dabartinėje visuomenėje, tokiai moteriai kaip Medeina, susirasti atitinkamą ar tinkamą jai vyrą? Visi tie geri, protingi, nuoširdūs, šeimyniški vyrai senai moterų išgaudyti. Kas lieka? Sakysite nesąmonė, dar daug yra nevedusių. Na, jei vyras iki trisdešimt metų taip ir neveda, tai jame kažkokia problema yra. Ar tie išsiskyrę. Bet jai išsiskyręs - tai kažkuo blogas savo žmonai buvo. Gal nepradėkime čia į ilgus disputus leistis. Tiesiog labai sunku Medeinai sau tinkamą kandidatą susirasti. Bandė ji tai daryti. Juo labiau, kad tame jos darbe dauguma užsakovų yra vyrai. Ir ne bet kokie, dažniausiai ir su turtu ir su padėtimi bei tuo protu. Bėda, kad dauguma yra melagiai. Pati puikiai žino, kad ne vienas jos užsakovas iš karto sutiktų su ja į lovą nedvejodamas atsigulti. Kiek tokių dviprasmiškų ar tiesioginių pasiūlymų jau yra gavusi. Dešimtimis! Ir kokie kartais nešvankūs, storžieviški tie naujieji savimi pasitikintys mūsų verslininkai. Pasitaiko ir labai nedrąsių. Tų, kurie visko bijo, labiau savo mamyčių klauso. Treti nei šiokie, nei tokie, neaišku nei ko nori, nei ką žada, kažkokie neapsisprendę. Pabandė tai su vienu, tai su kitu trumpai susitikinėt, deja, nieko gero iš to dalyko neišėjo. Arba save ir vien savo turtus jis mato, arba viską kritikuoja ir mėgsta labai visiems nurodinėt. Tų kasdieninių materialinių gėrybių jai pilnai užtenka. Bet kad jai koks diedas dabar nurodinėtų - to tai tikrai jau nebus. Bedvasiai tie mūsų vyrai, vien tik lova ir greitas seksas kur ant mašinos kapoto jiems labiau rūpi. Ir tokį netradicinį pasiūlymą jau ne kartą yra gavusi. Nors daugiausiai siūlė intymiau susipažint ofise tiesiai ant savininko ar direktoriaus darbo stalo. Tarsi tai būtų labai geras laidininkas naujiems galimiems jų užsakymams.
Liūdna ir gaila dėl tokių mūsų vyrų. Ne, ji juos nekritikuoja. Seniai į tas verslo ar taip kokias žmonių santykių subtilybes jau nereaguoja. Tačiau giliai širdyje dar tikisi, kad kada nors savo gyvenimo kelyje sutiks tokį vyriškį, kurį mylės ir bus pati labai mylima. Būtų gerai. Todėl ir važiuoja, todėl ir Agnės įkalbėta ryžosi šitam būsimam plaukimui. Šešios baidarės, šešios poros. Agnė vis aikčiojo, kad tie jai dar nematyti ir nepažįstami vyrai bus labai galantiški ir įdomūs. Apie jų pinigus ir pajamas ten niekas nešneka. Tas savaime aišku, kad jie visi yra labai gerai uždirbantys. Su kitokiais Agnė tiesiog neprasideda. Ji kalbėjo:
    - Medeina, plaukiam nors kartą, tu pagalvok, tau bus įdomu. Patikėk manimi, tie visi vyrai yra iš pačio aukščiausio lygio. Gal tarp jų tu sau kokį tinkamą sutiksi.
Aukšto lygio, sau tinkamą, ką tai reiškia? Bet jeigu staiga pasirodys, kad tai žemas lygis, ką tada jai daryti? Ilgai galvojo, ilgai neapsisprendusi buvo. Ir nekokie orai pro jos ofiso septinto aukšto langus visą savaitę matėsi. O taip pat nenorėjo niekur paleisti vieno Daumanto. Geroji, mylimojo jos uošvienė ir čia jai nedidelį pamokslą išrėžė.
    -  Na, žinai, martele, niekur tu viena ir taip nevažiuoji. Šį kartą Daumantą mes pasiimam su savimi prie jūros visam mėnesiui. O tu per tą laiką kur nors būtinai išvažiuok. Užtenka amžinai vienai tarp keturių sienų sėdėti.
Kaip sakė, taip ir buvo. Antra savaitė kaip ji viena gyvena. Dar liūdniau, dar nesmagiau vienai tame jos bute vakaroti. Vakar vakare, po visų darbų, ji pagaliau davė teigiamą atsakymą, kad ir ji kartu su jais plauks. Neaišku tik viena, kodėl pagal paskutinį Agnės skambutį ne šešios, o jau septynios baidarės staiga atsirado? Nors koks ten skirtumas, šešios ar septynios tos baidarės.
    -    Medeina, - pažadina ją iš apmąstymo skardus direktoriaus šūksnis. Užeik, prašau, pas mane trumpam. Norėčiau su tavimi dar porą žodelių persimesti.
Ką gi, kai valdžia kviečia, reikia eiti. Greitai nužingsniuoja į direktoriaus kabinetą, įeidama tyliai uždaro duris. Mato savo kabinete ramiai sėdintį Mockų. Dabar jo visas dėmesys sutelktas į kažkokius svarbius popierius. Ko tik ten nėra ant to didelio rudo stalo. Patys galite įsitikinti, koks jis yra mūsų šaliai, o gal ir visam civilizuotam pasauliui, labai reikšmingas žmogus. Už jo esanti siena visa nukabinėta įspūdingomis nuotraukomis bei mokslo kursų diplomais. Štai čia su velioniu prezidentu abu kartu apsikabinę stovi. Čia su kitu buvusiu ramiai tarpusavyje apie kažką šneka. Kitoje matome kažkada buvusį vieną iš geriausių mūsų ministrų pirmininkų. Apie eilinius ministrus nėra net ką čia šnekėti. Nesvarbu koks tas ministras ir būtų. Svarbiau, kad pats Mockus visur kartu su jais puikuojasi. Ar tai lauko teniso aikštelėje, ar kur su ilga meškere žvejoja, ar su nauja mašina važiuoja, ar dar kur randasi. Va toks tas mūsų įžymusis žmogus yra ponas Mockus. Todėl paprastam žmogučiui, užeinančiam pas jį į kabinetą, mažumėle tenka pasimesti. Matote, čia ne bet koks viršininkas sėdi, čia pats A. Mockus sėdi. Todėl įėjus ir elgtis, gerbiamieji, atitinkamai reikia. Prieš jį stovėti leidžiama su didžiausia pagarba ir mažute baime. O kam tada rodomos tos didingos  sienoje nusagstytos nuotraukos?
Su nuotraukom tai aišku, bet štai prie visko dar ir diplomai su Mockaus pavarde įvairiomis kalbomis puikuojasi. Ką jis baigė ir koks protingas vyras dabar čia sėdi? Taip, deja, dažnai būna, o ypač, jeigu jokio universiteto iš tikro nepabaigei. Tada tenka tą didelį įspūdį publikai daryti įvairiais kursais. Medeina tūkstantį kartų buvo šitame jo kabinete, seniai jai žinomi visi šitie Mockaus įvaizdžio dalykėliai, net pati kai ką jam patarė. Ko norėt, žmogus savo verslą nuo nulio pradėjo. Iš mažo miestelio į sostinę atvažiavo. Kas jis toks per paukštelis buvo prieš dvidešimt metų? Kas pažinojo, tai pasakytų, kad labai nedrąsus, paprastas jaunuolis, kuris vos žodį sugebėdavo ištarti. Dabar žymiai geriau jam tas gaunasi, bet seni įpročiai pasiliko. Medeina puikiai supranta, jog jam tiesiog būtina ta poros minučių tyla. Negali jos šefas staiga nuo svarbių darbų prie jos paprastų reikalų pulti. Ir nesvarbu, kad pats pas save pakvietė. Ji stovėdama kol kas gali palaukti, tegul pasigroži jo plinkančia kakta. Pagaliau tradicinės dvi minutės ištekėjo. Mockus pakelia abi akis į ją. Nusišypso.
    -  Sėskis, prašau, Medeina.
Po trumpos pauzės jis kalba toliau.
    -  Kiek aš žinau, tu baidarėms ruošiesi visą savaitgalį save pašvęsti. Labai gerai ir tau reikia nors retkarčiais pakeisti įprastinę aplinką. Kaip ten mūsų darbai, ar nebus jokių nesusipratimų?
Norėjo Medeina tarti žodelį, bet gerbiamas Mockus tik ranka numojo.
    -  Kokia čia dabar nesąmonę tau leptelėjau, atsiprašau tavęs. Puikiai žinau, kad viskas ir taip bus gerai. Daugiau iš įpratimo pasakiau. Pati supranti, kad turiu kitus savo pavaldinius gerai ganyti. Matai, aš norėjau tiesiog palinkėti gerai tau praleisti tą išvykos laiką. Aš pats žadu šį savaitgalį truputi savo sodyboje pabūti. Bet tu žinok, jeigu kas, kokia avarija, ar netikėta problema tau iškils, nesikuklink, gali iš karto man skambinti.
    -    Labai ačiū, bet nemanau, kad tai yra labai pavojinga.
Norėjo dar kažką pridurti.
    -  Tu, prašau, nepertraukinėk manęs. Ir aš anksčiau ne vieną kartą esu tomis baidarėmis plaukęs.
Ir vėl Mockus nutyla. Greičiausiai į prisiminimus dabar nuklysta. Taip, plaukė. Tiek žavinga, vaizdinga Gauja, tiek kitomis upėmis. Ne tik reklamos liūtas, bet ir upių galiūnas jis galėtų būti. Nors dabar, žiūrėdami į šį suapvalėjusi ponulį, to tikrai nepasakytume. Pasirodo, ir jis anksčiau mėgėjiškai sportavo, net kai kada krosus vienas rytais bėgiodavo. Metams slenkant neliko to laiko, o gal ir noro, tam sportui. Juk nesolidu jo versle be pilvuko ir apvalių žandų. Tiesiog juoksis iš jo, kad toks svarbus ponas, o geram maistui pinigų ir neturi. Seniai nesportuoja ir neplaukioja, bet prisiminimais dažnai į tuos laimingus bei gana nerūpestingus laikus sugrįžta. Kur dabar tie visi jo draugai, draugeliai? Senai jų nematė. Jis vienas taip sėkmingai karjerą yra padaręs, taip aukštai iššoko. Su visais prezidentais bičiuliaujasi. Ne lygis jam dabar tie visi buvę jo vaikystės, paauglystės ar dar kitokie draugai.
- Matai, kitur mūsų krašte gal ir nėra labai pavojinga upe plaukti, bet tenai, tame
Paaukštyje, pasakysiu taip, kol ta jų Skrajūnė į Merkį neįteka, deja, visko gali ten pasitaikyti. Žinok, jų miškai nemaži bei gana tankūs ir pats upelis yra labai sraunus. Aš tau tiesiog draugiškai sakau, jeigu reikės kokios netikėtos pagalbos, tuomet iš karto man skambintum. Pati žinai, kaip aš ir visas mūsų kolektyvas tave čia vertiname. Kai grįši, būtinai turėsi mums visiems smulkiai papasakoti, kaip jūs ten plaukėte. Ir pabaigai, būk gera, susirask ir tu nors kokį draugą, aš tau kaip senas vyras dabar nuoširdžiai iš širdies tai patariu.
Va kaip prieš žygį palinkėjo gerbiamas Mockus. Ir tas vis į vieną pusę lenkia. Draugo, draugelio linki surasti, tik iš kur jai išpešti tą norimą vyrą?

      Platusis, nepakartojamas mūsų Konstitucijos prospektas, trečia valanda dienos. Forumo apačioje, toje prigrūstoje mašinų aikštelėje, turi susirinkti visa būsima Medeinos plaukimo komanda. Ji niekada nevėluoja. Ir šį kartą bus taip pat punktuali. Viena problema yra tai, kad ta aikštelė nėra labai maža. Kurioje konkrečiai vietoje jai reikėtų dabar ateiti? Stovi aikštelės viduryje su savo turisto gana didoka kuprine ir tais smėlio spalvos bridžiais. Ant akių užsidėjusi juodus tamsius akinius, kurie viso plaukimo metu turėtų sėkmingai apsaugoti nuo būsimos kaitrios saulės. Taip stovėdama ir dairosi į visas puses. Kur ta Agnė, nes daugiau iš tos kompanijos ji nieko nepažįsta.
Agnė (gal trumpai apie ja pakalbėkime) gimė ir augo viename mažame šalies šiaurės miestelyje. Vaikystė, kaip ir kitų jos metų mergaičių, labai niekuo neišsiskyrė. Mokėsi normaliai, buvo tokia kaip ir kiti vaikai. Na, gal sportavo už kitas daugiau, todėl ir dabar dar yra labai daili dama. Bet vieną karštą troškimą turėjo - greičiau palikti šį dievo užmirštą miesteliūkštį ir būtinai ateityje gyventi sostinėje. Ir ne tik gyventi, bet būti pačio elito viršūnėje. Gyvenimas vieną kartą visiems yra duotas, todėl ir siekiai turi būti patys didžiausi. Kadangi buvo simpatiška, tai ir vaikinų ar vyrų dėmesio niekada nestokojo. Kokio tik užsigeisdavo vaikino, tokį būtinai ir turėdavo. Tame jų miestelyje buvo toks vienas keistas tipelis. Tikriau, visų vietinių merginų pats geidžiamiausias vaikinas. Sklido legendos, kiek daug merginų jis jau yra turėjęs. Gal taip buvo, o gal tik pikti pavyduolių liežuviai taip šmeižė Kaziuką. Niekas dabar nepasakys. Kartą, vienoje diskotekoje, ir mūsų Agnytė su juo artimiau susipažino. Susipažino ir, žinoma, pasimylėjo. Ir ne bet kaip, o labai karštai. Po visko jis atvirai jai prisipažino, kad tokios karštos nakties savo gyvenime jis dar niekada nėra turėjęs. Toliau istorija apie jų tarpusavio santykius nutyli. Niekam jie nėra įdomūs. Bet tą kartą vieną svarbią pamoką Agnė visam gyvenimui išmoko. Lova ir jos karštas kūnas yra pagrindinis laidininkas į geresnį jos asmeninį gyvenimą. Taip geriausiai suvystai vyrą tokį, kokį tik užsigeidi. Dabar ji tikra miestietė, pati neblogai uždirba. Bet ką reiškia neblogai? Kitiems gal tai yra koks pasiekimas, bet Agnei to kaip visada per maža. Ji nori būti aukščiau, ji nori prisikapstyti iki pačios elito viršūnės. Po tiek metų dėtų pastangų ir pagaliau susipažinus su jos naujuoju draugu, rodos, nusišypsojo ta tikra jos laimė. Vien iš to fakto galima spręsti, kaip jie dviese pas jį namuose, neskubėdami ragauja kokį seną ir brangų importinį vyną. Iš kokių taurių jie geria, kaip stalas abiem paserviruotas, kokia visa iškili aplinka. Gaila, kad patarnautojų aplinkui nėra, bet tai ateityje dar ne kartą jų lauks. Atrodo, ji baigia pasiekti savo gyvenimo tikslus ir prašau. Mes jos vis dėlto labai neteiskime. Ji tapo tikra miestiete, ji laimėjo savo gyvenimo mūšį. Kaimas, provincija ir tas jos prastas kaimietiškas mentalitetas liko toli praeityje.
Staiga, prie stovinčios Medeinos, sucypia pravažiuojančios mašinos stabdžiai. Pro jos atdarą langą pasirodo nepažįstamas tipas. Pasirodo, jis širdingai kviečia ją kur nors kartu važiuoti. Greitas vaikinas, bando savo laimę pagauti. Dažnai jai taip būna, ypač jeigu ne savo mašina, o visuomeniniu transportu kur važiuoja ar pėstute eina. Tada jau lauki mergaite tokių ir kitokių dviprasmiškų pasiūlymų. Ir ne po vieną ir ne po du gali per pusvalandį savo adresu išgirsti. Nereaguoja ji į tokius mielus kalbintojus. O ar reikėtų? Žinoma, kartais pasitaiko, jeigu koks vyras įdomiai ar su humoru ją užkalbina, tai kai kada ir atsako. Ji juk moteris, visoms malonu kartais kokį tinkamą komplimentą išgirsti. Šį kartą nekreipia jokio dėmesio į šalia jos sustojusi įžūlų vairuotoją. Tartum jo visai nebūtų, ar nesuprastų, ką jis ten kalba.
    -  Medeina, mes čia, - pasigirsta pažįstamas Agnės balsas.
Meta žvilgsnį į balso pusę, ten, tolėliau, prie pilko autobusiuko, mojuoja jai Agnė savo rankute. Tvirčiau rankomis suima kuprinę ir nei labas, nei ate sustojusiam vairuotojui. Parodo nirštančiam kaubojui savo tiesias, nuostabias kojytes ir tą tokį dailų riestą užpakaliuką. Pavėjui išgirsta rusišką, pilną nuostabos, sakinį.
    -  O bože ti milij, kakaja krasa, kakaja nožki, kakaja žopka, mne bi takuju ženčinu.
    -  Medeina, Medeina, mes čia, - niekaip nerimsta Agnytė.
Ji greitai prieina. Pasibučiuoja dvi draugės.
    -  Kaip gerai, kad sutikai. Tu net neįsivaizduoji, kaip bus linksma visiems kartu.
    -  Agne, kas čia per viena tokia nuostabi ir žavinga tavo draugė ir kodėl tu mums jos anksčiau niekada nesi rodžiusi?
Pro stovinčio autobusiuko atdarus langus pasigirsta keletas linksmų vyriškų balselių. Keli siluetai iškart prie damų prisišlieja.
    -  Aš Robertas, aš Albertas, aš Haroldas, - vyrai linksmai vienas per kitą prisistatinėja. Paduoda savo rankas, kiekvienas nori asmeniškai pajausti Medeinos šiltą rankytę.
    -  Ei, vyručiai, raminkitės, čia ir be Medeinos yra daugiau damų. Nepamirškite, šitame žygyje mūsų po lygiai gaunasi.
Taip tai taip, bet Medeina puikiai mato, kaip šitie kol kas visai nepažįstami vyrai, į ją spokso. Kokiomis akimis jie ją nužiūrinėja. Jeigu galėtų, greičiausiai iškart viduryje miesto nurengtų.
Pasigirsta dar vienų stabdžių sukeliamas garsas, šalia taip pat sustoja didelis, juodas džipas. Išlipa du, maždaug po keturiasdešimt metų, labai solidūs, savimi pasitikintys vyrukai.
    -  Visiems turistiškas labas, - pasigirsta pirmojo baritonas. Kaip matau, jau visi į krūvą susirinkote, labai gerai. Kas čia, šalia tavęs, mano Agnyte, su tavimi dabar stovi?
Jis irgi taip klausiamai įtartinai žiūri.
    -    Mielasis, aš tau apie ją jau daug kartų esu pasakojusi, tai mano draugė Medeina.
    -  Va kaip, ką gi, malonu su tavimi, Medeina, ir man pagaliau susipažinti. Matau, jog su visais mūsų ereliais jūs jau susipažinote. Prisistatau ir aš. Mane tiesiog Kasparu gali vadinti. O čia bus tavo būsimas šito žygio bendražygis, - ir rodo ranka į šalimais stovintį kitą vyruką.
Medeina savo akies krašteliu pastebi, kaip persikreipia anksčiau priėjusių vyrukų veidai. Kodėl šis vyras viskam čia įsakinėja? Nespėja į tai labai įsigilinti, kai vėl jau kitas vardas prisistato.
    -  Malonu su jumis susipažinti, Medeina, aš tiesiog Maksas.
Maksas tai Maksas, ne labai sureikšmino ji tuos vyrus ir visus jų išgirstus naujus vardus. Seniai buvo įpratusi, kad jos asmeninę personą vyrai atidžiais žvilgsniais nulydi. Ne bus ir šitas kartas jokia ten didele išimtimi. Viena gerai, atrodo, kad visi šitie vyrai tikrai yra malonūs bei draugiški. Nieko tokio savyje nepajautė, kad kuris nors iš karto jai labai nepatiktų. Nors ir nelabai buvo laiko tiems giliems apmąstymams, įvykiai vienas po kito toliau užgriuvo. Ne užilgo dar viena porelė atvažiavo ir visi linksmai į autobusiuką sugužėjo. Dabar atėjo eilė ir su moteriška auditorija geriau susipažint. Tik čia viskas daug sudėtingiau ir rafinuočiau, pasirodo, gaunasi. Linksmų veidų ir šypsenų nestigo. Tai išorė, bet ne vidus. Viduje ne viena norėjo šitą naują Medeiną kuo toliau iš čia pasiųsti. Atsirado mat gražuolė, tik apie ją dabar visame autobuse vyrai sukasi. Užmiršo kitas, čia esančias damas. Gerai, kad Agnė visus, vos įsižiebiančius konfliktus, laiku dar spėjo gesinti. Vyrai akli, jie nematė tos staigios, susidariusios moterų priešpriešos mūsų Medeinai. Ir ji pati dar daug ko nematė. Ne tas galvoje buvo. Autobusas tolo nuo miesto, priešakyje miškai, platūs laukai, aukšti kalnai ir vaizdinga upė jos laukė.


    -  Notangai, atrodo, šį darbą mes baigėme, ar eini su manim į Kalninį panirti? Noriu gerai nuplauti savo srūvantį prakaitą.
Nelaukdamas Notango atsakymo, Aušrinis greit nusirengia, ir nuogas panyra į šaltą tyrą kalnų vandenį. Notangas minutę svyruoja, jis ne naujokas, žino koks čia šaltas vanduo net vasara būna. Galima visus savo tuos nešiojamus, vyriškus pautus jame akimirksniu nušalti.
      Ai, kur buvo, ten jie man pražuvo- šūkteli Notangas ir paskui Aušrinį į šaltą vandenį šoka.
    Šoko, bet po akimirkos atgal į krantą išlėkė. Ko norėt, juk jo mielas pusbroliukas kiekvieną dieną tame ežerėlyje maudosi. Šitą dalyką jis gerai žino, jeigu kada nesimaudo, tai šalto vandens pilną kubilą ant savęs išlieja. Ne iš karto toks sveikuolis tapo. Pirmą vasarą dar nieko tokio panašaus net negalėjo būti. Tada visiems jis atrodė per daug liesas ir suvargęs. Dabar kas kita, tartum iš vieno vyruko kamieno atskilo du skirtingi vyrai. Ką reiškia gamta, sveikas maistas, grynas oras ir, žinoma, jokių gėrimų, bei karštų pupyčių. Dabar Aušrinis tapo toks pats, nuo vaikystės dienų jam puikiai pažįstamas pusbrolis. Pasikeitė žmogus ir net labai pasikeitė. Šitas sugrįžimas į gera pusę jam išėjo. Nuo vos einančio paliegusio diedo į tokį sportišką vyrą. Nieko čia nepridursi, žmogus iš naujo gimė.
    -  Geras vandenėlis, špyga taukuota.
    -    Aha, dar šalto Blindos alaus mums užsakyk, va tada tikras malonumas ant šios žemės gyventi.
    -  Tau, Notangai, tik alus ir mergos, o nuožmi kova už mūsų visų Paaukštiečių teises, man atrodo, kad tau nelabai rūpi?
    -  Kokios dar kovos, kokios ten teisės ir apskritai, dėjau ant šitos šalies. Tiksliau, ne ant pačios šalies, bet tų jos biurokratų ir tų kraujo siurbėlių.
Yra dėl ko jam pykti. Kažkada buvo neskurstantis verslininkas, net visai neblogai žmogus laikėsi. Prekiavo visokiu benzinu ir dyzeliniu kuru. Turėjo pora nuosavų benzino mašinų, laikė rankose reikiamus popierius dėl degalinės įsteigimo. Kiek valdininkų buvo praėjęs, kiek neapmokestintų duoklių jiems sumokėjo. O kaip jūs manote, valstybė valstybei, bet valdininkas irgi privalo sau atitinkamai atsiriekti. Ir geriausiai visą tai paimti gaunasi iš mūsų tokių naivių pirmųjų pradedančiųjų verslininkų. Nusipirko apleistą kolūkio degalinę, įkišo savo ir dar brolio Varmio visus sutaupytus pinigėlius. Baigė ją tvarkingai abu suremontuoti, jau ruošėsi paleisti, kai, atsikėlęs vieną ankstų rytą, skaito tą mūsų valstybinį vienpusį monopolinį nutarimą. O jis skelbia, kas nori verstis kokia tai prekyba, turi papildomai sumokėti 300 000 tūkstančių už, pasirodo, kažkokius ten būtinus ekologinius valymo įrenginius. Atrodo, taip ekologiškai vaizdingai tas tada buvo traktuojama. Jūs tik pagalvokite, ekologiniai valymo įrenginiai mūsų atsilikusioje nuskurusioje šalyje. Dar net derybų tada nebuvo apie jokią, visų mylimą, bendrą Europą. Bet tų įrenginių mūsų mieliems valdininkams jau būtinai prisireikė. Anksčiau tiek metų šaunioji tarybų valdžia tą kurą visaip įvairiai pilstė, visokioms eko komisijoms tas puikiai tiko. Tik ne, ne naujajai atėjusiai mūsų šalies valdžios klasei. Nors ne, beveik penketą metų visi galėjo tuo mažu bizniuku lengvai užsiiminėti. Bet va, į šalį įžengė pasaulio galingieji kaip Neste, Statoilai, Lukoilai ir visokie kiti didieji prekeiviai. Įžengė ir tarė savo tvirtą piniginį papirkinėjantį žodį.
    -  Ką, vietiniai berniukai- pilstoliukai, labai jums ačiū, jūs savo jau prisiprekiavote, dabar atėjo mūsų eilė visus jūsų sąžiningus piliečius plėšti. Tai ir iki šių dienų gerai jie plėšia? Po šiai dienai sėkmingai tą gerą ir naudingą darbą dėl mūsų šalies ateities toliau išdykėliai daro. Ir niekas jų nesustabdo. Va, su tokiom netikėtom problemom vargšelis Notangas tada susidūrė. Matote, kažkam būtinai prisireikė papildomai tų 300 000 tūkstančių, tik iš kur juos jam paimti? Ir taip visu savo turtu rizikavo. Pasakysite, nereikėjo vaikinui taip aukštai kilti. Jis ir nešoko, tiesiog žmogus sau darbą kūrė, kad nereikėtų kokioje biržoje stoviniuoti ar valstybės išlaikytiniu būti. Pats geriau būtų mokėjęs ir dar kitiems darbo davęs.
    Sakysite, degalinių ir be to Notango pas mus pilnai užtenka. Tas tai taip. Tik vienas klausimas, kiek jos visos yra tautinės, ar vietinės reikšmės ir kiek tai padeda mažinti  šalyje benzino kainas? Sakysite, padeda ir mažina. Bet, gerbiamieji, pasakykite, kodėl kaimyninėje Lenkijoje ir Lietuvoje tos kuro kainos yra žymiai mažesnės? Ir kodėl ten keliuose žmonės nors ir vieną kokią kolonėlę, bet gali turėti ir joje prekiauti. Kodėl tose žymiai labiau vakarietiškose Lietuvos ir Lenkijos respublikose tas galima, o čia ne? Negi skirtinguose pasaulio galuose dabar ėmėme ir atsidūrėme, ne kaimynai pagaliau.
    Arba kitas pavyzdys, ta kita mūsų kaimyninė Latvija, ji net neturi savo naftos perdirbimo gamyklos, kurioje ta, vamzdžiais tiekiama žaliava, būtų perdirbama. O puikiuosius Mažeikius pasistatę turi. Bet vis tiek pas juos kainos mažesnės ir taškas. Kodėl taip neteisingai yra, ir kodėl taip turi būti, kas mums į šituos klausimus atsakys? Nemanau, kad logiškai ir atvirai koks vyras iš vyriausybės galėtų paaiškinti. Aš manau viena, kad Lietuvoje, Latvijoje ir net Lenkijoje jų valdžia žymiai daugiau savo piliečius gerbia ir jais rūpinasi. Jų seimai nuo seno geriau dirba, todėl ir turėjo kažkada galingas savo valstybes. Ir žmonės iš ten niekur nebėga. Vis daugiau lietuvių, latvių ir lenkų savo tėvynėje lieka gyventi. Ne taip kaip pas mus, mes greit visai išnyksime.

    -  Tu nesupranti, Notangai. Aš sakau, kad visokie kuršiai, sėliai, mozūrai, net ir tie lėtaeigiai nadruviai - jie visi sau amžinai reikalauja autonomijų. Matai, jiems vis maža ir maža tų lygių teisių. Mes gi vieni Paaukštiečiai amžinai sau tylime, nei vieno savo deputato toje mūsų valstybės sueigoje nesugebame išrinkti. Pats pažiūrėk į tuos mūsų išrinktuosius, ar nors vienas yra iš mūsų krašto, ar nors vienas čia augo, gyveno tarp mūsų?
    -  Ką tu nori tuo pasakyt, kad niekas mūsų interesų taip ir neatstovauja?
    -  O ką, ar atstovauja tas dabartinis mūsų išrinktasis atstovas, tikras šalies patriotas, ponas Petrovas, slaviškai Petrov. Ar tu jį asmeniškai pažįsti?
    -  Na ne, apskritai aš nė vieno jų nepažįstu.
    - Prašau, nei tu, nei aš, o kažkodėl tai renkame? Tiksliau, tu rinkai, o aš tada dar sostinėje gyvenau. Na ir kvailas buvau, aš už tą pop-šou artistų komandą savo balsą atidaviau.
    - Ne tu vienas toks kvailas, tu bent už dainuojančią, šokančią publiką savo balsą atidavei, o aš gi... už tikrą, kaip tu ten sakai, savo mielą šalies patriotą Petrov, už tą savo balselį atidaviau. Kad jį kokia kiaulė kur gyvai prarytų!

Nesistebėkite brangieji, šie abu vyrai retkarčiais labai mėgsta svarbiomis valstybinėmis temomis pasišnekėti. Supraskite, jie čia vieni šitoje skylėje gyvena. Aplink tuos du kalnus vien tik tamsus miškas, dar brūzgynai, ir šis gilus ir šaltas ežeras. Svetimi kai kada ateina ir vėl praeina, moterų jokių per tris kilometrus nesimato, o per televizorių jiems nėra ką įdomaus žiūrėti. Nors pokalbio palaikymui tema visai nebloga jiems gaunasi. Ir toliau būtų apie politiką liežuvius laidoja, tačiau Aušrinio mobilus suskambo ir jame pasigirdo vyriškas balsas.
    - Ponas Aušrini, čia jums vėl skambina Kasparas, aš dėl tų baidarių...
    - Klausau, ponas Kasparai, viskas seniai mano paruošta, aš tik laukiu jūsų visų atvykstant.
    -  Šaunu, kad viskas paruošta, bet įvyko vienas mažas pasikeitimas. Vietoje šešių baidarių mes norėtume septynias užsakyti, ar taip galima su jumis susitarti?
    -  Jokių problemų, nors ir aštuonias galite pasiimti.
    -  Tuomet labai ačiū ir iki greito pasimatymo, kaip ir žadėjome, mes pas jus atvažiuosime iki aštuonioliktos valandos.
    -  Gerai, ponas Kasparai, aš jūsų laukiu.
Mūsų Notangas taip pat visą šį pokalbį puikiai girdėjo. Šituose kalnuose gerai sklinda garso akustika.
    -  Matai kaip, Aušri, kartais būna žemėje. Vakar paskutinis bėdžius buvai, o dabar tave ponu Aušriniu visi vadina.
    -  Tik nepavydėk man, mielas ponuli Notangai. Atsimenu, koks tu pasipūtęs kaip povas kažkada anksčiau buvai. Prisimink kaip tu ne su visais ir sveikinaisi ar ranką paduodavai. Ir prieš mane savo smailą nosį aukštai į viršų rietei. 
    -  Gerai, nepyk, kas buvo tas buvo, dėl to gyvenimas mane taip ir nubaudė.
    -  Vėl žliumbi, mat, jį gyvenimas nubaudė. Gerai, einame toliau dirbti, laiko liko nedaug. Vakarop svečių turėsime.

        Linksmai jie pravažiavo stovinčią Pirčiupio motiną, toliau link Varėnos apylinkių autobusiukas pasuko. Kietų baidarininkų kompaniją jis veža vingiuotais Jotvos keliais. Jame vyksta intensyvus žmonių bendravimas. Ir kaip tokioje aplinkoje be konjako apsieiti, to gero prancūziško skanaus gėrimo, kuris ne vienus metus ąžuolinėse statinėse savo skonį brandino. Čia vien solidūs žmonės sėdi, jie bet ko tikrai negeria. Ragauja tik tai kas geriausia, kas tauriausia. Įsidėmėkite, jog čia ne kokie prasčiokai važiuoja. Dar kartą sakau, jog čia sėdi žmonės, kurie puikiai žino savo vertę ir padėtį visuomenėje. Konjakas jiems yra kaip įrankis pokalbiui palaikyti, labiau reikalingas atsipalaidavimui. Niekas daug negeria, po penkiasdešimt gramų paskanauja ir visas gėrimas. Vakare jau kitas reikalas. Tada kas norės, tas galės daugiau atsipalaiduoti. Tokių ir panašių gėrybių yra nemažai sustatyta ant šitos mašinos galinės sėdynės. Viskas yra iš anksto jų suplanuota. Nereikės į jokią pakelės parduotuvę užlėkti. Geras planavimas pas kiekvieną seniai užantyje glūdi. Tie visi įvairūs gėrimai dabar laukia savo tinkamos valandos. Kol kas ir taip gana linksmos nuotaikos pas visus vyrauja. Po valandos kelio Medeina jau su visais savo pakeleiviais spėjo susipažinti. Taip, publika labai solidi, dėl to nieko negali sakyt. Bent tai jai aiškėja iš tų girdimų kalbos nuotrupų ar kokio skambučio. Nes protarpiais išgirsta visiems gerai žinomų firmų, bankų, valstybės tarnybų ar net kokių žinomų politikų pavardes. Pačia politika Medeina mažiausiai domisi, su valstybinėmis institucijomis ji irgi retokai susiduria. Yra ten jos keliolika pastovių valstybinių klientų, bet dažniausiai su komercinėmis struktūromis ji dirba. Žinote, ne juokais žmogus sukrustų, jeigu staiga išgirstų, kaip šitame važiuojančiame link Paaukštyčio autobusiuke lengvai žarstomi penktadieniniai vakaro milijonai. Tai vienas vyras kokius penkis milijonus liepia savo buhalteriui skubiai pervesti. Staiga kitas, ne toli nuo jo sėdintis, naują partiją medžiagų užsako. Bet ten kalba vyksta apie dar įspūdingesnes sumas. Niekas nesijaudina, niekas akimis nesistebi. Atrodo, taip ir turėtų čia būti. Viskas normalu, viskas savo vietoje. Viena aišku, kad tas Agnės Kasparas yra visų čia vadas. Jeigu ne tiesiogine, tai bent perkeltine prasme. Ir už šį jų žygį jis atsakingas ir iš kitų jo kalbų tas matosi. Visi jo nuomonės klausosi, pirmiau žiūri ką jis pats pasakys. Buvo vienas pokalbis apie kažkokį naują vyriausybės nutarimą, kuris greitu laiku turėtų būti patvirtintas sueigos. Gal ir labai kai kam jis yra svarbus, bet Medeina į tai nesigilina. Su nutarimais ji niekada artimai nebendravo, daugiau su gyvais žmonėmis kalbėjo. Ji su Agne sėdi per patį autobuso vidurį, iš abiejų šonų tai su vienais pasikalba, tai su kitais pabendrauja. Jaučia į save nukreiptą ne vieną važiuojančių vyrų žvilgsnį. Kai kas jai nepatinka, bet dabar, viduryje kelio, apie tai juk garsiai nešauksi. Kažkiek reikia suprasti ir kitus. Pats tikriausias penktadienis, vyksta išvyka į gamtą, visi po truputi atsipalaiduoja. Visų taip gerbiamas etiketas truputi į kitą šoną pasislenka. Ne, vyrai nėra labai priekabūs, bent kol kas visi padoriai čia elgiasi.
    -  Tai jūs, Medeina, pagaliau nors kartą irgi susiruošėte į turistinę išvyką?
Vienas užklausia. Kitas darbo reikalais teiraujasi.
    -  Atsiprašau, ponia Medeina, man sakė, kad jūs reklamos srityje dirbate. Matote, aš kaip tik dabar savo firmai ieškau, kas galėtų geriau mano įvežamus produktus pareklamuoti. Ar negalėčiau jūsų asmeninio numeriuko paprašyti?
Niekas be klausiančio nežino, ar tikrai jo įvežantiems produktams tai yra svarbu, ar tiesiog jis bando tokiu būdu gauti jos telefono numerį. Vos įlipusi į mašiną, Medeina iš karto akimis perskaičiavo, kad moterų ar merginų (nes ir tokių atrodo dvi galėtų būti) yra lygiai tiek, kiek ir vyrų. Tie vyrai daugiau mažiau ties keturiasdešimties metų riba. Vienas toks storutėlis, gal ir netoli penkiasdešimties patrauktų. Gal ir kitas, nedidukas, bet labai suktom akutėm vienai iš tų jaunų damučių vis bando daugiau konjakėlio įsiūlyti. Tai tie du gal vyresni. Kiti maždaug yra panašūs savo amžiumi. Labiausiai tai tas Maksas nuo jos savo akių nenuleidžia. Netoli su Kasparu sėdėdami vis kažką tarp savęs tyliai pasišnibžda ir į ją nepaliaujamai žiūri. Pagaliau atėjo minutė, kai visi vyrai jas pagaliau laikinai paliko. Kas savo telefonu, kas apie baidares kalba ar kokį naują biznį aptarinėją.
    -  Na, pasakyk, Medeina, ar ne šauni mūsų kompanija? Pažiūrėk, kokie visi įdomūs bei šaunūs vyrukai. Jie visi tokie turtingi ir solidūs, ar ne? Ir tas Maksas, kaip jis į tave savo akimis vis spokso. Man nuojauta šnibžda, jog jis nepaprastas vyrukas. Tu galėtai rimčiau į jį įsižiūrėti.
    -  Sutinku, atrodo, šauni kompanija. Kol kas nieko blogo negaliu apie juos pasakyti.
    -  Pasižiūrėk, vėl nuo tavęs Maksas akių nenuleidžia. Jis pajūryje turi savo didelę nuosavą transporto įmonę ir kažkurioje partijoje labai aukštai kotiruojamas. Man jis labai patinka, dailus bernužėlis. Tiksliai nežinau, nenoriu tau meluoti, bet atrodo, jis yra seniai išsiskyręs.
Ir pati Medeina jaučia tą degantį Makso žvilgsnelį. Ką ji gali apie jį galvot? Gerai vyrukas atrodo, tvarkingai apsirengęs, bet čia visi tokie tvarkingi ir madingi. Na taip, aukštas, plačiapetis, gal truputi turi nedidelį antsvorį, bet čia dauguma vyrų tą turi. Ir ne po vieną, o net keliolika nereikalingų kilogramų. Ir kur jie neturės, tai ne sportininkai į kokią sporto stovyklą susirinko, bet solidūs vyrai važiuoja. Dauguma jų daugiau mažiau juda, bet reikia juk ir pinigus kalti. Kartu ir visais tais įvairiais bei įmanomais gyvenimo malonumais džiaugtis. Kam pinigai, jeigu negali net skaniai ir sočiai pavalgyti. Ar tokie vyrai jai patinka? Sunku pasakyti. Viena ji tvirtai žino, kad tokio antro, koks buvo jos žuvęs vyras, daugiau niekur pasaulyje nesuras.
    -  Mergaitės, prašau dar po mažą taurelę ant antros rankos, kaip sako irkluotojai. Svarbiausiai, kad beplaukiant kokia baidarė netyčia kur neapvirstų.
Haroldas naują konjako taurelę mergaitėm tiesia.
    -  Ir saldumynų, prašau, neužmirškite paragauti. Sakau jums, plaukiant ta Skrajūne, reikia prieš tai gerai visiems pasistiprinti, teks nemažai rankomis padirbėti.
    -  Koks tu malonus, Haroldai. Gerai, mes dar po taurelę išgersime.
Nors nelabai tuo žavėdamasi, bet ir Medeina nedidelį stikliuką to pasiūlyto konjako išlenkė. Nebus balta varna juodų spalvų apsupta. Ji nėra jokia Valančiutė, tiesiog retai ir mažai stikliuką kelią. Ir nuo geriančių vyrų per gerą kilometrą bėga. Ko jau ko, bet šitų šėtonų ji labiausiai vengia. Linksmai pokštaujant toliau rieda autobusiukas. Pasibaigė Varėna, aplink ištisai matosi miškai, po truputi šis kelias vis į kalną kylą. Nežymiai, bet aiškiai tas jaučiama. Vieną kitą nedidelį tiltuką staigiai peršoka. Ten, apačioje, ta greita, smagi Skrajūnė tarp medžių raitydamasi slepiasi. Jau netoli ir pats Paaukštys.
    -  Dėmesio, ponai ir ponios, dabar prašau visų jūsų tylos!
Taip Kasparas bando visus perrėkti. Laikinai visi surimtėja.
    -  Visų pirma, man labai smagu, kad mes kartu čia susirinkome. Antra, labai tikiuosi, kad visiems patiks šis baidarių žygis. Ir trečia, kad nepaskutinį kartą mes taip linksmai visi susirinktume.
Publika džiaugsmingai paploja už tokius karštus draugiškus žodžius.
    -  Matai, koks mano Kasparas, jis visur toks atsakingas. Man atrodo, aš jau baigiu galutinai jį įsimylėti. Dar niekada tokio vyro kaip jis savo gyvenime nesu turėjusi.
Nelabai Medeina gali jai ką patarti. Gal ir taip, bet viena aišku, kad Agnė dėl jo labai svaigsta.
    -  Mano brangieji, aš jau matau Paaukštyčio bažnyčią. Mes privažiuojame, kažkur čia keliukas į tuos du kalnus toliau ves, - mesteli ranką į priekį.

Ne vieną kartą Medeina apie šitas vietas yra girdėjusi, ne vieną kartą ir per televizoriaus ekraną yra mačiusi. Daugiau kalbų būna, kada balta žiema į šiuos kraštus ateina. Labai šaunu visiems nuo tų kalnų slidėmis žemyn leistis. Vasaros metu vos keletą pasivaikščiojimo takų, kažkiek stačių uolų. Rodos, ten alpinistai savo techniką tobulina. Ir tankūs aukšti eglynai aplinkui ratu auga. Pirmą kartą iš toli, pro važiuojančio autobuso langą, tuos du stypsančius milžinus pamato. Nieko nepasakysi, šis vaizdelis tiesiog užburiantis. Nei ką pridursi, nei ką atimsi. Trumpam ji užsisvajoja.
Atrodytų, ten du mylimieji meiliai vienas prie kito glaudžiasi. Kalnai? Ką ji žino apie juos? Taip, buvo Turkijoje ir Ispanijoje svečiavosi, apsilankė dar dešimtyje įvairiausių šalių. Matė ir daug didesnių kalnelių, rodos, ties debesimis jų aukštos viršūnės baigėsi. Tai yra tiek, kiek ji iš savo šalies geografijos žinyno žino. Jų aukštis daugiausiai vos vienas kilometras. Panašiai kaip kas būtų uždėjęs tris vienas ant kito jos gimtojo miesto televizijos bokštus. Vis tiek tai nuostabus vaizdelis. Kokie žali ir vaizdingi mūsų šalies kalnai. Gerai, kad ji ryžosi šitam plaukimui. Nors dūšiai vaizdų vaizdelių prisigaudys. Keistai būna, kad tiek šalių išmaišai, bet savos tėvynės taip ir nepažįsti.

