Užkalbėtoja (3 dalis)

Seula atrodė susikaupusi. Ištarusi lemtingus žodžius, galinčius pakeisti šių dviejų prieš antgamtės galią bejėgių žmogystų likimus ji tarsi išsigando pati savęs. Iškviesti vyriausiąją deivę žmogaus pavidalu vien dėl poros gyvybių, kurios, atsižvelgiant į ankstesnį Seulos požiūrį, turėtų būti niekinės, buvo bemaž keista. Nusilpę ir išsigandę įsimylėjeliai, viso labo, jos žodžiais, menkaverčiai žemės kirminai, parazitai. Niekas. Niekas, prieš tikrąją svarbą įkūnijančią gamtą, joje susitvenkusią gyvybę ir galią. Tad kodėl anksčiau rėmusi peilį jiems prie gerklės dabar Seula nusprendė pabandyti išsaugoti Helenos ir Alekso gyvybes? Negi Alekso žodžiai galėjo taip paveikti jos sulaukėjusią širdį? O gal tai viso labo buvo tik siekis pašonėje turėti dar kelis deivėms ištikimus bendražygius? Rodos, atsakimo savyje nerado net pati Seula. Ji nudelbė savo veriančias rudas akis į žemę, bet po minutėlės tvirtai suspaudė lūpas ir vėl nužvelgė belaisvius.
      - Nuosprendžio šiąnakt neišgirsite. Deivės ne naktiniai padarai. Pasirodo tik pakilus saulei, - šaltai pasakė ji ir apsigręžusi nuėjo.
      Nuėjo, palikusi juos surišus vienui vienus laukti rytojaus. Drebėti vakaro šaltyje, klausytis šiurpaus miško ošimo ir vilkų stūgavimo. Seula apėjo laužą, pakeliui pritūpusi pakasyti paausio pro šalį be tikslo tipenusiam aštriadančiui, ir lyg niekur nieko įsmuko į vieną iš juoduojančių urvų, kuriame pamažu jau slėpėsi ir jos plėšrieji gentainiai.
      Viskas nutilo. Liko girdėti tik audringai spragsinti ugnis.
      - Tai ką, ta urvinė čia mus taip ir paliks? - tarsi persigandusi, tarsi ir pasipiktinusi sušnypštė Helena.
      - Nezirzk. Kaip tu nesupranti, kad tai puikiausia proga mums išsilaisvinti. Juk turime visą naktį. Gal kaip nors atrišime virves, - Aleksas bandė ją nuraminti.
      - Ir kaip gi, pone protinguoli? - Helena demonstratyviai pakėlė antakius - Jau negana to, kad paaukojai mus tai beprotei amžinon tarnystėn, ar kažkas panašaus, tai dabar vis dar taip savimi pasitiki, kad manai galįs mus iš čia ištraukti?
      - Aš bent jau stengiuosi. Štai per mano „pasitikėjimą savimi“ dabar mes laimėjome daugiau laiko. Tačiau jei tau tai nepatinka, nieko tokio - galėsiu palikti tave čia su vyriausiomis miško deivėmis, - Aleksas tardamas šiuos žodžius teatrališkai pavartė akis, - aiškintis pačiai.
      - Kur gi ne. Man jau gana tų tavo svaičiojimų, - Helena valandėlę patylėjo, - Tai sakysi, ką daryti ar ne? Tos virvės mane jau baigia užspausti.
      Vaikinas šyptelėjo puse lūpų ir pakraipė galvą.
      - Gerai. Leisk sekundėlę pagalvoti. Pamėgink pajudinti riešus, tavo rankos labai liaunos, manau, pasistengusi galėtum išsinerti.
      Helena bandė traukti, sukioti riešus į visas puses, net gerokai trūktelėjo iš peties, tačiau jos veidą greitai perkreipė rūgšti grimasa ir ji beviltiškai atsisuko į Aleksą.