    -  Ei, Aušrini, atrodo, kažkas iš apačios ropoja, matyt, bando iki tavęs privažiuoti?
    -  Greičiausiai tai mano laukiami klientai, pats laikas jiems čia atsirasti.
Netrukus ir aprašytas autobusiukas išnyra. Kuo aukščiau jie stūmėsi, tuo vaizdai įspūdingesni darėsi. Kuo toliau, tuo stačiau kelias į kalnus ėjo. Prieš šituos du milžinus kiti matyti šalies kalneliai tiesiog maži vaikiški nykštukai pasirodė. Ir tų kietuolių žemaičių didysis Medvėgalis kartu su paslaptingąja Šatrija ir bebaimių jotvingių Rudaminos piliakalnis, tos visos, legendose aprašytos, aukštaičių aukštumos. Net apdainuotos Pavištyčio apylinkių aukštumėlės. Tiesiog nėra ką lyginti. Čia tai kalnai, čia tai vaizdeliai, čia tai aukštumos! Visai kiti gabaritai prieš jus, gerbiamieji, išnyra. Pamažu nurimsta kalbos, iki tikslo jiems lieka paskutiniai metrai. Dabar visų nustebusios akys nukrypo į Kalninio ežero bangų vaivorykštės margumyną. Fantastiškai gražu. Daugumai nuskriejo labai nuostabus pasakiškas vaizdelis. Nors ne visi į tas apylinkes taip žiūrėjo. Du seniausi vyrukai labiau negali atsigrožėti savo jaunom gražuolėm. Jiems labiau prie širdies yra ta mergaičių jaunystė. Taip ir tupi visą laiką keturiese susispaudę į vieną kietą krūvą. Iš ten kas kart atskrieja skardus juokas ir įvairūs pokštai. Ar nebus tos dvi pupytės gerai padauginusios? Kaip beje ir patys ponai. Jų veidai įraudo, liežuviai atsirišo. Jų būrelyje jau antras konjako buteliukas baigiamas ištuštinti. Vieniems kalnai, kitiems kompanija svarbiau.
    -  Atrodo, ten tas mums reikalingas baidarininkas gyvena, nuo čia į jo namą visos rodyklės veda.
Ponas Albertas pirmas Notangą su Aušriniu pamato. Ir Medeina iš toli juos pamato. Vienas šviesesnis, kitas tamsesnis. Nors ne, tas šviesesnis tiesiog saulėje yra labiau įdegęs. Vyrai kaip vyrai. Su galvom, pečiais ir kojom. Apskritai, koks jai skirtumas, kokie ten vyrai dirba ir pas ką dabar jie visi važiuoja. Pagaliau jų autobusiukas privažiuoja prie namo. Gerai matomas užrašas visiems atvykusiems aiškiai skelbia:
  „Aušrinio baidarių nuoma“, taip pat ir telefono numeris užrašytas matosi + 47935286459. Ir dar viena auksinė mintis čia drąsiai puikuojasi: „Žmogau, jeigu tu žadi nors vieną kartą nuo mūsų kalnų su baidare žemyn nusileisti, vadinasi, greitai tu ir antrą kartą būtinai tai padaryti norėsi“.
Sekunde Medeina pagalvoja: „Įdomu, kas tas pokštininkas, kad taip drąsiai visam pasauliui apsiskelbė? Jis turėtų turėti neblogą humoro jausmą“. Ir kiti pakeleiviai greitai tą užrašą perskaito. Pasigirsta įvairūs komentarai. Vieni eiline nesąmone pavadina, kiti pritaria, kad ir taip gali būti. Sustoja mašina. Jie vietoje. Nuo čia, kaip ir skelbia šis užrašas, visiems teks leistis baidarėmis žemyn. Pirmas iššoka Kasparas, o paskui jį kiti vyrukai su kuprinėm ir daiktais išropoja. Greitai ir Medeina savo kojytėmis vietinę žemę paliečia. Kur buvęs ne buvęs, šalia jos atsiduria ir Maksas. Bando pratęsti pokalbį apie būsimą plaukimą ir tą matytą užrašą. Tenka toliau vienai su juo bendrauti. Agnytė su Kasparu taip meiliai už rankučių susiėmę prie tų dviejų vyrų nužingsniavo. Nedaug tenuėjo, vos keliolika metrų į šalį. Čia pati kelio pabaiga, toliau tvora ir senas medinis namas visą tolimą kelią užsibaigia. Jeigu bandytai brautis toliau, tai ten vien stačios uolos su žaliais medžiais.
Viena ausimi Medeina klauso Makso žodžių nepaliaujamo srauto, kita savo ausyte gaudo Kasparo kalbelę. Ką jis kalbasi su vienu iš tų dviejų vyrukų? Rodos, taip. Iš pradžių jie, žinoma, pasisveikina, apie puikų orą, vietinius pasakiškus vaizdus pasikalba. Atrodo, tai jis ir bus, tikrasis jiems išnuomojamų baidarių savininkas.
    - Labai gražu čia pas jus. Net nesitikėjau aš tokių vaizdų. Tiek šalių esu išvažinėjęs, tiek stebuklų pamačiau, bet niekada negalvojau, kad tame jūsų Paaukštyje yra taip žavinga.
    -  Vasara taip, bet kitu metų laiku daugumai nelabai tas patinka. Nebent kas dar mėgsta žiemą su slidėmis pas mus atlėkti.
    -  Kaip, ponas Aušrini, jūs galite taip kalbėti, tikriausiai juokaujate, - tai Agnytė pračiulbo.
„Aušrinis? “ - išgirsta Medeina, - „lygtai taip Agnė, tą aukštą vyrą pavadino. Gana retas vyriškas vardas“.
    -  Čia ne mano žodžiai, miela ponia, tai kitų žmonių atsiliepimai. Man asmeniškai čia visada labai patinka.
    -  Negi ir tokių dar nuomonių kas pasako, bet man atrodė, kad čia visiems visada labai patinka.
    -  Gerai taip būtų, ponai, tada mes ištįsus metus turėtume to darbo.
Staiga Medeina pajaučia ant savo liemens uždėtą Makso ranką ir išgirsta jo pasiūlymą.
    -  Gal ir mes, Medeina, arčiau prieiname, pasiklausome apie ką jie ten šnekasi?
Tokių kitų vyrų rankų prisilietimų ji nėra ant savęs pratusi jausti. Labai retai kokiam vyrui pasiseka tai padaryt. Ji greitai tokius akiplėšas į savo vietą pastato. Kandžiu žodžiu, nepatenkintu žvilgsniu ar staigiu judesiu ir ji vėl būna laisva. Automatiškai ir šį kartą ji taip pasipurtė, tiesiog drebulys per jos kūną nuėjo.
    -  Oi, atleiski man, Medeina, aš nepagalvojau, kad tave taip smarkiai galėčiau išgąsdinti.
    -  Aš neįsigandau, tik esu nepratusi, kad mane kas savo rankomis taip liestų.
    -  Suprantu tave, man sakė, kad tavo vyras autoavarijoje yra žuvęs.
    -  Maksai, labai jūsų prašyčiau, geriau mes ta tema daugiau nešnekam. Nenoriu apie jį su niekuo kalbėti.
    -  Dar kartą atsiprašau, kaip pasakysi. Tai ar eisime arčiau, ar vietoje stovėsime?
Medeina pirma žengė savo žingsnį. Nepamatė, kaip trumpai atsilikęs Maksas ją visą tiesiog nuo kojų iki galvos godžiai apžiūrinėjo. Kaip jo akys staiga sublizgėjo. Ką jis savo mintyse apie ją taip įžūliai žiūrėdamas galvojo?
    - O, ir jūs atėjote! Mes kaip tik apie žygį tarėmės, kas mūsų visų ten apačioje laukia, kad kokių netikėtų siurprizų pakelėje nebūtų. Prašau, visi susipažinkite. Mes jau sužinojome, jog čia kaip tik yra mūsų baidarių šeimininkas ir visų šių vietų paskutinis savininkas ponas Aušrinis.
    -  Atsiprašau, ponas Kasparai, bet per riebiai mane saviškiams pristatote. Kad baidarės mano, aš nesiginčysiu, tačiau šitos apylinkės ne mano, o visų žmonių.
    -  Nesvarbu, juk neatmesite to fakto, kad aukščiau jūsų tiesiog nieko nėra. Ir ką tik pats pasakėte, kad vienas šitame name gyvenate. Vadinasi, nori nenori, tenka jums vienam už visus tuo šeimininku būti. O čia mūsų žavinga Medeina ir jos draugas Maksas.
Kodėl taip šitam Aušriniui Kasparas juos abu pristatė? Ar ne per greitai, be jos žinios ji staiga sau naują draugą susirado. Tokia trumpa mintis jai galvoje staiga šmėstelėjo. Tuo tarpu savo delne ji pajaučia šito keisto vyro ranką. Kodėl keisto? Tą pačią pirmą akimirką dar ji nesuprato, kas jame yra keisto? Kai antrą kartą tiesiai jai į akis pažvelgė, tik tada ji viską suprato, jo žvelgiamos akys jai tokį keistą poveikį sudarė. Girdėjo, kad taip būna, bet pati tai pirmą kartą gyvenime pamatė. Viena jo akis buvo žydra, o kita ruda, būtent į ją jos smigo. Labai keistai jis pažiūrėjo. Ir tas jo rankos paspaudimas kažkoks kitoks negu kitų jog gyvenime sutiktų vyrų. Ne elektra ir tuo labiau ne trenktas žaibas jos kūnu perėjo. Kitas, dar nepatirtas jausmas, iš kažkokių nesuvokiamų gelmių atėjo. Akimirka, trumpa sekundė ir viskas baigėsi. Keistas vyras, keistos akys, keistas jausmas. Jo veidas gerai saulės nugairintas, bet kažkas tokio jame yra neaiškaus. Bet dar nesuvokė, kas jame tokio buvo. 
    -  Ką gi, va ir mes susipažinome. Atrodo, ką reikėjo, jau viską įsiaiškinome. Tad, manau, mes galime pradėti šį žygį. Tai kur, Aušrini, yra mūsų baidarės?
Kasparas ir toliau visam vasariniam karnavalui puikiai vadovauja.
    -  Baidarės paruoštos, galite plaukti. Patariu tik vieną, iki kokios dvidešimt pirmos valandos sustokite. Turėsite dar visą valandą pasistatyti savo palapines ir vakarienei pasiruošti. Bus nemažai vietų, kur kokiai naktiniai stovyklai įsikurti. Laužui pagalių visur lengvai surasite. Oras ryt ir poryt, kiek pats klausiausi, turėtų būti geras. Savo baidares, kaip ir tariamės, aš sekmadienį Merkinėje pasiimsiu. Kai pamatysite miestelį, galite skambinti. Nors jaučiu aš anksčiau ten būsiu, turėsiu pora reikalų.
    -  Labai ačiū už viską, Aušrini. Eime, draugai, krautis savo daiktų, už pusvalandžio turime išplaukti, - Kasparas galutinį žodį kerta.
Prasideda daiktų dėlionė į baidares. Maistas, palapinės, drabužiai, vienu žodžiu, visi šitame žygyje jiems reikalingi daiktai. Dar prieš daiktų dėjimą buvo pora nepatenkintų žvilgsnelių, klausiančių „kas gi su Medeina vienoje baidarėje plauks? “. Agnė jai sakė, kad teks su vienu iš vyrukų plaukti. Ir ji ne kokia penktokė, žinojo, kad taip bus. Va tik apie Maksą dar nieko nežinojo. Pasirodo, jis jos porininkas, jos tų dviejų priešakyje busimų dienų pagrindinis dalyvis. Maksas ar kitas koks vyras. Iš principo jokio didelio skirtumo nėra. Jokių čia romanų ar tuo labiau kokio trumpo nuotykio ji čia ne tik kad nenorėjo, bet ir nesitikėjo rasti. Nebent jeigu kas iš vyrų tikrai patiktų, tai gal ateityje galima būtų tą abipusį ryšį toliau pratęsti. Kad palapinėje teks su nepažįstamu vyru visą naktį praleisti, tą irgi žinojo. Tačiau Agnė jai aiškiai davė suprasti, jog palapinėse visi miegos po keturis. Taigi turėtų ne taip baisu joje ir snausti, kaip nors iki ryto išsimiegos. Vis dėl to ne pienburniai plaukia, o solidūs vyrai. Neturėtų naktyje savo jėgą naudoti.
Maksas toliau šalia jos zuja. Savo daiktus ir jos kuprinę į šitą nedūžtančią čekišką baidarę deda. Dabar svarbu tinkamai viską sudėlioti, gerai paslėpti. Tenka tiek savo mobilų telefoną į atskirą neperšlampamą maišėlį, tiek maistą bei šiltus drabužius paskirstyti. Viskas turi būti sandariai supakuota ir užrišta. Kartais būna, kai verčiasi baidarė, viskas velniop į tekantį vandenį išlekia. Tada daiktai sau, baidarė sau, o vargšai nelaimingi žąsiukai irgi sau šlapi stovi. Gerai jeigu dar koks kietas akmuo į užpakalį neįsirėžia. Ar savo kaktoje nepasigavai kokį kiaušinio dydžio guzą. Maksas labiau atsiprašo negu jai vadovauja, bet akutėmis kaip ryklys ją ir toliau vis ryja. Artėja pasiruošimo pabaiga. Nežinia kodėl, bet prieš paslepiant savo mobilų telefoną į maišelį, ji dėl viso pikto įsivedą tą reklamuojamą telefono numerį. Tiesiog jai taip pasirodė saugiau, maža koks netikėtumas šitame žygyje gali staiga nutikti. Jis vietinis, greičiau ją iš šitų miškų ištrauks negu visų gerbiamas ponas Mockus. Gal ir plaukė jis kažkada čia pats baidare, bet jis stalo žmogus, labiau su kaklaraiščiu ir kostiumu pripratęs drauge būti. Ne taip kaip šitas keistas dvispalvis Aušrys. Vien į jį pažvelgus iškart ant jo tai matosi, kad žmogus daugiau valandų gamtoje negu tame name praleidžia.
    -  Medeina, atrodo, viską gerai sudėjau, mes jau pasiruošėme. Tu kur, priekyje ar gale sėdėsi?
Vien nuo tokio klausimo jai tapo aišku, jog Maksas dar niekada nėra plaukęs baidare. Ar gali taip vyras moteriai pasiūlyti. Čia ne susitikimas tarpduryje, čia nusimato rimtas plaukimas. Kur jai sėsti? Nors ji tik vieną kartą pati yra plaukusi, tačiau ir tai žino, jog sunkesnis žmogus visada turi sėstis į galą. Maksas netoli viso šimto kilogramų sveria. Nors jis vos pusę galvos už ją aukštesnis, bet vyras ir per liemenį ir per užpakalį. Nors prie ko tas užpakalis. Normalus jo tas užpakalis ir tiek.
    -  Aš į priekį atsisėsiu, o tu į galą, taip bus patikimiau ir saugiau mums plaukti.
    -  Kaip pasakysi, mano švyturėli.
    -  Kodėl jūs taip mane vadinate ar mes jau esame tokie artimi?
    -  Oi, atsiprašau, nuo liežuvio tiesiog nutrūko. Sakau, kad jau priekyje sėdi, tai būsi man kelionėje puikiai matomas švyturys. O artimiau, tai tikrai labai norėčiau su tavimi susipažinti.
Nelabai jai patiko šitas jo lipšnus meilikavimas. Artimai? Ar ne per aukštai kartais šis vyrukas taiko? Nors negali sakyti, kad jis koks eilinis paprastas pilietis. Tačiau vis tiek  ji nesileis taip lengvai sugundoma. Jai labai, tiesiog labai turi patikti vyras, kuriam ji antrą kartą ryžtųsi savo jausmus atskleisti.
Kol chebrytė ruošiasi plaukimui, Notangas pasakoja savo įspūdžius apie šią pamatytą grupę. Tiksliau, jis labiau šiomis merginomis ar moterimis susidomėjęs. Tie vyrai jam visai nerūpi. Tas mūsų gerbiamas pilietis - teisingos orientacijos.
    -  Man atrodo, kad tas dvi jaunikles senukai už pinigus nupirko ir ne plaukimui, bet geram krušimui jos labiau tinka. Jaučiu atsipalaiduos jie ten gamtoje, per visas skyles jie jas pakaitomis išdulkins. Visam likusiam gyvenimui atsimins kaip tas baidarių plaukimas, tiksliau - krušimas, vyksta.
    -  Ko tu į kitų reikalus kišies? Kaip nori tegul taip ir plaukia.
    -  Tas tai taip ir aš norėčiau su ta, kaip ten, mūsų senovės dievaite kartu paplaukti. Nebloga mergaičiukė ar ponia su tuo savo nuostabiu užpakaliuku ir dailiom kojytėm.
    -  Tu čia apie ką?
    -  Kaip apie ką? Tik nevaizduok tu šį kartą to šokančio katino. Mačiau kaip tu savo skirtingomis akimis į ją žiūrėjai.
Teisybė, negali labai pykti ant Notango dėl jo puikaus įžvalgumo. Ir jam ta moteris, dievaitė Medeina, labai patiko. Tik kas, kas iš to patikimo? Viena, ji užimta, su draugu. Taip aiškiai jam buvo pasakyta, kad ji kartu plaukia. Antra, kas jis toks, paprastas vieno vienkiemio baidarių nuomotojas. Ar tokia ponia, iš pačios sostinės, žiūrės į jį kaip į kokį tinkamą ar įdomų jai vyrą? Geriau jokių iliuzijų iš anksto neturėti. Taip širdžiai ir nervams lengviau. Apie tokią moterį daug vyrų sukasi, ką jis jai gali pasiūlyti ir ką kiti vyrai jai gali duoti? Pats neturi net namų, šitas senas namas ir tai ne jo, reikės ir su kitais teisėtais paveldėtojais kažkada ateityje pasidalyti. Laikinas svečias, dar neaišku kaip jie šį turtą pasidalys? Ką dar jis turi? Ne, geriau išmesti ją iškart iš savo galvos. Nors ir labai daili ta moteris, tačiau pirmą ir paskutinį kartą jis ją mato. Daugiau jam su ja susitikti nebus jokių ten šansų.
    -  Na, patiko, tai kas, vis tiek daugiau niekada aš jos nematysiu. Geriau einu, išlydėsiu juos. Tegul sėkmingai plaukia ir nepaskandina man kokios baidarės.
Teko ne vieną kartą iš Skrajūnės ar Merkio gelmių jas jam traukinėti. Kiek laiko, sveikatos ir žinoma pinigų tos ilgos paieškos tada atsieina. Viena baidarė taip ir po šiai dienai dar yra nerasta. Nors, atrodo, visas giliausias vietas jie puikiai žino. Baidarė, tai ne adata šieno kupetoje. Ji beveik penkių metrų ilgio. O ir šitos dvi upės ne Amerikos Amazonė ar Afrikos Nilas.
Artėdamas prie kompanijos jis mato, kad beveik visi pasiruošimo darbai yra beveik užbaigti. Kas dar paskutinį dūmą užsirūko, kas dar kartą savo sudėtą turtą pasitikrina. Dauguma atsipalaidavę, linksmais juokeliais, sąmojais tarp savęs persimeta. Taip dauguma atvejų iš pradžių visada būna. Tie nepatyrę, beveik visada tokie atsipalaidavę pradžioje būna. Jie juk labai savimi ir savo jėgomis pasitikintis. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Tik daug vėliau jų trapūs sparneliai pradeda lūžinėti. Iš aukštų erelių, menki žvirbliukai virsta. Čia dar ne tikros kalnų upės. Daugiausiai į antrą kategoriją traukia. Tačiau dažnai būna atvejų, kad ir pirmos kategorijos per akis visiems užtenka. Kaip šį kartą bus, kaip šita kompanija visą tą kelio nusileidimą įveiks?
    -  Ar pasiruošėte, ar viskas tilpo?
    -  Ačiū, viskas gerai, - dauguma porų iškart atsako.
Prieina ir prie Medeinos baidarės. Ji iškarto, net nežiūrėdama, pastebėjo ateinantį Aušrinį. Dauguma moterų puikiai šitą paslaptį įvaldžiusios yra. Net pati nusistebėjo, kodėl, kai šalia prie jos priėjo šis vyras, ji vėl pradėjo jaudintis?
    -  Ar pas jus viskas gerai, svarbiausiai laikykite viską sausai ir nežaiskite su šita upe. Viskas turėtų būti puikiai.
Dauguma atvejų taip ir būna. Jie visi gelbėjimo liemenėmis užsidėję, o taip žymiai saugiau bei patogiau su jomis sėdėti. Todėl kam nors nuskęsti galimybių beveik jokių nėra. Pasitaiko, kad kažkas apsiverčia. Vienas kitas atvejis ir nelaimingesnis pasitaiko. Kas ką susilaužo, kas kokį gerą guzą kur pasigauna. Kokie nusibrozdinimai, sumušimai - tai normalu, bet kad kas žūtų - tokio atvejo pas Aušrinį dar nebuvo ir niekam jis to nelinki. Aišku, pasitaiko ir kuriozų. Tiesiog įvairių anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, kartą buvo vienas atvejis, kai viena ponia su aukštakulniais susiruošė į žygį leistis. Ir kaip nustebo, kai sužinojo, kad teks savo nulakuotus pirščiukus vandenyje murkdyti. Net jos prieitą iki ašarų buvo, ji niekur nelips, ji niekur neplauks, nors imk ir nešk ją į baidarę. Dar pasitaikė atvejų, kad išplaukė šeima ar pora. O atplaukia tik vienas iš tų plaukikų. Tiesiog beplaukiant įvyko didžiulis ginčas ir kažkuris, daugiau nepakęsdamas kito, tiesiog išlipo pakelėje. Bet patys kvailiausi ar pavojingiausi tai tie, kurie beplaukdami alkoholio gerai padaugina. Tiems visai orientyrai ir smegeninė susisuka, tik paryčiais atsikvošėję. Kiek jie nemalonumų sau ir kitiems per tą apgirtusią galvą tada pridaro. Geriau nejuokaut, čia vis dėlto srauni, nors ir negili, bet vis dėl to upė. Įkrisi ar prispaus kur srovė vandenyje prie medžio. Ir viskas, ruoškis tikrą Petrą su raktais pamatyti. Na ir paskutiniai plaukikai, tai tie, kurie dėl visų avarijų, nelaimių tik kitus, bet ne save kaltina. Ne vienas toks kartas jau buvo. Kaip po baidarės apsivertimo visos strėlės tiesiai į Aušrinį lėkė. Atseit kaip jis juos drįso išleisti, jeigu prieš tai net neapdraudė, ar kodėl negalėjo iš upės pašalinti tą, per patį vidurį rigsiantį, didelį akmenį. Ir žinoma, kodėl to ar kito nuvirtusio medžio niekaip nenupjauna. Vienu žodžiu, tik jis vienas dėl visų jų nelaimių yra kaltas ir jie būtinai dabar skųsis. Tiek teismui, tiek sueigai, ar net pačiai mūsų vyriausybei, kad ji, geroji, uždraustų tokį jo netikusį verslą. Va taip, kokių kietų bebaimių piliečių mūsuose dar randasi.
    -  Ačiū už patarimą, bet mes susitvarkysime, ar taip Medeina? Man su tavimi jokia upė yra nebaisi, - linksmai Maksas išrėžė.
Ką jai atsakyti į tokia tvirtą Makso nuomonę. Juk nepradėsi, dar neprasidėjus žygiui, atvirai jam prieštarauti.
Su šita ponia ir jam jokia upė nebūtų baisi. Savo skirtingom akim, žiūrėdamas į ją, pagalvoja Aušrinis. Tikrai, labai daili moteris, įdomu, kas ji per viena? Kiek metų? Ir kodėl ji su draugu plaukia, kur jos vyras? Ar išsiskyrusi, o gal ne? Ar čia tik draugas? Bet nelabai atrodo, kad jis tik draugas jai būtų.
Aušrys pastebėjo, kokiom godžiom akim jis vis nužiūrinėja šitą paukštytę. Kas tarp jų? Nelabai atrodo, kad jie viena pora. Nors ką žinai. Trumpam pavydo kirminas į jo vidų įsimetė. Sekasi gi vyrukui. Vėl jis pamatė ir jos mestą tiesų žvilgsnį į jį.
    -  Jūs labai malonus, kad taip visais rūpinatės. Aš dėl viso pikto tą aukštai kabantį telefono numerį į savo knygutę įsivedžiau. Ar jis yra jūsų?
    -    Na, taip.
    -  Jeigu iškils kokia netikėta problema, ar galima jums į jį paskambinti?
    -  Žinoma, galima, tam ir pakabinau jį. Tiesiog bet kuriuo paros metu man galite drąsiai skambinti. Jau minėjau, kad visko šituose žygiuose kartais pasitaiko. Jeigu kokia nelaimė atsitiktų, prašau iš karto man skambinkite. Aš už jus visus esu atsakingas.
    -  Tikrai, manau, Medeina, tau nereikės niekur skambinti. Mes būsime pirmi, aš tau tai tvirtai pažadu. Pažiūrėkite, atrodo, jau visi savo baidares į vandenį neša. Ir mums atėjo laikas savo įstumti. Tai plaukiam ir mes?
Aplinkui didžiulis šurmulys prasidėjo. Jau kelios baidarės vandenyje plūduriuoja, kitos poros irgi ruošiasi tuoj startuoti. Dauguma atveju, tai vyrai nuleidžia jas į vandenį. Nors kai kada užtenka ir moterų švelnių rankų šitam palyginus nesudėtingam darbui. Visos Aušrinio baidarės prie pat ežero kranto išdėstytos. Netoli joms iki vandens. O kas plaukė, tas žino, tai jau nėra taip labai ir sunku tuos keletą metrų ją ir iki vandens nutįsti.
    -  Tada puiku, linkiu jums gero plaukimo, - tiek su kažkodėl staiga suskaudančia širdimi teištarė Aušrys. Keista, nenori jis dar šitos senovės miškų deivės iš savo akių paleisti. Kažkas ten jo viduje netikėtai įvyko. Sunkus akmuo greičiausiai jame apsigyveno. Dar taip nebuvo, kas čia darosi su juo?
    -  Ir jums sėkmės, gal vėl kada sugrįšime, ar taip, Medeina?
    -    Taip, ponas Maksai. Gal kada ir aš dar čia sugrįšiu, jeigu jūs, Aušrini, dar šitas savo baidares kam nuomosite. Iki kito karto.
Ką ji tuo norėjo jam pasakyti, kad taip oficialiai šitą Maksą ponu pavadino. Tačiau nebuvo laiko jam į tai labai gilintis. Maksas jau tempė baidarę į vandenį, gražioji deivė paėmusi į rankas abu irklus, irgi greitai sėdo į baidarę. Suplanuotas žygis prasidėjo. Septynios baidarės pradėjo savo kelią žemyn. Prieš jiems išplaukiant, Aušrys dar vieną keistą Medeinos mostą pamatė. Jo akys buvo įsmeigtos tik į ją vieną. Į jos tokį žavingą moterišką siluetą. Jų akys vėl susitiko. Tartum tarp tų keturių akių koks nebilus ryšys staiga atsirado. Inercijos ar nežinomo pojūčio pagauta, Medeina tiesiog pamojavo viena savo ranka jam. Viskas, baidarė apsigręžė ir nuplaukė link kito ežero kranto. Aušrys dar ilgai savo vietoje stovėjo. Vis žiūrėjo ir žiūrėjo, ne į savo tolstančias baidares, bet į tą vieną, taip jį staiga sutrikdžiusią, nepažįstamąją. Kol po penkiolikos minučių, už tolimo posūkio, ji dingo jam iš akių.
    -  Ei, Aušri, ko ten stovi, kas atsitiko? - Notangas neramiai jam šuktelėjo.
    -  Viskas gerai, tuoj ateinu!
Jos akys, jos balsas, jos figūra. Užbūrė, užkerėjo ta miškų fėja. Kaip keista, niekada dar jam taip nebuvo. Na, gal tada jaunystėje tik tos Kristinos jaunatviškos rudos akys jį taip gundė. Ten rudos, čia žydros. Keista. Negi yra tame koks ryšys? Tiek to, reikia į realybę grįžti, užtenka svaigti kaip vaikui nuo kokio saldainio.
Tuo tarpu toji šauni kompanija pasiekia Skrajūnės pradžią. Kol kas žygeiviams viskas gerai klostosi. Baidarių pradžiamoksliui didelių pastangų nereikia. Čia daug paprasčiau negu su kokiu dviračiu gaunasi. Ant jo atsisėdęs gali iš karto nukristi. Čia mokslai kitaip vyksta. Imk irklą į rankas ir mojuok. Tiesa, pradžioje, dažniausiai dar po tų pirmų naujokų pastangų, baidarė kreivai į priekį plaukia. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsiplaukia. Daugumai taip ir gavosi. Ypač su tomis jaunų panyčių ir penkiasdešimtmečių vyrukų poromis. Jie paskutiniai iškart atsidūrė gale uodegos. Medeina, pajautusi rankose irklą, vėl į jaunystės dienų prisiminimus nuskriejo. Gaivus kalnų ir ežero vėjas, lėtai kalnų fone besileidžianti saulė. Viskas ją tiesiog užbūrė ir į prisiminimų tolį nunešė. Nelabai girdėjo, ką jai Maksas, už jos nugaros sėdėdamas, kalbėjo. Kažką tauškė, kažko klausė. Ji trumpai atsakinėjo. Jos akys už šitų nuostabių vietų buvo užkliuvusios. Senai taip nebuvo užsisvajojusi. Net nepastebėjo, kaip ežeriuko galą vieni iš pirmųjų priplaukė. Ir prieš juos atsivėrė ta pati, žemyn tekanti sraunioji mūsų Skrajūnė.
  -  Leidžiamės! - Maksas laimingas sušuko.
Ir jie su tokiu nedideliu pasišokimu upės bangose žemyn nuskriejo. Ežeras ir tas keistas ten sutiktas vyrukas liko toli už nugaros. Dabar viena puse savo irklo reikia stipriau jai spausti ir kai staiga jau su kitu į putojantį vandenį jai reikia irtis. Čia nėra vietos jokioms svajoms, akimirksniu reikia į pasikeitusią situaciją atitinkamai sureaguoti. Ši upė vingiuoja nuo vieno šono į kitą. Kol kas dar tik nedidelės rievės, įvairūs akmenys, tai vienoje, tai kitoje jos pusėje matosi. Kur dar nuvirtę medžiai, apaugę įvairia gamtos augmenija. Vaizdai? Nėra apie juos ilgai ką kalbėti, jie visi nepakartojami. Baidarės viena po kitos žemyn leidžiasi. Vieniems geriau, kitiems blogiau tai gaunasi, bet veiksmas vyksta. Jų žygis nesustoja. Vieni veidai susižavėję, kitiems tik priešais juos sėdinti keleivė labiau rūpi. Kokie jos įsikišimai ar netyčia koks netikėtas, bet taip akiai mielas vaizdelis ims ir išlys. Pradžioje Maksas vis kalbino šitą paslaptingą Medeina, dabar ir jis nutilo. Tačiau jo akys niekada nepavargsta į šitą nuostabią būtybę toliau žiūrėti. Ir kaip nežiūrėt, kai pro jos bridžus matosi juodi taip gundantys stringeliai. Ta trumpa, vos, vos pridengianti jos juodą liemenėlę maikutė. Ir po ja, tos taip geidžiamos, jos dvi nepakartojamos krūtys. Ne, tai ne koks ten stebuklingas trečiasis numeris, bet du gana gerai įsikišę kriaušės formos nuostabūs skanėstai. Kaip jis norėtų dabar jas abi savo rankomis ir liežuviu paliesti, ją visą tiesiog šičia suvalgyti. Nuo pat pirmos pažinties minutės jis ją įsimylėjo.
Maksas jau penketą metų kaip yra išsiskyręs. Tačiau jis turi kad ir net ne vieną sau draugę. Tiek ir pajūryje, tiek ir kitose šalies bei pasaulio miestuose. Ten kur dažniausiai įvairūs biznio reikalai jį nuveda. Pinigų į valias kol kas gerai uždirba. Ir kur maloniau juos leisti, jei ne su jaunom, dar neapjodinėtom telyčaitėmis. Jos vienam vakarui yra labiausiai tinkamos. Savo ilgame sąraše turi, žinoma, ir vyresnių bei įdomesnių ponių ir net ne vien tik lovai. Su tokiom ne gėda ir į bet kokį kietą banketą kada nueiti. Jis sau tvirtai davė žodį, kad daugiau niekada neves. Nemažai pinigų jam tos skyrybos su buvusia žmona kainavo. Teko dvejus aukštus namukus žmonai palikti. Nieko, kitą baigia pasistatyt. Visada jį prie žavingų merginų ar moterų traukė. Ir kaip netrauks, jeigu jo ištikimas įnagis visu savo pajėgumu dieną ir naktį nepailsdamas dirbo. Kas gali maloniau už didelius pinigus ir jaunas panas pasaulyje būti? Pats mokslų didelių nebaigė. Knygų niekada per daug neskaitė, nelabai ir sportavo. Koks žvejys ar ten medžiotojas, deja, jis irgi niekada nebuvo. O ir to visko jam paprasčiausiai nereikėjo, bet ar tuo turi tikri vyrai dabar užsiimti? Naujos, galingos bei greitos kaip žaibas mašinos ir, žinoma, pačios dailiausios moterys. Tik tame yra tikras viso gyvenimo blizgesys ir prasmė. Nelabai jis norėjo į šitą baidarių žygį važiuoti. Daugiau važiavo dėl puikių ir labai naudingų santykių su Kasparu ir kitais čia su juo kartu plaukiančiais vyrais. Ir dar viena nedidelė priežastis jį vertė išplaukti. Visai nesenai tas jam buvo nutikę. Vieną kartą, būdamas pas Kasparą namuose, pamatė Agnės ir šitos, dabar su juo kartu plaukiančios Medeinos, bendrai darytas nuotraukas. Labai patiko ta Agnės draugė, kai ji tik su vienu maudymosi kostiumėliu savo draugei linksmai pozavo. Nuo tada jis ir pradėjo dėl jos svaigti. Sau davė žodį, kad ta gražuolė būtinai jo bus. Tik ir laukė tinkamos progos arčiau su ja susipažinti.
Staiga abiejų mintis nutraukia nemažas baidarės krestelėjimas. Ir pati baidarė pasvyra kampu į priekį, jos greitis didėja. Tekančio vandens ošimas taip pat smarkėja.
    -  Atrodo, tai bus pirmas iš tų didesnių slenksčių apie kuriuos anksčiau buvo minėta. Nebijok, Medeina, mes praplauksime tuos baisius slenksčius.
    -  Iš kur tu ištraukei, kad aš bijau?
    -  Nebijai? Ar tikrai? Vadinasi aš pajuokavau, tu pas mane tokia drąsi, tu man dar labiau patinki.
Ką jam atsakyti. Ji patinka, tik dar neaišku, ar čia gerai, ar blogai yra. Nors, rodos, ir visai nieko šitas Maksas, bet ji jam jokio savo jausmo kol kas nejaučia. Atrodo, tas, krante pasilikęs vyras, jos mintis labiau traukia.
    -  Mano Medeina, kai mes su tavimi pabaigsime šitą plaukimą, tada aš tave kviečiu kartu į restoraną. Mums abiems, manau, reikės gerai atšvęsti šitą įvykį.
Dažniausiai jam po tokių kelėtos pasisėdėjimų ir atsiduodavo dauguma taip vaizduojančių nepasiekiamas ponių. Ir šita pasiduos, jeigu ne anksčiau tas nuostabus dalykėlis su jais įvyks. Savaime aišku, Maksas buvo šimtu procentu tuo įsitikinęs. Jai ne už didelius, tai tada už dar didesnius pinigus jam kartais tekdavo pakloti, bet jis vis tiek savo laimėdavo. Ko moteriai daugiau reikia, jei ne gražių dovanų ir įspūdingo gyvenimo. Nelabai Maksas įsivaizdavo, kas yra maloniau negu geri barai, gražūs madingi drabužiai ir, žinoma, brangios mašinos. Tiesa, ir būstas turi taip pat būti aukšto lygio. Jis viską turi. Jo šalies mastais vertinant, tai visai nemaža jo firmelė. Dar viena savo koja beveik teisėtas busimos Sueigos narys. Todėl neturėtų šita Medeina ilgai su juo laužytis. Bent taip jis galvojo. O ar gali dar būti kitaip? Kiek moterų nenorėtų turėti tokio turtingo draugo kaip Maksas? Pasakykite, ko jam dar trūksta? Tie taip reikalingi dideli pinigai pas jį yra, dar puiki padėtis visuomenėje, beveik tautos ar šalies elito narys. Ar ne taip, brangieji skaitytojai? Jeigu apie tave rašo, iš tavęs interviu visokiais svarbiais klausimais kasdien ima, tave be atvangos filmuoja, galų gale tavęs ir klausosi, tai esi pažiba, žvaigždė, pats elitas. Visi arba dauguma mūsų tokie reikšmingi norime būti. Vien į mūsų laidas pasižiūrėkime. Visada tie patys veidai, tie patys snukiai, tik jie vieni težino kas, kaip, kada ir kur?
    -  Ne, ponas Maksai, į jokį restoraną su jumis aš neisiu.
    -  Kaip neisi? - labai nustemba nuo tokio netikėto, bet atviro jos atsakymo. Dar taip nebuvo, kad su juo kažkokia gražuolė nenorėtų kur nueiti.
    -  Va taip, neisiu ir viskas.
Pora minučių nežino net ką pasakyti. Kaip, kuo čia ja dar sudominti, tą užsidariusią, bet labai patrauklią Medeiną.
    -  O ką be restorano galėčiau tau tada dar pasiūlyti? Gal kokią turistinę kelionę ar mažą dovanėlę?
    -    Maksai, kelionių aš savo darbe sočiai į valias turiu ir dovanoms pakankamai pati užsidirbu.
Tyla. Maksas nors su moterim pats niekada nepasimeta, bet šį kartą nežino, ką jai atsakyt. Restoranas, kelionės, dovanos, atrodo, niekas jai netinka. Tai kaip dar ją sudominti? Bėda su tais turtingais, bet nelabai įsimokslinusiais vyrais. Nors kodėl sakau, kad mokslai dėl visko yra kalti. Ne vienas ir labai protingas vyras piršosi Medeinai į širdies bei tos norimos lovos draugelius. Tik ką su tuo mokslo bokštu ji veiktų? Kaip tie vyrai nesupranta, kad ne pinigai, ne sėkmė tame darbe ar visuomenėje jai labiau reikalinga. Ir tuo labiau ne dovanos ar kelionės. Ji kito nori, savo artimo sielai žmogaus, su kuriuo tiesiog ji būtų iš naujo vėl laiminga. Pavyzdžiui, plaukdama šia baidare ar kartu ant jūros kranto sėdėdama, ar abiejų bendras valandas leisdami toje kasdieniškoje nusibodusioje mūsų buityje. Kad būtų jai įdomu, kad ji jaustų tą žmogų, vyrą, kuris jai visai kitokį pasaulį imtų ir parodytų. Kokį kitą, kad ji pati, tai žinotų, bet tikrai ne šitą, kurį siūlo Maksas. 
    -  Medeina, aš tavęs nesuprantu?
    -    Ko tu nesupranti?
    -    Na tu sakai, kad tau nieko nereikia?
    -  Ar aš taip sakau, juk tikrai ne. Man daug ko reikia, tik tu negali to nieko man pasiūlyti.
    -  Ko, mano saule, aš tau negalėčiau duoti? Aš viską tau atnešiu, tu tik pasakyk ko nori?
    -  Tikrai?
    -  Na taip.
      -    Tai kaip tu gali duoti, jeigu net nežinai ko aš dabar noriu?
    -  Medeina, tu tik pasakyk, koks tas tavo noras būtų. Žinok, esu labai turtingas vyras, net kitaip tau pasakysiu - su kiekvienais metais darausi vis turtingesnis. Tiesiog nėra tokio daikto, kurio aš tau negalėčiau nupirkti.
Ką jai į šitą Makso klausimą atsakyti? Vėl ta pati sena jo melodija. Daiktai, pinigai, vėl tas pats vyro profilis. Ne, dabar jai visiškai pasidarė aišku, jog su šituo Maksu tiesiog negali nieko bendro būti. Toks vyras niekada jos nebesupras, ne tas tipas, ne ta jausmų ir dvasios substancija juos riša.
    -  Medeina, kur tu?
    -  Aš čia, Maksai.
    -  Tai kodėl man neatsakai?
    -  O ką turėčiau tau atsakyti?
    -  Na, aš, atrodo, tau klausimą uždaviau.
    -  Taip, uždavei, tik kas iš to? Tu toks protingas, toks turtingas, tai ir atsakyki man, ko tokiai moteriai kaip man gyvenime dar reikėtų?
Na, nebuvo pratęs Maksas į tokias moterų paslaptingas filosofijas leistis. Ko jai reikia, gal gero bybio. Va šitą daikčiuką jis tikrai neblogą turi. Dar ne viena su juo kažkiek artimiau pabendravusi nesiskundė. Bet negi dabar tai garsiai sakysi.
Baidos plaukia toliau, viena jų priekyje, kitos gale velkasi. Ką Maksui sakyti. Atvirai pasakius jis nežino. Nežino, ko šita mamytė, čia taip spardosi. Žinoma, kad jis protingas, negi nesimato. Tu višta tiek fanieros uždirbk, kiek aš uždirbu, tada ožius rodyk.
    -  Medeina, aš nesuprantu tavęs?
    -  Taip, Maksai, tu nesupranti manęs, todėl ir nieko neišeis mums abiems.
Labai nepatiko Maksui šitie Medeinos žodžiai. Neišeis. Na, dar pažiūrėsime, saldi vištele, kaip iš tikrųjų su tavimi bus?
Jie dar geras dvi valandas plaukė. Ko tik nedarė Maksas ir kaip tik nebandė savimi ir visais savo gyvenimo pasiekimais sudominti tą Medeiną. Ir apie baigiamą statyti namą prie pat jūros užsiminė, ir apie naujausią savo mašiną kuždėjo. Ir apie savo plačiąsias pažintis užsiminė. Tai tą Sueigos vyrą pažįstą, tai su kitu artimai bendrauja. Kiek tai plačiajai žmonių publikai jis visur kaip savas randasi. Kas tik nenori dabar su juo bendrauti. Deja, viskas buvo veltui. Kuo toliau, tuo Medeinos akyse jis nyko, tas visas šito Makso pasididžiavimas. Senai ji tais dalykai nesvaigsta, nors niekada labai ir nesvaigo. Turtai, garbė, prestižas, ar tai tikroji gyvenime vertybė? Apskritai, kas už kokių penkiasdešimt metų žinos, kad kartą gyveno toks turtingas verslininkas kaip ponas Maksas, Maksimas. Ar kas nors po šimto metų prisimins, dar nesenai mirusį mūsų patį turtingiausią valstybės pilietį? Manau, tik vienetai. Ką jis savo tautai paliko? Gal tautišką kapitalą. Nors testamente būtų parašęs, kad po jo mirties kiekvienam šalies vyrui palieku po butelį degtinės, moterims - po kvepalų rinkinėlį, o vaikučiams - po saldainių dėžę. Gal tada bent kartais kas jį būtų atsiminęs. Negi taip gaila savo šalies piliečiams, negi ir mirtyje tų prakeiktų pinigų jam prisireikė. Kodėl negalėjo nors tokį nedidelį savo gerą darbą palikti, jeigu jis toks tautiškas mūsų pilietis. Jeigu vos prieš dvidešimt metų paprastas eilinis direktorius buvo. Dabar matote tikras milijardierius pasidarė, tik iš kur visi tie jo sukrauti milijardai? Ar ne iš mūsų visų bendrų kišenių? Kodėl tokia mano nelaiminga šalis. Vieni lobsta, kiti badu miršta. Ir tas šūkis, visur skleidžiamas: „Amžinai būkime savo tautos tikri piliečiai“. Vieni ponai, kiti amžini jų tarnai ar vargani elgetos. Labai negerai, kad taip yra, gal tada ir tokios šalies nereikia. Šalies gal reikia, bet be žmonių, kam šaliai elgetos ir bėdžiai, tegul visi išmiršta.


Vėl vakaras, dar vienas nuostabus, šį kartą raudonėjantis danguje, vasaros vakaras. Aušrys kaip visada vienas savo senelių sodyboje. Ištikima kalaitė netoli jo kojų glaudžiasi, neatsitraukdama į šeimininką žiūri. Šita neišduos, šita iki paskutinės akimirkos kartu su juo bus visur ir visada. Baigėsi dar vienas šitos vasaros penktadienis. Savaitgaliui uždarbis neblogas pavyko. Šiandien septynios baidarės išplaukė ir ryt iš ryto turi dar keturios su kita grupe išplaukti. Pinigai? Juk ne dėl jų jis gyvena, o ar žino dėl ko? Jis ritasi į antrą savo gyvenimo pusę. Nors gal senei jis jau persirito. Kiek dar metų jam liko ir kas liko? Ko norėti, apie ką svajoti? Vaikai? Na taip, dabar dažniau juos mato, jam jie yra viskas. Bet jie toli ir jie taip pat smarkiai auga. Dar metai kiti ir kas tada? Vienas, vis vienas. Nors tai nėra labai blogai. Čia būdamas turi taip visų trokštamą laisvę ir nepriklausomybę. Nuo nieko nepriklauso, niekas jam nenurodinėja, bet ar tai gerai, ar tai blogai? Filosofija, apmąstymai. Žymiai dažniau jis pradėjo knygas skaityti. Bėda, kad ne visada yra jam ką įdomaus paskaitinėti. Vienos knygos labai lėkštos, kitos - tiesiog vaikiškos, dar kitos - kitokios, bet jo gyvenimo būdui nelabai priimtinos ir suprantamos. Fotografija yra jam mieloji ponia. Ponia, draugė, gal net ir žmona. Na ne, žmonos nenori, bet draugės norėtų. Pastovios, dvasiškai artimos ir be abejo simpatiškos kaip šiandien jo sutikta Medeina. Kur tokią gauti, kur tokią surasti, ką ji dabar veikia? Greičiausiai jie visi dabar ruošiasi artėjančiai nakčiai ir statosi savo palapines. Naktis, palapinė? Kaip koks vabalas jį staiga įgėlė, kad net visas pašoko iš sėdimos vietos. Vėl jis apie tą moterį pagalvojo. Tik kaip? Kad palapinėje ji kartu su kitu vyru visą vakarą, ką ten vakarą - visą vasaros naktį, praleis karštai prisiglaudę. Ir jeigu kartu, tai kaip? Kokiomis pozomis ir kiek kartų jis ją patvarkys. Net bloga pasidarė nuo tos pasiutusios minties. Norisi vilku kaukti. Ramiai gyveno, bet ne, reikėjo ant jos užkibti. „Medeina, Medeina, Medeina, kodėl man tu taip į akį kritai? Ar tik man, ar ir kitiems vyrams tu taip patinki? Kiek dabar tokių vyrukų kaip aš iš proto dėl tavęs kraustosi? “ - neranda sau vietos Aušrys. Žinoma, jis nebėgs žemyn paskui tą gražuolę. Nors kaip to norėtų. Žino, dabar tik vienas dalykas jį gelbės - fotografija, tiksliau, tas užsimiršimas beieškant Barškytės ar kitokių paslaptingųjų vietinių dvasių. Ten, tose paieškose, jis bent kiek užsimirš. Kalnai, mėnulis, žvaigždės, vėjas. Išeis šią naktį vėl į tamsą, pasiėmęs savo mylimą fotoaparatą. Gal nieko nenufotografuos, o gal ką ir pastebės. Svarbu nors laikinai užsimiršti, o paskiau bus lengviau. Vėliau tas matytas Medeinos atvaizdas išblės, atvės ir gal visai praeis.

    -  Siūlau šiandienai mums baigti savo plaukimą. Manau, šita laukymė kaip tik labai tiks visiems ramiai pernakvoti. Gera vieta laužui, aplink iškart ir miškas auga. Nebus sunku surasti žagarų ugniai užkurti. Kaip jūs manote?
Pirma plaukia Kasparas su Agne, jie vedliai, pirmi duoda plaukimo tempą, todėl ir nakvynės vietą renkasi. Dabar visų laikrodžiai artėja ties devinta valanda vakaro. Pats laikas ruoštis tai numatomai nakvynei. Kol tamsa galutinai dar į šituos kraštus neatėjo, per valandą turi ir palapines pasistatyti, ir miegmaišius įsikrauti, dar vakarienę pasigaminti ir, žinoma, laužą susikurti. Tada jau ratu susėdę galės ir kokį kitą stikliuką išgerti bei linksmai tarp savęs pasišnekėti. Gal kas ir dainą užtrauks. Bent toks buvo numatytas vakaro planas. Taip dauguma baidarininkų ar šiaip šaunių žygeivių čia vakarus linksmai leidžia.
    -  Stabdyk, Medeina, ir tu baidarę. Aš tuoj iššoksiu, galėsiu ir tave iš baidarės išnešti.
Dar nepažino Maksiukas Medeinos charakterio - vandens ji nebijo. Būdama mokinukė tokį sinchroninį plaukimą keletą metų lankė. Taigi ne tik kad gerai mokėjo plaukti, bet dar puikiau už visus kitus ir nardė. Ne kartą per treniruotes tą savo dvidešimt penkių metrų baseiną su vienu įkvėpimu skersai išilgai pernerdavo. Ji nelauks, kol Maksas ar koks kitas vyras paduos jai ranką. Tuo labiau nebus taip, kad ją dar kas neštų. Kai tik baidarės priekis atsitrenkė į krantą, ji pirma iš kart drąsiai į vandenį šoko. Tiesa, ir gylis čia nedidelis buvo. Nors jei ir būtų, tai kas? Gal manote, kad ji kranto nepasiektų? Šis krantas galėtų būti labiau smėliuku pabarstytas. Čia aplink daugiau tokių nedidelių akmenukų gamtos pribarstyta. Nieko, ji juk su sportiniais trumpais bateliais. Įšoko į vandenį, viena ranka už irklo, kita už baidarės kampo ir į krantą pasilenkusi traukia. Greitai Makso akys į tas kažkiek atsivėrusias Medeinos grožybes susminga. Nors trumpam ta jos puikia krūtine būtų galima pasigrožėti. Gaila, kad tik trumpa akimirka jam pasirodė tas vos pastebimas nuostabus vaizdelis.
    -  Ei, jūs, prašyčiau šiek tiek atsargiau, - pasigirsta iš šalia priplaukiančios baidarės.
Viena po kitos baidarės priplaukia krantą. Po kiek laiko ir  paskutinai plaukikai, ir tie pagaliau išlipa.
    -  Taip, ši vieta gerai tinka pirmai mūsų nakvynei, - pasigirsta pritarimo balsai.
    -  Kaip, Medeina, tavo nuotaika? - prieidamas jos užklausė Albertas.
    -    Ačiū, kol kas viskas gerai.
    -  Tada puiku, pirmam vakarui, manau, mums visai neblogai buvo. Ypač kai per tuos du slenksčius mes greitai plaukėme šokinėdami, visai neblogas pasisiūbavimas išėjo. Man atrodo, kad apačioje dar vienas ar tai keletas tokių pat panašių tūrėtų būti.
    -  Mes nežinome, Albertai, bet jeigu bus, tai dar geriau. Bus dar įdomiau visiems plaukti.
    -  Na, kaip laikotės, ar užpakalių dar nesuskaudo? Tuoj sutems. Vyrai, greičiau traukiame į krantą visas baidares. Jas, dėl viso pikto, reikėtų apversti. Tada iškart statome palapines. Tuo tarpu mūsų damos tegul jau ruošia valgį.
Kasparas, kaip visada, duoda įvairius nurodymus ir pats pirmas puola tvarkytis. Kiti vyrai irgi skuba padėti. Baidares greitai suguldo krante. Sunkiau gaunasi su palapinėmis. Ne ta publika, kad pastoviai palapinėse nakvotų. Geriau jiems žinomi penkių žvaigždučių viešbučiai. Ir vieniems nelabai gaunasi, ir kitiems nelabai statosi. Nors pačios palapinės naujos, ką tik iš parduotuvės. Jose įdėta ir instrukcija, ten turėtų būti aiškiai surašyta, ką ir kaip reikia sudėlioti. Nori nenori, bet mišku vis tiek nuskrieja vienas kitas negarsus keiksmažodukas. Po gero pusvalandžio ir tas nelengvas darbas yra atliktas. Lieka daiktus sunešti. Per vidurį laužas linksmai žiežirbas leidžia. Moterų ruošiamas puošnus, įvairiais valgiais nukrautas, vakarienės stalas. Linksmi veidai, laimingos akys. Atsiranda ir vienas kitas buteliukas. Kaip dabar be jų gali visi atsipalaiduoti? Medeina tai su vienais pasikalba, tai su kitais. Sąmojai, anekdotai, juokeliai, istorijos. Vieniems - atrodo, kad įdomios, kitiems - nelabai.
    -  Man nepatinka, kaip tas Maksas apie Medeiną sukasi. Ir aš, Haroldai, norėčiau tos mergužėlės paragauti.
    -  Nepavydėk tu jam, atrodo, nelabai Medeina jį ten ir prisileidžia. Pažiūrėk, kaip šaltai su juo dabar bendrauja.
    -  Velniškai patraukli moteris, kur anksčiau ji buvo?
    -  Nusisielvartauk taip smarkiai, juk nakčiai turi sau Jurgą prie šono.
    -  Man pradeda po truputi ta Jurga nusibosti. Vis tas pats ir tas pats.
    -  O ką, tau kiekvienai nakčiai reikia susirasti būtinai po naują užpakalį?
    -  Būt neblogai.
    -  Žiūrėk, kad tavo gaidžiukas nepersivalgytų tų vištelių.
    -  Mano variklis dar puikiai veikia, kad tik tokių mamyčių daugiau prie šono atsigultų.
    -  Na taip, daili ta Medeina, dėl jos mums nėra ten ko ginčytis.
Senokai kur su grupe Medeina buvo iškeliavusi. Ta žiauri tragedija, vėliau darbai ir sūnus niekur neleido ištrūkti. Ir noro didelio nebuvo. Kam įdomu paniurusį, verkiantį jos veidą matyti. Vengė žmonių, tų didelių susibūrimų. Keista jai dabar, dauguma komandos narių mažomis grupelėmis suėję bendrauja. Ji ilgai negali taip bendrauti. Gal ir pokalbiai nelabai įdomūs. Vieni apie biznį šneka, kiti apie politiką, madas ar sportą kalbasi. Ne, ji nuo gyvenimo irgi neatsilieka, tik čia, gamtoje, norėtų nuo visko kuo toliau atitrūkti. Neskubėdama lengvai žingsniuoja tyliu miško takeliu. Nutarė šiek tiek po apylinkes pasivaikščioti. Gražu čia, tikra ramybė ir ta vienuma. Galima nuo visko atsipalaiduoti. Kodėl taip jai gyvenime viskas susiklostė? Visko per savo gyvenimą suspėjo paragauti. Kažkada buvo daug laimės, vėliau ir skausmo nemažai atėjo. Dabar svarbiausiai, kad sūnus sveikas augtų. Žinoma, užaugs. Takeliu ji eina tyliai, aplink žalios samanos jos žingsnius kažkiek slopina, mėlynių nemaži krūmai šalia mėlynuoja. Dažnai pasilenkia. Saldžios, skanios tos miško uogytės. Senai taip uogų neragavo. Netoli Skrajūnė čiurlena. Gaivus vėjas pučia. Nuo tų kalnų jis taip gaiviai dvelkia. Ramiai čia žmonės gyvena, be jokių stresų ir didelio triukšmo. Labai ten, viršuje, jai šitie kalnų vaizdai patiko. Būtų smagu, kada vėl į juos sugrįžti. Ne baidare, o ramiai po tas aukštas viršūnes takais pasivaikščioti. Tas Aušrys, va tai laimingas žmogus yra gyvendamas tokioje gamtos didybėje. Kodėl jinai jį vėl staiga čia prisiminė? Nedažnai tenka kur sutikti vyrą su dviem skirtingom akim. Žurnaluose tai labai gražios moterys su tokiom akim yra paveiksluojamos. Bando prisiminti, kada kokį vyrą su tokiom akim gyvenime matė. Niekas į atmintį ant greitųjų neateina. Negi tai pirmas jos gyvenime gyvai sutiktas vyras su tokiom akim? Nors vyras išvaizdus, net nepasakysi, kad kaimietis būtų. Kiek žino, šituose kraštuose vietiniai gyventojai kita tartimi kalbasi. Jie savo krašte nesistengia liežuvį valstybine kalba laužyti. Taip bent šitoje žemėje nuo seno yra priimta. Jeigu tu atvykėlis, verčiau iš karto vietinę kalbą mokykis. Gali bet kaip užkalbinti, bet tau atsakys tik vietine tartimi. Nesvarbu, ar tu ją moki, ar ne. Gal ir gerai, kiek šitų paaukštiečių pasaulyje dar liko? Ką žiemą jis daro? Ar turi šeimą, žmoną, vaikus? Greičiausiai turėtų taip būti. Aukšti, išvaizdūs vyrai visada yra populiarūs moterų tarpe. Neturėtų ir jam to moterų dėmesio labai trukti. Gal net ir turi kur kokią, ką gali žinoti. Taip tiesiog negali būti, kad amžinai čia vienas tarp kalnų gyventų. Nors ir turi įsivedusį jo telefono numerį, bet pirma, tai tikrai niekada neskambins. Ar jie kada dar susitiks tame gyvenimo kely?
Staiga jos ausys išgirsta netoliese lūžtančios šakos garsą. Pažvelgia į tą pusę. Mato už dešimt metrų stovi vyras.
    -  Atsiprašau, kad tave taip išgąsdinau. Tiesiog man buvo malonu tave stebėti. Tu taip žavingai ant akmenėlio rymojai. Jaučiu, apie kažką svajojai?
    -  Aš ir neišsigandau tavęs, Albertai, tiesiog, kaip tu ir spėjai, truputėli užsisvajojau.
    -  Tada puiku. Ir aš nutariau trumpam pasivaikščioti. Tuoj prie laužo visi vakarienei sėsimės, reikia dar šiek tiek šakų nakčiai atnešti. Medeina, jeigu galima, norėčiau tavęs dabar paklausti, kodėl tu viena plauki?
    -  Kaip viena? Ne viena, mes su Maksu plaukiam.
    -  Koks ten Maksas, nejuokink manęs, Maksimas yra jo tikrasis vardas. Čia tau tik taip galantiškai jį pristatė. Matau kaip jis prie tavęs limpa, nenuleidžia savo akių. Bet aš kitką turėjau omenyje. Norėjau sužinoti, kodėl tu į šį žygį viena atvažiavai? Tu atleisk man už tą įžūlumą, bet aš jaučiu, kad tu kol kas esi vieniša moteris ir dabar neturi jokio artimo draugo.
Ką jai atsakyt.
    -  O koks jums skirtumas?
    -  Matai, Medeina, nuo tos akimirkos, kai tik tave pamačiau, tu man iš karto labai patikai. Aš rimtai tau tai sakau. Todėl dabar atvirai su tavimi noriu pasikalbėti, aš labai norėčiau su tavimi susipažinti artimiau.
    -  Artimiau, kam artimiau? Jūs gi žmoną ir draugę jau turite, negi vis dar maža?
Susiraukė visas, bepradedantis plikti, gerbiamo Alberto veidas. Jam labai nepatiko tokie tiesūs ir kandūs Medeinos ištarti žodžiai.
    -  Su savo žmona aš senai negyvenu, o su šita Jurga nieko rimto tarp mūsų nėra ir net negali būti. Medeina, aš dar kartą tau sakau, tu man labai patinki. Aš dėl tavęs tikrai nieko nepagailėčiau. Tik būk su manim.
Gudrus ir nepėsčias Albertas, prie pat Medeinos priėjo kol kalbėjo tuos žodžius. Ir šitas jos nori. Kokie tie visi vyrai panašūs. Nori ir taškas. Jiems vis maža ir maža, vis naujų ir naujų draugių jiems reikia, kada jie pasisotins?
    -  Medeina, tu tokia nuostabi, tu man taip patinki, tu tikras angelas. Žinok, aš labai turtingas vyras, mano turimų pinigų mums iki pačios gyvenimo pabaigos pilnai užtektų.
Tokie gražūs žodeliai labai veikia moteris, bet tą skambią kalbą reikia ir veiksmais galutinai užtvirtinti. Mūsų ponas Albertas yra labai patyręs vyras šituose subtiliuose reikaliukuose, todėl bandė, savo rankomis apkabinęs, Medeinai dar didesnį įspūdį sudaryt. Deja, nusvilo jo nagučiai.
    -  Patraukyte nuo manęs savo rankas! - garsiai ir aiškiai išgirdo atsakymą.
    -  O kas bus, jeigu nepatrauksiu, negi čia dabar rėksi?
Patys matote, ar ne kvaili tie mūsų pinigingi vyrai, argi taip su moterim reikia elgtis bent pradžioje? Greičiausiai jie nelabai daug laiko tam turi, nes dideli pinigai ir daug laiko atima, nėra kada tu subtilybių jiems paisyti.
    -  Ne, nerėksiu ir net nesidraskysiu, ir į jūsų atkištus kiaušus dabar jums netrenksiu, nors puikiai galėčiau jums į tarpkojį su visa jėga gerai užvožti.
Šitie paskutiniai jos tarti žodeliai kaip vėjas atbaidė abi Alberto išskėstas rankas. Nejučiom vyrukas žengė gerą žingsnį atgal. Vien pasižiūrėjus į tą įtūžusį Medeinos žvilgsnį, daugumai vyrų atkristų noras šalia jos dabar stovėti
    -  Atsiprašau tavęs, aš tik pajuokavau. Bet, mieloji mano Medeina, sakyk, kiek tu nori pinigų už vieną naktį su tavim? Dėl tavęs man jokia suma nebus per didelė.
Prašau, kaip sėkmingi verslininkai daro net ir čia tą biznį. Jeigu vienas planas neišdega, galima kitą iš karto pasiūlyti. Nors naktį, nors vieną karštą naktį. Puikiai Albertas žino, kad kiekvieną arba beveik kiekvieną moterį galimą nupirkti. Klausimas tik kiek, kokia tai suma jam tai kainuos? Kiek nulių, kiek skaičių jam reikia už tai pakloti?
    - Ką? Jūs siūlote man naktį, už vieną naktį man pinigus siūlote, ar gerai dabar aš supratau?
Kiek per savo gyvenimą ji jau tokių dviprasmiškų pasiūlymų yra gavusi. Viena naktis ir tokie dideli pinigai pas ją atsirastų. Taip lengvai, pasirodo, galima uždirbti tuos visiems geidžiamus pinigus. Įvairiai ji į tokius vyrų pasiūlymus atsakydavo, bet tos nakties kaip vis nėra, taip ir nėra. Juokas Medeiną suėmė. Nebūtų ji aštraus proto ir juodo humoro. Iš sąmonės gelmių jai tas netikėtas atsakymas išplaukė.
    -  Labai jūs prajuokinote mane, ponas Albertai, su tokiu savo dosniu pasiūlymu. Sakote, bet kokius pinigus už naktį su manimi galite pakloti. Na gerai, pažiūrėsime. Aš sutinku tik su viena sąlyga - kuomet man į sąskaitą pervesite šimtą tūkstančių svarų, tada aš būtinai su jumis į vieną lovą ir atsigulsiu. Ar jau dabar mano banko pavadinimą ir sąskaitos numerį padiktuoti, ar po plaukimo jums jį pasakyti. Juk jums nieko dėl manęs negaila. Prašau, perveskite tuos pinigus ir tada aš tikrai būsiu jūsų visą ilgą naktį.
Trumpą akimirką mūsų turtingas ponas Albertas tiesiog žado neteko. Šimtą tūkstančių svarų, tiek pinigų šita uogytė už vieną naktį su ja užsiprašė? Ar ne per riebu jai bus?
    -  Na tu ir išdykėlė, Medeina, galima juokauti, bet juk ne taip.
    -  Aš ir nejuokauju, pats pasakėte, kad labai turtingas esate ir nieko dėl manęs jūs nepagailėsite.
    -  Medeina, negi tu juokų jau nesupranti. Pasakysiu taip, tokių pinigų joks vyras, jokiai moteriai už vieną naktį niekada neduos.
    -  Jūs taip manote?
    -  Aš ne tik manau, bet ir tvirtai tą žinau.
    -  Kaip keista, bet kodėl man Maksas, ar tas jūsų Maksimas, būtent tokią sumą pinigų pasiūlė? Dabar man aišku. Vadinsi, jis mane labiau vertina, labiau už jus jis mane myli.
Čia tai geras sakinukas. O ką? Vyrai gali juokauti, o moterys neturi tam teisės. Ir jos, vyručiai, turi gera humoro jausmą.
    -  Kaip sau norite, ponas Albertai, bet vieną pasiūlymą aš jau gavau. Patikėkite manimi, jūs man kaip vyras labai patinkate, ne taip kaip tas Maksimas. Bet ponas Albertai, už mažesnę pinigų sumą su jumis niekada nesigulsiu į lovą. Ir ne suma čia kalta, bet pats jūsų paminėtas faktas. Pats ką tik pasakėte, kad nieko dėl manęs nepagailėsite, kitaip aš jus ir tą jūsų dosnumą įžeisti galėčiau. Taigi galite gerai pagalvoti. Ir kaip tik atsiras mano sąskaitoje visi jūsų pervesti pinigai, aš pati pas jus iš karto atlėksiu. Nereikės jums niekur iš namų važiuoti. O dabar, deja, kol kas labai atsiprašau, man laikas vakarienei.
Dar kartą žado neteko šis mūsų geras moterų žinovas. Šimtą tūkstančių jai Maksas pažadėjo. Ar taip gali būti, šimtą tūkstančių svarų! Kokie čia pinigai, kokia sumelė. Ne apie nueinančią Medeiną stovėdamas Albertas galvoja, bet apie tuos pasakiškus pinigus. Ar tikrai taip gali būti, ar tik ji pokštauja? Tikras velnias, o ne boba ta padūkusi Medeina. Ne žagarai jo galvoje. Jis dar ilgai negalėjo suprasti, ar čia rimtai, ar čia vien koks jos pokštas buvo.
    -  Medeina, kur tu taip ilgai buvai? Aš jau pradėjau dėl tavęs labai nerimauti.
    -  Tikrai, koks tu šaunuolis, Maksimai. Žinai, mes čia vieną mažą versliuką abudu su ponu Albertu sprendėme. Man atrodo, ir tu galėtai tame tarptautiniame projekte sudalyvauti. Aš tave iš anksto perspėju, tu tik labai nesinervuok. Jeigu galėsi daugiau pasiūlyt, aš, žinoma, sutiksiu. Naktis bus tavo. Taigi man ką tik ponas Albertas už vieną naktį visą savo šimtą tūkstančių svarų maloniai pasiūlė. Dabar laukiu, kada mano sąskaitoje tie visi pažadėti pinigai atsidurs.
    -  Ką tu pasakei? - vos ne springdamas Maksas staiga šoko iš savo vietos.
    -  Maksimai, ramiau. Negi tu kurčias, dar kartą tau aiškiai sakau - visą šimtą tūkstančiu svarų, kas čia dar neaišku?
Medeina dar vieną gerą žaidėją į tikrą nokdauną per keletą sekundžių pasiunčia. Ir iš kur pas ją tas toks sveikas azartinis pyktis užėjo? Taip vyrus iš rikiuotės vieną po kito išversti. O kokie buvo vyrai, kokius ateities planus kartu su Medeina abu jie kūrė? Gal todėl po valandos pikti kaip buliai vienas į kitą pradėjo žiūrėti. Žiūrėjo, žinoma, ir stikliuką. Jie iš to pykčio vieną po kito gėrė. Ne juokai, tokia suma, tokie pinigai. Kai tik kuris iš jų norėdavo su ja rimčiau pakalbėti, ji tyliai į ausį primindavo tą mažytę, jos išdėstytą, sąlygą.
    -  Viskas gerai, aš tavo, tik kur pirma pinigėliai?
Kol du piktai nervinosi, kiti toliau linksmai bendravo. Laužas gerai degė. Šalia gulėjo ir be Alberto tų taip ir neatneštų žagarų nemaža krūvelė. Įvairiai susėdę, kas ant rąstgalio, kas kilimą, kas dar kai ką sau patogiai po užpakalį pasidėjo. Neskubėdami visi valgė, kalbėjosi ir, žinoma, po kokį stikliuką vis pasikeisdami išlenkė. Niekas labai neverčia, kas kiek nori, kas kiek gali.
- Ką tu čia nusišneki, kad nėra ką per televizorių žiūrėti. Pasižiūrėk kiek daug ir
kokių įdomių laidų dabar žurnalistai sukuria. Tai man nėra, per tas nesibaigiančias laidas, kada knygų bei žurnalų skaityti.
- Na gerai, bet mane jau tai pradeda nervinti, tas mūsų visažinis analitikas -
ekonomistas.
- Tu čia apie ką, Haroldai?
- Kaip apie ką, žinoma, apie Ausėdą.
- Ir ko jis tave taip nervina? Žmogus savo gaunamus pinigus atidirbinėja, kas
čia yra blogai?
- Man atrodo, kad paskutiniu metu jis ne tą kalba, ar tik nepasikėlė vyrukas?
Tiek pinigų į jį kišame, ar nereikės kitą samdyti?
- Taip, pinigus jis mėgsta. Savo laiku jo plačiai kalbamos nesąmonės mums
labai nemažas pajamas atnešė. Aš kažkaip apie tai dar negalvojau.
- O laikas. Nežinau, gal jis į kitą stovyklą jau persimetė, bet nekilnojamo turto
kainos žiauriai nukrito. Seniai tokių nuostolių per tai neturėjau. 
- Aš tau kiek kartų sakiau, jog vien tik Ausėdos kalbos tų visų pinigų
neuždirbs. Neįmanoma amžinai vien tik į pliusą varytį, kai kada tenka kai ką ir prarasti.
- Na ir tu čia pasakei! Niekas iš mūsų nesiruošia nieko praradinėti, reikia
labiau į ateitį žiūrėti kaip visiems geriau iš susiklosčiusios situacijos išeiti. Greitai rinkimai, keisis valdžia, bet savi žmonės, manau, visur turi būti.
- Čia tu teisus, nesvarbu, kokia partija šalį valdo ar ateityje valdys, mūsų pačių
sukurta sistema vis tiek yra stipresnė. Kvaili tie paprasti žmogeliai, vis mano, kad partijos ar prezidentai pas mus viską valdo. Tai mes kaip norime taip valdome.
- Siūlau, vyrai, už tai išgerti. Ne partijos ir prezidentai, o mes esame tikri šalies
valdovai.
- Gerai pasakyta, iki dugno, vyručiai.
Medeina labai nesikiša į jų gilius pokalbius bei ilgus disputus. Ne tai, kad nuomonės neturėtų, dar ir kokią ji ją turi. Tik kam? Kam čia jos ta turima nuomonė labai rūpi. Jie geriau žino, geriau numano, geriau uždirba. Nors vėl čia visos esančios moteriškos giminės atstovės į vyrų politiką nesikišą. Apie televiziją, žinoma, kad visos gerai nusimano. Apie madas vyrai nesišneka, bet vakaras vyksta. Vieni, kaip Albertas su Maksu, - jau gerai palupę, kiti - mažiau svaigalų ragavę.
Dar valandžiukė ir pradėjo po palapines kas kur skirstytis. Pirma, žinoma, merginos, jeigu čia dar tokių buvo, į savo guolius nuėjo. Po kiek laiko ir vyrai pradėjo skirstytis. Medeina šalia Agnės savo miegmaišyje įsitaisė. Prieš miegą draugės šiek tiek trumpai pasikalbėjo.
    -  Nieko sau, gerai tu čia jiems pirtį užkuriai. Iš pradžių niekaip nesupratau, ko jie dėl kiekvieno žodžio abu taip pykstasi. Aš mačiau, kad tu ir vienam, tiek ir kitam labai patikai, bet kad taip viskas išeis, tikrai negalvojau. Šimtą tūkstančių svarų, ne juokai, ir man reikės tokios sumos pas savo Kasparą užsiprašyti.
    -  Užsiprašyk, būtinai užsiprašyk, būsime abi labai turtingos. Galėsime žiemą į Karibus bet kada užsinorėjusios nuskristi.
    -  O ką, visai nebloga ši tavo idėja. Galėtume taip ir nedirbti, tik vien vyrus gaudyti.
Linksma joms iš tų kvailų diedų taip juoktis. Šnekėjo, šnibždėjo ir užmigo. Po kiek laiko ir Kasparas su gerai apgirtusiu Maksu į palapinę atslinko. Jie šalia atsigulė. Tiksliau, Kasparas prie Agnės, o Maksas - jam už nugaros. Taip iš anksto abi moterys susitarusios buvo. Patys žinote, kaip kartais būna su tais išgėrusiais vyrais. Maksas vos atsigulė ir iškart užmigo, negarsiai knarkti pradėjo. Kasparas su Agnute truputi pasiglamžė. Labiau simboliškai negu iš reikalo. Medeina miegojo. Ką sapnavo, ar apskritai sapnavo, niekas nežino. Tačiau vienas žmogus aukščiau kalnuose, pačioje vėjų buveinėje, šioje naktyje, tikrai dar nemiegojo. Su fotoaparatu rankoje, atsirėmęs į stačią uolą, tyliai stovėjo. Mėnulis aukštai į žemę švietė. Ištisi žvaigždynai dangaus skliautuose ritinėjasi. Naktis šviesi pasitaikė, nedažnai čia taip būna. Kas jis, ko čia stovi, ko ieško, ko slankioja? Negali Aušrinis sau atsakyti, kodėl jis čia atsidūrė. Tiesiog taip ramiau, taip jo viduje jam geriau. Kiek kartų jis čia taip anksčiau stovėdavo, kiek valandų, naktų yra taip praleidęs? Ir šitoje, kone pačioje aukščiausioje kalno vietoje, ir kitur aplinkui. Jis kiekvieną šitų dviejų kalnų pėda atmintinai žino. Dabar, pačioje Stiprakalnio viršūnėje, vėl atsidūrė. Aukščiau tik dangus, paslaptingas mėnulis ir niekada nepasiekiamos žvaigždės. Vejas naktyje kol kas nedidelis. Tas retkarčiais vos juntamas vėjukas su savo draugais, šiais dviem kalnais, pasišneka. Aušrinis į dangų nežiūri, jo abejos skirtingos akys ten žemyn, į tą tolį, atidžiai nukreiptos. Kai giedras dangus, nuo šitos vietos labai toli jam matosi. Beveik visa, ten apačioje, tarp žalių miškų, vingiuojanti Skrajūnė būna matoma. Labai puikiai Kalninio ir kiti tie mažesni ežeriukai apačioje mirguliuoja. Ir dabar mėnulis savo brolį dvynį juose maudo.
    -  Pasakyk man, Skrajūne, kur dabar Medeina randasi? - taip su savimi Aušrinis tyliai kalbasi.
Net ir čia, šitame vieno kilometro aukštyje, tame tyrame, gaiviame kalnų ore, ir čia ta moteris iš jo atminties niekaip nesitraukia. Kas atsitiko, kas pasidarė su juo?
    -  Kur tu Medeina, su kuo tu? Ar viena, ar su tuo vyru, jūs abu kartu naktyje karštos meilės bangose vartotės? Ar tau gera kartu su juo, gal taip nėra, gal tu viena ir baisiai nusiminusi. Kaip norėčiau dar kartą tave kur sutikti? Kaip norėčiau su tavimi artimiau susipažinti? Kristina, ar ne apie Medeina tu man sapne išpranašavai? Aš sutiksiu, aš dar surasiu savo laimę. Tik kaip, kur, kada? Pasirodė ir vėl ji dingo, kaip saulė pašvietė ir į nežinomybę atgalios pasitraukė.
Žinoma, jis galėtų, kad ir šioje nakties tamsoje, sėsti į savo mašiną. Apačioje, tolumoje, jam aiškiai matosi švytintys Paaukščio žiburiai. Jie iki jo dar neatplaukė. Tik rytoj, apie kokius pietus, jie jį pasieks. Galėtų kur stebėti, kaip ji plaukia baidare ir ją tada vėl iš naujo pamatytų. Visus vietinius kelius, keliukus, visus Skrajūnės vingius puikiai pažįsta. Tik kas iš to? Negi pasakysi: „laba diena Medeina, jūs man labai patinkate, ar negalėčiau kada jus pakviesti kavos puodeliui? “ Kavos, arbatos, bent sulčių išgerti. Koks skirtumas ką gerti, svarbu, kad ji šalia jo būtų. Deja, taip nedarys, nevažiuos žmonių juokinti. Geriau čia, kaip naktinė pelėda, tyliai tupės. Yra vilties, kad sekmadienį greičiausiai ją dar kartą gyvai pamatys. Savo baidares juk reikės atgalios atsiimti. Bet kas iš to, Medeina, kas? Ką aš tau pasakysiu, ar apskritai tu į mane dar kartą bent pažiūrėsi?
Staiga juoda tamsa aukštas kalnų grandines apgaubia. Danguje kabantį Mėnulį atslenkantis debesėliai laikinai paslepia. Ko jis stovi, ką jis nori savo objektyvo kameroje šiandien pagauti? Barškytės dvasia, nors ir ją, mieląją, ar kokią kitą dvaselę. Nesvarbu ką, svarbu, kad kas judėtų, kas glumintų, kas stebintų jį. Gal pasiseks, o gal ir ne. Nutirpo kojos taip ramiai bestovint, laikas žemyn leistis. Dar kartą į viršų ir į visas puses apsižvalgo. Kažkur ten, toje tolybėje, Medeina randasi.
    -  Ką, mano Runele, eime namo. Šiandien nieko mes su tavimi daugiau nepamatysime.
Jos mylima šunytė, rodos, puikiai suprato ištartus žmogaus žodžius. Ji pirma jo neskubėdama atgalios taku pasuko. Taip lengvai bėga, o jis paskui eina. Taip abu drauge dažnai čia po šituos kalnus vaikštinėja. Tokiu geru oru nebus jokių šmėklų, jokių netikėtų vaizdų. Reikia vėlyvo rudens sulaukti, tada tinkamas laikas šmėklom ir dvasiom rodytis ant takų.

    Vėl rytas šitame krašte, vėl ankstyva aušra keliasi, savo giminaitę naktį lauk veja iš šitų kraštų. Dar visur tylu, nors paukščiai, atrodo, seniai atsikėlę. Skrajūnė apskritai niekada nemiega - nei dieną, nei naktį. Amžinai savo darbą arba savo dainą dainuoja. Šalia nedidelis palapinių miestelis. Net ir pačioje kraštinėje, kur per visą naktį neaiškus garsai joje girdėjosi, ir čia dabar pagaliau pasidarė tyla. Tie keturi: du penkiasdešimtmečiai ir perpus jaunesnės jų mergužėlės, per naktį tą triukšmą skleidė. Ką jie darė, ką jie veikė, niekas neklausė, jų pačių sąžinei paliekame tą darbą. Visos baidarės stovi krante, vagių čia aplinkui per dvidešimt kilometrų niekur nesurasi. O kur ir dėsi tą pavogtą beveik penkiametrinę baidarę.
Medeina neramiai atsimerkė. Ji buvo pamiršus, kokia vis dėl to buvo kvaila, kad sutiko kartu su visais į šitą žygį leistis. Tiksliau ne dėl žygio jai dabar taip pikta, bet dėl šitų vyrų knarkimo. Jos žuvęs vyras retai kada knarkdavo arba labai nesmarkiai tą darydavo. Čia gi ir vienas, ir kitas taip garsiai vienu ritmu traukia. Net Agnė palengva savo dūda jiems pritaria. Jiems tai kas, jie miega kaip užmušti, o jai? Kaip jai dabar iš naujo užmigti prie tokio knarkimo? Ant vieno, ant kito šono apsiverčia, bando ausis stipriau po miegmaišiu pakišti. Niekas nepadeda, tik dar labiau nervas ir pyktis jai sukyla. Maksas kaip tikras Maksimo kulkosvaidis dar didesniu garsu tą nepaliaujamą knarkimo dainą užtraukia. Garsiai rėkia, nes priešai puola, reikia visą juostą šovinių jiems išpyškinti. Oi kaip gerai, labai užtikrintai, be jokio užsikirtimo tą sunkų ir ritmingą darbą ir toliau Maksimas pyškina. Su tokiu vyruku nei už tą šimtą tūkstančių, nei už visą milijoną svarų ji niekada nesutiktų į bendrą lovą atsigulti. Negali pernešti ne tik pijokų, bet ir taip smarkiai knarkiančių žmonių. Kantrybės limitas jai baigėsi. Pavargusi nuo nemigos išlenda iš miegmaišio, tyliai atitraukia palapinės užtrauktuką, susiranda sportinius batelius, užsideda prieš metus Londone pirktą megztinį ir stojasi į gaivų bundančios ryto glėbį. Ką jai šį kartą žada atnešti nauja diena?
  Vakarykštis vakaras, nors ir su juodu humoro prieskoniu, bet apskritai neblogas gavosi. Miegot dar, žinoma, labai norėjosi, bet su tokiu dviejų tigrų ir vienos panteros trio nelabai čia ir užmigsi. Atsistoja, apsižvalgo aplinkui. Aplink tyla, likusieji taip pat savo palapinėse saldžiai miega. Jiems gerai, bet ką jai vienai dabar veikti, kur eiti, kuo užsiimti? Gerai būtų pasidaryt kavos, gal ji bent kiek paskaidrintų nuotaiką? Ugnį ar laužą įkurti, pasirodo, jai yra vieni niekai. Pilni vandens buteliai šalia mėtosi. Nuo vakaro kabo nedidelis puodas ties užgesusiu laužo viduriu. Ir pats laužas dar rusena, žarijos karštos, reikia gerai papūsti ir viskas vėl iš naujo čia degs. Puodukų irgi visokių mėtosi aplinkui. Va kavos tik reikia kur surasti. Medeina nėra labai didelė kavos mėgėja, gali ryte ir arbata pasilabinti. Ką suras, tą ir gers. Prieina prie maisto maišų, pasižvalgo. Taip, kavos ir arbatos yra, kaisk vandenį ir gerk ką tik nori. Taip ir daro. Po dešimties minučių jos rankose jau garuojantis kavos puodelis. Kartu su juo palengva nužingsniuoja prie upelio, įsirenka vieną iš akmenų, atsisėda. Ir netikėtai tyliai apsiverkia. Kodėl taip viskas išėjo? Atrodo, toks nuostabus rytas, o jai taip liūdna viduje pasidarė. Viena, be sūnaus ji daugiau nieko neturi. Tėvai, uošvei? Jie nesiskaito. Kur rasti jos sielai artimą ir trokštamą žmogų? Ar gali iš šitų knarkiančių, taip savimi pasitikinčių vyrų, nors vienas jai patikti, nors vienas iš jų tarpo? Kitoms gal, bet jai tokio, deja, nereikia. O ji pati ar žino, ko jos širdis ieško, ko nori? Po keletą minučių kažkiek apsiraminusi ir neskubėdama vėl geria kavą. Jos mintys nuskrieja tai į vieną praėjusio gyvenimo pusę, tai į kitą, gal dar į netrukus ateinančią. Kaip lėtai dabar čia stuksi laikas. Kiek dar reikės valandų jai taip vienai sėdėti? Pasižiūri į savo mobilųjį telefoną.
    -  Tik septynios, dievulėliau, dar visa amžinybė man vienai čia laukti. Velnias, tikrai nereikėjo man kartu su šituo dūdų orkestru plaukti. Kodėl aš nusileidau įkyriems Agnės įkalbinėjimams? Pati kalta, kad sutiko, niekur dabar nesidėsi. Reikia laukti, kol visi sukils. Tik ką jai per tą laiką veikti?