      - Nepavyks. Mano riešai tiesiog dega. Jau baigiu pratrinti odą iki kaulo.
      - Tada nereikia, viskas gerai. Pamėginsiu tai padaryti pats, - jis trumpam susimąstė. - Dievaž, čia taip praverstų peilis.
      - Mhm. Ir dar pora medžioklinių šautuvų. Svajok toliau.
      - Helena, tavo sarkazmas man trukdo susikaupti. Tu gali pailsėti, o aš pamėginsiu išsilaisvinti, bus puiki proga prisiminti, kaip tai darydavau jaunųjų magų būrelyje, - vaikinas bandė nors kiek praskaidrinti beviltišką nuotaiką. - O tada pranešiu, kai galėsiu atrišti tave. Gali nors ir miegoti, man nesvarbu.
      Helena atrodė kiek įsižeidusi, tačiau, rodos, jai palengvėjo, kai visą darbą prisiėmė Aleksas. Dabar ji galėjo atremti galvą į medžio kamieną ir pamėginti nuraminti savo vis dar plazdančią širdį. Visą naktį markstėsi - dar neišsisklaidęs adrenalinas ir nepatogi poza neleido iki galo nugrimzti miegan. O be to žinojimas, kad šalia tavęs kažkas stengiasi už abiejų gyvybes vis vien, švelniai tariant, kuteno sąžinę. Paskutinykart pravėrusi akis ji išgirdo šalia savęs kažką tyliai dejuojant.
      - Aleksai...? - sumurmėjo ji ir pasuko galvą jo pusėn.
      - Ššš... Tyliau... Nenorėk dabar pažadinti laukinės. Aš išsilaisvinau rankas, beliko tik atsirišti kulkšnis ir mes jau, galima sakyti, laisvi.
      Aleksas atsiraitojęs rankoves pasilenkė prie savo kojų ir jo riešai prieblandoje subolavo drumzlinu raudoniu. Jie buvo kruvini, nutrinti iki šlapiuojančių žaizdų, plona oda nugremžta gabalais.
      - O varge... - sudejavo Helena. - Tau viskas gerai? Ar labai skauda?
      - Geras klausimas, - tarstelėjo jis, pančiodamas mazgus nuo savo kojų. - Tačiau dabar tai nesvarbu. Turim paskubėti. Visi skausmai praeis, kai sėdėsiu savo automobilyje iki dugno nuspaudęs akseleratorių. - Jis išsilaisvino ir prišokęs prie merginos ėmė skubriai daryti tą patį.
      Po poros minučių jie jau buvo laisvi. Proskyna atrodė rami. Iš laužo bebuvo likusi tik žioruojančių anglių krūva, vilkų urvai buvo tylūs ir iš pažiūros nepavojingi .
      - Greičiau, bėgam, - pamojo ranka Aleksas. - Tik pasistenk kaip įmanoma tyliau.
      - Aš negaliu...  - Helena žvilgtelėjo žemyn ir prikando lūpą. -Mano koja. Aš praeitą naktį, matyt, nikstelėjau kulkšnį. Manau, vargiai galėsiu paeiti.
      Aleksas nė nemirktelėjęs čiupo merginą ant rankų ir užsikėlęs ant kupros, veik pirštų galiukais nužingsniavo per proskyną į miško tankmę. Spręsti problemas čia reikėjo greitai. Greitai, nes kiekviena sekundė dabar galėjo kainuoti gyvybę.

      ***
      Jis pusiau bėgomis, tiek, kiek leido jėgos, laviravo tarp medžių ir brūzgynų, stengdamasis išvengti po kojomis traškančių šakelių, kad neišleistų nė garso. Jau daugiau nei valandą klaidžiojo žaliais labirintais, sunkiai šnopuodamas įveikinėjo kalvas ir nedidelius šlaitus, kol galop suprato, kad eikvoja jėgas veltuj.
      - Mes pasiklydom, - uždusęs tarstelėjo jis.