Mes dar ne viską žinome apie Medeiną. Ir neaišku, ar kada taip ir sužinosime. Visaip bandė po vyro žūties savo sielvartą tramdyti. Vieni draugai vienaip patardavo, kiti specialistai kitaip. Tiksliai neprisimins tos datos, kada sutiko vieną labai įdomią moterį. Ir ji turėjo savo gyvenimo tragediją, ir jai kažkas kitas draugiškai tą patį patarė.
    -  Medeina, aš žinau, kaip tau dabar sunku. Mane joga iš tos juodos bedugnės ištraukė. Gal ir tu kartais pabandyk, gal ir ji tau ims ir padės.
Joga? Visi esame girdėję tą svetimą mūsų kraštui žodį. Ką ji iki to laiko žinojo apie tą jogą? Nedaug, daugiau apgraibomis ir nuogirdomis. Įsiklausė į tos moters raginimą ir nuėjo į tą jogą.
Šiuo metu ji dažniau tą dalyką praktikuoja viena namie, o ne būrelyje. Taip nebuvo, kad nuo tos jogos ji iškart imtų ir pasveiktų, bet kad padėjo, tai teisybė. Padėjo pažinti save, bent laikinai atitrūkti, panirti nuo to skausmo, nuo tos nelaimės. Išgėrusi kavą ji jau žinojo ką veiks tas likusias valandas. Susirado minkštesnių samanų, atsisėdo ant jų. Viskas prasideda nuo taisyklingo gilaus kvėpavimo pagal skaičiavimą ir nuo blogų minčių išlaisvinimo. Dabar palikime mes ją ramybėje. Ji ir čia, bet kartu ir labai toli. Tegul sau keliauja į kitą platumą ir gal visai negirdimą pasaulį.
Tik apie devintą valandą ryto pradėjo pamažu keltis pirmi mūsų kelionės paukšteliai ir paukštytės. Vieni greitai kėlėsi, kiti esant progai būtų taip ir toliau drybsoję. Nelabai pamiegosi, kai Kasparas garsiai visus budina.
  -  Ei, miegaliai, laikas keltis, laikas ruoštis, tolimesnis žygis mūsų laukia. Reikia mums greičiau pusryčius pavalgyt, daiktus susidėt ir toliau plaukti. Gerbiamieji ponai ir ponios, šiandieninis mūsų planas yra toks: mes visi plauksime iki tos vietos, kur Skrajūnė su Merkiu susikerta. Ten vėl nakčiai įrengsime stovyklą, rytoj mums visai nedaug tereiks nuplaukti.
Niekas labai nesiginčija su Kasparu. Ten ar kitur, koks skirtumas, kur dar vieną stovyklą įrengti. Visi ekipažai pamažu ruošiasi. Daiktai sudėti, laužas užgesintas, net visos šiukšlės surinktos. Prašau, kokie geri gamtos mylėtojai čia pasitaikė.
    -  Tiesa, nepasakiau svarbiausio - mes pietausime Paaukštyje, pačiame geriausiame jo restorane. Kas norės, galės trumpai pavaikščioti ir po centriuką. Mielos mūsų damos, tik prašyčiau tą daryti neilgai. Mums laikas ribotas. Atrodo ir viskas, dabar galime plaukti.
Pirmi startuoja Kasparas su Agne.
    -  Medeina, kaip tavo nuotaika, ar tu tik kartais nesurūgusi? Nieko, manau, greitai tavo nuotaika vėl pasitaisys. Žiūrėk, koks gražus mums šiandien išaušo rytas.
Gražus rytas, kad bent žinotų, kiek valandų ji tą rytą šiandien stebi. Kulkosvaidis ar minosvaidis, bet šis Maksimas vienas iš paskutiniųjų atsikėlė. Jis ir tie keturi - kas per vyrai? Jiems, matote, vis dar nuo vakar skauda galvas. Vėl visi patvarkė kažkokio neaiškaus viskio buteliuką. Ir, žinoma, Maksas prie jų prisidėjo. Tos dvi panos, atrodo, dar visai neišsiblaivė, net dainas iš ryto, pašėlusios mergiotės, linksmai užtraukė. Kas per publika?
    -  Oi, Medeina, kaip aš gerai išsimiegojau. Gaila, kad tik tavęs prie šono nebuvo, tu kažkur kampe, atrodo, tyliai gulėjai.
Na taip, su tokiu savo knarkimu jis, žaltys, tai gerai miegojo, o kur nemiegos.
    -  Ei, Medyte, tu šiandien visai su manimi nesišneki, kas atsitiko? Taip negalima.
    -  Viskas man gerai, Maksai, aš šnekuosi.
Tik ką jai su juo kalbėti? Klausyt jo plokščių anekdotų ar žavėtis jo padėtimi ir turtais, nauja mašina. Kiek ir kokių kurortų jis matė. Ką dar jis gali jai naujo pasakyti, kaip ją sudominti? Ar jis žino bent vieną šito krašto padavimą ar legendą, ar kokį kitą įdomų pasakojimą? Žinoma, kad ne. Kam jam legendos, kai yra pašonėje greitasis internetas ir spalvotas plačiaekranis televizorius. Vakar vakare bandė apie knygas užklausti, ar skaito?
    -  Ar knygas skaitau? Na tu ir prajuokinai mane, Medeina. Kam dabartiniam vyrui reikia tas visas knygas skaityti? Mano visas gyvenimas yra kaip tikra knyga, ką jos gali man papasakoti? Geriau pinigus reikia mokėti uždirbti ir panas gerai pa.......
Čia trumpai susimėtė vakarykštis Maksimas. Deja, suprato Medeina, ką jis norėjo tuo nebaigtu žodeliu jai pasakyti. Bandė apie meną, teatrą nors trumpai pasišnekėti. Nevaikšto jis į tuos spektaklius, nėra tam laiko. Va, į gerą restoraną, kokį naktinį klubą ar į pramogų banką, va čia tai kitas reikaliukas. Šitie dalykėliai jam labai patinka, bet kada sutiktų kartu su Medeina į bet ką iš jų nueiti. Paklausė Medeina apie jo pomėgius. Ką dar be savo pinigų kalimo ir vaikščiojimo po barus bei klubus jis daro? Kokius dar žmogus gyvenime turi pomėgius? Nelabai suprato jis tą jos užuominą.
    -  Medeina, nelabai tavęs suprantu, ką tu nori apie mane sužinoti? Juk sakiau, aš labai daug dirbu. Plius, artėja nauji rinkimai, aš retai kada turiu nors vieną laisvą minutę.
Matote kaip yra su tais tikraisiais mūsų tėvynės vyrais. Jiems vien darbas, tiktai darbas, nebent dar kokie partiniai reikalai. Ir tik kai lieka truputi laiko, dar jiems rūpi panos. Taip, labai linksmai ir turiningai žmogus gyvena. Nori aiškų prasmingą savo pėdsaką šitoje nuodėmingoje žemėje palikti. Kad buvo kadaise toks svarbus Maksas, žmogelis labai daug dirbo, labai daug pinigų paliko, vienu žodžiu, nusipelnęs visom prasmėm tas jau miręs Maksiukas. Jūs negalvokite, kad Medeina yra bohemos moteris, tikrai ne. Anksčiau, kai studentavo, tai dažnai su būsimu vyru kartu į kokį spektaklį nueidavo. Kai gimė sūnus, rečiau ta proga atsirasdavo. Bet teatrą mėgo, net labai mėgo tą paslaptingą jo atmosferą. Knygas retkarčiais net ir dabar pasiskaito. Mėgsta apie tikrą gyvenimą skaityti. Taigi kuom gali ją kaip moterį sudominti šitas Maksimas?
Vaizdinga Skrajūnė, tie netikėti jos vingiai, tie statūs krantai, šita laukinė, pirmykštė gamta. Čia taip tylu, čia taip ramu ir dar taip vaizdinga. Viena bėda, Maksimas, kaip kulkosvaidžio vaikaitis, vis neužtyla. Bando ir bando ką ypatingo jai susakyt. Liūdna darosi jai nuo tokių betikslių kalbų.
    -  Medeina, o kaip tu galvoji apie mano partiją? Klausyk, gal kartais norėtai į ją įstoti, žinok, aš tau tikrai labai gerą rekomendaciją greitai parūpinčiau.
    -  Maksai, kam man reikalinga ta tavo partija?
    -  Kaip kam? Na tu ir duodi, vaikeli, negi nežinai, kad valdžia be pinigų niekada nebūna? O didelė valdžia - tai dideli pinigai. Šitą teoremą nuo seno visa žmonija atmintinai žinojo.
    -  Maksai, man pakanka pinigų tiek, kiek aš jų uždirbu.
    -  Oi, nesakyk taip. Pinigų niekada nebūna per daug. Aš rimtai tau siūlau, tu gerai pagalvok. Šiais metais mūsų partijos reitingai tvirtai pirmauja visų partijų sąrašuose. Mums labai reikia tokių patrauklių ir protingų moterų kaip tu.
Matote, jiems reikia tik kad kavą nešiotų ir visais jais žavėtųsi. Tom visom jų prasmingom, bekraštėm kalbom, jų reikšmingais ir nepaliaujamais tautai ir, žinoma, sau, darbais. Ar nepaliaujamais pinigų plovimais.
    -  Ne, Maksai, į jokią partiją aš nežadu stoti. Toli aš nuo tos pasaulinės ar vietinės politikos.
    -  Šiandien toli, bet rytoj gal būsi arti. Niekas nežino, kas tavęs dar laukia ateityje.
Tik pasižiūrėkite, kaip kartais protingai mūsų Maksas prabyla. Ir ji norėtų žinoti, kas jos laukia ateityje. Svarbu, kad sūnui viskas gerai sektųsi, o su ja kaip bus, taip tegul ir būna.
    -  Medeina, klausyk, o gal po šito mūsų plaukimo tu pas mane prie jūros kada į svečius atvažiuotai? Pasakojau, kad labai jaukų namą ką tik baigiau pasistatyt. Vietos daug ir jūra šalia. Garantuoju, tau labai pas mane patiktų.
Važiuoti pas Maksą? Aišku, jam tik vienas galvoje, kaip ją greičiau į savo lovą nusitempti.
    -  Ačiū, Maksai, už tavo širdingą pasiūlymą, bet aš negalėsiu. Manęs laukia darbas ir mano sūnus.
    -  Gaila, labai gaila. Klausyk, bet aš dažnai būnu tavo mieste, vis tiek labai norėčiau nors kavos puodeliui kai kada tave pakviesti.
Atkaklus Maksas, vis apie tolesnę jų pažintį kalba. Niekaip nenurimsta. Vis dar tikisi ją kaip nors ten įkalbinti. Jų baidarė plaukia upe, kitos irgi skrieja. Vienoje vietoje Skrajūnė greitesnė, kitoje - sulėtėja. Pirmą vakarą sunkiau plaukėsi: ir akmenų daugiau aukštupyje pasitaikė ir ekipažams reikėjo laiko susiirkluoti. Vakar jie nesipyko, tik porą kartų Maksas riebiai nusikeikė, kai buvo už šakų užkliuvę. Čia ne po klubus ar linksmybių centrus vaikščioti. Vietomis Skrajūnė labai klastinga, gerai kad gylis nėra didelis. Praeita savaitė buvo lietinga, visa lietumi nulaistyta, tik tas lietutis toks lengvai lašinėjantis, be didelių liūčių, kaip kartais čia nutinka. Tenka baidarininkams retkarčiais išlipti, nes vietomis vanduo vos iki kelių tesiekia. Nemato Medeina, kaip godžiai Maksiukas į jos šiek tiek sušlapusį užpakaliuką žiūri. Plačiai savas akis į Medeinos visus žavingus iškilimus dabar išsproginęs nepaliaujamai žiūri, net seilė varva. Tokie vyrai, tokia jų laukinė prigimtis. Gauti kas geriausia, valgyti kas skaniausia ir mylėti, žinoma, kas žavingiausia. Ne visi tokie, bet Maksas toks. Viena plaukimo valanda praeina, antra, trečia. Baidarės susitinka, susibūna ir vėl išsiskiria. Vieni - priekyje plaukia, kiti - gale iriasi. Tokioje siauroje, vingiuotoje upėje nėra jokių galimybių visiems kartu plaukti. O ir tokios būtinybės nėra. Pagaliau, ketvirtosios plaukimo valandos viduryje, Skrajūnės kranto vaizdai pasikeičia. Retėja miškas, vis daugiau ir daugiau upės kelyje pasitaiko gyvenamų sodybų, šalia liepteliai, kokia senoviška medinė kaimiška pirtelė stūkso. Žmonės nuo seno prie šitų vagų gyveno. Vieni - rankomis linksmai pamojuoja, kiti – palinki žygeiviams sėkmės ir gero plaukimo.
    -  Ei, žiūrėk, čia Aušrinio Vėtra varo, - kažkoks stovintis ant tiltelio jaunuolis savo dviem draugams garsiai susako.
    -  Medeina, kodėl mus Vėtra tas vaikis pavadino?
    -  Kaip kodėl, negi nepastebėjai, kad kiekviena iš plaukiančių baidarių turi savo vardą?
    -  Ot velnias, atrodo, mačiau, bet taip ir neįsidėmėjau. Vėtra, mes plaukiame Vėtra. Negalėjo jis kitaip mūsų baidarės pavadinti?
    -  Kodėl tau šitas pavadinimas nepatinka, man atrodo, kad tai visai neblogas vardas.
    -  Galėjo ką nors įmantresnio sugalvoti, pavyzdžiui Pergalė ar kokia Paukštytė. Gal tu atsimeni, kokie yra kitų baidarių vardai?
    -  Visų nepasakysiu, bet atsimenu, kad dar Vėjuota, Vakarė, Vijurtė. Atrodo, taip.
    -  Ką? Pas jį visos baidarės vien tik su v raide prasideda ar kaip? Nors koks skirtumas, originalumu, matau, tas mūsų baidarių nuomotojas labai nepasižymi.
Medeina meta trumpą žvilgsnį, mintyse pagalvoja, jog pats tai labai originalus. Vien tik pergalės ir paukštytės jam galvoje pinasi. O tie baidarių vardai visai neblogai skamba, matosi, žmogus su gamta gerai sugyvena ir sutaria.
    -  Įdomu, iš kur jie nusprendė, kad mes su to Aušrinio baidarėmis plaukiame. Ką? Čia be jo daugiau niekas nenuomoja, ar kaip čia yra?
Tuo tarpu prieš plaukiančiuosius prasideda ir pats, jau ne kartą minėtas, senas ir jaukus Paaukščio miestelis. Namai vienas šalia kito savo kiemais į upę nusitęsia. Matosi tolėliau ir gatvės, juose pravažiuojančios mašinos, kažkur einantys vietiniai žmonės. Namai įvairiai dažyti, įvairių plytų ir amžių. Nors karai ir čia ne kartą slinko - griovė, degino tiek namus, tiek ir jų gyventojus, tačiau paaukštiečiai kėlėsi, iš naujo statė bei kūrė savo tolimesnę buitį.
    -
    Anksčiau jis gyveno mieste, turėjo šeimą, neblogą darbą, buvo toks, kaip ir visi. Deja, su laiku, netekus pastovaus darbo, žiauriai pasikeitė. Nusirito kone iki pačio  visuomenės dugno. Neaišku, gal taip ir būtų tame dugne likęs, kol mirtis vieną dieną nepasiglemžtų. Tačiau vieną naktį jam prisisapnavo jaunystėje sutikta Kristina. Ji sapne paklausė, kas jam nutiko, kodėl žmogus taip nusirito? Ir pasėjo viltį, kad grįžtų į savo senelių sodybą, esančią miškų, upių ir kalnų glūdumoje. Ten jam turi viskas iš naujo pasikeisti ir kartu jis sutiks vieną nuostabią savo likimo fėją.
    Ji, mūsų šalies amžinojoje sostinėje, vienoje reklamos firmoje, sėkmingai dirbanti moteris. Deja, bet jai gyvenimas nepagailėjo sunkaus išbandymo. Autoavarijoje žuvo jos labai mylimas vyras. Dabar visa jos laimė - kartu su ja augantis sūnus. Praėjo nemažai laiko, kol pagaliau, po tos skaudžios tragedijos, ji vėl ryžosi su grupe iškylautojų keletą dienų paplaukioti baidare.















    Ankstyvas rytas. Penkta, šešta valanda. Šitos vietos šitame krašte yra pačios aukščiausios. Nors tiksliau tariant, ne tik krašte, bet ir šitoje valstybėje. Ne veltui vieni šitą kraštą vadina Aukštuma, kiti Kalninu. Gi treti Rūkanos pavadinimą jam suteikia. Kas liečia Aukštumą, tai viskas su šituo daiktavardžiu yra labai aišku ir gana paprasta. Pats žodis už save pasako viską – nuo aukštumos jis kilo. Su kitais dviem kiek kitaip išeina. Nors pasakysime, kad irgi gan paprastai gaunasi. Matote, ši vieta vis dėto labai įdomi ir gana keistoka. Kodėl? Na, todėl, kad čia visur aplinkui matosi tik du kalnai ir jie iš toli yra puikiai visų matomi. Pasaulyje yra daug įvairių kalnynų, visokiausių kalnelių. Ištisos jų grandinės ar net nenutrūkstami kalnų masyvai nuo seno tuose vietose stūkso. Vien Amerikos Kordiljerus paimkime - kiek jie tūkstančių kilometrų per visą savo žemyną ištisai tęsiasi. Šitoje mūsų Europos dalyje yra kiek kitaip. Tiesa, vaizdingi ir legendomis apipinti Karpatai su Tatrais netoli nuo čia į dangų kyla. Jie irgi ne trumpi, ne vieną kalnagūbrį ar nuostabų slėnį juose rastume. Čia gi tik du šitie išdidūs kalnai visiems prieš akis atsiveria. Vienas virš kilometro aukščio nuo jūros kranto stiebiasi, kitas beveik į kilometrą išaugęs. Kaip ir viskas. Toliau vaizdas eina tik nuokalnėn, vis žemyn ir žemyn. Jie viena savo puse į Sūduvą nusileidžia, ogi kita į Dainavą atsiremia. Pasakysite, kad tai du broliai, du dvyniai. Gal taip ir yra. Daug legendų, daug padavimų nuo seno senolių pasakojama šitame krašte. Vieniems vienaip atrodo, kitiems kitaip matosi. Manęs paklausite, nuo ko kilo šitų dviejų kalnų vardai? Jų vardai vyriški, net labai. Tokių vardų tėvai savo vaikams be priežasties neduoda. Dar kartą kartoju - ne viena sena legenda apie tai yra išlikusi, kai dar pirmieji medžiotojai šitame minimame krašte apsigyveno. Tai va, taip ir atsirado įvairūs kalnų pavadinimai.
      Rūkana - tas trečias šito krašto pavadinimas. Jis irgi palyginus lengvai yra jūsų nuspėjamas. Jeigu koks svajotojas ar šiaip pakeleivis šituo ankstyvu metu netyčia dabar čia būtų užklydęs, jis iškart suprastų ir tos trečiosios tikrą reikšmę. Visur aplinkui toks lengvas, baltas, šviesus rūkas, jis visur dabar čia išdykėlis plaikstosi. Nors ir pačios vasaros vidurys beveik priartėjo, bet per tą rūką tos žalumos, rodos, visai nesimato. Nors, tiesa pasakius, lauke yra ganėtinai šilta, virš kokių penkiolikos laipsnių. Įdienojus gali greičiausiai ir visus dvidešimt penkis pasiekti. Kaip ten bebūtų, visi šitie trys pavadinimai tinka šitai, ryto migloje po truputį bundančiai, vietovei.
Rašiau, kad čia kraštas, bet tik neaišku, kaip tiksliau ir geriau jį man pavadinti. Nes šitas kraštas vienų žmonių Jotva, kitų Jotvinga nuo senovės buvo vadinamas. Ji yra labai miškinga, ežeringa ir, žinoma, kalvota. Tik ne tokia aukšta kaip šitie du, iš labai toli mums matomi milžinai. Ką dar apie šitos vietovės geografiją galima būtų papasakoti? Ar sužinoti, kur ji tiksliau randasi? Iki tokių žinomų pasaulyje visiems miestų kaip Maskva apytikriai bus kokie devyni šimtai kilometrų atstumo. Vakaruose, iki kitos sostinės Varšuvos, beveik penki šimtai kilometrų. Na, o nuo Lietuvos valstybės sostinės Vilniaus apytikriai būtų kokie geri du šimtai su viršum kilometrų. Ir dėl visiško tikslumo paimsime paskutinį tašką - tą gražuolę Baltijos jūrą. Iki jos bangų mums tektų visus tris šimtus kilometrų važiuoti. Štai ir visi, tie visiems taip puikiai žinomi atsparos taškai. Taigi dauguma jau supratote apie kokią vietovę ir seks šitas tolimesnis mano pasakojimas. Du lygumų krašte tartum nuo gero gausingo lietaus išdygę grybai, bet jie nuo senų laikų čia vieniši stovi. Truputi keista, kad taip yra. Nes daugumoje atvejų tie kalnai ar kalnų masyvai po truputi į aukštį didėja, kol pagaliau pasiekia tokį stulbinantį aukštį. Nors tikrai čia ne vienetinis toks gamtos fenomenas. Ir tolimoje mums Australijoje yra viena raudonai ruda didžiulė uola arba kalnas. Dar, pavyzdžiui, paimkime Airiją. Joje mes rasime ne vieną tokį ar panašų į mūsų brolius kalniuką. Manau, dar daug kur žemėje yra tokių nuostabių aukštų vietovių. Lietus, lietutis. Čia ne subtropikai, nebūna tų dviejų metų laikų, išdžiūvusios sausros ir nepaliaujamo lietaus. Čia drąsiai viešpatauja tie visi tradiciniai keturi metų laikai. Jie visi vienas paskui kitą paeiliui ritasi. Ir kiekvienas tas metų laikas savitai yra nepakartojamas. Rodos, svajotojas ar vienišas gamtos mylėtojas toli rytuose pro miglą pagaliau pamatytų pirmus tekančios mūsų saulės spindulius. Ji ten prasimuša. Iš pradžių nedrąsiai, bet po kiek laiko mieli ir švelnūs jos spinduliai vis stipriau žadina iš miego šią aprašytą mano vietovę. Sakau, čia gamta keistai pasidarbavo. Per vidurį, tarp abiejų kalnų, eina ilgas vaizdingas, su nedideliais ežeriukais, žalias slėnis. Tiksliau nuo paties didžiojo kalno viršaus, sakytume, nuo žmogaus galvos, prasideda tas nedidelis upeliukas. Jo kelias vis žemyn leidžiasi ir po truputi platėja, nes savo kelyje jungia visus mažus upeliukus. Kol pačiame gale į plačią sraunią upę galutinai pavirsta, su tokiu dvigubu savo pavadinimu - Senasis Merkys. Tai čia, žemupyje, pačioje Jotvos širdyje, yra toks šios upės pavadinimas. Bet ten, viršuje, ją žmonės kitaip vadina. Skrajūnė - toks gražus vaizdingas pavadinimas čia taikomas. Greičiausiai ją žmonės taip pavadino nuo to pavasarinio, kuris kiekvieną pavasarį gausingai bėgdamas viską savo kelyje tiesiog verčia. Jos kelyje yra ne vienas krioklys, aibė įvairiausių slenksčių, o ir nuolaidumas koks? Kai kuriose vietose jis tiesiog žiauriai bauginantis atrodo. Pati tikroji upė maždaug nuo kokių aštuonių šimtų metrų aukščio prasideda. Tame aukštyje, tarp dviejų kalnelių, raibuliuoja toks gilus ir šaltas Kalninio ežeras. Ne ežeras, o tiesiog apie puskilometrio dydžio ežerėlis. Jis taip vaizdingai iš dviejų pusių tų dviejų kalnų suspaustas. Tokia pailga savo forma, labai į regbio kamuolį yra panašus, su ilga uodega. Būtent ta uodega ir visą jo puikų vaizdą gadina. Tačiau nuo tos uodegos mes jau galime, kad ir šiuo laiku ar kitais laikais, savo baidarėmis upe žemyn leistis. Kas dar sudomintų kokį romantišką skaitytoją ar skaitovę? Gal patys du kalnai? Vienas mažesnis, jis Tvirtakalnio vardu pavadintas. Aukštesnis arba labiau nuo vandens pamėlęs Stiprakalnio vardą gavo. Tiksliau, jis - ne pamėlęs. Matote, nuo čia kaip tik ir prasideda visas pagrindinis tekančio vandens srautas. Vis daugiau tų pavasarinių upokšnių į lygumą sruvena. Todėl ir atrodo, tartum jis ta savo mėlyna spalva padabintas. O taip, jie labai panašūs. Nors vėlgi kartu ir skirtingi: ir pas vieną yra stačių uolų bei akmeninių šlaitų ruožai, ir pas kitą jie gerai matosi. Kai kurios jų vietos beveik niekam nepraeinamos. Nors ką jau čia, nepraeinamos! Tai gal lygumų gyventojams taip atrodo, bet vietiniams viskas čia praeinama ir praplaukiama.
Vietiniai? Ir vėl geras visiems skaitytojams klausimas. Kas tokie tie vietiniai žmogeliai? Šitų dviejų milžinų tik pačios viršūnės yra negyvenamos. Jos gana stačios ir beveik jokio kelio iki pat jų žilų galvų kaip ir nėra. Tik keli maži, vos matomi takeliai, jie iki viršaus ten eina. Pagrindiniai šios vietos gyventojai truputėli žemiau, apačioje, visi gyvena. Tokiame nedideliame miestelyje ir jo apylinkėse. Miestelio senas pavadinamas yra Paaukštys. Greičiausiai jo pavadinimas ir kilo nuo to, kad šita vietinė aukštuma beveik į trijų šimtų metrų aukštį yra pakilusi. Nieko sau tas aukštis, nieko sau ir skaičiai. Visi trys šimtai metrų. Daugumai pasaulio gyventojų tai turėtų pasirodyti juokingai žemas auktis, bet tik ne čia, šitame ištisų lygumų krašte, kur labai aukštas kalnas, ar koks piliakalnis siekia net du šimtus metrų aukščio.
    Jiems, lygumų gyventojams, visi kiti žmonės, kurie gyvena virš tų trijų šimtų metrų yra vadinami tiesiog paaukštiečiai. Gal kam ir keistas šis pavadinimas, bet taip jau nuo seno jie vadinami. Paaukštiečiai, o jų geri aplinkiniai kaimynai sūduviai ir dainaviai. Tų paakštiečių nėra labai daug, o ir niekada nebuvo. Pasakysime taip, tik šitas vienintelis jų miestelis, ponas Paaukštys. Dabar jame gyvena kokie geri du tūkstančiai vietinių žmonių. Na, gal kiek ir daugiau. Buvo laikai, kai beveik iki keturių su puse tūkstančių jis traukė. Atslinkus ir praėjus karams, vos per porą šimtų būdavo priskaičiuojama. Kas dar? Na, dar liko keli kaimai nepaminėti ir keliolika vienkiemių, kurie įvairių aplinkybių verčiami, ten toliau, tuose viršutiniuose eglynuose ir jų slėniuose, gyvena. Štai ir visa vietinė žmoniška rajonėlio fauna. Žmonės kaip žmonės, nieko juose keisto, nei išskirtinio. Dabar vasara, dvidešimt pirmas amžius. Ir čia žmonės koja kojon su pasauliu į priekį juda.
Dabar noriu jums papasakoti apie šitą vietą, kur gyvena pagrindinis mūsų įvykių herojus. Įvykiai, istorija, gyvenimo atkarpa ar gyvenimo momentas. Visi mes jų pas save kišenėje turime.






    Tos akys, tos užburiančios Kristinos akys. Ir jos jaunatviškas viską užkrečiantis juokas, toks savitas ir su niekuo nesulyginamas. Jie ir vėl abu, tiksliau, jie visada buvo kartu, bent taip jam atrodo. Jis su Kristina susipažino dar būdamas pirmo kurso studentu arba garsiuoju fuksu. Per vieną fizikų dieną. Kada visas Saulėtekio miestelis, o tiksliau, visi ten esami fakultetai, nuo niekada nematyto tokio jaunimėlio srauto, buvo aklinai užkimšti. Kokios eilės tada ten buvo. Dieve visagalis, prašau, sergėki mus, paprastus tavo avinėlius, nuo tokių siaubingų eilių. Atrodytų, visas daugiatautis miesto jaunimas į tą išskirtinį vakarą norėjo patekti. Deja, bet ne visiems, brolyčiai, tada tas buvo galima. Tik išrinktieji, patys studentai su savo studentų leidimais ir tai ne visi. Tik tie, kurie turėjo ant rankų garsiuosius pakvietimus. Žinoma, dar mūsų brangieji organizatoriai fizikai. Iš jų kiekvienas galėjo po vieną bet kokią savo mergiotę kartu su savimi pasiimti. Dabar kalba eina apie tuos, kas tada galėjo legaliai patekti. Buvo ir tokių, kurie į vakarą jėga ar gudrumu pro tą sargų stipriai saugomą grandinę vis dėlto kažkaip sugebėjo praeiti. Ir jam teko gana ilgai ir sunkiai toje be pradžios ir be galo eilėje stovėti. Kol galų gale parodęs savo magišką studento pažymėjimą pateko į tą išsvajotą vidų. Vidus kaip vidus. Jau nuo rudens visus šiuos koridorius ir auditorijas buvo išvaikščiojęs. Nieko naujo, nieko neįtikėtino jis čia tikrai nepamatys. Tačiau juk ne mokslo reikalų vejamas čia atėjo, bet į gerą, tikrą pasilinksminimo vakarą. Arba į gerą tūsą, kaip šiandieninis jaunimas jums pasakytų, jis atėjo.
Tada, tais laikais, dar niekas nežinojo, kas yra tas baisusis tūsas ar ūsas. Nėra mūsų vaizdingoje kalboje tokio nepaprasto žodžio ir taškas. Naujoviškai kalba mūsų jaunimas, nors senieji žodžiai dar ne visur naujiems savo vietas užleidžia. Tačiau šis mūšis iš anksto yra praloštas, išmirs senoji karta ir liks vietoje žodelio vakarėlis, žiburėlis, pasisėdėjimas ar paprastas baliukas, tas vienas viską apibendrinantis tūsas.
    Kodėl į tokį nepaprastą vakarą jis ėjo vienas? Negi jokios draugės-merginos su
savimi negalėjo kartu pasiimti? Greičiausiai jis dar nieko neturėjo. Nors tame devyniolikos metų amžiuje pats laikas apie merginas pradėti galvoti. Žinoma, pirma mokslai, bet ir į drauges atėjo laikas vaikinui dairytis. Šis vakarėlis jau vyksta. Aplink visur muzika garsiai skamba. Paprastai auditorijose vyrauja susikaupimas ir ramybė, bet dabar aplinkui pašėlusios dainos ir tranki muzika. Vienoje auditorijoje ji gyvai atliekama - koks vietinis ansamblis, kitur pietiečiai italai savo balsais apie amžiną meilę savo mylimai pasakoja. Dar kitoje auditorijoje pačios legendinės Hiperbolės dainas kas kartu su muzikantais į vieną ragą traukia. Aišku, kad ir tuo laiku taip pat madingos diskotekos vyko. O panų, panelių, brolyčiai, kad jums kada nors tokį nuostabų panašų vaizdelį tektų pamatyti. Kokių tik grožybių ten tada nebuvo. Kokios baltos, juodos ir rudos gulbės su savo kaklais čia tada neplaukiojo. Ir kokios jų grakščios kojytės per trumpus jų sijonėlius į akis vaikinams nešaudė. Kiek atsimenu ne vieną teko staigiai su greitąją išvežti. Tie netikėti širdies smūgiai, arba staigus oro trūkumas, kažkokia nežinoma jėga tave visą pradeda smarkiai purtyti. Panašiai kaip tame traukulių miške. Ko norėt, kai staiga tu pamatai, kai pats palieti, arba, kai ji, prieš tavo akis netikėtai praeina. Aš turiu omenyje, ji - kiekvienam sava ir nepakartojama. Taigi kažkada buvo tokie geri nuostabūs laikai ir tokia mada. Ech, kad vėl į tą jaunystę būtų galima nors trumpai valandžiukei sugrįžti. Mūsų vaikštinėjantis herojus, tai vieną pupytę pakalbina, tai su kita pašoka. Žiūrėk, ir su trečia maloniai bendrauja. Viena valanda stuksi, antra praeina. Pats vakarėlio įkarštis prasideda Tačiau ne ta mergaitė, ne tos akys, ne ta žavinga šypsena. Taip ir eina nuo vieno muzikinio kampo iki kito. Vienas, vienas ir vis vienas. Priešakyje dar viena nedidelė kampinė universiteto auditorija. Kas ten, kas ten per muzikos lygis? Pasirodo joje kažkokia visai prislopinta, tiksliau, alternatyvinė muzikėlė nori pasireikšti. Kas per keistas, sunkiai ištariamas mums šis žodis?
Tų jaunų žmonių tik vienas kitas. Daugiau apačioje, ten gal kokių virš dešimt susigrūdo. Greičiausiai, šio renginio organizatoriai ir patys muzikantai. Čia, pačiame auditorijos viršuje, tik vienas kitas klausytojas matosi. Pastovi mūsų vaikinukas keletą minučių, pasiklauso tos alternatyvinės muzikėlės. Ai, nieko gero arba dar nesubrendo iki tokio muzikos lygio. Būtų ir toliau nuėjęs, jeigu staiga jo akys neužkliūtų už nepažįstamos merginos. Ji irgi viena, kaip kokia baigšti pelytė prisiglaudusi prie sienos pačiame auditorijos kampe, tyliai sėdėjo. Likimas, jis pats toliau viską surežisavo. Tuo momentu ji į mūsų herojų atsigręžė. Jos spiginantis žvilgsnis ir pats veido profilis nelauktai sustabdė tą išeinantį žingsnį. Trumpa sekundėlė ir ji vėl į alternatyvinės muzikos pasaulį savo žavinga galva pasinėrė. Kas buvo toliau? Galite spėti. Toliau mūsų veikėjui teko slinkti tarp kėdžių link tos tamsiaplaukės. Su visa vidine savo drąsa arčiau prislinkęs, jis kreipiasi į ją.
    -  Kodėl tu čia viena sėdi, nuo ko tokios žavingos žydros akys taip slepiasi?
    -  Atsiprašau, bet mano akys ne žydros, o rudos. Ir aš ne slepiuosi, bet tiesiog klausausi muzikos.
Prašau, kaip aiškiai ir drąsiai ji jam atkirto.
    -  Tai ką, tau šita muzika labai patinka?
    -    Man taip, bet tau, žinoma, kad ne. Jei nepatinka, tai ko čia dabar kaip stulpas stovi?
Ko stovi, ko stovi? Kad juodas pinčiukas mane pagautų, ką jai geriau tokio stebuklingo atsakyti? Tokios ir panašios mintys stoviniuojant kankino.
    -  Matai, jau bučiau išėjęs, tik tavo žydros... labai atsiprašau, tos tavo rudos akys mane sulaikė.
    - Ir nuo ko jos tave, mielas vaikine, jau taip sulaikė?
Jos linksma šypsena tame nuostabiame veide gražiai, žavingai šokinėja. Matosi, jog mergaitei tiesiog labai linksma jį čia klausinėt. Vėl tenka trumpai pagalvoti, ką šitai dangiškai būtybei geriau atsakyti. Patiko, labai jam ji patiko, iš pirmo pamatyto žvilgsnio šita sutikta nepažįstamoji.
    -  Gal pagalvosi, kad esu labai nekultūringas, bet labai norėčiau, jeigu, žinoma, tai galima, su tavim arčiau susipažinti. Mane tėvai Aušriniu pavadino. Ar negalėčiau, rudakę, dabar sužinoti ir tavo vardo?
Pasakė sakinį ir visa jo drąsa į kulnus nuėjo. Ne dėl to, kad jos čia labai staiga imtų bijoti ar pats koks neužauga yra. Tikrai ne. Aušrinis yra beveik kone dviejų metrų ūgio vyrukas. Taigi, aukštas vaikis. Labiau šviesus negu tamsus. Vaikystėje, iš nuotraukų pažiūrėjus, tikras blondinas kažkada buvo. Deja, dabar jo plaukai su kiekvienais metais tamsėja. Aukštas ir figūra jo sportiška. Daug metų akademinį irklavimą lankė. Kol kartą, vėlyvą rudenį, jo nugarėlė netikėtą išvaržą pagavo. Teko baigti mylimą sportą, bet vis tiek dar juda. Dabar, nors ir pirmakursis, bet savo fakulteto krepšinio rinktinę tvirtai atstovauja. Net antroje universiteto rinktinėje visada mielai yra laukiamas. Ko jau ko, bet drąsos tai tikrai jam nestinga. Drąsa? Įvairiai ji žemėje traktuojama. Vieniems - tai karai ir pasirodymas vyrui prieš vyrą, kitiems - kitokie kriterijai labiau tinka. Rodos, Ispanijoje nuo seno sakoma, kad patys drąsiausi vyrai yra tie, kurie prieš galingą bulių šokti gali. Kitur - kas su baltom meškom imtynių drąsiai eina ar nuo aukšto medžio lianomis žemyn galvą šoka. Visaip pasaulyje ta vyrų drąsa yra ugdoma. Matote, mus Aušrinis turėjo savyje kitą bėdą. Tiksliau, vieną labai retą, bet vis dėlto, kai kada žmonėse pasitaikantį keistą bruožą. Akys, jo akys. Ne, jis puikiai matė abiem savo tom akim. Jokių ten akinių, nei įdedamų lęšių jis nenešiojo. Bėda kita, daug paprastesnė. Gal ir sudėtingesnė. Matote, viena jo akis buvo žydra, tiksliau - mėlyna, kita - tamsesnė, ta link rudos spalvos traukė. Labai retai kur sutinkamas toks žmogaus akių derinys. Kai tik gimė nuo pačios pirmos dienos ir buvo mūsų Aušrinis toks keistas akių gražuolis. Žinoma, tai jokia ten bėda ar tuo labiau koks negalavimas. Mielieji mano, bet sutikite, kad mes ne dažnai savo kelyje tokių dviejų skirtingų akių viename veide kada kur pamatysime. Toks akių išskirtinumas daugiausiai priklauso nuo pigmento melanino kiekio, esančio jose. Melaninas - tai medžiaga, nudažanti mūsų odą, plaukus, akis. Rudose akyse yra labai daug melanino. Žydrose jo ne tiek daug. Ir dar nuo genų jos, žinoma, priklauso. Kieno daugiau būna arba kieno stipresnis genas, tas ir nugali. Aušrinio atveju viskas po lygiai gavosi.
Kaip bus šį kartą su jo nauja pažintimi? Nors jaunas, bet turi graudžią patirtį, kai dėl tų skirtingų jo dviejų akių jį paliko ankstesnė mergaitė. Tokiose metuose dar tiek tų draugių pas jį gali ateityje būti. Čia gal kaip tik ne minusas, gal tai greičiau bus pliusas. Vienoms merginoms patinka žydraakiai, kitoms - rudakiai. Pas mūsų Aušrinį jo veide aiškiai žybsi ir tokia, ir kitokia akytė. Išeina, kad visoms panelėms jis galėtų labai patikti. Todėl ir pats iškart užvedė kalbą apie tas akis. Arba tiks jo skirtingos akys šitai rudakei, arba iškart bus atmestas. Mato, kaip ilgai, įdėmiai į jį, į tas abi tokias skirtingas akis, ji spokso. Savo galvoje kažką mergaitė tyliai mąsto. Pagaliau gražuolė linksmai prabyla.
    -  Kažkoks tu man keistas atrodai, bet aš esu Kristina.
Vienas jos tartas žodis „keistas“ ir tas mielas panikės vardelis. Kristina, Kristutė, Kristinulė.
Ta jo pažintis su rudake Kristina buvo taip seniai, prieš kokius dvidešimt ar net daugiau tų praėjusių negrįžtamai metelių. Kur tu dabar esi, Kristina ar Kristute?



    Pasigirsta paprastų, senų, kaimiškų durų veriantis nedidelis girgždesys. Vėliau pasigirsta sunkūs kažkieno žingsniai namo prieangyje, o paskui ir pačiame kambaryje. Ir netikėtai pasigirsta garsus, beveik rėkiantis žmogaus klausimas.
    -    Ei, Aušrini, kur tu, negi dar vis miegi?
Miegojo Aušrinis, bet po tokio draugiško rytinio pasilabinimo staiga visi miegai kaip mat išgaravo. Jis vėl sapnavo tą savo studentiškų metų Kristiną. Labai keista. Kiek laiko prabėgo, bet retkarčiais vis dar ją sapnuoja. Seniai jos nematė, nesutiko, net nieko apskritai apie ją negirdėjo. Tik sapnuose ji jam retkarčiais pasirodo. Kaip kokia geroji fėja nuo visokių nelaimių ar blogų dalykų kaskart gelbsti. Taip jau buvo. Jeigu ne tas, prieš keturis metus susapnuotas jo sapnas, nežinia kur dabar būtų ir ką veiktų mūsų veikėjas. Viename sapne kartą susapnuota jo rudakė Kristina ir išgelbėjo jį iš to didelio alkoholio liūno. Buvo visai nusivažiavęs, iki pačio dugno nukritęs, dar truputį ir greičiausiai būtų papildęs mūsų mielų nuskurdėlių gausingas gretas. Ačiū dievui, kad taip tada nenutiko. Kristinos sapne jam tarti žodžiai jį visą išblaivė. Kiekvieną rytą jis juos vis dar tyliai iš naujo taria. Kaip tada, kai po eilinio išgertuvių vakaro, nežinia kur miegant, pasirodė jo sapne. Ta jaunutė, vos septyniolikos metelių sulaukusi, be galo daili mergaitė.
    -  Aušrini, nesuprantu tavęs, kas su tavimi čia darosi, jau visai tavęs nepažįstu? Tu toks mielas jaunuolis anksčiau buvai, pasižiūrėk dabar į save? Į ką tu dabar esi pavirtęs? Greičiau kelkis ir važiuok iš šito miesto, tau čia, manau, yra ne vieta. Greičiau grįžk į savo senelių ir protėvių namą, ten, kur tu kažkada mane buvai kartu su savim nusivežęs. Prie tų dviejų milžinų kalnų ir to nuostabaus žydro ežero. Aš žinau, ir todėl tą tau tvirtai sakau, kad ten nuvažiavęs savo naują laimę sutiksi. Mielas Aušrini, taip bus, aš tau pažadu, tiesiog taip bus ir viskas.
Tuos keistus žodžius Kristina pasakė sapne. Pasakė ne bet kaip, o žaižaruodama savo tom rūdom akelėm. Taip pat  apsisuko ant vieno kulniuko tartum norėdama parodyti save ir tą vasariškai trumpą baltą suknelę. Kokia ji jam tada atrodė neišpasakytai žavinga būtybė, kaip jis tada jos geidė. Pasirodė sapne ir vėl pranyko. Jis tik vieną kartą gyvenime ją čia buvo kartu su savimi trumpam atsivežęs. Tokie jauni abudu buvo. Iš pradžių su traukiniu iki Varėnos puškavo. Išlipę traukinių stotyje po miestelį kažkiek pasibastė ir su senutėliu sunkvežimiu iki pat gimtojo miestelio pagaliau atvažiavo. Galutinai iki namų vien savo kojomis pėstute atėjo. Jai labai čia patiko, negalėjo atsistebėti šitų aplinkui išdygusių vaizdų. Kaip jiems buvo linksma ir smagu. Jinai su juo net dvi paras kartu praleido. Dienomis dažniausiai po kalnus vaikščiojo, vieną kartą ežere su valtimi pasiirstė. Vakarais laužą kūrė, mėsą ant iešmo kartu kepė ir pigų vynelį abu ragavo. Miegojo ant šieno sename kluone, bent nakvynė jiems tokia buvo. Beveik kaip geriausiame kokių penkių žvaigždučių Amerikos viešbutyje. Nieko netrūko, tik abiejų skambus juokas visą naktį girdėjosi kluone. Tas nupjautos šviežios žolės sklindantis aromatas arba tos nesibaigiančios žiogų dainos. Ir, žinoma, pati rudakė Kristina kartu su juo prie jo šono prisiglaudusi gulėjo. Ar jie glamonėjosi? Kaip čia pasakius, žinoma, kad taip. Tie jos karšti, beprotiški, nesibaigiantys bučiniai. Kaip besotė ant jo ji puolė. Ir jis neatsiliko, bet pačio svarbiausio dalyko, deja, neįvyko. Ji turėjo savo principus, savo garbės ar dorovės išugdyta kodeksą.
    -  Tik po bažnyčios, mano Aušrini, tik tada aš būsiu iki galo tavo.
Dabar, po tiek metų, jau nebesvarbu, kas ten buvo ar ko nebuvo. Ji taip ištisas dvi dienas ir dvi naktis kartu su juo bendravo. Kaip staigiai tos pašėlusios naktys jam pralėkė. Kaip senai, kiek metų, metelių? Ir apskritai, ar kada nors iš tikrųjų jiems taip buvo?



Tą rytą jis sunkiai iš nesibaigiančių pagirių kėlėsi. Kiek dienų buvo nesiskutęs, kiek dienų nesiprausęs. Galvoje kažkoks nesibaigiantis garsas sunkiai gaudė, jo visos mintys tolimiausiuose ūkuose plaukiojo. Ko norėt, ne vieną dieną ar savaitę taip pasiutiškai gėrė. Ištisus metus su ponuliu pilstuku ranka rankoje ar koja kojoje iš vien kartu draugiškai žygiavo. Gerai tik viena, kad į labai artimas draugystes su niekuo nėjo. Dažniausiai vienas, kur jokių žmonių nematomas, ištisai tą ugninį vandenį į save kibirais traukė. Taip, jis buvo dugne, ar arti to gilaus šulinio dugno. Dauguma iš jo jau niekada neišlipa, vienetai yra žmonių, kurie vėl į šviesų kelią ateina. Kristinos sapne ištarti, bet lemtingi žodžiai.
    - Aušrini, kas darosi? Greičiau kelkis, - ilgai jam ausyse skambėjo, o dvi skirtingos akys ją matė vis dar tokią jauną.
Ir kėlėsi Aušrinis, bet tie pirmi jo žingsniai buvo baisiai sunkūs. Negert? Pabandyk tu, žmogau, negerti, kai organizmas verte verčia toliau mielai tą dalyką daryti. Viskas jo tame viduje tiesiog degte dega. Būtinai reikia pirmos dozės, kad tą degantį gaisrą kaip nors greičiau užgesinti. Apsidairo ir mato netoliese stovintį dar ne visai tuščią pilstuko butelį. Kitokių jau negėrė. Ne dėl to, kad nenorėtų, dar ir kaip norėtų. Resursai seniai pasibaigė. Seni geri laikai, kai galėjo sau ką didingesnio išgerti, deja, negrįžtamai praėjo. Liko paprastas, bet patikimas pilstukas ir pats pigiausiais koks tik gali būti vynelis. Iki to odekolono bent kol kas dar nepriėjo. Tačiau ir iki jo jam visai netoli buvo. Gerai, kad nors lašelis jame teliūškavo neišgerto vakarykščio pilstuko. Nieko nelaukdamas stveria ranka ir aukštai virš burnos pakelia. Netikėtai mintis praskrieja, tiksliau, mažas širdingas palinkėjimas.
    -  Už tave, Kristute.
Ir iki paskutinio lašelio patvarko tą nuostabiai atgaivinantį pilstuką. Visą gydomą stebuklingą skystį į save susipylė. Ar dabar žmogui nors kiek palengvėjo, bent viduje ar tose jo mintyse?
    -  Tai ką tu, Kristute, norėjai man tokio pranešti? - tą sakinuką ištaria.
Rodos, ji kalbėjo, kad reikia jam į senelių seną namą išvažiuoti, tenai jam reikia greičiau sugrįžti. Tik ko? Ką jis visiškai vienas ten po perkūnais veiks? Iš ko jis ten gyvens, ką aplamai darys? Tas medinis, vos ant žemės stovintis, labai senas, net neaišku kada kokių jo ten prosenelių statytas namas? Šalia namo stūkso toks pats leisgyvis, kažkada buvęs gyvulių tvartas. Kiek atsimena, tik didelis kluonas tvirtai stovėjo. Kada jis paskutinį kartą tenai buvo apsilankęs? Prieš tris ar kokius keturis metus. Ar dar stovi ten kas nors, ar dar galima keliuką į tą viršutinį patį tolimiausią Paaukštiečių tašką atrasti? Aukščiau už juos niekas negyvena, vien stačios uolos ir neįžengiami brūzgynai prasideda. Na taip, žiemą slidinėjimo mėgėjai iš visos šalies susirenka. Tik jie tolėliau, kitame kalno šlaite, dažniausiai slidinėja. Bet čia, kur ta paskutinė senelių nukriokusi sodyba stovi, tikrai niekas nesilanko. Gudu ir baugu, nors vilku vienas stauki. Tiesa, prie pat dar yra toks Kalninio ežerėlis ir sraunus upelis Skrajūnė. Va ir visi gamtos vaizdai arba aprašytas geografijos taškas. Daugiau nieko tokio ypatingo. Žiemą bei rudenį dideli vėjai aplinkui pučia. Tuomet retai kada jiems saulė savo spindulius per eglynus į žemę pramuša. Artimiausias jo kaimynas Butrimanskas, per kokį puskilometrį žemiau gyvena. Pats miestelis Paaukštys dar per keletą kilometrų žemiau stūkso. Va ir visa apylinkė, visa ta vietovė. Ko ten grįžti, ko ten jam važiuoti? Tikrų tikriausias užkampis ir tiek. Sakysite, kad ten taip gražu, taip romantiška būtų. Na, sutinku, dalinai gal ir taip. Ypač kai geras oras, bet kai blogas, kas tada? Ką tada jam ten veikti? Kartu su išbadėjusiu vilku staugti? Seniai visi vilkai aplinkiniuose miškuose išgaudyti, nors vienas kitas retkarčiais kai kada dar užklysta. Kartais kur pasigirsta naktyje jų vientisas šėtoniškas ištisas staugimas. Bet žymiai dažniau koks erelis ar sakalas su savo klyksmu pro tą senelių sodybą aukštai praskrenda. Eilinį kartą įsitikina, kad čia nėra jokių žmonių. Baigėsi čia jų kažkada buvęs gyvenimas, visi į miestus tolėliau persikraustė. Nors ne visai, ten kur yra įrengta naujoviška slidinėjimo trasa. Joje žiemą, vasarą gyvenimas ištisai verda, bet tik toje šiaurinėje kalnų pusėje. Sniegas jame visu geru mėnesiu, kartais ir dviem ilgiau, išsilaiko. Ir jokių stačių uolų nesimato, nei jokie tankūs eglynai neauga, jie seniai visi iškirsti. Va čia, šitoje jo pusėje, šitame tarpeklyje, tik ta viena senelių sodyba ir po šiai dienai dar stovi.
Vargšas išsekęs alkoholiko kūnas, jis vėl reikalauja eilinės dozės, gerai būtų ir kokį kąsnį kartu praryti. Nėra jam didelio pasirinkimo šitame susmirdusiame Gerosios Vilties gatvės viename iš daugiabučių namų mažame rūsyje. Šitą varganą skylę laikinai užleido jo vienas buvęs mokslo draugas. Šitą, dviejų metrų ilgio ir pusantro metro pločio, smirdančia rūsio patalpėlę. Su išoriniu pasauliu jį jungia tik vienas mažutis, vos matomas langelis. Du mėnesius kaip čia gyvena, bet greitai ir iš čia reikės išsikraustyti. Kur tada jam pasidėti, kur tada miegoti? Ir ką jam ten Kristina pranašavo, apie kokią naują jo laimę? Kas ta laimė? Ar ji graži paukštė, kokia netikėta sėkmė, gal moteris, ar dar kažkas tokio nežinomo? Laimė, laimužė. Senai jis jokiomis laimėmis ar Laimomis netiki. Gal tada buvo laimė, kai buvo jaunas, po diplomo gavimo, kai turėjo pastovų darbą. Apskritai, tie dešimt santuokoje pragyventų jo metų daugumoje buvo išties laimingi. Vėliau jo visas gyvenimas staigiai pasisuko kitaip, visai kita vaga pradėjo nelabasis tekėti. Ne iškarto, bet pasisuko. Pirma neteko savo darbo, jo buvusi gamykla subankrutavo. Pasirodo, jau niekam nereikia jos teikiamų gaminių. Kas, kad jis diplomuotas inžinierius. Tai anksčiau jo profesija buvo labai perspektyvi ir madinga, o dabar kiti laikai. Jo žinių ir patirties mūsų valstybėje, deja, niekam nereikia. Trumpai tai vienoje, tai kitoje vietoje dar bandė kabintis. Ne toks ir vienas jis yra našlaitis. Kiti žymiai greičiau nusigėrė, ar kur į patvorį nusivažiavo. Jis dar laikėsi sukandęs dantis. Nors ir nepatiko jam tie laikini darbai, bet dirbo. Jo šeimai verkiant reikėjo pinigų. Jam, žmonai, bet labiausiai dėl savo dvynukų jis stengėsi. Baisiai laimingas buvo, kai sūnus su dukra jiems kartu gimė. Retai jo giminėje tie dvynukai gimsta. Tik jam ta neišpasakyta laimė teko. Nešiojo, augino, lepino. Jis vis kartu su jais - vieną vienoje, kitą kitoje rankoje laikė. Su metais, prastėjant ekonominei situacijai, vis mažiau uždirbdavo, vis mažiau pinigų į namus atnešdavo. Prasidėjo, rodos, tie niekada nesibaigiantys barniai, ginčai su kažkada tokia mylima jo buvusia žmona. Tie amžini jos priekaištai. |
    -  Kas tu per vyras? Nei normalios algos, nei darbo, nei pinigų. Pažiūrėk, ką kiti vyrai tavo metų jau yra pasiekę, o ką tu gali?
Nepastebėjo, kaip metė visus savo sportus ir visus buvusius pomėgius. Taip ir įnyko į tą vienintelį stikliuką ir galų gale toks gėdingas finišas - šis skurdus ir tai, deja, ne jo rūsys.



    - Ei, ar čia tu atėjai, Notangai?
      - Taip, aš. Negi manai, kad staiga dabar koks neraliuotas velnias pas tave galėtų čia atsibastyti? Kaip buvome vakar susitarę, taip ir atėjau. Iškart galiu perspėti, kol kas oras ne koks, vien tamsūs juodi debesys plaukia, bet gal ir išlys kada ta saulė. Noriu kavos, kur čia ji pas tave yra padėta?
Notangas - tai artimiausias jo kaimynas, plius giminė Butrimanskiukas. Vasarą bei savaitgaliais jis dažniausiai Paaukštyje gyvena. Kitu laiku daugiau Alytuje, savo trijų kambarių bute kartu su žmona linksmai burkuoja. Jis vienas iš brolių. Vyresnis Varmis greičiausiai savaitgalį turėtų atlėkti. Jie abu pakaitomis prižiūri savo tėvų sodybą. Ne taip ir toli čia jiems abiem atlėkti, tik kokie penkiasdešimt kilometrų, tai yra geras pusvalandis, ir vaikinai vietoje.
    -  Ar brolis dar neatvažiavo?
    -    Ne, gal vėliau į pavakarę ir jis atlėks. Kiek baidarių tu šį savaitgalį žadi išnuomoti? Ar dėl galimo lietaus ir šie tavo ponai jau persigalvojo?
    -  Na ne, kaip ir buvo sutarta, visas šešias žada pasiimti.
    -  Vadinasi, darbo turėsi, kada pagaliau liausis tie lietūs? Apačioje, slėnyje, seniai lietus nelyja, tik šitoje kipšo skylėje amžini lietūs pliaupia.
    -  Įsigiedrės ir čia, vakar radiją klausiau, jau praneša saulę.
    -  Gerai būtų, nes nuo tos kalnų drėgmės man sąnarius amžinai maudžia.
    -  Neburbėk kaip Menkeliavičiaus boba, palyginus dar jaunas vyras esi. Tau nėra ko taip skųstis, bet jeigu vis nepatinka, tai ko čia apskritai tada atvažiuoji. Sėdėk ir tu tame Alytuje, nereikės aimanuoti.
    -  Gerai, nors tu nepradėk man moralų skaityti. Vėl visą naktį savo nuotraukas ryškinai? - mato palei sieną, kad gera dešimtis juodai baltų nuotraukų ant ištiestos virvutės viena po kitos sukabinėtos.
Atidžiau įsižiūri, gal kokį pažįstamą veidą netyčia kur pastebės. Veltui Notangas šito tikisi. Veidų, žmonių jis, aišku, irgi nemažai fotografuoja, bet tokias nuotraukas dažniausiai kitu metų laiku daro ir ne juodai baltas, bet spalvotas. Čia gi kitokios nuotraukytės sukabintos. Turi jis seną, nuo vaikystės laikų išlikusį pomėgį. Nežino, neprisimena, kodėl jis būtent šitą fotografavimo kryptį pasirinko. Aušrinio pomėgis pasirodys keistas, mažai kam suprantamas ar įdomus. Taip, tai gamtos vaizdeliai. Va, čia kalnas matosi, ten - ežeras, kitur - lygtai krioklys iš viršaus krenta. Bet jeigu jūs truputi atidžiau į viską įsižiūrėtumėt, apimtu kitas, kažkoks nesuprantamas, nenusakomas jausmas. Jo nufotografuota kamera gamta yra visai kitokia. Ne dėl to, kad juodai balta. Ne. Ne tame pagrindinė esmė. Tiesiog jo visi nufotografuoti vaizdai kažkokie mistiniai, paslaptingi, net gerai mums nesuvokiami. Ko jis ieško, ką jis taip stengiasi savo objektyvu pagauti? Nuo mažens, nuo pačios vaikystės iki šių dienų ateina tas jo ieškojimas. Kai dar vaikis būdamas čia visur patvoriuose bėgiojo ir po šitų dviejų milžinų uolas bei skardžius lakstydamas karstėsi. Pirmą kartą jis tai pamatė anksti ryte ir labai įsigando. Vėliau, ne kartą ir net ne du, savo akyse tuos vaizdus regėjo. Nežino kas tai, nes negalėjo žmoniškai normaliai jų paaiškinti. Jam tik jo močiutė peržegnojusi pasakė, kad tai greičiausiai buvo jo sutikta Barškytės dvasia. Ji viena vaikštinėja dar ir po šiai dienai po šituos slėnius ir laukus.
Kas ta Barškytė, kas ta dvasia? Bandė miela močiutė visaip mažam Aušrinukui paaiškinti, bet vaikas būdamas nelabai ką galėjo suprasti. Palikta kažkokio vieno didelio pono, vargšė nelaiminga mergaitė, kuri vieną dieną tiesiog išėjo į kalnus ir atgalios daugiau niekados nesugrįžo. Žmonės apačioje, tame Paaukštyje, iš jos vis šaipėsi. Juk buvo gražiausia apylinkių mergaitė, kai staiga pametė savo vargšę galvutę. Mat netikėtai vieną kilmingą jauną ponaitį įsimylėjo. Jis žadėjo ją greit vesti, bet taip ir nesulaukė tos pažadėtos vestuvių dienos. Su kita, žymiai turtingesne bajoraite, tas nedorėlis ponaitis, netikėtai apsivedė. O šitai, nelaimingai gražuoliai, atsisveikinant tik storą pilvą paliko. Ne tik visi Paaukštėnų bernai, bet ir suaugę vyrai ištisai iš nelaimingos mergaitės vien juokėsi ir įvairiai bei negražiai šaipėsi. Neturėjo kur akių vargšelė dėti. Net pats jos tėvas, tas irgi visaip iš jos įsityčiojo. Neiškentusi tų nesibaigiančių kasdieninių patyčių, ji vieną dieną ėmė ir išėjo, taip niekada ir atgalios nesugrįžo. Niekas daugiau jos niekada nematė nei gyvos, nei tuo labiau mirusios. Praėjus kiek laiko, vietiniams žmonėms šituose kalnuose pradėjo kažkas tokio neaiškaus vaidentis. Ar tai šmėkla, ar tai kokia dvasia pasirodė jų apylinkėje? Toks keistas nenusakomas jausmas staiga visus apimdavo. Eini keliu ir lygtai kažkieno akys į tave įsmeigtos žiūri. Apsidairai aplinkui, bandai surasti, kas tave taip stebi, bet vis tiek nieko nematai. Tik jausmas, tas toks keistas nenusakomas jausmas tavyje lieka. Kiti pasakojo, kad ta matyta dvasia yra labai graži, beveik kaip jauna Barškytė. Taip po truputi, žodis po žodžio, ir atsirado tas keistas senas pasakojimas, ta vietinė folklorinė legenda. Atseit Barškytė niekur neprapuolė: nei ji nuskendo, nei ji užsimušė. Ji tiesiog čia, kažkuriame iš dviejų kalnų, ėmė ir apsigyveno. Dar kiti pasakojo, kad retkarčiais ne vieną, bet net du labai neaiškius siluetus mato. Atseit, vieną jaunos moters, o kitą - mažą, kaip kokio vaiko. Iš čia dar kitas pasakojimas kilo. Greičiausiai ten gražuolė Barškytė su savo vaikeliu abudu būsią. Tai tas pats vaikelis, kurį ji su tuo turtingu ponaičiu tada sugyveno. Jau daugel metų, daugel amžių nuo to laiko praėjo. Kokie ten buvo laikai? Greičiausiai baudžiavos, o gal dar kokie senesni. Seniai nėra nei tų įvykių dalyvių, nei jokių bajorų su kilmingais grafais. Va, ponų, ypač naujoviškų mūsų ponaičių, tai tokių ir panašių su kiekvienais metais Aušrinis pas save visada mielai sulaukia. Matote, jiems tai baidarės kažkodėl netinka, tai orai labai blogi, tai šitas kelias ne asfaltu yra užklotas. Vienu žodžiu, jie amžinai yra kuo nors nepatenkinti ir viskas. Atrodytų jiems niekas šioje žemėje netinka. Tik ko tada po perkūnais jie čia ištisai vorele nenutrūkstamai važiuoja? Sėdėtų savo dvaruose ir nei sau, nei kitiems piliečiams nuotaikos negadintų.
Aušrinis senai nei ta bobutės, nei jokia kita pasaka nebetiki, ir tuo labiau nėra jam ko čia bijoti. Tačiau tas jo keistas pomėgis yra paranormalių reiškinių fotografavimas. Kiekvieną kartą savo kalnuose išeidamas, jis ieško būtent tokių ar panašių vaizdų. Išsijuosęs fotografuoja su savo senučiu Kodaku. Ir kur, jei ne čia, ne šituose gūdžiose slėniuose, miškuose, kalnuose jų gali daugiau pasitaikyti? Daugiausiai tos keistenybės pasirodo, arba pačios leidžiasi pamatomos, vėlai vakare, dar lietui lyjant ir kokiam stipriam vėjui kur pučiant. Tada, tokiu laiku, jis ir kiti vietiniai daugiausia tokių keistenybių yra pamatę. Keistos ir nenusakomos šitos jo nuotraukos. Mažai jis kam jas rodo, daugiau dėl savęs tai fotografuoja. Pačias geriausias arba įdomiausias į savo keistenybių albumą įdeda. Gal ir iš šitų naujutelaičių jo nuotraukų kokią įdomesnę jis vėl pas save įdės.
    -  Taip, ryškinau. Gerai, Notangai, įjunk virdulį ir aš kavos išgerti noriu.
Keistas sapnas. Ta Kristina, ir vėl jis ją sapnavo. Pirmą kartą nuo to laiko, kai čia vienas apsigyveno. Čia, šitoje senelių sodyboje ir šitoje lovoje, niekada anksčiau jos nėra sapnavęs. Keista, kodėl vėl jam ji sapne pasirodė, ką tai galėtų reikšti?
    -  Aušrini, kaip manai, gal vėl kokia linksma pupytė atlėks, bus į ką akis mums paganyti?
    -  Tau tik pupytės, o ar senų bobikių nenorėtum pasižiūrėti?
    -  Prie ko čia jos?
    -  Prie to, kad su vyrais aš tariausi ir sprendžiant iš balso, atrodo, ne vaikėzai šį kartą pas mus atvažiuoja. Turėtų būti gana solidi publika.
    -  Iš ko sprendi?
    -    Iš to, kad visai nesiderėjo. Paklausė, kiek viskas kainuos. Sakė, kai atvažiuos, tai iškarto už viską grynais susimokės. Vakar dar perskambino ir užtikrino, kad su šešiom baidarėm jie plauks.
    -  Pažiūrėsime, kas per ponai, kas per miesto publika. Kad tik nereikėtų kur Merkio žemupyje jų iš vandens po vieną mums gaudyti.
Nedažnai taip būna, bet pasitaiko. Užsiprašo kokia nepatyrusi grupelė visą sunkųjį upės maršrutą, o tų jėgų, jėgelių toliau irkluoti tai nėra. Nesvarbu, kad upė srauni, bet žmonės jau nei irtis, nei sėdėt toliau baidarėse neturi jokio noro. Nutrinta viskas: tiek jų pirštai, tiek tas užpakalis. O kiek dar kilometrų iki galutinio tikslo jiems plaukti lieka? Tačiau negali ir viskas. Pasipila skambučiai, gelbėkite mus, ištraukite iš šitų negyvenamų vietų, mes daugiau nieko nenorime. Paskutiniais metais tose dideliuose miestuose labai madinga pasidarė su baidarėmis kur kokį savaitgalį ar atostogų metu pasiplaukioti. Yra keliolika ypač populiarių ir vaizdingų mumyse maršrutų. Kaip pasirodo, dabar yra tiesiog nesolidu, jeigu tu nesi nors kartą kur su baidarėmis plaukęs. Va ir būna visokių tokių pokštų ir netikėtumų. Jiems svarbiau atvažiuoti, svarbu įsėsti, nusipaveiksluoti ir tada gali į krantą atgalios išlipti. Pamačiau, paplaukiau, paragavau, dabar ir aš galiu savo trigrašį į bet kokį pokalbį įterpti. Dalyvavau, plaukiau, taigi viską pats puikiai ir taip žinau.
    -  Kaip bus, taip bus. Svarbu, kad pinigus jie mums mokėtų ir man gerai ir tau tas tinka.

Neiškarto po to Kristinos sapno Aušrinis į senelių žemę susiruošė. Lauke balta šalta žiemužė su vėjais pustė. Taip pat ir sveikata gerokai pašlijusi buvo, vos kojas jis vilko. Svarbiausiai ne iškarto suvokė, ko nori ta Kristina tame keistame sapnu. Reikėjo laiko viskam susiorientuoti, suprasti tą paslaptingą sapną. Pagaliau ir vėl žmogumi iš gyvulio tapti. Negi pasirodysi senelių žemėje toks baisiai nuskuręs. Viena tik buvo tikra. Nustojo arba beveik nustojo mūsų Aušrinis toliau taip gerti. Nors jokio rimto darbo ar darbelio nerado. Gerai, kad tie geri, seni, patikimi studentavimo laikų draugai ir čia jam padėjo. Ne daug jis jų turėjo, bet vienas kitas buvo. Davė pradžiai jam pinigų, tiksliau, pasiskolino jis iš jų tuos pinigus. Nes ne jo madoje buvo išmaldos prašyti. Geriau iš bado mirs, negu su ištiesta ranka ar skrybėle po visas miesto gatves vaikštinės. Atėjo pavasaris, atšilo oras ir vieną rytą sėdęs į maršrutinį transportą, jis atsidūrė šitoje senelių sodyboje. Žinoma, viskas buvo džiunglėmis apaugę, troboje voratinkliai ilgiausi tysojo. Vos raktą pas Snarskų Zitutę rado. Šitie yra dar vieni, kiek tolimesni jo kaimynai. Jie čia visus ištisus metus gyvena. Žemiau, arčiau tos civilizacijos randasi. Visa apylinkė labai nustebo. Vajėzau, Aušrinis į senelių sodybą netikėtai sugrįžo. Labai pasikeitęs, taip susenęs, bet kur nepažinsi. Zita ir visi jos broliai tik metro keturiasdešimt, o čia beveik dvimetrinis Ąžuolas jų tarpduryje stovi. Anksčiau jis toks Ąžuolas galiūnas ir buvo, kai savo irklavimą lankė. Dar kai gamykloje dirbdamas truputi sportavo. Metams bėgant neliko tų įspūdingų jo raumenų. Vienu momentu net tokį nedidelį obuolinį pilvuką užsiauginęs nešiojo. Nuo gero sotaus gyvenimo tas priedas vyrukui išaugo. Kur nebus, tokie laikai buvo, kai pinigai tiesiog lietumi lijo. Netingėk, spėk kibirą laiku padėti. Tačiau vieną giedrą saulėtą dieną tas gėrybių debesiukas kažkaip netikėtai jam baigėsi ir vėliau amžina sausra užėjo. Pilstuku ir pigiu vyneliu bandė tą alinančia sausrą laistyti. Neblogai porą metų tai jam sekėsi daryti.

- Aušrini, čia tu? Negali būti, - tik tiek mažoji Zitutė tada pasakė.
Nuo to laiko truputi daugiau negu trys metai prabėgo. Per pirmus gyvenimo metus apsikuopė tą sukriošusią sodybą: paremontavo, perdažė, šį bei tą pataisė, kažką savo rankomis iš naujo sumeistravo. Geros medienos aplinkui sočiai auga, vietinis eigulys tiesiog pro pirštus į tai pažiūrėjo. Aušrinio seneliai labai gerbiami žmonės buvo visoje apylinkėje ir jis nuo pat mažens vis trynėsi aplinkui. Kiekvienas vasaros atostogas jį tėvai tik čia veždavo. Gal žiloje senovėje pikti ir nedraugiški tie Paaukštiečių žmonės buvo. Dabar kiti laikai išaušo - dauguma vietinių jį su džiaugsmu į savo tarpą vėl priėmė. Ir kuo galėjo, tuo visi jam padėjo. Tiek geru žodžiu, tiek darbais ar kokiomis medžiagomis. Trys vasaros kai jis čia vienas gyvena. Tiesa, su juo yra dar vienas padaras, tiksliau, kalaitė Runutė kartu bėgioja. O vasarą augina keliolika vištų. Vos ne kiekvieną rytą kiaušinienę su sūriu kepa. Šalia sodybos didelis senas sodas ošia. Dirbamos žemės taip pat turi, joje visas sau reikalingas daržoves nuo pavasario augina. Tai toks ir yra mūsų Aušrinio namų ūkis. Jam vienam to pilnai užtenka. Pastovios, patikimos draugės neturi. Kokia moteris į tokį užkampį savo noru važiuotų, ką ji čia būtų pametusi? Visos meilės ir visas svaigimas greitai joms pasibaigia, kai su tikra kasdieniška realybe susipažįsta. Aišku, gal ir atsirastų kokia moteris, kuri pas save į miestą galėtų kada jį patį pasikviesti, bet tai tik trumpi samprotavimai. Dabartinė jo situacija yra kitokia.

Pirma žiema praėjo labai sunkiai, didelėje nežinioje dar viskas buvo. Ką jis galėtų veikti šitoje tolimoje krašto skylėje? Nebuvo jokio tikrumo dėl rytdienos. Vienu momentu norėjo vėl atgalios į miestą sugrįžti. Tik klausimas kur, pas ką, kokį darbą jam tame mieste susirasti? Jo buvusi žmona per tą laiką kitą vyrą susirado. Žinoma, paliktų vaikų jam buvo gaila. Sau prisipažįsta - jis netikęs tėvas. Taip mylimoji žmonelė amžinai jam aiškino. Ką ten vaikams padėti, jeigu pats savimi negali, nemoka, nesugeba pasikeitusioje laisvos šalies erdvėje pasirūpinti. Ką jau kalbėti, kad vaikams nors kokį mažą pinigą imtų ir staiga numestų. Negrįžo. Kantriai visą žiemą tą badą, šaltį ir kitus nepriteklius kentė. Gerai, kad vieną vakarą, vaikštinėdamas Kalninio ežero krantu, prisiminė senus moksleiviškus laikus. Kaip jis šiame ežere ir kituose ežeruose baidarėmis bei įvairiomis valtimis linksmai plaukiojo. Jo visos vaikystės vasaros būtent prie šito ežero praėjo. Dėl to gal ir pomėgis tokiam sportui atsirado. Kai vieną rudenį iš senelių į mokyklą grįžo, tai iš karto į akademinį irklavimą pats niekieno neverčiamas užsirašė. Baidares jis visą vasarą galėtų kam nors čia nuomuoti. Visa aplinkinė gamta kaip tik labai tinkama tokiam tikslui. Kaip tik nuo šitų dviejų milžinų ir pradeda tekėti sraunioji Skrajūnė. Ta, kur aukščiau teka dėl keleto jos stačių krioklių bei negausaus vandens, yra tiesiog nepraplaukiama. Nuo čia, nuo šito ežero, jau galima žemyn baidarėmis leistis. Pati mintis gera - būtų nors vasarai šioks toks darbas ir pastovus pajamų šaltinis. Tik bėda, kad pirma tas visas baidares reiktų pas save turėti. Iš kur jis jas, velniai rautų, gaus?
Ir vėl padėjo patikimi seni geri draugai. Tiksliau - tik du. Lenkas Ernestas ir lietuvis Gražvydas. Pasidalijo su jais savo ką tik gimusiomis mintimis. Jie, trumpai pagalvoję, jam pritarė. Davė ar paskolino be jokių procentų savo pinigėlių net ketvertui baidarių. Nuo to ir prasidėjo šis nedidelis, pusiau legalus mažytis bizniukas. Tų baidarių dabar kone dvidešimt sustatytų senelių kluone pakampėse mėtosi. Ne visos jo, ne už visas dar atsiskaityta, bet verslas po truputi į priekį juda. Svarbu geri orai ir saulė, nes nuo to pinigų kiekis irgi priklauso. Daugiau gerų orų, daugiau darbo, daugiau ir uždarbio. Dar papildomai dviračių nuomą pradėjo siūlyti aplinkiniams poilsiautojams. Vieną kitą pinigėlį ir iš to bizniuko galima prisidurti. Visą vasarą, dar kai kada ir šiltą rudenį ar saulėtą pavasarį tas jo versliukas prasitęsia. Kitu laiku tuštuma arba tikras štilis, kaip sako jūrininkai. Likimo paukštei gera, kad prie baidarių ir kitą savo seną, kaip anksčiau minėjome, pomėgį fotografuoti pridėjo. Taigi vasara jam baidos, kitu laiku - visokios foto sesijos. Vietinės vestuvės, krikštynos, išleistuvės, įvairūs rengiami jubiliejai. Nors nėra jam Paaukštyje nei aplinkui pakankamai klientų. Sakėme, kad šitoje apylinkėje anksčiau žymiai daugiau žmonių gyveno. Todėl dažnai tenka tų užsakymų ir iš kitų miestų, tiek Alytaus bei Druskininkų, prisidurti. Dabar jam nėra ko Dievo į medį smarkiai varyti, net apynaujį Renuką sugebėjo per tuos metus nusipirkti. Pats vienas galėtų beveik visas baidares atgalios atsigabenti su pritvirtinta prie mašinos priekaba. Vienu važiavimu iki dvylikos baidarių parsiveža. Kai būna didesnis užsakymas, tai tada Notangą ar Varmį į pagalbą pasiprašo.

    -  Sutinku, kad pinigų reikia. Kuo daugiau tuo geriau. Ką ir vėl Barškytės dvasią bandei kur aplinkui nutverti? Ir aš, atrodo, ne vieną kartą kažką panašaus esu matęs. Nežinau, ar ji šmėkla, ar koks ten vaiduoklis. Gal tiesiog koks tamsumos siaubūnas ar net šviesos karalienė, bet man pamačius kažkodėl per visą kūną tokie dideli drebuliai tada nuėjo? Nelabai norėčiau kur vienam kelyje dar kartą tai sutikti. Ir kaip tu vienas gali šitoje skylėje ištisus metus gyventi? Nors kokia boba šalia tavęs būtų. Vis vienas ir vienas.
    -  Ar viską pasakei, ar dar kokį klausimą turi? Aš į tavo daržą nelendu, o tu į mano  nelįsk.
    -  Gerai, tik nesinervink.
    -    Aš ir nesinervinu. Tiesiog labai nemėgstu, kai kas lenda su klausimais ir savo patarimais. Ačiū, aš viską perėjau, dar ir tau galiu kai ką papildomai patarti.
    -    Žinau, šiaip įsprūdo. Tai kokie planai šiandien? Minėjai, kad klientai tik po pietų atvažiuos.
    -  Turime tų darbų, gerkim kavą ir eime į lauką.
Miestas, amžinoji mūsų šalies sostinė.

      Medeinai šis penktadienis kitoks negu būna įprastai. Nors kita vertus ir ne kažkas ten nepakartojamo. Tiesiog ji turi iki keturioliktos valandos darbe sutvarkyti visus reikalingus reikalus, užbaigti darbo savaitę. Nes šeštadienį ir sekmadienį ji bus nepasiekiama. Į jos mobilųjį telefoną, žinoma, būtų galima bandyti pasiskambint, bet ir tai greičiausiai bus labai problematiška. Daug darbo visada yra tame jos darbe. Kitaip ir būt negali? Ji juk yra vedančioji šitos reklaminės firmos vadybininkė arba reklamos direktorė. Dešinė paties savininko A. Mockaus ranka. Su atitinkamu tam ir atlyginimu. Daug dirba, daug ir uždirba. Sakoma, kad šitoje šalyje nėra sąlygų gerai uždirbti. Geriau sakytų, kad to noro nėra. Visi tik žiūri, kad mažiau jiems plušti reikėtų, bet daugiau atlyginimo užtai gauti. Taip, deja, vien pasakose būna. Ir jai, po jos mylimo vyro žūties, kurį laiką nebuvo lengva. Patikslinsiu. Tie du labai juodi ir tamsūs metai buvo patys sunkiausi jos gyvenimo kelyje praėję metai. Kiek ji verkė, raudojo ir pergyveno, kai jos vyro mašiną tiesiog taranavo girtas savivarčio vairuotojas. Iš po sumaigytos mašinos ištraukus kūną, vos buvo galima jį atpažinti. Didelė netektis tiek jai, tiek devynmečiui, jų vieninteliam sūneliui. Kiek ašarų Medeina išverkė, kiek nemigo naktų prisisėdėjo viena. Per vieną dieną jai visas pasaulis žemyn galva apsivertė. Buvo tokia laiminga. Viską turėjo - gerą, nuoširdų, mylimą ir labai artimą jos sielai žmogų ir staiga to visko neteko. Vienas kapas, likusios bendros nuotraukos ir pilna prisiminimų uodega. Štai šitie dalykai iš paskos per tuos metus vis velkasi. Dabar, praėjus ketveriems metams po tos kraupios avarijos, ji, žinoma, pasikeitė. Susitaikė su ta mintimi, kad reikia pradėti viską nuo pat pradžių. Pradėjo nuo darbo. Ir tada ji dirbo, bet ne tiek daug ir ne tiek tų pinigų gaudavo. Jai tiek ir nereikėjo. Jos žuvęs vyras visai gerai uždirbdavo, ne milijonus, bet pakankamai. Netekus jo, vienai reikėjo tiek save, tiek sūnų išlaikyti. Stačia galva pasinėrė į tą darbą. Darbas ir vaikas. Tik šitie du dalykai ją visus tuos metus į priekį gynė. Gerai, kad bent laikinai galima nuo skaudžių žaizdų pabėgti, bet juk amžinai taip, žmogau, negyvensi? Sūnus auga ir, žinoma, kad užaugs. Išeis savo keliais, o jai kas tada liks, su kuo toliau ji gyvens? Darbas - tai ne žmogus, tai ne dvasia, tai tiesiog pinigai ir praleidimo būdas. Ar pakanka to tokiai jaunai moteriai kaip Medeina? Ji - jauna moteris. Na gerai, ne pirmos jaunystės, nors tikrai jai niekas net trisdešimties dar neduoda. Jau labiau į tą studentišką, kažkada buvusį, amželį panaši. Aukšta, labai sportiška figūra, mėlynos akys ir ilgi šviesūs plaukai. Ne, ji ne ta šimtaprocentinė blondinė, bet šviesi ponia. Kas dar? Žinoma, aštrus protas. Be jo šitame darbe tiesiog neįmanoma būtų. Čia greita žaibiška orientacija verkiant reikalinga, per sekundę pasikeitusi situacija viską lemia. Tenka staigiai pildyti įvairius kaprizingus ir netikėtus jos užsakovų norus. Turi akimirksniu reaguoti ir priimti atitinkamą, patį geriausią firmai sprendimą. Taip trumpai galima apibudinti šiandieninę, beveik trisdešimt penkių metų, mūsų žavingą Medeiną.
Pagaliau, po ilgų Agnės įkalbinėjimų, ji sutiko nors kartą savaitgalį iš namų ištrūkti. Šį savaitgalį, tiksliau, vos už keturių valandų, jie visi turi būti vietoje. Tenai, tuose mūsų šalies kalnuose, tame Paaukštyje. Nuo ten prasidės jų komandos ar kompanijos didysis baidarių žygis.
Baidare ji plaukusi senokai. Dar su savo vyru, kai mokėsi antrame kurse, kur abu beplaukdami artimai susipažino. Buvo labai smagu, labai linksma. Geri, seni, nuostabūs laikai. Ne pirmą kartą Agnė ją kur kvietė. Ta Agnytė yra viena iš jos senų, dar nuo studentiškų metų, likusi draugė. Jos abi vienmetės. Taip pat dirbanti svarbų ir atsakingą darbą. Va, tik su vyrais jai vis nesiseka. Nors kodėl sakome, kad nesiseka. Ne ją palieka, o ji pati visus lauk išmeta. Nepatinka ir meta. Dabar, atrodo, pradėjo draugauti su kažkokiu labai turtingu verslininku. O ir kitos jos draugės iš mūsų šalies aukštuomenės tarpo. Atseit tautos elitas į žygį susiruošė. Labai ilgai ją Agnė įkalbinėjo, kol pagaliau sutiko kartu su jais plaukti. Sūnų uošviams išvežė. Geri tie jos uošviai. Net keista, kaip kartais jie sako:
    -    Medyte, užtenka tau mūsų Aurimo gėdėti. Gyvenimas bėga, kol esi jauna, graži ir dar labai patraukli moteris, susirask ką sau, taip ilgiau negalima vienai gyventi. O ir mažam Daumantėliui bus lengviau prie kito vyro priprasti.
Ką jai atsakyti į tokius uošvių žodžius? Susirasti kitą vyrą, draugą ar nors partnerį? Pirmus du metus net kalbos apie tai negalėjo būti. Per daug skausmo, per daug ašarų. O dabar? Prašau pasakykite, ar lengva mūsų dabartinėje visuomenėje, tokiai moteriai kaip Medeina, susirasti atitinkamą ar tinkamą jai vyrą? Visi tie geri, protingi, nuoširdūs, šeimyniški vyrai senai moterų išgaudyti. Kas lieka? Sakysite nesąmonė, dar daug yra nevedusių. Na, jei vyras iki trisdešimt metų taip ir neveda, tai jame kažkokia problema yra. Ar tie išsiskyrę. Bet jai išsiskyręs - tai kažkuo blogas savo žmonai buvo. Gal nepradėkime čia į ilgus disputus leistis. Tiesiog labai sunku Medeinai sau tinkamą kandidatą susirasti. Bandė ji tai daryti. Juo labiau, kad tame jos darbe dauguma užsakovų yra vyrai. Ir ne bet kokie, dažniausiai ir su turtu ir su padėtimi bei tuo protu. Bėda, kad dauguma yra melagiai. Pati puikiai žino, kad ne vienas jos užsakovas iš karto sutiktų su ja į lovą nedvejodamas atsigulti. Kiek tokių dviprasmiškų ar tiesioginių pasiūlymų jau yra gavusi. Dešimtimis! Ir kokie kartais nešvankūs, storžieviški tie naujieji savimi pasitikintys mūsų verslininkai. Pasitaiko ir labai nedrąsių. Tų, kurie visko bijo, labiau savo mamyčių klauso. Treti nei šiokie, nei tokie, neaišku nei ko nori, nei ką žada, kažkokie neapsisprendę. Pabandė tai su vienu, tai su kitu trumpai susitikinėt, deja, nieko gero iš to dalyko neišėjo. Arba save ir vien savo turtus jis mato, arba viską kritikuoja ir mėgsta labai visiems nurodinėt. Tų kasdieninių materialinių gėrybių jai pilnai užtenka. Bet kad jai koks diedas dabar nurodinėtų - to tai tikrai jau nebus. Bedvasiai tie mūsų vyrai, vien tik lova ir greitas seksas kur ant mašinos kapoto jiems labiau rūpi. Ir tokį netradicinį pasiūlymą jau ne kartą yra gavusi. Nors daugiausiai siūlė intymiau susipažint ofise tiesiai ant savininko ar direktoriaus darbo stalo. Tarsi tai būtų labai geras laidininkas naujiems galimiems jų užsakymams.
Liūdna ir gaila dėl tokių mūsų vyrų. Ne, ji juos nekritikuoja. Seniai į tas verslo ar taip kokias žmonių santykių subtilybes jau nereaguoja. Tačiau giliai širdyje dar tikisi, kad kada nors savo gyvenimo kelyje sutiks tokį vyriškį, kurį mylės ir bus pati labai mylima. Būtų gerai. Todėl ir važiuoja, todėl ir Agnės įkalbėta ryžosi šitam būsimam plaukimui. Šešios baidarės, šešios poros. Agnė vis aikčiojo, kad tie jai dar nematyti ir nepažįstami vyrai bus labai galantiški ir įdomūs. Apie jų pinigus ir pajamas ten niekas nešneka. Tas savaime aišku, kad jie visi yra labai gerai uždirbantys. Su kitokiais Agnė tiesiog neprasideda. Ji kalbėjo:
    - Medeina, plaukiam nors kartą, tu pagalvok, tau bus įdomu. Patikėk manimi, tie visi vyrai yra iš pačio aukščiausio lygio. Gal tarp jų tu sau kokį tinkamą sutiksi.
Aukšto lygio, sau tinkamą, ką tai reiškia? Bet jeigu staiga pasirodys, kad tai žemas lygis, ką tada jai daryti? Ilgai galvojo, ilgai neapsisprendusi buvo. Ir nekokie orai pro jos ofiso septinto aukšto langus visą savaitę matėsi. O taip pat nenorėjo niekur paleisti vieno Daumanto. Geroji, mylimojo jos uošvienė ir čia jai nedidelį pamokslą išrėžė.
    -  Na, žinai, martele, niekur tu viena ir taip nevažiuoji. Šį kartą Daumantą mes pasiimam su savimi prie jūros visam mėnesiui. O tu per tą laiką kur nors būtinai išvažiuok. Užtenka amžinai vienai tarp keturių sienų sėdėti.
Kaip sakė, taip ir buvo. Antra savaitė kaip ji viena gyvena. Dar liūdniau, dar nesmagiau vienai tame jos bute vakaroti. Vakar vakare, po visų darbų, ji pagaliau davė teigiamą atsakymą, kad ir ji kartu su jais plauks. Neaišku tik viena, kodėl pagal paskutinį Agnės skambutį ne šešios, o jau septynios baidarės staiga atsirado? Nors koks ten skirtumas, šešios ar septynios tos baidarės.
    -    Medeina, - pažadina ją iš apmąstymo skardus direktoriaus šūksnis. Užeik, prašau, pas mane trumpam. Norėčiau su tavimi dar porą žodelių persimesti.
Ką gi, kai valdžia kviečia, reikia eiti. Greitai nužingsniuoja į direktoriaus kabinetą, įeidama tyliai uždaro duris. Mato savo kabinete ramiai sėdintį Mockų. Dabar jo visas dėmesys sutelktas į kažkokius svarbius popierius. Ko tik ten nėra ant to didelio rudo stalo. Patys galite įsitikinti, koks jis yra mūsų šaliai, o gal ir visam civilizuotam pasauliui, labai reikšmingas žmogus. Už jo esanti siena visa nukabinėta įspūdingomis nuotraukomis bei mokslo kursų diplomais. Štai čia su velioniu prezidentu abu kartu apsikabinę stovi. Čia su kitu buvusiu ramiai tarpusavyje apie kažką šneka. Kitoje matome kažkada buvusį vieną iš geriausių mūsų ministrų pirmininkų. Apie eilinius ministrus nėra net ką čia šnekėti. Nesvarbu koks tas ministras ir būtų. Svarbiau, kad pats Mockus visur kartu su jais puikuojasi. Ar tai lauko teniso aikštelėje, ar kur su ilga meškere žvejoja, ar su nauja mašina važiuoja, ar dar kur randasi. Va toks tas mūsų įžymusis žmogus yra ponas Mockus. Todėl paprastam žmogučiui, užeinančiam pas jį į kabinetą, mažumėle tenka pasimesti. Matote, čia ne bet koks viršininkas sėdi, čia pats A. Mockus sėdi. Todėl įėjus ir elgtis, gerbiamieji, atitinkamai reikia. Prieš jį stovėti leidžiama su didžiausia pagarba ir mažute baime. O kam tada rodomos tos didingos  sienoje nusagstytos nuotraukos?
Su nuotraukom tai aišku, bet štai prie visko dar ir diplomai su Mockaus pavarde įvairiomis kalbomis puikuojasi. Ką jis baigė ir koks protingas vyras dabar čia sėdi? Taip, deja, dažnai būna, o ypač, jeigu jokio universiteto iš tikro nepabaigei. Tada tenka tą didelį įspūdį publikai daryti įvairiais kursais. Medeina tūkstantį kartų buvo šitame jo kabinete, seniai jai žinomi visi šitie Mockaus įvaizdžio dalykėliai, net pati kai ką jam patarė. Ko norėt, žmogus savo verslą nuo nulio pradėjo. Iš mažo miestelio į sostinę atvažiavo. Kas jis toks per paukštelis buvo prieš dvidešimt metų? Kas pažinojo, tai pasakytų, kad labai nedrąsus, paprastas jaunuolis, kuris vos žodį sugebėdavo ištarti. Dabar žymiai geriau jam tas gaunasi, bet seni įpročiai pasiliko. Medeina puikiai supranta, jog jam tiesiog būtina ta poros minučių tyla. Negali jos šefas staiga nuo svarbių darbų prie jos paprastų reikalų pulti. Ir nesvarbu, kad pats pas save pakvietė. Ji stovėdama kol kas gali palaukti, tegul pasigroži jo plinkančia kakta. Pagaliau tradicinės dvi minutės ištekėjo. Mockus pakelia abi akis į ją. Nusišypso.
    -  Sėskis, prašau, Medeina.
Po trumpos pauzės jis kalba toliau.
    -  Kiek aš žinau, tu baidarėms ruošiesi visą savaitgalį save pašvęsti. Labai gerai ir tau reikia nors retkarčiais pakeisti įprastinę aplinką. Kaip ten mūsų darbai, ar nebus jokių nesusipratimų?
Norėjo Medeina tarti žodelį, bet gerbiamas Mockus tik ranka numojo.
    -  Kokia čia dabar nesąmonę tau leptelėjau, atsiprašau tavęs. Puikiai žinau, kad viskas ir taip bus gerai. Daugiau iš įpratimo pasakiau. Pati supranti, kad turiu kitus savo pavaldinius gerai ganyti. Matai, aš norėjau tiesiog palinkėti gerai tau praleisti tą išvykos laiką. Aš pats žadu šį savaitgalį truputi savo sodyboje pabūti. Bet tu žinok, jeigu kas, kokia avarija, ar netikėta problema tau iškils, nesikuklink, gali iš karto man skambinti.
    -    Labai ačiū, bet nemanau, kad tai yra labai pavojinga.
Norėjo dar kažką pridurti.
    -  Tu, prašau, nepertraukinėk manęs. Ir aš anksčiau ne vieną kartą esu tomis baidarėmis plaukęs.
Ir vėl Mockus nutyla. Greičiausiai į prisiminimus dabar nuklysta. Taip, plaukė. Tiek žavinga, vaizdinga Gauja, tiek kitomis upėmis. Ne tik reklamos liūtas, bet ir upių galiūnas jis galėtų būti. Nors dabar, žiūrėdami į šį suapvalėjusi ponulį, to tikrai nepasakytume. Pasirodo, ir jis anksčiau mėgėjiškai sportavo, net kai kada krosus vienas rytais bėgiodavo. Metams slenkant neliko to laiko, o gal ir noro, tam sportui. Juk nesolidu jo versle be pilvuko ir apvalių žandų. Tiesiog juoksis iš jo, kad toks svarbus ponas, o geram maistui pinigų ir neturi. Seniai nesportuoja ir neplaukioja, bet prisiminimais dažnai į tuos laimingus bei gana nerūpestingus laikus sugrįžta. Kur dabar tie visi jo draugai, draugeliai? Senai jų nematė. Jis vienas taip sėkmingai karjerą yra padaręs, taip aukštai iššoko. Su visais prezidentais bičiuliaujasi. Ne lygis jam dabar tie visi buvę jo vaikystės, paauglystės ar dar kitokie draugai.
- Matai, kitur mūsų krašte gal ir nėra labai pavojinga upe plaukti, bet tenai, tame
Paaukštyje, pasakysiu taip, kol ta jų Skrajūnė į Merkį neįteka, deja, visko gali ten pasitaikyti. Žinok, jų miškai nemaži bei gana tankūs ir pats upelis yra labai sraunus. Aš tau tiesiog draugiškai sakau, jeigu reikės kokios netikėtos pagalbos, tuomet iš karto man skambintum. Pati žinai, kaip aš ir visas mūsų kolektyvas tave čia vertiname. Kai grįši, būtinai turėsi mums visiems smulkiai papasakoti, kaip jūs ten plaukėte. Ir pabaigai, būk gera, susirask ir tu nors kokį draugą, aš tau kaip senas vyras dabar nuoširdžiai iš širdies tai patariu.
Va kaip prieš žygį palinkėjo gerbiamas Mockus. Ir tas vis į vieną pusę lenkia. Draugo, draugelio linki surasti, tik iš kur jai išpešti tą norimą vyrą?