      - Ką? Maniau, kad prisimeni iš kur atėjai. Be to aš pati galiu beveik garantuoti, kad tą išgriuvusį medį, kurį praėjom gal prieš penketą minučių tikrai buvau mačiusi, kai sekiau paskui vilką.
      - Helena, tokių išgriuvusių medžių čia tikrai ne vienas ir ne du. Viskas aplinkui čia vienoda. Aš nesugebu orientuotis kur mes esame, galbūt tik sukame ratus, arba iš vis - brendame dar giliau į miško vidurį.
      - Ne ne ne... Nesakyk man to. Tik jau ne dabar, kai buvom taip arti išsigelbėjimo, - mergina nervingai ranka persibraukė nuo prakaito sulipusius plaukus. - Ką mes darysim?
      - Toliau eiti aklai negalim. Mums žūtbūtinai reikia kompaso. Aš žinau, kad mūsų namelis yra pietuose, jei turėčiau kompasą, galėčiau susiorientuoti, - Aleksas švelniai nukėlė Heleną nuo nugaros ir ėmė nerimąstingai žvalgytis aplink, bei trinti rankomis, tarsi kažko ieškotų, tačiau nežinotų ko.
    - Tačiau kompaso mes neturim, - nukirto Helena, atsiremdama į kamieną.
      - Susirasim, - tarė jis, rodos, kažką įtemptai mąstydamas. - Magneto mes neturim... taigi triukas su adata neišdegs... - pats su savimi kalbėjosi Aleksas. - Jokios ten suknistos Šiaurinės žvaigždės irgi nesimato, - jis užsimerkė, giliai įkvėpė oro ir valandėlę pagalvojęs tarė - Nieko nebus. Aš nieko kito nesugalvoju. Teks laukti kol patekės saulė, tada pasinaudosim tavo rankiniu laikrodžiu ir nustatysim krypti.
      - Bet mes negalim sustoti. Supranti? Negalim! - vėl supanikavo Helena.
      - Mes neturim kitos išeities, - vaikinas sugriebė ją už pečių. - Ryto galime sulaukti ir klaidžiodami be tikslo. Supranti? Tik veltui išeikvosime jėgas.
      - Suprantu, - tyliai sumurmėjo Helena ir prisiglaudė jam prie krūtinės.
      - Viskas bus gerai. Susirasim užuoglaudą, kur galėsim pasislėpti ir pernakvoti. Mūsų niekas nesuras. Pajudėsim vos saulei pasirodžius rytuose. Gerai? - jis glostė merginos galvą ir kaip įmanydamas bandė nuraminti.
      - Gerai.
      - Einam, ši vieta per daug atvira. Mus gali greitai surasti, - Aleksas vėl pačiupo Heleną ant rankų ir ėmė žvalgytis saugaus prieglobsčio.
      Miškas tikrai nebuvo labai retas, tad surasti sunkiai užmatoma vietą jiems neprailgo. Paėjus dar keliasdešimt metrų nedidelėje dauboje jie aptiko kelis labai arti vienas kito suaugusius medžius, kurių pusiau išvirtusios šaknys buvo susipynusios tarpusavyje ir tarsi sudarė lizdą. Pakasus minkštą velėną buvo galima pasidaryti beveik nepastebimą urvą.
      - Pasiliksime čia. Tobulesnės vietos turbūt greitu metu vis vien nerasim, - tarė vaikinas.
      - Mūsų tikrai nesuras? Tie išsigimę vilkai turbūt gali užuosti šimto kilometrų spinduliu, - ropšdamasi į buveinę kalbėjo Helena.
      - Teisybė. Vilkai. Velnias, ir kaip aš nepagalvojau... - jis vėl minutėlei susimąstė, aplink rinkdamas sausus lapus užsimaskavimui. - Reikia pasistengti užgožti savo kvapą...
      - Ir kaip gi?
      - Purvas. Dar geriau... gyvūnų išmatos, jei tik galime rasti.