      Platusis, nepakartojamas mūsų Konstitucijos prospektas, trečia valanda dienos. Forumo apačioje, toje prigrūstoje mašinų aikštelėje, turi susirinkti visa būsima Medeinos plaukimo komanda. Ji niekada nevėluoja. Ir šį kartą bus taip pat punktuali. Viena problema yra tai, kad ta aikštelė nėra labai maža. Kurioje konkrečiai vietoje jai reikėtų dabar ateiti? Stovi aikštelės viduryje su savo turisto gana didoka kuprine ir tais smėlio spalvos bridžiais. Ant akių užsidėjusi juodus tamsius akinius, kurie viso plaukimo metu turėtų sėkmingai apsaugoti nuo būsimos kaitrios saulės. Taip stovėdama ir dairosi į visas puses. Kur ta Agnė, nes daugiau iš tos kompanijos ji nieko nepažįsta.
Agnė (gal trumpai apie ja pakalbėkime) gimė ir augo viename mažame šalies šiaurės miestelyje. Vaikystė, kaip ir kitų jos metų mergaičių, labai niekuo neišsiskyrė. Mokėsi normaliai, buvo tokia kaip ir kiti vaikai. Na, gal sportavo už kitas daugiau, todėl ir dabar dar yra labai daili dama. Bet vieną karštą troškimą turėjo - greičiau palikti šį dievo užmirštą miesteliūkštį ir būtinai ateityje gyventi sostinėje. Ir ne tik gyventi, bet būti pačio elito viršūnėje. Gyvenimas vieną kartą visiems yra duotas, todėl ir siekiai turi būti patys didžiausi. Kadangi buvo simpatiška, tai ir vaikinų ar vyrų dėmesio niekada nestokojo. Kokio tik užsigeisdavo vaikino, tokį būtinai ir turėdavo. Tame jų miestelyje buvo toks vienas keistas tipelis. Tikriau, visų vietinių merginų pats geidžiamiausias vaikinas. Sklido legendos, kiek daug merginų jis jau yra turėjęs. Gal taip buvo, o gal tik pikti pavyduolių liežuviai taip šmeižė Kaziuką. Niekas dabar nepasakys. Kartą, vienoje diskotekoje, ir mūsų Agnytė su juo artimiau susipažino. Susipažino ir, žinoma, pasimylėjo. Ir ne bet kaip, o labai karštai. Po visko jis atvirai jai prisipažino, kad tokios karštos nakties savo gyvenime jis dar niekada nėra turėjęs. Toliau istorija apie jų tarpusavio santykius nutyli. Niekam jie nėra įdomūs. Bet tą kartą vieną svarbią pamoką Agnė visam gyvenimui išmoko. Lova ir jos karštas kūnas yra pagrindinis laidininkas į geresnį jos asmeninį gyvenimą. Taip geriausiai suvystai vyrą tokį, kokį tik užsigeidi. Dabar ji tikra miestietė, pati neblogai uždirba. Bet ką reiškia neblogai? Kitiems gal tai yra koks pasiekimas, bet Agnei to kaip visada per maža. Ji nori būti aukščiau, ji nori prisikapstyti iki pačios elito viršūnės. Po tiek metų dėtų pastangų ir pagaliau susipažinus su jos naujuoju draugu, rodos, nusišypsojo ta tikra jos laimė. Vien iš to fakto galima spręsti, kaip jie dviese pas jį namuose, neskubėdami ragauja kokį seną ir brangų importinį vyną. Iš kokių taurių jie geria, kaip stalas abiem paserviruotas, kokia visa iškili aplinka. Gaila, kad patarnautojų aplinkui nėra, bet tai ateityje dar ne kartą jų lauks. Atrodo, ji baigia pasiekti savo gyvenimo tikslus ir prašau. Mes jos vis dėlto labai neteiskime. Ji tapo tikra miestiete, ji laimėjo savo gyvenimo mūšį. Kaimas, provincija ir tas jos prastas kaimietiškas mentalitetas liko toli praeityje.
Staiga, prie stovinčios Medeinos, sucypia pravažiuojančios mašinos stabdžiai. Pro jos atdarą langą pasirodo nepažįstamas tipas. Pasirodo, jis širdingai kviečia ją kur nors kartu važiuoti. Greitas vaikinas, bando savo laimę pagauti. Dažnai jai taip būna, ypač jeigu ne savo mašina, o visuomeniniu transportu kur važiuoja ar pėstute eina. Tada jau lauki mergaite tokių ir kitokių dviprasmiškų pasiūlymų. Ir ne po vieną ir ne po du gali per pusvalandį savo adresu išgirsti. Nereaguoja ji į tokius mielus kalbintojus. O ar reikėtų? Žinoma, kartais pasitaiko, jeigu koks vyras įdomiai ar su humoru ją užkalbina, tai kai kada ir atsako. Ji juk moteris, visoms malonu kartais kokį tinkamą komplimentą išgirsti. Šį kartą nekreipia jokio dėmesio į šalia jos sustojusi įžūlų vairuotoją. Tartum jo visai nebūtų, ar nesuprastų, ką jis ten kalba.
    -  Medeina, mes čia, - pasigirsta pažįstamas Agnės balsas.
Meta žvilgsnį į balso pusę, ten, tolėliau, prie pilko autobusiuko, mojuoja jai Agnė savo rankute. Tvirčiau rankomis suima kuprinę ir nei labas, nei ate sustojusiam vairuotojui. Parodo nirštančiam kaubojui savo tiesias, nuostabias kojytes ir tą tokį dailų riestą užpakaliuką. Pavėjui išgirsta rusišką, pilną nuostabos, sakinį.
    -  O bože ti milij, kakaja krasa, kakaja nožki, kakaja žopka, mne bi takuju ženčinu.
    -  Medeina, Medeina, mes čia, - niekaip nerimsta Agnytė.
Ji greitai prieina. Pasibučiuoja dvi draugės.
    -  Kaip gerai, kad sutikai. Tu net neįsivaizduoji, kaip bus linksma visiems kartu.
    -  Agne, kas čia per viena tokia nuostabi ir žavinga tavo draugė ir kodėl tu mums jos anksčiau niekada nesi rodžiusi?
Pro stovinčio autobusiuko atdarus langus pasigirsta keletas linksmų vyriškų balselių. Keli siluetai iškart prie damų prisišlieja.
    -  Aš Robertas, aš Albertas, aš Haroldas, - vyrai linksmai vienas per kitą prisistatinėja. Paduoda savo rankas, kiekvienas nori asmeniškai pajausti Medeinos šiltą rankytę.
    -  Ei, vyručiai, raminkitės, čia ir be Medeinos yra daugiau damų. Nepamirškite, šitame žygyje mūsų po lygiai gaunasi.
Taip tai taip, bet Medeina puikiai mato, kaip šitie kol kas visai nepažįstami vyrai, į ją spokso. Kokiomis akimis jie ją nužiūrinėja. Jeigu galėtų, greičiausiai iškart viduryje miesto nurengtų.
Pasigirsta dar vienų stabdžių sukeliamas garsas, šalia taip pat sustoja didelis, juodas džipas. Išlipa du, maždaug po keturiasdešimt metų, labai solidūs, savimi pasitikintys vyrukai.
    -  Visiems turistiškas labas, - pasigirsta pirmojo baritonas. Kaip matau, jau visi į krūvą susirinkote, labai gerai. Kas čia, šalia tavęs, mano Agnyte, su tavimi dabar stovi?
Jis irgi taip klausiamai įtartinai žiūri.
    -    Mielasis, aš tau apie ją jau daug kartų esu pasakojusi, tai mano draugė Medeina.
    -  Va kaip, ką gi, malonu su tavimi, Medeina, ir man pagaliau susipažinti. Matau, jog su visais mūsų ereliais jūs jau susipažinote. Prisistatau ir aš. Mane tiesiog Kasparu gali vadinti. O čia bus tavo būsimas šito žygio bendražygis, - ir rodo ranka į šalimais stovintį kitą vyruką.
Medeina savo akies krašteliu pastebi, kaip persikreipia anksčiau priėjusių vyrukų veidai. Kodėl šis vyras viskam čia įsakinėja? Nespėja į tai labai įsigilinti, kai vėl jau kitas vardas prisistato.
    -  Malonu su jumis susipažinti, Medeina, aš tiesiog Maksas.
Maksas tai Maksas, ne labai sureikšmino ji tuos vyrus ir visus jų išgirstus naujus vardus. Seniai buvo įpratusi, kad jos asmeninę personą vyrai atidžiais žvilgsniais nulydi. Ne bus ir šitas kartas jokia ten didele išimtimi. Viena gerai, atrodo, kad visi šitie vyrai tikrai yra malonūs bei draugiški. Nieko tokio savyje nepajautė, kad kuris nors iš karto jai labai nepatiktų. Nors ir nelabai buvo laiko tiems giliems apmąstymams, įvykiai vienas po kito toliau užgriuvo. Ne užilgo dar viena porelė atvažiavo ir visi linksmai į autobusiuką sugužėjo. Dabar atėjo eilė ir su moteriška auditorija geriau susipažint. Tik čia viskas daug sudėtingiau ir rafinuočiau, pasirodo, gaunasi. Linksmų veidų ir šypsenų nestigo. Tai išorė, bet ne vidus. Viduje ne viena norėjo šitą naują Medeiną kuo toliau iš čia pasiųsti. Atsirado mat gražuolė, tik apie ją dabar visame autobuse vyrai sukasi. Užmiršo kitas, čia esančias damas. Gerai, kad Agnė visus, vos įsižiebiančius konfliktus, laiku dar spėjo gesinti. Vyrai akli, jie nematė tos staigios, susidariusios moterų priešpriešos mūsų Medeinai. Ir ji pati dar daug ko nematė. Ne tas galvoje buvo. Autobusas tolo nuo miesto, priešakyje miškai, platūs laukai, aukšti kalnai ir vaizdinga upė jos laukė.


    -  Notangai, atrodo, šį darbą mes baigėme, ar eini su manim į Kalninį panirti? Noriu gerai nuplauti savo srūvantį prakaitą.
Nelaukdamas Notango atsakymo, Aušrinis greit nusirengia, ir nuogas panyra į šaltą tyrą kalnų vandenį. Notangas minutę svyruoja, jis ne naujokas, žino koks čia šaltas vanduo net vasara būna. Galima visus savo tuos nešiojamus, vyriškus pautus jame akimirksniu nušalti.
      Ai, kur buvo, ten jie man pražuvo- šūkteli Notangas ir paskui Aušrinį į šaltą vandenį šoka.
    Šoko, bet po akimirkos atgal į krantą išlėkė. Ko norėt, juk jo mielas pusbroliukas kiekvieną dieną tame ežerėlyje maudosi. Šitą dalyką jis gerai žino, jeigu kada nesimaudo, tai šalto vandens pilną kubilą ant savęs išlieja. Ne iš karto toks sveikuolis tapo. Pirmą vasarą dar nieko tokio panašaus net negalėjo būti. Tada visiems jis atrodė per daug liesas ir suvargęs. Dabar kas kita, tartum iš vieno vyruko kamieno atskilo du skirtingi vyrai. Ką reiškia gamta, sveikas maistas, grynas oras ir, žinoma, jokių gėrimų, bei karštų pupyčių. Dabar Aušrinis tapo toks pats, nuo vaikystės dienų jam puikiai pažįstamas pusbrolis. Pasikeitė žmogus ir net labai pasikeitė. Šitas sugrįžimas į gera pusę jam išėjo. Nuo vos einančio paliegusio diedo į tokį sportišką vyrą. Nieko čia nepridursi, žmogus iš naujo gimė.
    -  Geras vandenėlis, špyga taukuota.
    -    Aha, dar šalto Blindos alaus mums užsakyk, va tada tikras malonumas ant šios žemės gyventi.
    -  Tau, Notangai, tik alus ir mergos, o nuožmi kova už mūsų visų Paaukštiečių teises, man atrodo, kad tau nelabai rūpi?
    -  Kokios dar kovos, kokios ten teisės ir apskritai, dėjau ant šitos šalies. Tiksliau, ne ant pačios šalies, bet tų jos biurokratų ir tų kraujo siurbėlių.
Yra dėl ko jam pykti. Kažkada buvo neskurstantis verslininkas, net visai neblogai žmogus laikėsi. Prekiavo visokiu benzinu ir dyzeliniu kuru. Turėjo pora nuosavų benzino mašinų, laikė rankose reikiamus popierius dėl degalinės įsteigimo. Kiek valdininkų buvo praėjęs, kiek neapmokestintų duoklių jiems sumokėjo. O kaip jūs manote, valstybė valstybei, bet valdininkas irgi privalo sau atitinkamai atsiriekti. Ir geriausiai visą tai paimti gaunasi iš mūsų tokių naivių pirmųjų pradedančiųjų verslininkų. Nusipirko apleistą kolūkio degalinę, įkišo savo ir dar brolio Varmio visus sutaupytus pinigėlius. Baigė ją tvarkingai abu suremontuoti, jau ruošėsi paleisti, kai, atsikėlęs vieną ankstų rytą, skaito tą mūsų valstybinį vienpusį monopolinį nutarimą. O jis skelbia, kas nori verstis kokia tai prekyba, turi papildomai sumokėti 300 000 tūkstančių už, pasirodo, kažkokius ten būtinus ekologinius valymo įrenginius. Atrodo, taip ekologiškai vaizdingai tas tada buvo traktuojama. Jūs tik pagalvokite, ekologiniai valymo įrenginiai mūsų atsilikusioje nuskurusioje šalyje. Dar net derybų tada nebuvo apie jokią, visų mylimą, bendrą Europą. Bet tų įrenginių mūsų mieliems valdininkams jau būtinai prisireikė. Anksčiau tiek metų šaunioji tarybų valdžia tą kurą visaip įvairiai pilstė, visokioms eko komisijoms tas puikiai tiko. Tik ne, ne naujajai atėjusiai mūsų šalies valdžios klasei. Nors ne, beveik penketą metų visi galėjo tuo mažu bizniuku lengvai užsiiminėti. Bet va, į šalį įžengė pasaulio galingieji kaip Neste, Statoilai, Lukoilai ir visokie kiti didieji prekeiviai. Įžengė ir tarė savo tvirtą piniginį papirkinėjantį žodį.
    -  Ką, vietiniai berniukai- pilstoliukai, labai jums ačiū, jūs savo jau prisiprekiavote, dabar atėjo mūsų eilė visus jūsų sąžiningus piliečius plėšti. Tai ir iki šių dienų gerai jie plėšia? Po šiai dienai sėkmingai tą gerą ir naudingą darbą dėl mūsų šalies ateities toliau išdykėliai daro. Ir niekas jų nesustabdo. Va, su tokiom netikėtom problemom vargšelis Notangas tada susidūrė. Matote, kažkam būtinai prisireikė papildomai tų 300 000 tūkstančių, tik iš kur juos jam paimti? Ir taip visu savo turtu rizikavo. Pasakysite, nereikėjo vaikinui taip aukštai kilti. Jis ir nešoko, tiesiog žmogus sau darbą kūrė, kad nereikėtų kokioje biržoje stoviniuoti ar valstybės išlaikytiniu būti. Pats geriau būtų mokėjęs ir dar kitiems darbo davęs.
    Sakysite, degalinių ir be to Notango pas mus pilnai užtenka. Tas tai taip. Tik vienas klausimas, kiek jos visos yra tautinės, ar vietinės reikšmės ir kiek tai padeda mažinti  šalyje benzino kainas? Sakysite, padeda ir mažina. Bet, gerbiamieji, pasakykite, kodėl kaimyninėje Lenkijoje ir Lietuvoje tos kuro kainos yra žymiai mažesnės? Ir kodėl ten keliuose žmonės nors ir vieną kokią kolonėlę, bet gali turėti ir joje prekiauti. Kodėl tose žymiai labiau vakarietiškose Lietuvos ir Lenkijos respublikose tas galima, o čia ne? Negi skirtinguose pasaulio galuose dabar ėmėme ir atsidūrėme, ne kaimynai pagaliau.
    Arba kitas pavyzdys, ta kita mūsų kaimyninė Latvija, ji net neturi savo naftos perdirbimo gamyklos, kurioje ta, vamzdžiais tiekiama žaliava, būtų perdirbama. O puikiuosius Mažeikius pasistatę turi. Bet vis tiek pas juos kainos mažesnės ir taškas. Kodėl taip neteisingai yra, ir kodėl taip turi būti, kas mums į šituos klausimus atsakys? Nemanau, kad logiškai ir atvirai koks vyras iš vyriausybės galėtų paaiškinti. Aš manau viena, kad Lietuvoje, Latvijoje ir net Lenkijoje jų valdžia žymiai daugiau savo piliečius gerbia ir jais rūpinasi. Jų seimai nuo seno geriau dirba, todėl ir turėjo kažkada galingas savo valstybes. Ir žmonės iš ten niekur nebėga. Vis daugiau lietuvių, latvių ir lenkų savo tėvynėje lieka gyventi. Ne taip kaip pas mus, mes greit visai išnyksime.

    -  Tu nesupranti, Notangai. Aš sakau, kad visokie kuršiai, sėliai, mozūrai, net ir tie lėtaeigiai nadruviai - jie visi sau amžinai reikalauja autonomijų. Matai, jiems vis maža ir maža tų lygių teisių. Mes gi vieni Paaukštiečiai amžinai sau tylime, nei vieno savo deputato toje mūsų valstybės sueigoje nesugebame išrinkti. Pats pažiūrėk į tuos mūsų išrinktuosius, ar nors vienas yra iš mūsų krašto, ar nors vienas čia augo, gyveno tarp mūsų?
    -  Ką tu nori tuo pasakyt, kad niekas mūsų interesų taip ir neatstovauja?
    -  O ką, ar atstovauja tas dabartinis mūsų išrinktasis atstovas, tikras šalies patriotas, ponas Petrovas, slaviškai Petrov. Ar tu jį asmeniškai pažįsti?
    -  Na ne, apskritai aš nė vieno jų nepažįstu.
    - Prašau, nei tu, nei aš, o kažkodėl tai renkame? Tiksliau, tu rinkai, o aš tada dar sostinėje gyvenau. Na ir kvailas buvau, aš už tą pop-šou artistų komandą savo balsą atidaviau.
    - Ne tu vienas toks kvailas, tu bent už dainuojančią, šokančią publiką savo balsą atidavei, o aš gi... už tikrą, kaip tu ten sakai, savo mielą šalies patriotą Petrov, už tą savo balselį atidaviau. Kad jį kokia kiaulė kur gyvai prarytų!

Nesistebėkite brangieji, šie abu vyrai retkarčiais labai mėgsta svarbiomis valstybinėmis temomis pasišnekėti. Supraskite, jie čia vieni šitoje skylėje gyvena. Aplink tuos du kalnus vien tik tamsus miškas, dar brūzgynai, ir šis gilus ir šaltas ežeras. Svetimi kai kada ateina ir vėl praeina, moterų jokių per tris kilometrus nesimato, o per televizorių jiems nėra ką įdomaus žiūrėti. Nors pokalbio palaikymui tema visai nebloga jiems gaunasi. Ir toliau būtų apie politiką liežuvius laidoja, tačiau Aušrinio mobilus suskambo ir jame pasigirdo vyriškas balsas.
    - Ponas Aušrini, čia jums vėl skambina Kasparas, aš dėl tų baidarių...
    - Klausau, ponas Kasparai, viskas seniai mano paruošta, aš tik laukiu jūsų visų atvykstant.
    -  Šaunu, kad viskas paruošta, bet įvyko vienas mažas pasikeitimas. Vietoje šešių baidarių mes norėtume septynias užsakyti, ar taip galima su jumis susitarti?
    -  Jokių problemų, nors ir aštuonias galite pasiimti.
    -  Tuomet labai ačiū ir iki greito pasimatymo, kaip ir žadėjome, mes pas jus atvažiuosime iki aštuonioliktos valandos.
    -  Gerai, ponas Kasparai, aš jūsų laukiu.
Mūsų Notangas taip pat visą šį pokalbį puikiai girdėjo. Šituose kalnuose gerai sklinda garso akustika.
    -  Matai kaip, Aušri, kartais būna žemėje. Vakar paskutinis bėdžius buvai, o dabar tave ponu Aušriniu visi vadina.
    -  Tik nepavydėk man, mielas ponuli Notangai. Atsimenu, koks tu pasipūtęs kaip povas kažkada anksčiau buvai. Prisimink kaip tu ne su visais ir sveikinaisi ar ranką paduodavai. Ir prieš mane savo smailą nosį aukštai į viršų rietei. 
    -  Gerai, nepyk, kas buvo tas buvo, dėl to gyvenimas mane taip ir nubaudė.
    -  Vėl žliumbi, mat, jį gyvenimas nubaudė. Gerai, einame toliau dirbti, laiko liko nedaug. Vakarop svečių turėsime.

        Linksmai jie pravažiavo stovinčią Pirčiupio motiną, toliau link Varėnos apylinkių autobusiukas pasuko. Kietų baidarininkų kompaniją jis veža vingiuotais Jotvos keliais. Jame vyksta intensyvus žmonių bendravimas. Ir kaip tokioje aplinkoje be konjako apsieiti, to gero prancūziško skanaus gėrimo, kuris ne vienus metus ąžuolinėse statinėse savo skonį brandino. Čia vien solidūs žmonės sėdi, jie bet ko tikrai negeria. Ragauja tik tai kas geriausia, kas tauriausia. Įsidėmėkite, jog čia ne kokie prasčiokai važiuoja. Dar kartą sakau, jog čia sėdi žmonės, kurie puikiai žino savo vertę ir padėtį visuomenėje. Konjakas jiems yra kaip įrankis pokalbiui palaikyti, labiau reikalingas atsipalaidavimui. Niekas daug negeria, po penkiasdešimt gramų paskanauja ir visas gėrimas. Vakare jau kitas reikalas. Tada kas norės, tas galės daugiau atsipalaiduoti. Tokių ir panašių gėrybių yra nemažai sustatyta ant šitos mašinos galinės sėdynės. Viskas yra iš anksto jų suplanuota. Nereikės į jokią pakelės parduotuvę užlėkti. Geras planavimas pas kiekvieną seniai užantyje glūdi. Tie visi įvairūs gėrimai dabar laukia savo tinkamos valandos. Kol kas ir taip gana linksmos nuotaikos pas visus vyrauja. Po valandos kelio Medeina jau su visais savo pakeleiviais spėjo susipažinti. Taip, publika labai solidi, dėl to nieko negali sakyt. Bent tai jai aiškėja iš tų girdimų kalbos nuotrupų ar kokio skambučio. Nes protarpiais išgirsta visiems gerai žinomų firmų, bankų, valstybės tarnybų ar net kokių žinomų politikų pavardes. Pačia politika Medeina mažiausiai domisi, su valstybinėmis institucijomis ji irgi retokai susiduria. Yra ten jos keliolika pastovių valstybinių klientų, bet dažniausiai su komercinėmis struktūromis ji dirba. Žinote, ne juokais žmogus sukrustų, jeigu staiga išgirstų, kaip šitame važiuojančiame link Paaukštyčio autobusiuke lengvai žarstomi penktadieniniai vakaro milijonai. Tai vienas vyras kokius penkis milijonus liepia savo buhalteriui skubiai pervesti. Staiga kitas, ne toli nuo jo sėdintis, naują partiją medžiagų užsako. Bet ten kalba vyksta apie dar įspūdingesnes sumas. Niekas nesijaudina, niekas akimis nesistebi. Atrodo, taip ir turėtų čia būti. Viskas normalu, viskas savo vietoje. Viena aišku, kad tas Agnės Kasparas yra visų čia vadas. Jeigu ne tiesiogine, tai bent perkeltine prasme. Ir už šį jų žygį jis atsakingas ir iš kitų jo kalbų tas matosi. Visi jo nuomonės klausosi, pirmiau žiūri ką jis pats pasakys. Buvo vienas pokalbis apie kažkokį naują vyriausybės nutarimą, kuris greitu laiku turėtų būti patvirtintas sueigos. Gal ir labai kai kam jis yra svarbus, bet Medeina į tai nesigilina. Su nutarimais ji niekada artimai nebendravo, daugiau su gyvais žmonėmis kalbėjo. Ji su Agne sėdi per patį autobuso vidurį, iš abiejų šonų tai su vienais pasikalba, tai su kitais pabendrauja. Jaučia į save nukreiptą ne vieną važiuojančių vyrų žvilgsnį. Kai kas jai nepatinka, bet dabar, viduryje kelio, apie tai juk garsiai nešauksi. Kažkiek reikia suprasti ir kitus. Pats tikriausias penktadienis, vyksta išvyka į gamtą, visi po truputi atsipalaiduoja. Visų taip gerbiamas etiketas truputi į kitą šoną pasislenka. Ne, vyrai nėra labai priekabūs, bent kol kas visi padoriai čia elgiasi.
    -  Tai jūs, Medeina, pagaliau nors kartą irgi susiruošėte į turistinę išvyką?
Vienas užklausia. Kitas darbo reikalais teiraujasi.
    -  Atsiprašau, ponia Medeina, man sakė, kad jūs reklamos srityje dirbate. Matote, aš kaip tik dabar savo firmai ieškau, kas galėtų geriau mano įvežamus produktus pareklamuoti. Ar negalėčiau jūsų asmeninio numeriuko paprašyti?
Niekas be klausiančio nežino, ar tikrai jo įvežantiems produktams tai yra svarbu, ar tiesiog jis bando tokiu būdu gauti jos telefono numerį. Vos įlipusi į mašiną, Medeina iš karto akimis perskaičiavo, kad moterų ar merginų (nes ir tokių atrodo dvi galėtų būti) yra lygiai tiek, kiek ir vyrų. Tie vyrai daugiau mažiau ties keturiasdešimties metų riba. Vienas toks storutėlis, gal ir netoli penkiasdešimties patrauktų. Gal ir kitas, nedidukas, bet labai suktom akutėm vienai iš tų jaunų damučių vis bando daugiau konjakėlio įsiūlyti. Tai tie du gal vyresni. Kiti maždaug yra panašūs savo amžiumi. Labiausiai tai tas Maksas nuo jos savo akių nenuleidžia. Netoli su Kasparu sėdėdami vis kažką tarp savęs tyliai pasišnibžda ir į ją nepaliaujamai žiūri. Pagaliau atėjo minutė, kai visi vyrai jas pagaliau laikinai paliko. Kas savo telefonu, kas apie baidares kalba ar kokį naują biznį aptarinėją.
    -  Na, pasakyk, Medeina, ar ne šauni mūsų kompanija? Pažiūrėk, kokie visi įdomūs bei šaunūs vyrukai. Jie visi tokie turtingi ir solidūs, ar ne? Ir tas Maksas, kaip jis į tave savo akimis vis spokso. Man nuojauta šnibžda, jog jis nepaprastas vyrukas. Tu galėtai rimčiau į jį įsižiūrėti.
    -  Sutinku, atrodo, šauni kompanija. Kol kas nieko blogo negaliu apie juos pasakyti.
    -  Pasižiūrėk, vėl nuo tavęs Maksas akių nenuleidžia. Jis pajūryje turi savo didelę nuosavą transporto įmonę ir kažkurioje partijoje labai aukštai kotiruojamas. Man jis labai patinka, dailus bernužėlis. Tiksliai nežinau, nenoriu tau meluoti, bet atrodo, jis yra seniai išsiskyręs.
Ir pati Medeina jaučia tą degantį Makso žvilgsnelį. Ką ji gali apie jį galvot? Gerai vyrukas atrodo, tvarkingai apsirengęs, bet čia visi tokie tvarkingi ir madingi. Na taip, aukštas, plačiapetis, gal truputi turi nedidelį antsvorį, bet čia dauguma vyrų tą turi. Ir ne po vieną, o net keliolika nereikalingų kilogramų. Ir kur jie neturės, tai ne sportininkai į kokią sporto stovyklą susirinko, bet solidūs vyrai važiuoja. Dauguma jų daugiau mažiau juda, bet reikia juk ir pinigus kalti. Kartu ir visais tais įvairiais bei įmanomais gyvenimo malonumais džiaugtis. Kam pinigai, jeigu negali net skaniai ir sočiai pavalgyti. Ar tokie vyrai jai patinka? Sunku pasakyti. Viena ji tvirtai žino, kad tokio antro, koks buvo jos žuvęs vyras, daugiau niekur pasaulyje nesuras.
    -  Mergaitės, prašau dar po mažą taurelę ant antros rankos, kaip sako irkluotojai. Svarbiausiai, kad beplaukiant kokia baidarė netyčia kur neapvirstų.
Haroldas naują konjako taurelę mergaitėm tiesia.
    -  Ir saldumynų, prašau, neužmirškite paragauti. Sakau jums, plaukiant ta Skrajūne, reikia prieš tai gerai visiems pasistiprinti, teks nemažai rankomis padirbėti.
    -  Koks tu malonus, Haroldai. Gerai, mes dar po taurelę išgersime.
Nors nelabai tuo žavėdamasi, bet ir Medeina nedidelį stikliuką to pasiūlyto konjako išlenkė. Nebus balta varna juodų spalvų apsupta. Ji nėra jokia Valančiutė, tiesiog retai ir mažai stikliuką kelią. Ir nuo geriančių vyrų per gerą kilometrą bėga. Ko jau ko, bet šitų šėtonų ji labiausiai vengia. Linksmai pokštaujant toliau rieda autobusiukas. Pasibaigė Varėna, aplink ištisai matosi miškai, po truputi šis kelias vis į kalną kylą. Nežymiai, bet aiškiai tas jaučiama. Vieną kitą nedidelį tiltuką staigiai peršoka. Ten, apačioje, ta greita, smagi Skrajūnė tarp medžių raitydamasi slepiasi. Jau netoli ir pats Paaukštys.
    -  Dėmesio, ponai ir ponios, dabar prašau visų jūsų tylos!
Taip Kasparas bando visus perrėkti. Laikinai visi surimtėja.
    -  Visų pirma, man labai smagu, kad mes kartu čia susirinkome. Antra, labai tikiuosi, kad visiems patiks šis baidarių žygis. Ir trečia, kad nepaskutinį kartą mes taip linksmai visi susirinktume.
Publika džiaugsmingai paploja už tokius karštus draugiškus žodžius.
    -  Matai, koks mano Kasparas, jis visur toks atsakingas. Man atrodo, aš jau baigiu galutinai jį įsimylėti. Dar niekada tokio vyro kaip jis savo gyvenime nesu turėjusi.
Nelabai Medeina gali jai ką patarti. Gal ir taip, bet viena aišku, kad Agnė dėl jo labai svaigsta.
    -  Mano brangieji, aš jau matau Paaukštyčio bažnyčią. Mes privažiuojame, kažkur čia keliukas į tuos du kalnus toliau ves, - mesteli ranką į priekį.

Ne vieną kartą Medeina apie šitas vietas yra girdėjusi, ne vieną kartą ir per televizoriaus ekraną yra mačiusi. Daugiau kalbų būna, kada balta žiema į šiuos kraštus ateina. Labai šaunu visiems nuo tų kalnų slidėmis žemyn leistis. Vasaros metu vos keletą pasivaikščiojimo takų, kažkiek stačių uolų. Rodos, ten alpinistai savo techniką tobulina. Ir tankūs aukšti eglynai aplinkui ratu auga. Pirmą kartą iš toli, pro važiuojančio autobuso langą, tuos du stypsančius milžinus pamato. Nieko nepasakysi, šis vaizdelis tiesiog užburiantis. Nei ką pridursi, nei ką atimsi. Trumpam ji užsisvajoja.
Atrodytų, ten du mylimieji meiliai vienas prie kito glaudžiasi. Kalnai? Ką ji žino apie juos? Taip, buvo Turkijoje ir Ispanijoje svečiavosi, apsilankė dar dešimtyje įvairiausių šalių. Matė ir daug didesnių kalnelių, rodos, ties debesimis jų aukštos viršūnės baigėsi. Tai yra tiek, kiek ji iš savo šalies geografijos žinyno žino. Jų aukštis daugiausiai vos vienas kilometras. Panašiai kaip kas būtų uždėjęs tris vienas ant kito jos gimtojo miesto televizijos bokštus. Vis tiek tai nuostabus vaizdelis. Kokie žali ir vaizdingi mūsų šalies kalnai. Gerai, kad ji ryžosi šitam plaukimui. Nors dūšiai vaizdų vaizdelių prisigaudys. Keistai būna, kad tiek šalių išmaišai, bet savos tėvynės taip ir nepažįsti.

    -  Ei, Aušrini, atrodo, kažkas iš apačios ropoja, matyt, bando iki tavęs privažiuoti?
    -  Greičiausiai tai mano laukiami klientai, pats laikas jiems čia atsirasti.
Netrukus ir aprašytas autobusiukas išnyra. Kuo aukščiau jie stūmėsi, tuo vaizdai įspūdingesni darėsi. Kuo toliau, tuo stačiau kelias į kalnus ėjo. Prieš šituos du milžinus kiti matyti šalies kalneliai tiesiog maži vaikiški nykštukai pasirodė. Ir tų kietuolių žemaičių didysis Medvėgalis kartu su paslaptingąja Šatrija ir bebaimių jotvingių Rudaminos piliakalnis, tos visos, legendose aprašytos, aukštaičių aukštumos. Net apdainuotos Pavištyčio apylinkių aukštumėlės. Tiesiog nėra ką lyginti. Čia tai kalnai, čia tai vaizdeliai, čia tai aukštumos! Visai kiti gabaritai prieš jus, gerbiamieji, išnyra. Pamažu nurimsta kalbos, iki tikslo jiems lieka paskutiniai metrai. Dabar visų nustebusios akys nukrypo į Kalninio ežero bangų vaivorykštės margumyną. Fantastiškai gražu. Daugumai nuskriejo labai nuostabus pasakiškas vaizdelis. Nors ne visi į tas apylinkes taip žiūrėjo. Du seniausi vyrukai labiau negali atsigrožėti savo jaunom gražuolėm. Jiems labiau prie širdies yra ta mergaičių jaunystė. Taip ir tupi visą laiką keturiese susispaudę į vieną kietą krūvą. Iš ten kas kart atskrieja skardus juokas ir įvairūs pokštai. Ar nebus tos dvi pupytės gerai padauginusios? Kaip beje ir patys ponai. Jų veidai įraudo, liežuviai atsirišo. Jų būrelyje jau antras konjako buteliukas baigiamas ištuštinti. Vieniems kalnai, kitiems kompanija svarbiau.
    -  Atrodo, ten tas mums reikalingas baidarininkas gyvena, nuo čia į jo namą visos rodyklės veda.
Ponas Albertas pirmas Notangą su Aušriniu pamato. Ir Medeina iš toli juos pamato. Vienas šviesesnis, kitas tamsesnis. Nors ne, tas šviesesnis tiesiog saulėje yra labiau įdegęs. Vyrai kaip vyrai. Su galvom, pečiais ir kojom. Apskritai, koks jai skirtumas, kokie ten vyrai dirba ir pas ką dabar jie visi važiuoja. Pagaliau jų autobusiukas privažiuoja prie namo. Gerai matomas užrašas visiems atvykusiems aiškiai skelbia:
  „Aušrinio baidarių nuoma“, taip pat ir telefono numeris užrašytas matosi + 47935286459. Ir dar viena auksinė mintis čia drąsiai puikuojasi: „Žmogau, jeigu tu žadi nors vieną kartą nuo mūsų kalnų su baidare žemyn nusileisti, vadinasi, greitai tu ir antrą kartą būtinai tai padaryti norėsi“.
Sekunde Medeina pagalvoja: „Įdomu, kas tas pokštininkas, kad taip drąsiai visam pasauliui apsiskelbė? Jis turėtų turėti neblogą humoro jausmą“. Ir kiti pakeleiviai greitai tą užrašą perskaito. Pasigirsta įvairūs komentarai. Vieni eiline nesąmone pavadina, kiti pritaria, kad ir taip gali būti. Sustoja mašina. Jie vietoje. Nuo čia, kaip ir skelbia šis užrašas, visiems teks leistis baidarėmis žemyn. Pirmas iššoka Kasparas, o paskui jį kiti vyrukai su kuprinėm ir daiktais išropoja. Greitai ir Medeina savo kojytėmis vietinę žemę paliečia. Kur buvęs ne buvęs, šalia jos atsiduria ir Maksas. Bando pratęsti pokalbį apie būsimą plaukimą ir tą matytą užrašą. Tenka toliau vienai su juo bendrauti. Agnytė su Kasparu taip meiliai už rankučių susiėmę prie tų dviejų vyrų nužingsniavo. Nedaug tenuėjo, vos keliolika metrų į šalį. Čia pati kelio pabaiga, toliau tvora ir senas medinis namas visą tolimą kelią užsibaigia. Jeigu bandytai brautis toliau, tai ten vien stačios uolos su žaliais medžiais.
Viena ausimi Medeina klauso Makso žodžių nepaliaujamo srauto, kita savo ausyte gaudo Kasparo kalbelę. Ką jis kalbasi su vienu iš tų dviejų vyrukų? Rodos, taip. Iš pradžių jie, žinoma, pasisveikina, apie puikų orą, vietinius pasakiškus vaizdus pasikalba. Atrodo, tai jis ir bus, tikrasis jiems išnuomojamų baidarių savininkas.
    - Labai gražu čia pas jus. Net nesitikėjau aš tokių vaizdų. Tiek šalių esu išvažinėjęs, tiek stebuklų pamačiau, bet niekada negalvojau, kad tame jūsų Paaukštyje yra taip žavinga.
    -  Vasara taip, bet kitu metų laiku daugumai nelabai tas patinka. Nebent kas dar mėgsta žiemą su slidėmis pas mus atlėkti.
    -  Kaip, ponas Aušrini, jūs galite taip kalbėti, tikriausiai juokaujate, - tai Agnytė pračiulbo.
„Aušrinis? “ - išgirsta Medeina, - „lygtai taip Agnė, tą aukštą vyrą pavadino. Gana retas vyriškas vardas“.
    -  Čia ne mano žodžiai, miela ponia, tai kitų žmonių atsiliepimai. Man asmeniškai čia visada labai patinka.
    -  Negi ir tokių dar nuomonių kas pasako, bet man atrodė, kad čia visiems visada labai patinka.
    -  Gerai taip būtų, ponai, tada mes ištįsus metus turėtume to darbo.
Staiga Medeina pajaučia ant savo liemens uždėtą Makso ranką ir išgirsta jo pasiūlymą.
    -  Gal ir mes, Medeina, arčiau prieiname, pasiklausome apie ką jie ten šnekasi?
Tokių kitų vyrų rankų prisilietimų ji nėra ant savęs pratusi jausti. Labai retai kokiam vyrui pasiseka tai padaryt. Ji greitai tokius akiplėšas į savo vietą pastato. Kandžiu žodžiu, nepatenkintu žvilgsniu ar staigiu judesiu ir ji vėl būna laisva. Automatiškai ir šį kartą ji taip pasipurtė, tiesiog drebulys per jos kūną nuėjo.
    -  Oi, atleiski man, Medeina, aš nepagalvojau, kad tave taip smarkiai galėčiau išgąsdinti.
    -  Aš neįsigandau, tik esu nepratusi, kad mane kas savo rankomis taip liestų.
    -  Suprantu tave, man sakė, kad tavo vyras autoavarijoje yra žuvęs.
    -  Maksai, labai jūsų prašyčiau, geriau mes ta tema daugiau nešnekam. Nenoriu apie jį su niekuo kalbėti.
    -  Dar kartą atsiprašau, kaip pasakysi. Tai ar eisime arčiau, ar vietoje stovėsime?
Medeina pirma žengė savo žingsnį. Nepamatė, kaip trumpai atsilikęs Maksas ją visą tiesiog nuo kojų iki galvos godžiai apžiūrinėjo. Kaip jo akys staiga sublizgėjo. Ką jis savo mintyse apie ją taip įžūliai žiūrėdamas galvojo?
    - O, ir jūs atėjote! Mes kaip tik apie žygį tarėmės, kas mūsų visų ten apačioje laukia, kad kokių netikėtų siurprizų pakelėje nebūtų. Prašau, visi susipažinkite. Mes jau sužinojome, jog čia kaip tik yra mūsų baidarių šeimininkas ir visų šių vietų paskutinis savininkas ponas Aušrinis.
    -  Atsiprašau, ponas Kasparai, bet per riebiai mane saviškiams pristatote. Kad baidarės mano, aš nesiginčysiu, tačiau šitos apylinkės ne mano, o visų žmonių.
    -  Nesvarbu, juk neatmesite to fakto, kad aukščiau jūsų tiesiog nieko nėra. Ir ką tik pats pasakėte, kad vienas šitame name gyvenate. Vadinasi, nori nenori, tenka jums vienam už visus tuo šeimininku būti. O čia mūsų žavinga Medeina ir jos draugas Maksas.
Kodėl taip šitam Aušriniui Kasparas juos abu pristatė? Ar ne per greitai, be jos žinios ji staiga sau naują draugą susirado. Tokia trumpa mintis jai galvoje staiga šmėstelėjo. Tuo tarpu savo delne ji pajaučia šito keisto vyro ranką. Kodėl keisto? Tą pačią pirmą akimirką dar ji nesuprato, kas jame yra keisto? Kai antrą kartą tiesiai jai į akis pažvelgė, tik tada ji viską suprato, jo žvelgiamos akys jai tokį keistą poveikį sudarė. Girdėjo, kad taip būna, bet pati tai pirmą kartą gyvenime pamatė. Viena jo akis buvo žydra, o kita ruda, būtent į ją jos smigo. Labai keistai jis pažiūrėjo. Ir tas jo rankos paspaudimas kažkoks kitoks negu kitų jog gyvenime sutiktų vyrų. Ne elektra ir tuo labiau ne trenktas žaibas jos kūnu perėjo. Kitas, dar nepatirtas jausmas, iš kažkokių nesuvokiamų gelmių atėjo. Akimirka, trumpa sekundė ir viskas baigėsi. Keistas vyras, keistos akys, keistas jausmas. Jo veidas gerai saulės nugairintas, bet kažkas tokio jame yra neaiškaus. Bet dar nesuvokė, kas jame tokio buvo. 
    -  Ką gi, va ir mes susipažinome. Atrodo, ką reikėjo, jau viską įsiaiškinome. Tad, manau, mes galime pradėti šį žygį. Tai kur, Aušrini, yra mūsų baidarės?
Kasparas ir toliau visam vasariniam karnavalui puikiai vadovauja.
    -  Baidarės paruoštos, galite plaukti. Patariu tik vieną, iki kokios dvidešimt pirmos valandos sustokite. Turėsite dar visą valandą pasistatyti savo palapines ir vakarienei pasiruošti. Bus nemažai vietų, kur kokiai naktiniai stovyklai įsikurti. Laužui pagalių visur lengvai surasite. Oras ryt ir poryt, kiek pats klausiausi, turėtų būti geras. Savo baidares, kaip ir tariamės, aš sekmadienį Merkinėje pasiimsiu. Kai pamatysite miestelį, galite skambinti. Nors jaučiu aš anksčiau ten būsiu, turėsiu pora reikalų.
    -  Labai ačiū už viską, Aušrini. Eime, draugai, krautis savo daiktų, už pusvalandžio turime išplaukti, - Kasparas galutinį žodį kerta.
Prasideda daiktų dėlionė į baidares. Maistas, palapinės, drabužiai, vienu žodžiu, visi šitame žygyje jiems reikalingi daiktai. Dar prieš daiktų dėjimą buvo pora nepatenkintų žvilgsnelių, klausiančių „kas gi su Medeina vienoje baidarėje plauks? “. Agnė jai sakė, kad teks su vienu iš vyrukų plaukti. Ir ji ne kokia penktokė, žinojo, kad taip bus. Va tik apie Maksą dar nieko nežinojo. Pasirodo, jis jos porininkas, jos tų dviejų priešakyje busimų dienų pagrindinis dalyvis. Maksas ar kitas koks vyras. Iš principo jokio didelio skirtumo nėra. Jokių čia romanų ar tuo labiau kokio trumpo nuotykio ji čia ne tik kad nenorėjo, bet ir nesitikėjo rasti. Nebent jeigu kas iš vyrų tikrai patiktų, tai gal ateityje galima būtų tą abipusį ryšį toliau pratęsti. Kad palapinėje teks su nepažįstamu vyru visą naktį praleisti, tą irgi žinojo. Tačiau Agnė jai aiškiai davė suprasti, jog palapinėse visi miegos po keturis. Taigi turėtų ne taip baisu joje ir snausti, kaip nors iki ryto išsimiegos. Vis dėl to ne pienburniai plaukia, o solidūs vyrai. Neturėtų naktyje savo jėgą naudoti.
Maksas toliau šalia jos zuja. Savo daiktus ir jos kuprinę į šitą nedūžtančią čekišką baidarę deda. Dabar svarbu tinkamai viską sudėlioti, gerai paslėpti. Tenka tiek savo mobilų telefoną į atskirą neperšlampamą maišėlį, tiek maistą bei šiltus drabužius paskirstyti. Viskas turi būti sandariai supakuota ir užrišta. Kartais būna, kai verčiasi baidarė, viskas velniop į tekantį vandenį išlekia. Tada daiktai sau, baidarė sau, o vargšai nelaimingi žąsiukai irgi sau šlapi stovi. Gerai jeigu dar koks kietas akmuo į užpakalį neįsirėžia. Ar savo kaktoje nepasigavai kokį kiaušinio dydžio guzą. Maksas labiau atsiprašo negu jai vadovauja, bet akutėmis kaip ryklys ją ir toliau vis ryja. Artėja pasiruošimo pabaiga. Nežinia kodėl, bet prieš paslepiant savo mobilų telefoną į maišelį, ji dėl viso pikto įsivedą tą reklamuojamą telefono numerį. Tiesiog jai taip pasirodė saugiau, maža koks netikėtumas šitame žygyje gali staiga nutikti. Jis vietinis, greičiau ją iš šitų miškų ištrauks negu visų gerbiamas ponas Mockus. Gal ir plaukė jis kažkada čia pats baidare, bet jis stalo žmogus, labiau su kaklaraiščiu ir kostiumu pripratęs drauge būti. Ne taip kaip šitas keistas dvispalvis Aušrys. Vien į jį pažvelgus iškart ant jo tai matosi, kad žmogus daugiau valandų gamtoje negu tame name praleidžia.
    -  Medeina, atrodo, viską gerai sudėjau, mes jau pasiruošėme. Tu kur, priekyje ar gale sėdėsi?
Vien nuo tokio klausimo jai tapo aišku, jog Maksas dar niekada nėra plaukęs baidare. Ar gali taip vyras moteriai pasiūlyti. Čia ne susitikimas tarpduryje, čia nusimato rimtas plaukimas. Kur jai sėsti? Nors ji tik vieną kartą pati yra plaukusi, tačiau ir tai žino, jog sunkesnis žmogus visada turi sėstis į galą. Maksas netoli viso šimto kilogramų sveria. Nors jis vos pusę galvos už ją aukštesnis, bet vyras ir per liemenį ir per užpakalį. Nors prie ko tas užpakalis. Normalus jo tas užpakalis ir tiek.
    -  Aš į priekį atsisėsiu, o tu į galą, taip bus patikimiau ir saugiau mums plaukti.
    -  Kaip pasakysi, mano švyturėli.
    -  Kodėl jūs taip mane vadinate ar mes jau esame tokie artimi?
    -  Oi, atsiprašau, nuo liežuvio tiesiog nutrūko. Sakau, kad jau priekyje sėdi, tai būsi man kelionėje puikiai matomas švyturys. O artimiau, tai tikrai labai norėčiau su tavimi susipažinti.
Nelabai jai patiko šitas jo lipšnus meilikavimas. Artimai? Ar ne per aukštai kartais šis vyrukas taiko? Nors negali sakyti, kad jis koks eilinis paprastas pilietis. Tačiau vis tiek  ji nesileis taip lengvai sugundoma. Jai labai, tiesiog labai turi patikti vyras, kuriam ji antrą kartą ryžtųsi savo jausmus atskleisti.
Kol chebrytė ruošiasi plaukimui, Notangas pasakoja savo įspūdžius apie šią pamatytą grupę. Tiksliau, jis labiau šiomis merginomis ar moterimis susidomėjęs. Tie vyrai jam visai nerūpi. Tas mūsų gerbiamas pilietis - teisingos orientacijos.
    -  Man atrodo, kad tas dvi jaunikles senukai už pinigus nupirko ir ne plaukimui, bet geram krušimui jos labiau tinka. Jaučiu atsipalaiduos jie ten gamtoje, per visas skyles jie jas pakaitomis išdulkins. Visam likusiam gyvenimui atsimins kaip tas baidarių plaukimas, tiksliau - krušimas, vyksta.
    -  Ko tu į kitų reikalus kišies? Kaip nori tegul taip ir plaukia.
    -  Tas tai taip ir aš norėčiau su ta, kaip ten, mūsų senovės dievaite kartu paplaukti. Nebloga mergaičiukė ar ponia su tuo savo nuostabiu užpakaliuku ir dailiom kojytėm.
    -  Tu čia apie ką?
    -  Kaip apie ką? Tik nevaizduok tu šį kartą to šokančio katino. Mačiau kaip tu savo skirtingomis akimis į ją žiūrėjai.
Teisybė, negali labai pykti ant Notango dėl jo puikaus įžvalgumo. Ir jam ta moteris, dievaitė Medeina, labai patiko. Tik kas, kas iš to patikimo? Viena, ji užimta, su draugu. Taip aiškiai jam buvo pasakyta, kad ji kartu plaukia. Antra, kas jis toks, paprastas vieno vienkiemio baidarių nuomotojas. Ar tokia ponia, iš pačios sostinės, žiūrės į jį kaip į kokį tinkamą ar įdomų jai vyrą? Geriau jokių iliuzijų iš anksto neturėti. Taip širdžiai ir nervams lengviau. Apie tokią moterį daug vyrų sukasi, ką jis jai gali pasiūlyti ir ką kiti vyrai jai gali duoti? Pats neturi net namų, šitas senas namas ir tai ne jo, reikės ir su kitais teisėtais paveldėtojais kažkada ateityje pasidalyti. Laikinas svečias, dar neaišku kaip jie šį turtą pasidalys? Ką dar jis turi? Ne, geriau išmesti ją iškart iš savo galvos. Nors ir labai daili ta moteris, tačiau pirmą ir paskutinį kartą jis ją mato. Daugiau jam su ja susitikti nebus jokių ten šansų.
    -  Na, patiko, tai kas, vis tiek daugiau niekada aš jos nematysiu. Geriau einu, išlydėsiu juos. Tegul sėkmingai plaukia ir nepaskandina man kokios baidarės.
Teko ne vieną kartą iš Skrajūnės ar Merkio gelmių jas jam traukinėti. Kiek laiko, sveikatos ir žinoma pinigų tos ilgos paieškos tada atsieina. Viena baidarė taip ir po šiai dienai dar yra nerasta. Nors, atrodo, visas giliausias vietas jie puikiai žino. Baidarė, tai ne adata šieno kupetoje. Ji beveik penkių metrų ilgio. O ir šitos dvi upės ne Amerikos Amazonė ar Afrikos Nilas.
Artėdamas prie kompanijos jis mato, kad beveik visi pasiruošimo darbai yra beveik užbaigti. Kas dar paskutinį dūmą užsirūko, kas dar kartą savo sudėtą turtą pasitikrina. Dauguma atsipalaidavę, linksmais juokeliais, sąmojais tarp savęs persimeta. Taip dauguma atvejų iš pradžių visada būna. Tie nepatyrę, beveik visada tokie atsipalaidavę pradžioje būna. Jie juk labai savimi ir savo jėgomis pasitikintis. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Tik daug vėliau jų trapūs sparneliai pradeda lūžinėti. Iš aukštų erelių, menki žvirbliukai virsta. Čia dar ne tikros kalnų upės. Daugiausiai į antrą kategoriją traukia. Tačiau dažnai būna atvejų, kad ir pirmos kategorijos per akis visiems užtenka. Kaip šį kartą bus, kaip šita kompanija visą tą kelio nusileidimą įveiks?
    -  Ar pasiruošėte, ar viskas tilpo?
    -  Ačiū, viskas gerai, - dauguma porų iškart atsako.
Prieina ir prie Medeinos baidarės. Ji iškarto, net nežiūrėdama, pastebėjo ateinantį Aušrinį. Dauguma moterų puikiai šitą paslaptį įvaldžiusios yra. Net pati nusistebėjo, kodėl, kai šalia prie jos priėjo šis vyras, ji vėl pradėjo jaudintis?
    -  Ar pas jus viskas gerai, svarbiausiai laikykite viską sausai ir nežaiskite su šita upe. Viskas turėtų būti puikiai.
Dauguma atvejų taip ir būna. Jie visi gelbėjimo liemenėmis užsidėję, o taip žymiai saugiau bei patogiau su jomis sėdėti. Todėl kam nors nuskęsti galimybių beveik jokių nėra. Pasitaiko, kad kažkas apsiverčia. Vienas kitas atvejis ir nelaimingesnis pasitaiko. Kas ką susilaužo, kas kokį gerą guzą kur pasigauna. Kokie nusibrozdinimai, sumušimai - tai normalu, bet kad kas žūtų - tokio atvejo pas Aušrinį dar nebuvo ir niekam jis to nelinki. Aišku, pasitaiko ir kuriozų. Tiesiog įvairių anekdotinių situacijų. Pavyzdžiui, kartą buvo vienas atvejis, kai viena ponia su aukštakulniais susiruošė į žygį leistis. Ir kaip nustebo, kai sužinojo, kad teks savo nulakuotus pirščiukus vandenyje murkdyti. Net jos prieitą iki ašarų buvo, ji niekur nelips, ji niekur neplauks, nors imk ir nešk ją į baidarę. Dar pasitaikė atvejų, kad išplaukė šeima ar pora. O atplaukia tik vienas iš tų plaukikų. Tiesiog beplaukiant įvyko didžiulis ginčas ir kažkuris, daugiau nepakęsdamas kito, tiesiog išlipo pakelėje. Bet patys kvailiausi ar pavojingiausi tai tie, kurie beplaukdami alkoholio gerai padaugina. Tiems visai orientyrai ir smegeninė susisuka, tik paryčiais atsikvošėję. Kiek jie nemalonumų sau ir kitiems per tą apgirtusią galvą tada pridaro. Geriau nejuokaut, čia vis dėlto srauni, nors ir negili, bet vis dėl to upė. Įkrisi ar prispaus kur srovė vandenyje prie medžio. Ir viskas, ruoškis tikrą Petrą su raktais pamatyti. Na ir paskutiniai plaukikai, tai tie, kurie dėl visų avarijų, nelaimių tik kitus, bet ne save kaltina. Ne vienas toks kartas jau buvo. Kaip po baidarės apsivertimo visos strėlės tiesiai į Aušrinį lėkė. Atseit kaip jis juos drįso išleisti, jeigu prieš tai net neapdraudė, ar kodėl negalėjo iš upės pašalinti tą, per patį vidurį rigsiantį, didelį akmenį. Ir žinoma, kodėl to ar kito nuvirtusio medžio niekaip nenupjauna. Vienu žodžiu, tik jis vienas dėl visų jų nelaimių yra kaltas ir jie būtinai dabar skųsis. Tiek teismui, tiek sueigai, ar net pačiai mūsų vyriausybei, kad ji, geroji, uždraustų tokį jo netikusį verslą. Va taip, kokių kietų bebaimių piliečių mūsuose dar randasi.
    -  Ačiū už patarimą, bet mes susitvarkysime, ar taip Medeina? Man su tavimi jokia upė yra nebaisi, - linksmai Maksas išrėžė.
Ką jai atsakyti į tokia tvirtą Makso nuomonę. Juk nepradėsi, dar neprasidėjus žygiui, atvirai jam prieštarauti.
Su šita ponia ir jam jokia upė nebūtų baisi. Savo skirtingom akim, žiūrėdamas į ją, pagalvoja Aušrinis. Tikrai, labai daili moteris, įdomu, kas ji per viena? Kiek metų? Ir kodėl ji su draugu plaukia, kur jos vyras? Ar išsiskyrusi, o gal ne? Ar čia tik draugas? Bet nelabai atrodo, kad jis tik draugas jai būtų.
Aušrys pastebėjo, kokiom godžiom akim jis vis nužiūrinėja šitą paukštytę. Kas tarp jų? Nelabai atrodo, kad jie viena pora. Nors ką žinai. Trumpam pavydo kirminas į jo vidų įsimetė. Sekasi gi vyrukui. Vėl jis pamatė ir jos mestą tiesų žvilgsnį į jį.
    -  Jūs labai malonus, kad taip visais rūpinatės. Aš dėl viso pikto tą aukštai kabantį telefono numerį į savo knygutę įsivedžiau. Ar jis yra jūsų?
    -    Na, taip.
    -  Jeigu iškils kokia netikėta problema, ar galima jums į jį paskambinti?
    -  Žinoma, galima, tam ir pakabinau jį. Tiesiog bet kuriuo paros metu man galite drąsiai skambinti. Jau minėjau, kad visko šituose žygiuose kartais pasitaiko. Jeigu kokia nelaimė atsitiktų, prašau iš karto man skambinkite. Aš už jus visus esu atsakingas.
    -  Tikrai, manau, Medeina, tau nereikės niekur skambinti. Mes būsime pirmi, aš tau tai tvirtai pažadu. Pažiūrėkite, atrodo, jau visi savo baidares į vandenį neša. Ir mums atėjo laikas savo įstumti. Tai plaukiam ir mes?
Aplinkui didžiulis šurmulys prasidėjo. Jau kelios baidarės vandenyje plūduriuoja, kitos poros irgi ruošiasi tuoj startuoti. Dauguma atveju, tai vyrai nuleidžia jas į vandenį. Nors kai kada užtenka ir moterų švelnių rankų šitam palyginus nesudėtingam darbui. Visos Aušrinio baidarės prie pat ežero kranto išdėstytos. Netoli joms iki vandens. O kas plaukė, tas žino, tai jau nėra taip labai ir sunku tuos keletą metrų ją ir iki vandens nutįsti.
    -  Tada puiku, linkiu jums gero plaukimo, - tiek su kažkodėl staiga suskaudančia širdimi teištarė Aušrys. Keista, nenori jis dar šitos senovės miškų deivės iš savo akių paleisti. Kažkas ten jo viduje netikėtai įvyko. Sunkus akmuo greičiausiai jame apsigyveno. Dar taip nebuvo, kas čia darosi su juo?
    -  Ir jums sėkmės, gal vėl kada sugrįšime, ar taip, Medeina?
    -    Taip, ponas Maksai. Gal kada ir aš dar čia sugrįšiu, jeigu jūs, Aušrini, dar šitas savo baidares kam nuomosite. Iki kito karto.
Ką ji tuo norėjo jam pasakyti, kad taip oficialiai šitą Maksą ponu pavadino. Tačiau nebuvo laiko jam į tai labai gilintis. Maksas jau tempė baidarę į vandenį, gražioji deivė paėmusi į rankas abu irklus, irgi greitai sėdo į baidarę. Suplanuotas žygis prasidėjo. Septynios baidarės pradėjo savo kelią žemyn. Prieš jiems išplaukiant, Aušrys dar vieną keistą Medeinos mostą pamatė. Jo akys buvo įsmeigtos tik į ją vieną. Į jos tokį žavingą moterišką siluetą. Jų akys vėl susitiko. Tartum tarp tų keturių akių koks nebilus ryšys staiga atsirado. Inercijos ar nežinomo pojūčio pagauta, Medeina tiesiog pamojavo viena savo ranka jam. Viskas, baidarė apsigręžė ir nuplaukė link kito ežero kranto. Aušrys dar ilgai savo vietoje stovėjo. Vis žiūrėjo ir žiūrėjo, ne į savo tolstančias baidares, bet į tą vieną, taip jį staiga sutrikdžiusią, nepažįstamąją. Kol po penkiolikos minučių, už tolimo posūkio, ji dingo jam iš akių.
    -  Ei, Aušri, ko ten stovi, kas atsitiko? - Notangas neramiai jam šuktelėjo.
    -  Viskas gerai, tuoj ateinu!
Jos akys, jos balsas, jos figūra. Užbūrė, užkerėjo ta miškų fėja. Kaip keista, niekada dar jam taip nebuvo. Na, gal tada jaunystėje tik tos Kristinos jaunatviškos rudos akys jį taip gundė. Ten rudos, čia žydros. Keista. Negi yra tame koks ryšys? Tiek to, reikia į realybę grįžti, užtenka svaigti kaip vaikui nuo kokio saldainio.
Tuo tarpu toji šauni kompanija pasiekia Skrajūnės pradžią. Kol kas žygeiviams viskas gerai klostosi. Baidarių pradžiamoksliui didelių pastangų nereikia. Čia daug paprasčiau negu su kokiu dviračiu gaunasi. Ant jo atsisėdęs gali iš karto nukristi. Čia mokslai kitaip vyksta. Imk irklą į rankas ir mojuok. Tiesa, pradžioje, dažniausiai dar po tų pirmų naujokų pastangų, baidarė kreivai į priekį plaukia. Tačiau kuo toliau, tuo labiau įsiplaukia. Daugumai taip ir gavosi. Ypač su tomis jaunų panyčių ir penkiasdešimtmečių vyrukų poromis. Jie paskutiniai iškart atsidūrė gale uodegos. Medeina, pajautusi rankose irklą, vėl į jaunystės dienų prisiminimus nuskriejo. Gaivus kalnų ir ežero vėjas, lėtai kalnų fone besileidžianti saulė. Viskas ją tiesiog užbūrė ir į prisiminimų tolį nunešė. Nelabai girdėjo, ką jai Maksas, už jos nugaros sėdėdamas, kalbėjo. Kažką tauškė, kažko klausė. Ji trumpai atsakinėjo. Jos akys už šitų nuostabių vietų buvo užkliuvusios. Senai taip nebuvo užsisvajojusi. Net nepastebėjo, kaip ežeriuko galą vieni iš pirmųjų priplaukė. Ir prieš juos atsivėrė ta pati, žemyn tekanti sraunioji mūsų Skrajūnė.
  -  Leidžiamės! - Maksas laimingas sušuko.
Ir jie su tokiu nedideliu pasišokimu upės bangose žemyn nuskriejo. Ežeras ir tas keistas ten sutiktas vyrukas liko toli už nugaros. Dabar viena puse savo irklo reikia stipriau jai spausti ir kai staiga jau su kitu į putojantį vandenį jai reikia irtis. Čia nėra vietos jokioms svajoms, akimirksniu reikia į pasikeitusią situaciją atitinkamai sureaguoti. Ši upė vingiuoja nuo vieno šono į kitą. Kol kas dar tik nedidelės rievės, įvairūs akmenys, tai vienoje, tai kitoje jos pusėje matosi. Kur dar nuvirtę medžiai, apaugę įvairia gamtos augmenija. Vaizdai? Nėra apie juos ilgai ką kalbėti, jie visi nepakartojami. Baidarės viena po kitos žemyn leidžiasi. Vieniems geriau, kitiems blogiau tai gaunasi, bet veiksmas vyksta. Jų žygis nesustoja. Vieni veidai susižavėję, kitiems tik priešais juos sėdinti keleivė labiau rūpi. Kokie jos įsikišimai ar netyčia koks netikėtas, bet taip akiai mielas vaizdelis ims ir išlys. Pradžioje Maksas vis kalbino šitą paslaptingą Medeina, dabar ir jis nutilo. Tačiau jo akys niekada nepavargsta į šitą nuostabią būtybę toliau žiūrėti. Ir kaip nežiūrėt, kai pro jos bridžus matosi juodi taip gundantys stringeliai. Ta trumpa, vos, vos pridengianti jos juodą liemenėlę maikutė. Ir po ja, tos taip geidžiamos, jos dvi nepakartojamos krūtys. Ne, tai ne koks ten stebuklingas trečiasis numeris, bet du gana gerai įsikišę kriaušės formos nuostabūs skanėstai. Kaip jis norėtų dabar jas abi savo rankomis ir liežuviu paliesti, ją visą tiesiog šičia suvalgyti. Nuo pat pirmos pažinties minutės jis ją įsimylėjo.
Maksas jau penketą metų kaip yra išsiskyręs. Tačiau jis turi kad ir net ne vieną sau draugę. Tiek ir pajūryje, tiek ir kitose šalies bei pasaulio miestuose. Ten kur dažniausiai įvairūs biznio reikalai jį nuveda. Pinigų į valias kol kas gerai uždirba. Ir kur maloniau juos leisti, jei ne su jaunom, dar neapjodinėtom telyčaitėmis. Jos vienam vakarui yra labiausiai tinkamos. Savo ilgame sąraše turi, žinoma, ir vyresnių bei įdomesnių ponių ir net ne vien tik lovai. Su tokiom ne gėda ir į bet kokį kietą banketą kada nueiti. Jis sau tvirtai davė žodį, kad daugiau niekada neves. Nemažai pinigų jam tos skyrybos su buvusia žmona kainavo. Teko dvejus aukštus namukus žmonai palikti. Nieko, kitą baigia pasistatyt. Visada jį prie žavingų merginų ar moterų traukė. Ir kaip netrauks, jeigu jo ištikimas įnagis visu savo pajėgumu dieną ir naktį nepailsdamas dirbo. Kas gali maloniau už didelius pinigus ir jaunas panas pasaulyje būti? Pats mokslų didelių nebaigė. Knygų niekada per daug neskaitė, nelabai ir sportavo. Koks žvejys ar ten medžiotojas, deja, jis irgi niekada nebuvo. O ir to visko jam paprasčiausiai nereikėjo, bet ar tuo turi tikri vyrai dabar užsiimti? Naujos, galingos bei greitos kaip žaibas mašinos ir, žinoma, pačios dailiausios moterys. Tik tame yra tikras viso gyvenimo blizgesys ir prasmė. Nelabai jis norėjo į šitą baidarių žygį važiuoti. Daugiau važiavo dėl puikių ir labai naudingų santykių su Kasparu ir kitais čia su juo kartu plaukiančiais vyrais. Ir dar viena nedidelė priežastis jį vertė išplaukti. Visai nesenai tas jam buvo nutikę. Vieną kartą, būdamas pas Kasparą namuose, pamatė Agnės ir šitos, dabar su juo kartu plaukiančios Medeinos, bendrai darytas nuotraukas. Labai patiko ta Agnės draugė, kai ji tik su vienu maudymosi kostiumėliu savo draugei linksmai pozavo. Nuo tada jis ir pradėjo dėl jos svaigti. Sau davė žodį, kad ta gražuolė būtinai jo bus. Tik ir laukė tinkamos progos arčiau su ja susipažinti.
Staiga abiejų mintis nutraukia nemažas baidarės krestelėjimas. Ir pati baidarė pasvyra kampu į priekį, jos greitis didėja. Tekančio vandens ošimas taip pat smarkėja.
    -  Atrodo, tai bus pirmas iš tų didesnių slenksčių apie kuriuos anksčiau buvo minėta. Nebijok, Medeina, mes praplauksime tuos baisius slenksčius.
    -  Iš kur tu ištraukei, kad aš bijau?
    -  Nebijai? Ar tikrai? Vadinasi aš pajuokavau, tu pas mane tokia drąsi, tu man dar labiau patinki.
Ką jam atsakyti. Ji patinka, tik dar neaišku, ar čia gerai, ar blogai yra. Nors, rodos, ir visai nieko šitas Maksas, bet ji jam jokio savo jausmo kol kas nejaučia. Atrodo, tas, krante pasilikęs vyras, jos mintis labiau traukia.
    -  Mano Medeina, kai mes su tavimi pabaigsime šitą plaukimą, tada aš tave kviečiu kartu į restoraną. Mums abiems, manau, reikės gerai atšvęsti šitą įvykį.
Dažniausiai jam po tokių kelėtos pasisėdėjimų ir atsiduodavo dauguma taip vaizduojančių nepasiekiamas ponių. Ir šita pasiduos, jeigu ne anksčiau tas nuostabus dalykėlis su jais įvyks. Savaime aišku, Maksas buvo šimtu procentu tuo įsitikinęs. Jai ne už didelius, tai tada už dar didesnius pinigus jam kartais tekdavo pakloti, bet jis vis tiek savo laimėdavo. Ko moteriai daugiau reikia, jei ne gražių dovanų ir įspūdingo gyvenimo. Nelabai Maksas įsivaizdavo, kas yra maloniau negu geri barai, gražūs madingi drabužiai ir, žinoma, brangios mašinos. Tiesa, ir būstas turi taip pat būti aukšto lygio. Jis viską turi. Jo šalies mastais vertinant, tai visai nemaža jo firmelė. Dar viena savo koja beveik teisėtas busimos Sueigos narys. Todėl neturėtų šita Medeina ilgai su juo laužytis. Bent taip jis galvojo. O ar gali dar būti kitaip? Kiek moterų nenorėtų turėti tokio turtingo draugo kaip Maksas? Pasakykite, ko jam dar trūksta? Tie taip reikalingi dideli pinigai pas jį yra, dar puiki padėtis visuomenėje, beveik tautos ar šalies elito narys. Ar ne taip, brangieji skaitytojai? Jeigu apie tave rašo, iš tavęs interviu visokiais svarbiais klausimais kasdien ima, tave be atvangos filmuoja, galų gale tavęs ir klausosi, tai esi pažiba, žvaigždė, pats elitas. Visi arba dauguma mūsų tokie reikšmingi norime būti. Vien į mūsų laidas pasižiūrėkime. Visada tie patys veidai, tie patys snukiai, tik jie vieni težino kas, kaip, kada ir kur?
    -  Ne, ponas Maksai, į jokį restoraną su jumis aš neisiu.
    -  Kaip neisi? - labai nustemba nuo tokio netikėto, bet atviro jos atsakymo. Dar taip nebuvo, kad su juo kažkokia gražuolė nenorėtų kur nueiti.
    -  Va taip, neisiu ir viskas.
Pora minučių nežino net ką pasakyti. Kaip, kuo čia ja dar sudominti, tą užsidariusią, bet labai patrauklią Medeiną.
    -  O ką be restorano galėčiau tau tada dar pasiūlyti? Gal kokią turistinę kelionę ar mažą dovanėlę?
    -    Maksai, kelionių aš savo darbe sočiai į valias turiu ir dovanoms pakankamai pati užsidirbu.
Tyla. Maksas nors su moterim pats niekada nepasimeta, bet šį kartą nežino, ką jai atsakyt. Restoranas, kelionės, dovanos, atrodo, niekas jai netinka. Tai kaip dar ją sudominti? Bėda su tais turtingais, bet nelabai įsimokslinusiais vyrais. Nors kodėl sakau, kad mokslai dėl visko yra kalti. Ne vienas ir labai protingas vyras piršosi Medeinai į širdies bei tos norimos lovos draugelius. Tik ką su tuo mokslo bokštu ji veiktų? Kaip tie vyrai nesupranta, kad ne pinigai, ne sėkmė tame darbe ar visuomenėje jai labiau reikalinga. Ir tuo labiau ne dovanos ar kelionės. Ji kito nori, savo artimo sielai žmogaus, su kuriuo tiesiog ji būtų iš naujo vėl laiminga. Pavyzdžiui, plaukdama šia baidare ar kartu ant jūros kranto sėdėdama, ar abiejų bendras valandas leisdami toje kasdieniškoje nusibodusioje mūsų buityje. Kad būtų jai įdomu, kad ji jaustų tą žmogų, vyrą, kuris jai visai kitokį pasaulį imtų ir parodytų. Kokį kitą, kad ji pati, tai žinotų, bet tikrai ne šitą, kurį siūlo Maksas. 
    -  Medeina, aš tavęs nesuprantu?
    -    Ko tu nesupranti?
    -    Na tu sakai, kad tau nieko nereikia?
    -  Ar aš taip sakau, juk tikrai ne. Man daug ko reikia, tik tu negali to nieko man pasiūlyti.
    -  Ko, mano saule, aš tau negalėčiau duoti? Aš viską tau atnešiu, tu tik pasakyk ko nori?
    -  Tikrai?
    -  Na taip.
      -    Tai kaip tu gali duoti, jeigu net nežinai ko aš dabar noriu?
    -  Medeina, tu tik pasakyk, koks tas tavo noras būtų. Žinok, esu labai turtingas vyras, net kitaip tau pasakysiu - su kiekvienais metais darausi vis turtingesnis. Tiesiog nėra tokio daikto, kurio aš tau negalėčiau nupirkti.
Ką jai į šitą Makso klausimą atsakyti? Vėl ta pati sena jo melodija. Daiktai, pinigai, vėl tas pats vyro profilis. Ne, dabar jai visiškai pasidarė aišku, jog su šituo Maksu tiesiog negali nieko bendro būti. Toks vyras niekada jos nebesupras, ne tas tipas, ne ta jausmų ir dvasios substancija juos riša.
    -  Medeina, kur tu?
    -  Aš čia, Maksai.
    -  Tai kodėl man neatsakai?
    -  O ką turėčiau tau atsakyti?
    -  Na, aš, atrodo, tau klausimą uždaviau.
    -  Taip, uždavei, tik kas iš to? Tu toks protingas, toks turtingas, tai ir atsakyki man, ko tokiai moteriai kaip man gyvenime dar reikėtų?
Na, nebuvo pratęs Maksas į tokias moterų paslaptingas filosofijas leistis. Ko jai reikia, gal gero bybio. Va šitą daikčiuką jis tikrai neblogą turi. Dar ne viena su juo kažkiek artimiau pabendravusi nesiskundė. Bet negi dabar tai garsiai sakysi.
Baidos plaukia toliau, viena jų priekyje, kitos gale velkasi. Ką Maksui sakyti. Atvirai pasakius jis nežino. Nežino, ko šita mamytė, čia taip spardosi. Žinoma, kad jis protingas, negi nesimato. Tu višta tiek fanieros uždirbk, kiek aš uždirbu, tada ožius rodyk.
    -  Medeina, aš nesuprantu tavęs?
    -  Taip, Maksai, tu nesupranti manęs, todėl ir nieko neišeis mums abiems.
Labai nepatiko Maksui šitie Medeinos žodžiai. Neišeis. Na, dar pažiūrėsime, saldi vištele, kaip iš tikrųjų su tavimi bus?
Jie dar geras dvi valandas plaukė. Ko tik nedarė Maksas ir kaip tik nebandė savimi ir visais savo gyvenimo pasiekimais sudominti tą Medeiną. Ir apie baigiamą statyti namą prie pat jūros užsiminė, ir apie naujausią savo mašiną kuždėjo. Ir apie savo plačiąsias pažintis užsiminė. Tai tą Sueigos vyrą pažįstą, tai su kitu artimai bendrauja. Kiek tai plačiajai žmonių publikai jis visur kaip savas randasi. Kas tik nenori dabar su juo bendrauti. Deja, viskas buvo veltui. Kuo toliau, tuo Medeinos akyse jis nyko, tas visas šito Makso pasididžiavimas. Senai ji tais dalykai nesvaigsta, nors niekada labai ir nesvaigo. Turtai, garbė, prestižas, ar tai tikroji gyvenime vertybė? Apskritai, kas už kokių penkiasdešimt metų žinos, kad kartą gyveno toks turtingas verslininkas kaip ponas Maksas, Maksimas. Ar kas nors po šimto metų prisimins, dar nesenai mirusį mūsų patį turtingiausią valstybės pilietį? Manau, tik vienetai. Ką jis savo tautai paliko? Gal tautišką kapitalą. Nors testamente būtų parašęs, kad po jo mirties kiekvienam šalies vyrui palieku po butelį degtinės, moterims - po kvepalų rinkinėlį, o vaikučiams - po saldainių dėžę. Gal tada bent kartais kas jį būtų atsiminęs. Negi taip gaila savo šalies piliečiams, negi ir mirtyje tų prakeiktų pinigų jam prisireikė. Kodėl negalėjo nors tokį nedidelį savo gerą darbą palikti, jeigu jis toks tautiškas mūsų pilietis. Jeigu vos prieš dvidešimt metų paprastas eilinis direktorius buvo. Dabar matote tikras milijardierius pasidarė, tik iš kur visi tie jo sukrauti milijardai? Ar ne iš mūsų visų bendrų kišenių? Kodėl tokia mano nelaiminga šalis. Vieni lobsta, kiti badu miršta. Ir tas šūkis, visur skleidžiamas: „Amžinai būkime savo tautos tikri piliečiai“. Vieni ponai, kiti amžini jų tarnai ar vargani elgetos. Labai negerai, kad taip yra, gal tada ir tokios šalies nereikia. Šalies gal reikia, bet be žmonių, kam šaliai elgetos ir bėdžiai, tegul visi išmiršta.


Vėl vakaras, dar vienas nuostabus, šį kartą raudonėjantis danguje, vasaros vakaras. Aušrys kaip visada vienas savo senelių sodyboje. Ištikima kalaitė netoli jo kojų glaudžiasi, neatsitraukdama į šeimininką žiūri. Šita neišduos, šita iki paskutinės akimirkos kartu su juo bus visur ir visada. Baigėsi dar vienas šitos vasaros penktadienis. Savaitgaliui uždarbis neblogas pavyko. Šiandien septynios baidarės išplaukė ir ryt iš ryto turi dar keturios su kita grupe išplaukti. Pinigai? Juk ne dėl jų jis gyvena, o ar žino dėl ko? Jis ritasi į antrą savo gyvenimo pusę. Nors gal senei jis jau persirito. Kiek dar metų jam liko ir kas liko? Ko norėti, apie ką svajoti? Vaikai? Na taip, dabar dažniau juos mato, jam jie yra viskas. Bet jie toli ir jie taip pat smarkiai auga. Dar metai kiti ir kas tada? Vienas, vis vienas. Nors tai nėra labai blogai. Čia būdamas turi taip visų trokštamą laisvę ir nepriklausomybę. Nuo nieko nepriklauso, niekas jam nenurodinėja, bet ar tai gerai, ar tai blogai? Filosofija, apmąstymai. Žymiai dažniau jis pradėjo knygas skaityti. Bėda, kad ne visada yra jam ką įdomaus paskaitinėti. Vienos knygos labai lėkštos, kitos - tiesiog vaikiškos, dar kitos - kitokios, bet jo gyvenimo būdui nelabai priimtinos ir suprantamos. Fotografija yra jam mieloji ponia. Ponia, draugė, gal net ir žmona. Na ne, žmonos nenori, bet draugės norėtų. Pastovios, dvasiškai artimos ir be abejo simpatiškos kaip šiandien jo sutikta Medeina. Kur tokią gauti, kur tokią surasti, ką ji dabar veikia? Greičiausiai jie visi dabar ruošiasi artėjančiai nakčiai ir statosi savo palapines. Naktis, palapinė? Kaip koks vabalas jį staiga įgėlė, kad net visas pašoko iš sėdimos vietos. Vėl jis apie tą moterį pagalvojo. Tik kaip? Kad palapinėje ji kartu su kitu vyru visą vakarą, ką ten vakarą - visą vasaros naktį, praleis karštai prisiglaudę. Ir jeigu kartu, tai kaip? Kokiomis pozomis ir kiek kartų jis ją patvarkys. Net bloga pasidarė nuo tos pasiutusios minties. Norisi vilku kaukti. Ramiai gyveno, bet ne, reikėjo ant jos užkibti. „Medeina, Medeina, Medeina, kodėl man tu taip į akį kritai? Ar tik man, ar ir kitiems vyrams tu taip patinki? Kiek dabar tokių vyrukų kaip aš iš proto dėl tavęs kraustosi? “ - neranda sau vietos Aušrys. Žinoma, jis nebėgs žemyn paskui tą gražuolę. Nors kaip to norėtų. Žino, dabar tik vienas dalykas jį gelbės - fotografija, tiksliau, tas užsimiršimas beieškant Barškytės ar kitokių paslaptingųjų vietinių dvasių. Ten, tose paieškose, jis bent kiek užsimirš. Kalnai, mėnulis, žvaigždės, vėjas. Išeis šią naktį vėl į tamsą, pasiėmęs savo mylimą fotoaparatą. Gal nieko nenufotografuos, o gal ką ir pastebės. Svarbu nors laikinai užsimiršti, o paskiau bus lengviau. Vėliau tas matytas Medeinos atvaizdas išblės, atvės ir gal visai praeis.