      Helenos akys išsprogo.
      - Žadi mozoti savo kūną gyvūnų išmatomis?! - pasišlykštėjus paklausė mergina.
      - Turi kitų pasiūlymų? - nukirto Aleksas.
      - Ne, bet... - užsidegusi pradėjo ji tačiau akimoju nutilo. - Ne, neturiu.
      - Puiku. Taigi prie darbo. Turime dar daug ką nuveikti.

      ***
      Išsitepę dvokiančiu purvu, išvargę ir sulieti prakaito jie budėjo susirangę tarp šaknų išsiraustoje duobėje ir bandė sulaukti ryto. Laikas, rodos, užsistovėjo, kaip pelkės vanduo, kiekvieną sekundę kankino paranojiška baimė, kad priešais išlys išbadėjęs vilko snukis, besitaikantis nukąsti jiems galūnes. Tais trumpais momentais, kai pavykdavo užmigti, Helena sapnuodavo ant jos veido, per kaklą tyžtančias vilko seiles, Aleksas - mėnesienoje blizgančius Seulos peilius, be perstojo lekiančius į jį ir pataikančius. Krūpčiodami jie stverdavosi kits kito, ramindavo nesuvaldomą drebulį ir laukdavo, kol viskas praeis. Tačiau kad ir kokia naktis būtų ilga - saulė visada pasirodo. Tik šį kart ji pasirodė su trenksmu.
      Aleksą pažadino keistas duslus traškėjimas, sklindantis visai šalia jo. Jis pramerkė akis ir pro siaurus plyšelius tarp vokų plykstelėjo šviesa. Tuo tarpu keistas traškėjimas ėjo vis garsyn.
      - Helena... Helena kelkis! - vaikinas ėmė ją purtyti. - Greičiau, kažkas vyksta!
      Ji vangiai pramerkė akis, tačiau išvydusi persigandusį Alekso veidą kaip mat atkuto.
      -Girdi? - paklausė vaikinas, pirštu pabaksnodamas sau šalia ausies.
      - Kas per...? Atrodo lyg kažkas vartytų medžius!
      - Negali būti, kad... - Aleksas buvo nutrauktas vidurį sakinio, nes jų maža užuodanga akimoju atsivėrė, pažerdama juodžemio fontaną.
      Medis, po kurio šaknimis jiedu slėpėsi tarsi atgijęs pats „išlipo“ iš žemės ir lyg storais botagais ėmė švaistytis šakomis. Pabėgėliai dangstydamiesi rankomis veidą, vis dar nesuvokiantys, kas vyksta, klupinėdami ropojo atbuli. Tuo tarpu aplink keli medžiai taip pat ėmė judėti. Jie taikėsi užvožti jiedviem šakomis, lanksčiomis šaknimis bandė sugriebti kojas, rankas.
      - Kas per velnias?! - dar spėjo sušukti Aleksas, tačiau balsui dar sklindant iš lūpų jis pajuto esąs kabantis žemyn galva. Vaikinui įkandin pritarė šaižus Helenos klyksmas.
      Jie skaudžiai bloškėsi į storą kamieną ir greitai pajuto, kaip kūnais slenka keistos kirmėlės. Ne, tai buvo ne kirmėlės - nežinia iš kur atsiradę ūgliai, apraizgantys jų kūnus tarsi tvirti tinklai. Greitai jie nebegalėjo pajudinti nė raumenėlio, laisvos liko tik pakvaišėliškai į šalis lakstančios akys.