    -  Siūlau šiandienai mums baigti savo plaukimą. Manau, šita laukymė kaip tik labai tiks visiems ramiai pernakvoti. Gera vieta laužui, aplink iškart ir miškas auga. Nebus sunku surasti žagarų ugniai užkurti. Kaip jūs manote?
Pirma plaukia Kasparas su Agne, jie vedliai, pirmi duoda plaukimo tempą, todėl ir nakvynės vietą renkasi. Dabar visų laikrodžiai artėja ties devinta valanda vakaro. Pats laikas ruoštis tai numatomai nakvynei. Kol tamsa galutinai dar į šituos kraštus neatėjo, per valandą turi ir palapines pasistatyti, ir miegmaišius įsikrauti, dar vakarienę pasigaminti ir, žinoma, laužą susikurti. Tada jau ratu susėdę galės ir kokį kitą stikliuką išgerti bei linksmai tarp savęs pasišnekėti. Gal kas ir dainą užtrauks. Bent toks buvo numatytas vakaro planas. Taip dauguma baidarininkų ar šiaip šaunių žygeivių čia vakarus linksmai leidžia.
    -  Stabdyk, Medeina, ir tu baidarę. Aš tuoj iššoksiu, galėsiu ir tave iš baidarės išnešti.
Dar nepažino Maksiukas Medeinos charakterio - vandens ji nebijo. Būdama mokinukė tokį sinchroninį plaukimą keletą metų lankė. Taigi ne tik kad gerai mokėjo plaukti, bet dar puikiau už visus kitus ir nardė. Ne kartą per treniruotes tą savo dvidešimt penkių metrų baseiną su vienu įkvėpimu skersai išilgai pernerdavo. Ji nelauks, kol Maksas ar koks kitas vyras paduos jai ranką. Tuo labiau nebus taip, kad ją dar kas neštų. Kai tik baidarės priekis atsitrenkė į krantą, ji pirma iš kart drąsiai į vandenį šoko. Tiesa, ir gylis čia nedidelis buvo. Nors jei ir būtų, tai kas? Gal manote, kad ji kranto nepasiektų? Šis krantas galėtų būti labiau smėliuku pabarstytas. Čia aplink daugiau tokių nedidelių akmenukų gamtos pribarstyta. Nieko, ji juk su sportiniais trumpais bateliais. Įšoko į vandenį, viena ranka už irklo, kita už baidarės kampo ir į krantą pasilenkusi traukia. Greitai Makso akys į tas kažkiek atsivėrusias Medeinos grožybes susminga. Nors trumpam ta jos puikia krūtine būtų galima pasigrožėti. Gaila, kad tik trumpa akimirka jam pasirodė tas vos pastebimas nuostabus vaizdelis.
    -  Ei, jūs, prašyčiau šiek tiek atsargiau, - pasigirsta iš šalia priplaukiančios baidarės.
Viena po kitos baidarės priplaukia krantą. Po kiek laiko ir  paskutinai plaukikai, ir tie pagaliau išlipa.
    -  Taip, ši vieta gerai tinka pirmai mūsų nakvynei, - pasigirsta pritarimo balsai.
    -  Kaip, Medeina, tavo nuotaika? - prieidamas jos užklausė Albertas.
    -    Ačiū, kol kas viskas gerai.
    -  Tada puiku, pirmam vakarui, manau, mums visai neblogai buvo. Ypač kai per tuos du slenksčius mes greitai plaukėme šokinėdami, visai neblogas pasisiūbavimas išėjo. Man atrodo, kad apačioje dar vienas ar tai keletas tokių pat panašių tūrėtų būti.
    -  Mes nežinome, Albertai, bet jeigu bus, tai dar geriau. Bus dar įdomiau visiems plaukti.
    -  Na, kaip laikotės, ar užpakalių dar nesuskaudo? Tuoj sutems. Vyrai, greičiau traukiame į krantą visas baidares. Jas, dėl viso pikto, reikėtų apversti. Tada iškart statome palapines. Tuo tarpu mūsų damos tegul jau ruošia valgį.
Kasparas, kaip visada, duoda įvairius nurodymus ir pats pirmas puola tvarkytis. Kiti vyrai irgi skuba padėti. Baidares greitai suguldo krante. Sunkiau gaunasi su palapinėmis. Ne ta publika, kad pastoviai palapinėse nakvotų. Geriau jiems žinomi penkių žvaigždučių viešbučiai. Ir vieniems nelabai gaunasi, ir kitiems nelabai statosi. Nors pačios palapinės naujos, ką tik iš parduotuvės. Jose įdėta ir instrukcija, ten turėtų būti aiškiai surašyta, ką ir kaip reikia sudėlioti. Nori nenori, bet mišku vis tiek nuskrieja vienas kitas negarsus keiksmažodukas. Po gero pusvalandžio ir tas nelengvas darbas yra atliktas. Lieka daiktus sunešti. Per vidurį laužas linksmai žiežirbas leidžia. Moterų ruošiamas puošnus, įvairiais valgiais nukrautas, vakarienės stalas. Linksmi veidai, laimingos akys. Atsiranda ir vienas kitas buteliukas. Kaip dabar be jų gali visi atsipalaiduoti? Medeina tai su vienais pasikalba, tai su kitais. Sąmojai, anekdotai, juokeliai, istorijos. Vieniems - atrodo, kad įdomios, kitiems - nelabai.
    -  Man nepatinka, kaip tas Maksas apie Medeiną sukasi. Ir aš, Haroldai, norėčiau tos mergužėlės paragauti.
    -  Nepavydėk tu jam, atrodo, nelabai Medeina jį ten ir prisileidžia. Pažiūrėk, kaip šaltai su juo dabar bendrauja.
    -  Velniškai patraukli moteris, kur anksčiau ji buvo?
    -  Nusisielvartauk taip smarkiai, juk nakčiai turi sau Jurgą prie šono.
    -  Man pradeda po truputi ta Jurga nusibosti. Vis tas pats ir tas pats.
    -  O ką, tau kiekvienai nakčiai reikia susirasti būtinai po naują užpakalį?
    -  Būt neblogai.
    -  Žiūrėk, kad tavo gaidžiukas nepersivalgytų tų vištelių.
    -  Mano variklis dar puikiai veikia, kad tik tokių mamyčių daugiau prie šono atsigultų.
    -  Na taip, daili ta Medeina, dėl jos mums nėra ten ko ginčytis.
Senokai kur su grupe Medeina buvo iškeliavusi. Ta žiauri tragedija, vėliau darbai ir sūnus niekur neleido ištrūkti. Ir noro didelio nebuvo. Kam įdomu paniurusį, verkiantį jos veidą matyti. Vengė žmonių, tų didelių susibūrimų. Keista jai dabar, dauguma komandos narių mažomis grupelėmis suėję bendrauja. Ji ilgai negali taip bendrauti. Gal ir pokalbiai nelabai įdomūs. Vieni apie biznį šneka, kiti apie politiką, madas ar sportą kalbasi. Ne, ji nuo gyvenimo irgi neatsilieka, tik čia, gamtoje, norėtų nuo visko kuo toliau atitrūkti. Neskubėdama lengvai žingsniuoja tyliu miško takeliu. Nutarė šiek tiek po apylinkes pasivaikščioti. Gražu čia, tikra ramybė ir ta vienuma. Galima nuo visko atsipalaiduoti. Kodėl taip jai gyvenime viskas susiklostė? Visko per savo gyvenimą suspėjo paragauti. Kažkada buvo daug laimės, vėliau ir skausmo nemažai atėjo. Dabar svarbiausiai, kad sūnus sveikas augtų. Žinoma, užaugs. Takeliu ji eina tyliai, aplink žalios samanos jos žingsnius kažkiek slopina, mėlynių nemaži krūmai šalia mėlynuoja. Dažnai pasilenkia. Saldžios, skanios tos miško uogytės. Senai taip uogų neragavo. Netoli Skrajūnė čiurlena. Gaivus vėjas pučia. Nuo tų kalnų jis taip gaiviai dvelkia. Ramiai čia žmonės gyvena, be jokių stresų ir didelio triukšmo. Labai ten, viršuje, jai šitie kalnų vaizdai patiko. Būtų smagu, kada vėl į juos sugrįžti. Ne baidare, o ramiai po tas aukštas viršūnes takais pasivaikščioti. Tas Aušrys, va tai laimingas žmogus yra gyvendamas tokioje gamtos didybėje. Kodėl jinai jį vėl staiga čia prisiminė? Nedažnai tenka kur sutikti vyrą su dviem skirtingom akim. Žurnaluose tai labai gražios moterys su tokiom akim yra paveiksluojamos. Bando prisiminti, kada kokį vyrą su tokiom akim gyvenime matė. Niekas į atmintį ant greitųjų neateina. Negi tai pirmas jos gyvenime gyvai sutiktas vyras su tokiom akim? Nors vyras išvaizdus, net nepasakysi, kad kaimietis būtų. Kiek žino, šituose kraštuose vietiniai gyventojai kita tartimi kalbasi. Jie savo krašte nesistengia liežuvį valstybine kalba laužyti. Taip bent šitoje žemėje nuo seno yra priimta. Jeigu tu atvykėlis, verčiau iš karto vietinę kalbą mokykis. Gali bet kaip užkalbinti, bet tau atsakys tik vietine tartimi. Nesvarbu, ar tu ją moki, ar ne. Gal ir gerai, kiek šitų paaukštiečių pasaulyje dar liko? Ką žiemą jis daro? Ar turi šeimą, žmoną, vaikus? Greičiausiai turėtų taip būti. Aukšti, išvaizdūs vyrai visada yra populiarūs moterų tarpe. Neturėtų ir jam to moterų dėmesio labai trukti. Gal net ir turi kur kokią, ką gali žinoti. Taip tiesiog negali būti, kad amžinai čia vienas tarp kalnų gyventų. Nors ir turi įsivedusį jo telefono numerį, bet pirma, tai tikrai niekada neskambins. Ar jie kada dar susitiks tame gyvenimo kely?
Staiga jos ausys išgirsta netoliese lūžtančios šakos garsą. Pažvelgia į tą pusę. Mato už dešimt metrų stovi vyras.
    -  Atsiprašau, kad tave taip išgąsdinau. Tiesiog man buvo malonu tave stebėti. Tu taip žavingai ant akmenėlio rymojai. Jaučiu, apie kažką svajojai?
    -  Aš ir neišsigandau tavęs, Albertai, tiesiog, kaip tu ir spėjai, truputėli užsisvajojau.
    -  Tada puiku. Ir aš nutariau trumpam pasivaikščioti. Tuoj prie laužo visi vakarienei sėsimės, reikia dar šiek tiek šakų nakčiai atnešti. Medeina, jeigu galima, norėčiau tavęs dabar paklausti, kodėl tu viena plauki?
    -  Kaip viena? Ne viena, mes su Maksu plaukiam.
    -  Koks ten Maksas, nejuokink manęs, Maksimas yra jo tikrasis vardas. Čia tau tik taip galantiškai jį pristatė. Matau kaip jis prie tavęs limpa, nenuleidžia savo akių. Bet aš kitką turėjau omenyje. Norėjau sužinoti, kodėl tu į šį žygį viena atvažiavai? Tu atleisk man už tą įžūlumą, bet aš jaučiu, kad tu kol kas esi vieniša moteris ir dabar neturi jokio artimo draugo.
Ką jai atsakyt.
    -  O koks jums skirtumas?
    -  Matai, Medeina, nuo tos akimirkos, kai tik tave pamačiau, tu man iš karto labai patikai. Aš rimtai tau tai sakau. Todėl dabar atvirai su tavimi noriu pasikalbėti, aš labai norėčiau su tavimi susipažinti artimiau.
    -  Artimiau, kam artimiau? Jūs gi žmoną ir draugę jau turite, negi vis dar maža?
Susiraukė visas, bepradedantis plikti, gerbiamo Alberto veidas. Jam labai nepatiko tokie tiesūs ir kandūs Medeinos ištarti žodžiai.
    -  Su savo žmona aš senai negyvenu, o su šita Jurga nieko rimto tarp mūsų nėra ir net negali būti. Medeina, aš dar kartą tau sakau, tu man labai patinki. Aš dėl tavęs tikrai nieko nepagailėčiau. Tik būk su manim.
Gudrus ir nepėsčias Albertas, prie pat Medeinos priėjo kol kalbėjo tuos žodžius. Ir šitas jos nori. Kokie tie visi vyrai panašūs. Nori ir taškas. Jiems vis maža ir maža, vis naujų ir naujų draugių jiems reikia, kada jie pasisotins?
    -  Medeina, tu tokia nuostabi, tu man taip patinki, tu tikras angelas. Žinok, aš labai turtingas vyras, mano turimų pinigų mums iki pačios gyvenimo pabaigos pilnai užtektų.
Tokie gražūs žodeliai labai veikia moteris, bet tą skambią kalbą reikia ir veiksmais galutinai užtvirtinti. Mūsų ponas Albertas yra labai patyręs vyras šituose subtiliuose reikaliukuose, todėl bandė, savo rankomis apkabinęs, Medeinai dar didesnį įspūdį sudaryt. Deja, nusvilo jo nagučiai.
    -  Patraukyte nuo manęs savo rankas! - garsiai ir aiškiai išgirdo atsakymą.
    -  O kas bus, jeigu nepatrauksiu, negi čia dabar rėksi?
Patys matote, ar ne kvaili tie mūsų pinigingi vyrai, argi taip su moterim reikia elgtis bent pradžioje? Greičiausiai jie nelabai daug laiko tam turi, nes dideli pinigai ir daug laiko atima, nėra kada tu subtilybių jiems paisyti.
    -  Ne, nerėksiu ir net nesidraskysiu, ir į jūsų atkištus kiaušus dabar jums netrenksiu, nors puikiai galėčiau jums į tarpkojį su visa jėga gerai užvožti.
Šitie paskutiniai jos tarti žodeliai kaip vėjas atbaidė abi Alberto išskėstas rankas. Nejučiom vyrukas žengė gerą žingsnį atgal. Vien pasižiūrėjus į tą įtūžusį Medeinos žvilgsnį, daugumai vyrų atkristų noras šalia jos dabar stovėti
    -  Atsiprašau tavęs, aš tik pajuokavau. Bet, mieloji mano Medeina, sakyk, kiek tu nori pinigų už vieną naktį su tavim? Dėl tavęs man jokia suma nebus per didelė.
Prašau, kaip sėkmingi verslininkai daro net ir čia tą biznį. Jeigu vienas planas neišdega, galima kitą iš karto pasiūlyti. Nors naktį, nors vieną karštą naktį. Puikiai Albertas žino, kad kiekvieną arba beveik kiekvieną moterį galimą nupirkti. Klausimas tik kiek, kokia tai suma jam tai kainuos? Kiek nulių, kiek skaičių jam reikia už tai pakloti?
    - Ką? Jūs siūlote man naktį, už vieną naktį man pinigus siūlote, ar gerai dabar aš supratau?
Kiek per savo gyvenimą ji jau tokių dviprasmiškų pasiūlymų yra gavusi. Viena naktis ir tokie dideli pinigai pas ją atsirastų. Taip lengvai, pasirodo, galima uždirbti tuos visiems geidžiamus pinigus. Įvairiai ji į tokius vyrų pasiūlymus atsakydavo, bet tos nakties kaip vis nėra, taip ir nėra. Juokas Medeiną suėmė. Nebūtų ji aštraus proto ir juodo humoro. Iš sąmonės gelmių jai tas netikėtas atsakymas išplaukė.
    -  Labai jūs prajuokinote mane, ponas Albertai, su tokiu savo dosniu pasiūlymu. Sakote, bet kokius pinigus už naktį su manimi galite pakloti. Na gerai, pažiūrėsime. Aš sutinku tik su viena sąlyga - kuomet man į sąskaitą pervesite šimtą tūkstančių svarų, tada aš būtinai su jumis į vieną lovą ir atsigulsiu. Ar jau dabar mano banko pavadinimą ir sąskaitos numerį padiktuoti, ar po plaukimo jums jį pasakyti. Juk jums nieko dėl manęs negaila. Prašau, perveskite tuos pinigus ir tada aš tikrai būsiu jūsų visą ilgą naktį.
Trumpą akimirką mūsų turtingas ponas Albertas tiesiog žado neteko. Šimtą tūkstančių svarų, tiek pinigų šita uogytė už vieną naktį su ja užsiprašė? Ar ne per riebu jai bus?
    -  Na tu ir išdykėlė, Medeina, galima juokauti, bet juk ne taip.
    -  Aš ir nejuokauju, pats pasakėte, kad labai turtingas esate ir nieko dėl manęs jūs nepagailėsite.
    -  Medeina, negi tu juokų jau nesupranti. Pasakysiu taip, tokių pinigų joks vyras, jokiai moteriai už vieną naktį niekada neduos.
    -  Jūs taip manote?
    -  Aš ne tik manau, bet ir tvirtai tą žinau.
    -  Kaip keista, bet kodėl man Maksas, ar tas jūsų Maksimas, būtent tokią sumą pinigų pasiūlė? Dabar man aišku. Vadinsi, jis mane labiau vertina, labiau už jus jis mane myli.
Čia tai geras sakinukas. O ką? Vyrai gali juokauti, o moterys neturi tam teisės. Ir jos, vyručiai, turi gera humoro jausmą.
    -  Kaip sau norite, ponas Albertai, bet vieną pasiūlymą aš jau gavau. Patikėkite manimi, jūs man kaip vyras labai patinkate, ne taip kaip tas Maksimas. Bet ponas Albertai, už mažesnę pinigų sumą su jumis niekada nesigulsiu į lovą. Ir ne suma čia kalta, bet pats jūsų paminėtas faktas. Pats ką tik pasakėte, kad nieko dėl manęs nepagailėsite, kitaip aš jus ir tą jūsų dosnumą įžeisti galėčiau. Taigi galite gerai pagalvoti. Ir kaip tik atsiras mano sąskaitoje visi jūsų pervesti pinigai, aš pati pas jus iš karto atlėksiu. Nereikės jums niekur iš namų važiuoti. O dabar, deja, kol kas labai atsiprašau, man laikas vakarienei.
Dar kartą žado neteko šis mūsų geras moterų žinovas. Šimtą tūkstančių jai Maksas pažadėjo. Ar taip gali būti, šimtą tūkstančių svarų! Kokie čia pinigai, kokia sumelė. Ne apie nueinančią Medeiną stovėdamas Albertas galvoja, bet apie tuos pasakiškus pinigus. Ar tikrai taip gali būti, ar tik ji pokštauja? Tikras velnias, o ne boba ta padūkusi Medeina. Ne žagarai jo galvoje. Jis dar ilgai negalėjo suprasti, ar čia rimtai, ar čia vien koks jos pokštas buvo.
    -  Medeina, kur tu taip ilgai buvai? Aš jau pradėjau dėl tavęs labai nerimauti.
    -  Tikrai, koks tu šaunuolis, Maksimai. Žinai, mes čia vieną mažą versliuką abudu su ponu Albertu sprendėme. Man atrodo, ir tu galėtai tame tarptautiniame projekte sudalyvauti. Aš tave iš anksto perspėju, tu tik labai nesinervuok. Jeigu galėsi daugiau pasiūlyt, aš, žinoma, sutiksiu. Naktis bus tavo. Taigi man ką tik ponas Albertas už vieną naktį visą savo šimtą tūkstančių svarų maloniai pasiūlė. Dabar laukiu, kada mano sąskaitoje tie visi pažadėti pinigai atsidurs.
    -  Ką tu pasakei? - vos ne springdamas Maksas staiga šoko iš savo vietos.
    -  Maksimai, ramiau. Negi tu kurčias, dar kartą tau aiškiai sakau - visą šimtą tūkstančiu svarų, kas čia dar neaišku?
Medeina dar vieną gerą žaidėją į tikrą nokdauną per keletą sekundžių pasiunčia. Ir iš kur pas ją tas toks sveikas azartinis pyktis užėjo? Taip vyrus iš rikiuotės vieną po kito išversti. O kokie buvo vyrai, kokius ateities planus kartu su Medeina abu jie kūrė? Gal todėl po valandos pikti kaip buliai vienas į kitą pradėjo žiūrėti. Žiūrėjo, žinoma, ir stikliuką. Jie iš to pykčio vieną po kito gėrė. Ne juokai, tokia suma, tokie pinigai. Kai tik kuris iš jų norėdavo su ja rimčiau pakalbėti, ji tyliai į ausį primindavo tą mažytę, jos išdėstytą, sąlygą.
    -  Viskas gerai, aš tavo, tik kur pirma pinigėliai?
Kol du piktai nervinosi, kiti toliau linksmai bendravo. Laužas gerai degė. Šalia gulėjo ir be Alberto tų taip ir neatneštų žagarų nemaža krūvelė. Įvairiai susėdę, kas ant rąstgalio, kas kilimą, kas dar kai ką sau patogiai po užpakalį pasidėjo. Neskubėdami visi valgė, kalbėjosi ir, žinoma, po kokį stikliuką vis pasikeisdami išlenkė. Niekas labai neverčia, kas kiek nori, kas kiek gali.
- Ką tu čia nusišneki, kad nėra ką per televizorių žiūrėti. Pasižiūrėk kiek daug ir
kokių įdomių laidų dabar žurnalistai sukuria. Tai man nėra, per tas nesibaigiančias laidas, kada knygų bei žurnalų skaityti.
- Na gerai, bet mane jau tai pradeda nervinti, tas mūsų visažinis analitikas -
ekonomistas.
- Tu čia apie ką, Haroldai?
- Kaip apie ką, žinoma, apie Ausėdą.
- Ir ko jis tave taip nervina? Žmogus savo gaunamus pinigus atidirbinėja, kas
čia yra blogai?
- Man atrodo, kad paskutiniu metu jis ne tą kalba, ar tik nepasikėlė vyrukas?
Tiek pinigų į jį kišame, ar nereikės kitą samdyti?
- Taip, pinigus jis mėgsta. Savo laiku jo plačiai kalbamos nesąmonės mums
labai nemažas pajamas atnešė. Aš kažkaip apie tai dar negalvojau.
- O laikas. Nežinau, gal jis į kitą stovyklą jau persimetė, bet nekilnojamo turto
kainos žiauriai nukrito. Seniai tokių nuostolių per tai neturėjau. 
- Aš tau kiek kartų sakiau, jog vien tik Ausėdos kalbos tų visų pinigų
neuždirbs. Neįmanoma amžinai vien tik į pliusą varytį, kai kada tenka kai ką ir prarasti.
- Na ir tu čia pasakei! Niekas iš mūsų nesiruošia nieko praradinėti, reikia
labiau į ateitį žiūrėti kaip visiems geriau iš susiklosčiusios situacijos išeiti. Greitai rinkimai, keisis valdžia, bet savi žmonės, manau, visur turi būti.
- Čia tu teisus, nesvarbu, kokia partija šalį valdo ar ateityje valdys, mūsų pačių
sukurta sistema vis tiek yra stipresnė. Kvaili tie paprasti žmogeliai, vis mano, kad partijos ar prezidentai pas mus viską valdo. Tai mes kaip norime taip valdome.
- Siūlau, vyrai, už tai išgerti. Ne partijos ir prezidentai, o mes esame tikri šalies
valdovai.
- Gerai pasakyta, iki dugno, vyručiai.
Medeina labai nesikiša į jų gilius pokalbius bei ilgus disputus. Ne tai, kad nuomonės neturėtų, dar ir kokią ji ją turi. Tik kam? Kam čia jos ta turima nuomonė labai rūpi. Jie geriau žino, geriau numano, geriau uždirba. Nors vėl čia visos esančios moteriškos giminės atstovės į vyrų politiką nesikišą. Apie televiziją, žinoma, kad visos gerai nusimano. Apie madas vyrai nesišneka, bet vakaras vyksta. Vieni, kaip Albertas su Maksu, - jau gerai palupę, kiti - mažiau svaigalų ragavę.
Dar valandžiukė ir pradėjo po palapines kas kur skirstytis. Pirma, žinoma, merginos, jeigu čia dar tokių buvo, į savo guolius nuėjo. Po kiek laiko ir vyrai pradėjo skirstytis. Medeina šalia Agnės savo miegmaišyje įsitaisė. Prieš miegą draugės šiek tiek trumpai pasikalbėjo.
    -  Nieko sau, gerai tu čia jiems pirtį užkuriai. Iš pradžių niekaip nesupratau, ko jie dėl kiekvieno žodžio abu taip pykstasi. Aš mačiau, kad tu ir vienam, tiek ir kitam labai patikai, bet kad taip viskas išeis, tikrai negalvojau. Šimtą tūkstančių svarų, ne juokai, ir man reikės tokios sumos pas savo Kasparą užsiprašyti.
    -  Užsiprašyk, būtinai užsiprašyk, būsime abi labai turtingos. Galėsime žiemą į Karibus bet kada užsinorėjusios nuskristi.
    -  O ką, visai nebloga ši tavo idėja. Galėtume taip ir nedirbti, tik vien vyrus gaudyti.
Linksma joms iš tų kvailų diedų taip juoktis. Šnekėjo, šnibždėjo ir užmigo. Po kiek laiko ir Kasparas su gerai apgirtusiu Maksu į palapinę atslinko. Jie šalia atsigulė. Tiksliau, Kasparas prie Agnės, o Maksas - jam už nugaros. Taip iš anksto abi moterys susitarusios buvo. Patys žinote, kaip kartais būna su tais išgėrusiais vyrais. Maksas vos atsigulė ir iškart užmigo, negarsiai knarkti pradėjo. Kasparas su Agnute truputi pasiglamžė. Labiau simboliškai negu iš reikalo. Medeina miegojo. Ką sapnavo, ar apskritai sapnavo, niekas nežino. Tačiau vienas žmogus aukščiau kalnuose, pačioje vėjų buveinėje, šioje naktyje, tikrai dar nemiegojo. Su fotoaparatu rankoje, atsirėmęs į stačią uolą, tyliai stovėjo. Mėnulis aukštai į žemę švietė. Ištisi žvaigždynai dangaus skliautuose ritinėjasi. Naktis šviesi pasitaikė, nedažnai čia taip būna. Kas jis, ko čia stovi, ko ieško, ko slankioja? Negali Aušrinis sau atsakyti, kodėl jis čia atsidūrė. Tiesiog taip ramiau, taip jo viduje jam geriau. Kiek kartų jis čia taip anksčiau stovėdavo, kiek valandų, naktų yra taip praleidęs? Ir šitoje, kone pačioje aukščiausioje kalno vietoje, ir kitur aplinkui. Jis kiekvieną šitų dviejų kalnų pėda atmintinai žino. Dabar, pačioje Stiprakalnio viršūnėje, vėl atsidūrė. Aukščiau tik dangus, paslaptingas mėnulis ir niekada nepasiekiamos žvaigždės. Vejas naktyje kol kas nedidelis. Tas retkarčiais vos juntamas vėjukas su savo draugais, šiais dviem kalnais, pasišneka. Aušrinis į dangų nežiūri, jo abejos skirtingos akys ten žemyn, į tą tolį, atidžiai nukreiptos. Kai giedras dangus, nuo šitos vietos labai toli jam matosi. Beveik visa, ten apačioje, tarp žalių miškų, vingiuojanti Skrajūnė būna matoma. Labai puikiai Kalninio ir kiti tie mažesni ežeriukai apačioje mirguliuoja. Ir dabar mėnulis savo brolį dvynį juose maudo.
    -  Pasakyk man, Skrajūne, kur dabar Medeina randasi? - taip su savimi Aušrinis tyliai kalbasi.
Net ir čia, šitame vieno kilometro aukštyje, tame tyrame, gaiviame kalnų ore, ir čia ta moteris iš jo atminties niekaip nesitraukia. Kas atsitiko, kas pasidarė su juo?
    -  Kur tu Medeina, su kuo tu? Ar viena, ar su tuo vyru, jūs abu kartu naktyje karštos meilės bangose vartotės? Ar tau gera kartu su juo, gal taip nėra, gal tu viena ir baisiai nusiminusi. Kaip norėčiau dar kartą tave kur sutikti? Kaip norėčiau su tavimi artimiau susipažinti? Kristina, ar ne apie Medeina tu man sapne išpranašavai? Aš sutiksiu, aš dar surasiu savo laimę. Tik kaip, kur, kada? Pasirodė ir vėl ji dingo, kaip saulė pašvietė ir į nežinomybę atgalios pasitraukė.
Žinoma, jis galėtų, kad ir šioje nakties tamsoje, sėsti į savo mašiną. Apačioje, tolumoje, jam aiškiai matosi švytintys Paaukščio žiburiai. Jie iki jo dar neatplaukė. Tik rytoj, apie kokius pietus, jie jį pasieks. Galėtų kur stebėti, kaip ji plaukia baidare ir ją tada vėl iš naujo pamatytų. Visus vietinius kelius, keliukus, visus Skrajūnės vingius puikiai pažįsta. Tik kas iš to? Negi pasakysi: „laba diena Medeina, jūs man labai patinkate, ar negalėčiau kada jus pakviesti kavos puodeliui? “ Kavos, arbatos, bent sulčių išgerti. Koks skirtumas ką gerti, svarbu, kad ji šalia jo būtų. Deja, taip nedarys, nevažiuos žmonių juokinti. Geriau čia, kaip naktinė pelėda, tyliai tupės. Yra vilties, kad sekmadienį greičiausiai ją dar kartą gyvai pamatys. Savo baidares juk reikės atgalios atsiimti. Bet kas iš to, Medeina, kas? Ką aš tau pasakysiu, ar apskritai tu į mane dar kartą bent pažiūrėsi?
Staiga juoda tamsa aukštas kalnų grandines apgaubia. Danguje kabantį Mėnulį atslenkantis debesėliai laikinai paslepia. Ko jis stovi, ką jis nori savo objektyvo kameroje šiandien pagauti? Barškytės dvasia, nors ir ją, mieląją, ar kokią kitą dvaselę. Nesvarbu ką, svarbu, kad kas judėtų, kas glumintų, kas stebintų jį. Gal pasiseks, o gal ir ne. Nutirpo kojos taip ramiai bestovint, laikas žemyn leistis. Dar kartą į viršų ir į visas puses apsižvalgo. Kažkur ten, toje tolybėje, Medeina randasi.
    -  Ką, mano Runele, eime namo. Šiandien nieko mes su tavimi daugiau nepamatysime.
Jos mylima šunytė, rodos, puikiai suprato ištartus žmogaus žodžius. Ji pirma jo neskubėdama atgalios taku pasuko. Taip lengvai bėga, o jis paskui eina. Taip abu drauge dažnai čia po šituos kalnus vaikštinėja. Tokiu geru oru nebus jokių šmėklų, jokių netikėtų vaizdų. Reikia vėlyvo rudens sulaukti, tada tinkamas laikas šmėklom ir dvasiom rodytis ant takų.

    Vėl rytas šitame krašte, vėl ankstyva aušra keliasi, savo giminaitę naktį lauk veja iš šitų kraštų. Dar visur tylu, nors paukščiai, atrodo, seniai atsikėlę. Skrajūnė apskritai niekada nemiega - nei dieną, nei naktį. Amžinai savo darbą arba savo dainą dainuoja. Šalia nedidelis palapinių miestelis. Net ir pačioje kraštinėje, kur per visą naktį neaiškus garsai joje girdėjosi, ir čia dabar pagaliau pasidarė tyla. Tie keturi: du penkiasdešimtmečiai ir perpus jaunesnės jų mergužėlės, per naktį tą triukšmą skleidė. Ką jie darė, ką jie veikė, niekas neklausė, jų pačių sąžinei paliekame tą darbą. Visos baidarės stovi krante, vagių čia aplinkui per dvidešimt kilometrų niekur nesurasi. O kur ir dėsi tą pavogtą beveik penkiametrinę baidarę.
Medeina neramiai atsimerkė. Ji buvo pamiršus, kokia vis dėl to buvo kvaila, kad sutiko kartu su visais į šitą žygį leistis. Tiksliau ne dėl žygio jai dabar taip pikta, bet dėl šitų vyrų knarkimo. Jos žuvęs vyras retai kada knarkdavo arba labai nesmarkiai tą darydavo. Čia gi ir vienas, ir kitas taip garsiai vienu ritmu traukia. Net Agnė palengva savo dūda jiems pritaria. Jiems tai kas, jie miega kaip užmušti, o jai? Kaip jai dabar iš naujo užmigti prie tokio knarkimo? Ant vieno, ant kito šono apsiverčia, bando ausis stipriau po miegmaišiu pakišti. Niekas nepadeda, tik dar labiau nervas ir pyktis jai sukyla. Maksas kaip tikras Maksimo kulkosvaidis dar didesniu garsu tą nepaliaujamą knarkimo dainą užtraukia. Garsiai rėkia, nes priešai puola, reikia visą juostą šovinių jiems išpyškinti. Oi kaip gerai, labai užtikrintai, be jokio užsikirtimo tą sunkų ir ritmingą darbą ir toliau Maksimas pyškina. Su tokiu vyruku nei už tą šimtą tūkstančių, nei už visą milijoną svarų ji niekada nesutiktų į bendrą lovą atsigulti. Negali pernešti ne tik pijokų, bet ir taip smarkiai knarkiančių žmonių. Kantrybės limitas jai baigėsi. Pavargusi nuo nemigos išlenda iš miegmaišio, tyliai atitraukia palapinės užtrauktuką, susiranda sportinius batelius, užsideda prieš metus Londone pirktą megztinį ir stojasi į gaivų bundančios ryto glėbį. Ką jai šį kartą žada atnešti nauja diena?
  Vakarykštis vakaras, nors ir su juodu humoro prieskoniu, bet apskritai neblogas gavosi. Miegot dar, žinoma, labai norėjosi, bet su tokiu dviejų tigrų ir vienos panteros trio nelabai čia ir užmigsi. Atsistoja, apsižvalgo aplinkui. Aplink tyla, likusieji taip pat savo palapinėse saldžiai miega. Jiems gerai, bet ką jai vienai dabar veikti, kur eiti, kuo užsiimti? Gerai būtų pasidaryt kavos, gal ji bent kiek paskaidrintų nuotaiką? Ugnį ar laužą įkurti, pasirodo, jai yra vieni niekai. Pilni vandens buteliai šalia mėtosi. Nuo vakaro kabo nedidelis puodas ties užgesusiu laužo viduriu. Ir pats laužas dar rusena, žarijos karštos, reikia gerai papūsti ir viskas vėl iš naujo čia degs. Puodukų irgi visokių mėtosi aplinkui. Va kavos tik reikia kur surasti. Medeina nėra labai didelė kavos mėgėja, gali ryte ir arbata pasilabinti. Ką suras, tą ir gers. Prieina prie maisto maišų, pasižvalgo. Taip, kavos ir arbatos yra, kaisk vandenį ir gerk ką tik nori. Taip ir daro. Po dešimties minučių jos rankose jau garuojantis kavos puodelis. Kartu su juo palengva nužingsniuoja prie upelio, įsirenka vieną iš akmenų, atsisėda. Ir netikėtai tyliai apsiverkia. Kodėl taip viskas išėjo? Atrodo, toks nuostabus rytas, o jai taip liūdna viduje pasidarė. Viena, be sūnaus ji daugiau nieko neturi. Tėvai, uošvei? Jie nesiskaito. Kur rasti jos sielai artimą ir trokštamą žmogų? Ar gali iš šitų knarkiančių, taip savimi pasitikinčių vyrų, nors vienas jai patikti, nors vienas iš jų tarpo? Kitoms gal, bet jai tokio, deja, nereikia. O ji pati ar žino, ko jos širdis ieško, ko nori? Po keletą minučių kažkiek apsiraminusi ir neskubėdama vėl geria kavą. Jos mintys nuskrieja tai į vieną praėjusio gyvenimo pusę, tai į kitą, gal dar į netrukus ateinančią. Kaip lėtai dabar čia stuksi laikas. Kiek dar reikės valandų jai taip vienai sėdėti? Pasižiūri į savo mobilųjį telefoną.
    -  Tik septynios, dievulėliau, dar visa amžinybė man vienai čia laukti. Velnias, tikrai nereikėjo man kartu su šituo dūdų orkestru plaukti. Kodėl aš nusileidau įkyriems Agnės įkalbinėjimams? Pati kalta, kad sutiko, niekur dabar nesidėsi. Reikia laukti, kol visi sukils. Tik ką jai per tą laiką veikti?

Mes dar ne viską žinome apie Medeiną. Ir neaišku, ar kada taip ir sužinosime. Visaip bandė po vyro žūties savo sielvartą tramdyti. Vieni draugai vienaip patardavo, kiti specialistai kitaip. Tiksliai neprisimins tos datos, kada sutiko vieną labai įdomią moterį. Ir ji turėjo savo gyvenimo tragediją, ir jai kažkas kitas draugiškai tą patį patarė.
    -  Medeina, aš žinau, kaip tau dabar sunku. Mane joga iš tos juodos bedugnės ištraukė. Gal ir tu kartais pabandyk, gal ir ji tau ims ir padės.
Joga? Visi esame girdėję tą svetimą mūsų kraštui žodį. Ką ji iki to laiko žinojo apie tą jogą? Nedaug, daugiau apgraibomis ir nuogirdomis. Įsiklausė į tos moters raginimą ir nuėjo į tą jogą.
Šiuo metu ji dažniau tą dalyką praktikuoja viena namie, o ne būrelyje. Taip nebuvo, kad nuo tos jogos ji iškart imtų ir pasveiktų, bet kad padėjo, tai teisybė. Padėjo pažinti save, bent laikinai atitrūkti, panirti nuo to skausmo, nuo tos nelaimės. Išgėrusi kavą ji jau žinojo ką veiks tas likusias valandas. Susirado minkštesnių samanų, atsisėdo ant jų. Viskas prasideda nuo taisyklingo gilaus kvėpavimo pagal skaičiavimą ir nuo blogų minčių išlaisvinimo. Dabar palikime mes ją ramybėje. Ji ir čia, bet kartu ir labai toli. Tegul sau keliauja į kitą platumą ir gal visai negirdimą pasaulį.
Tik apie devintą valandą ryto pradėjo pamažu keltis pirmi mūsų kelionės paukšteliai ir paukštytės. Vieni greitai kėlėsi, kiti esant progai būtų taip ir toliau drybsoję. Nelabai pamiegosi, kai Kasparas garsiai visus budina.
  -  Ei, miegaliai, laikas keltis, laikas ruoštis, tolimesnis žygis mūsų laukia. Reikia mums greičiau pusryčius pavalgyt, daiktus susidėt ir toliau plaukti. Gerbiamieji ponai ir ponios, šiandieninis mūsų planas yra toks: mes visi plauksime iki tos vietos, kur Skrajūnė su Merkiu susikerta. Ten vėl nakčiai įrengsime stovyklą, rytoj mums visai nedaug tereiks nuplaukti.
Niekas labai nesiginčija su Kasparu. Ten ar kitur, koks skirtumas, kur dar vieną stovyklą įrengti. Visi ekipažai pamažu ruošiasi. Daiktai sudėti, laužas užgesintas, net visos šiukšlės surinktos. Prašau, kokie geri gamtos mylėtojai čia pasitaikė.
    -  Tiesa, nepasakiau svarbiausio - mes pietausime Paaukštyje, pačiame geriausiame jo restorane. Kas norės, galės trumpai pavaikščioti ir po centriuką. Mielos mūsų damos, tik prašyčiau tą daryti neilgai. Mums laikas ribotas. Atrodo ir viskas, dabar galime plaukti.
Pirmi startuoja Kasparas su Agne.
    -  Medeina, kaip tavo nuotaika, ar tu tik kartais nesurūgusi? Nieko, manau, greitai tavo nuotaika vėl pasitaisys. Žiūrėk, koks gražus mums šiandien išaušo rytas.
Gražus rytas, kad bent žinotų, kiek valandų ji tą rytą šiandien stebi. Kulkosvaidis ar minosvaidis, bet šis Maksimas vienas iš paskutiniųjų atsikėlė. Jis ir tie keturi - kas per vyrai? Jiems, matote, vis dar nuo vakar skauda galvas. Vėl visi patvarkė kažkokio neaiškaus viskio buteliuką. Ir, žinoma, Maksas prie jų prisidėjo. Tos dvi panos, atrodo, dar visai neišsiblaivė, net dainas iš ryto, pašėlusios mergiotės, linksmai užtraukė. Kas per publika?
    -  Oi, Medeina, kaip aš gerai išsimiegojau. Gaila, kad tik tavęs prie šono nebuvo, tu kažkur kampe, atrodo, tyliai gulėjai.
Na taip, su tokiu savo knarkimu jis, žaltys, tai gerai miegojo, o kur nemiegos.
    -  Ei, Medyte, tu šiandien visai su manimi nesišneki, kas atsitiko? Taip negalima.
    -  Viskas man gerai, Maksai, aš šnekuosi.
Tik ką jai su juo kalbėti? Klausyt jo plokščių anekdotų ar žavėtis jo padėtimi ir turtais, nauja mašina. Kiek ir kokių kurortų jis matė. Ką dar jis gali jai naujo pasakyti, kaip ją sudominti? Ar jis žino bent vieną šito krašto padavimą ar legendą, ar kokį kitą įdomų pasakojimą? Žinoma, kad ne. Kam jam legendos, kai yra pašonėje greitasis internetas ir spalvotas plačiaekranis televizorius. Vakar vakare bandė apie knygas užklausti, ar skaito?
    -  Ar knygas skaitau? Na tu ir prajuokinai mane, Medeina. Kam dabartiniam vyrui reikia tas visas knygas skaityti? Mano visas gyvenimas yra kaip tikra knyga, ką jos gali man papasakoti? Geriau pinigus reikia mokėti uždirbti ir panas gerai pa.......
Čia trumpai susimėtė vakarykštis Maksimas. Deja, suprato Medeina, ką jis norėjo tuo nebaigtu žodeliu jai pasakyti. Bandė apie meną, teatrą nors trumpai pasišnekėti. Nevaikšto jis į tuos spektaklius, nėra tam laiko. Va, į gerą restoraną, kokį naktinį klubą ar į pramogų banką, va čia tai kitas reikaliukas. Šitie dalykėliai jam labai patinka, bet kada sutiktų kartu su Medeina į bet ką iš jų nueiti. Paklausė Medeina apie jo pomėgius. Ką dar be savo pinigų kalimo ir vaikščiojimo po barus bei klubus jis daro? Kokius dar žmogus gyvenime turi pomėgius? Nelabai suprato jis tą jos užuominą.
    -  Medeina, nelabai tavęs suprantu, ką tu nori apie mane sužinoti? Juk sakiau, aš labai daug dirbu. Plius, artėja nauji rinkimai, aš retai kada turiu nors vieną laisvą minutę.
Matote kaip yra su tais tikraisiais mūsų tėvynės vyrais. Jiems vien darbas, tiktai darbas, nebent dar kokie partiniai reikalai. Ir tik kai lieka truputi laiko, dar jiems rūpi panos. Taip, labai linksmai ir turiningai žmogus gyvena. Nori aiškų prasmingą savo pėdsaką šitoje nuodėmingoje žemėje palikti. Kad buvo kadaise toks svarbus Maksas, žmogelis labai daug dirbo, labai daug pinigų paliko, vienu žodžiu, nusipelnęs visom prasmėm tas jau miręs Maksiukas. Jūs negalvokite, kad Medeina yra bohemos moteris, tikrai ne. Anksčiau, kai studentavo, tai dažnai su būsimu vyru kartu į kokį spektaklį nueidavo. Kai gimė sūnus, rečiau ta proga atsirasdavo. Bet teatrą mėgo, net labai mėgo tą paslaptingą jo atmosferą. Knygas retkarčiais net ir dabar pasiskaito. Mėgsta apie tikrą gyvenimą skaityti. Taigi kuom gali ją kaip moterį sudominti šitas Maksimas?
Vaizdinga Skrajūnė, tie netikėti jos vingiai, tie statūs krantai, šita laukinė, pirmykštė gamta. Čia taip tylu, čia taip ramu ir dar taip vaizdinga. Viena bėda, Maksimas, kaip kulkosvaidžio vaikaitis, vis neužtyla. Bando ir bando ką ypatingo jai susakyt. Liūdna darosi jai nuo tokių betikslių kalbų.
    -  Medeina, o kaip tu galvoji apie mano partiją? Klausyk, gal kartais norėtai į ją įstoti, žinok, aš tau tikrai labai gerą rekomendaciją greitai parūpinčiau.
    -  Maksai, kam man reikalinga ta tavo partija?
    -  Kaip kam? Na tu ir duodi, vaikeli, negi nežinai, kad valdžia be pinigų niekada nebūna? O didelė valdžia - tai dideli pinigai. Šitą teoremą nuo seno visa žmonija atmintinai žinojo.
    -  Maksai, man pakanka pinigų tiek, kiek aš jų uždirbu.
    -  Oi, nesakyk taip. Pinigų niekada nebūna per daug. Aš rimtai tau siūlau, tu gerai pagalvok. Šiais metais mūsų partijos reitingai tvirtai pirmauja visų partijų sąrašuose. Mums labai reikia tokių patrauklių ir protingų moterų kaip tu.
Matote, jiems reikia tik kad kavą nešiotų ir visais jais žavėtųsi. Tom visom jų prasmingom, bekraštėm kalbom, jų reikšmingais ir nepaliaujamais tautai ir, žinoma, sau, darbais. Ar nepaliaujamais pinigų plovimais.
    -  Ne, Maksai, į jokią partiją aš nežadu stoti. Toli aš nuo tos pasaulinės ar vietinės politikos.
    -  Šiandien toli, bet rytoj gal būsi arti. Niekas nežino, kas tavęs dar laukia ateityje.
Tik pasižiūrėkite, kaip kartais protingai mūsų Maksas prabyla. Ir ji norėtų žinoti, kas jos laukia ateityje. Svarbu, kad sūnui viskas gerai sektųsi, o su ja kaip bus, taip tegul ir būna.
    -  Medeina, klausyk, o gal po šito mūsų plaukimo tu pas mane prie jūros kada į svečius atvažiuotai? Pasakojau, kad labai jaukų namą ką tik baigiau pasistatyt. Vietos daug ir jūra šalia. Garantuoju, tau labai pas mane patiktų.
Važiuoti pas Maksą? Aišku, jam tik vienas galvoje, kaip ją greičiau į savo lovą nusitempti.
    -  Ačiū, Maksai, už tavo širdingą pasiūlymą, bet aš negalėsiu. Manęs laukia darbas ir mano sūnus.
    -  Gaila, labai gaila. Klausyk, bet aš dažnai būnu tavo mieste, vis tiek labai norėčiau nors kavos puodeliui kai kada tave pakviesti.
Atkaklus Maksas, vis apie tolesnę jų pažintį kalba. Niekaip nenurimsta. Vis dar tikisi ją kaip nors ten įkalbinti. Jų baidarė plaukia upe, kitos irgi skrieja. Vienoje vietoje Skrajūnė greitesnė, kitoje - sulėtėja. Pirmą vakarą sunkiau plaukėsi: ir akmenų daugiau aukštupyje pasitaikė ir ekipažams reikėjo laiko susiirkluoti. Vakar jie nesipyko, tik porą kartų Maksas riebiai nusikeikė, kai buvo už šakų užkliuvę. Čia ne po klubus ar linksmybių centrus vaikščioti. Vietomis Skrajūnė labai klastinga, gerai kad gylis nėra didelis. Praeita savaitė buvo lietinga, visa lietumi nulaistyta, tik tas lietutis toks lengvai lašinėjantis, be didelių liūčių, kaip kartais čia nutinka. Tenka baidarininkams retkarčiais išlipti, nes vietomis vanduo vos iki kelių tesiekia. Nemato Medeina, kaip godžiai Maksiukas į jos šiek tiek sušlapusį užpakaliuką žiūri. Plačiai savas akis į Medeinos visus žavingus iškilimus dabar išsproginęs nepaliaujamai žiūri, net seilė varva. Tokie vyrai, tokia jų laukinė prigimtis. Gauti kas geriausia, valgyti kas skaniausia ir mylėti, žinoma, kas žavingiausia. Ne visi tokie, bet Maksas toks. Viena plaukimo valanda praeina, antra, trečia. Baidarės susitinka, susibūna ir vėl išsiskiria. Vieni - priekyje plaukia, kiti - gale iriasi. Tokioje siauroje, vingiuotoje upėje nėra jokių galimybių visiems kartu plaukti. O ir tokios būtinybės nėra. Pagaliau, ketvirtosios plaukimo valandos viduryje, Skrajūnės kranto vaizdai pasikeičia. Retėja miškas, vis daugiau ir daugiau upės kelyje pasitaiko gyvenamų sodybų, šalia liepteliai, kokia senoviška medinė kaimiška pirtelė stūkso. Žmonės nuo seno prie šitų vagų gyveno. Vieni - rankomis linksmai pamojuoja, kiti – palinki žygeiviams sėkmės ir gero plaukimo.
    -  Ei, žiūrėk, čia Aušrinio Vėtra varo, - kažkoks stovintis ant tiltelio jaunuolis savo dviem draugams garsiai susako.
    -  Medeina, kodėl mus Vėtra tas vaikis pavadino?
    -  Kaip kodėl, negi nepastebėjai, kad kiekviena iš plaukiančių baidarių turi savo vardą?
    -  Ot velnias, atrodo, mačiau, bet taip ir neįsidėmėjau. Vėtra, mes plaukiame Vėtra. Negalėjo jis kitaip mūsų baidarės pavadinti?
    -  Kodėl tau šitas pavadinimas nepatinka, man atrodo, kad tai visai neblogas vardas.
    -  Galėjo ką nors įmantresnio sugalvoti, pavyzdžiui Pergalė ar kokia Paukštytė. Gal tu atsimeni, kokie yra kitų baidarių vardai?
    -  Visų nepasakysiu, bet atsimenu, kad dar Vėjuota, Vakarė, Vijurtė. Atrodo, taip.
    -  Ką? Pas jį visos baidarės vien tik su v raide prasideda ar kaip? Nors koks skirtumas, originalumu, matau, tas mūsų baidarių nuomotojas labai nepasižymi.
Medeina meta trumpą žvilgsnį, mintyse pagalvoja, jog pats tai labai originalus. Vien tik pergalės ir paukštytės jam galvoje pinasi. O tie baidarių vardai visai neblogai skamba, matosi, žmogus su gamta gerai sugyvena ir sutaria.
    -  Įdomu, iš kur jie nusprendė, kad mes su to Aušrinio baidarėmis plaukiame. Ką? Čia be jo daugiau niekas nenuomoja, ar kaip čia yra?
Tuo tarpu prieš plaukiančiuosius prasideda ir pats, jau ne kartą minėtas, senas ir jaukus Paaukščio miestelis. Namai vienas šalia kito savo kiemais į upę nusitęsia. Matosi tolėliau ir gatvės, juose pravažiuojančios mašinos, kažkur einantys vietiniai žmonės. Namai įvairiai dažyti, įvairių plytų ir amžių. Nors karai ir čia ne kartą slinko - griovė, degino tiek namus, tiek ir jų gyventojus, tačiau paaukštiečiai kėlėsi, iš naujo statė bei kūrė savo tolimesnę buitį.
    -