      Paskutiniems velėnos purslams sudribus atgal ant žemės priešais išryškėjo keistas siluetas. Jis buvo sunkiai įžiūrimas, tarsi susiliejęs su supančia visuma. Įsižiūrėję atidžiau, Helena ir Aleksas pamatė, kad tai labai neįprastai atrodanti moteris. Jos veik permatomas kūnas nežymiai švytėjo, ilgi žali plaukai nuo galvos visomis pusėmis kilo į viršų, susijungdami su nutįsusiomis medžių lajomis. Ji neturėjo drabužių, tačiau nebuvo žmogiškai nuoga - lygi žalia oda buvo tarsi gamtos ornamentų atspindys, gyvas paveikslas, švytintis mirgėjimas, kurio negalėtum apibūdint žodžiais. Oras aplinkui tarsi virpėjo, prisipildęs gyvybės ir gaivaus gėlių kvapo... Moters veidas spinduliavo grožį, galintį nužudyti ir vėl prikelti gyvenimui. Ji stovėjo priešais, tarsi pati išaugusi iš po žemių, basas kojas įmerkusi purvan. Jos didelės kaip du pasauliai akys buvo įsmeigtos į juodu. Galėjo nužudyt ir vėl prikelti. Ji buvo deivė. Ir teismas čia tik prasidėjo.
      Staiga už jos nedrąsiai kyštelėjo kitas kūnas. Tai buvo Seula. Anksčiau buvusi tokia arši ir tvirta dabar ji atrodė tarsi pylos gavęs šunytis. Ji nunarinusi galvą lėtai prisiartino prie vis dar lyg įbestos stovinčios deivės ir atsistojo greta. Pastaroji priekaištingai ją nužvelgė.
      - Aš atsiprašau visų mėnulių vardu, deivę Nijara. Žmogaus sūnus ir žmogaus dukra maldavo Nijaros tarnystės malonės. Negaliu žudyti tų, kurie jai pasižada tarnauti, - susijaudinusi ėmė aiškintis Seula, tarsi deivė būtų pasakiusi bent žodį.
      Deivė vis dar tylėjo, tačiau neatitraukė žvilgsnio nuo laukinės.
      - Jie gali suteikti daug naudos. Mums trūksta sergėtojų - šiauriniame kyšulyje atklysta brakonieriai, o mano vilkai taip toli neklajoja. Jie Nijarai gali suteikti naudos. Bent jau tas žmogaus sūnus - jis atrodo tvirtas, greitai prisitaikytų... - Seula pridūrė mostelėdama ranka Alekso pusėn.
      Nijara atrodė susimąsčiusi. Jos veidą persmelkė keista gailesčio išraiška. Tada ištiesusi savo liauną ranką deivė tarsi užjausdama padėjo ją Seulai ant peties. Nebuvo galima suprasti, kas vyksta, nes Nijara, matyt, nekalbėjo kaip žmogus, o kontaktuodavo su ja mintimis ar kažkokia kitą dimensiją turinčia kalba.
      - Suprantu, - rodos, sulaukusi atsakymo tarė vilkų motina.
      Deivė reikšmingai ją nužvelgė, tada trumpam atsisuko į Heleną su Aleksu ir vėl sužiuro į Seulą.
      - Tiesa. Be to įšventinimas negalimas... - pastaroji vėl atsakė į negirdimus žodžius.
      Nijara lėtai linktelėjo galvą. Valandėlę nežinomybė tvyrojo ore. Tada ji žengė žingsnį priekin ir ėmė lėtai, iškilmingai artintis prie savo belaisvių. Seula nusekė iš paskos.
      - Vyriausioji deivė sutiko apsvarstyti jūsų gyvybių svarbą, - prisikišusi jiems arčiau veidų paaiškino Seula. - Tačiau jūs negalite būti apdovanoti, jei šito nevertas jūsų vidus. Tai reikia išbandyti, - ji kiek patylėjo. - Melskitės, kad šitai ištvertumėt...
      Jiedviem nespėjus nė sureaguoti, Nijara pakėlė savo delnus ir vienu mostu atsargiai perbraukdama abiems per kaktas uždengė akis.
      Daugiau jie nieko nebematė, kažkas tarsi išplėšė juos iš jų kūnų ir paleido skristi. Nesuvokiamą būseną persmelkė ryški šviesa.