Nepritapėlė (12)

Eidama jų link prisiminiau keletą istorijų apie prezervatyvus. Jie tada mums buvo naujiena. Jau mokiausi universitete, kai vienai kurso draugei gimtadienio proga nupirkome prezervatyvą ir pripūtėme.
Nebuvo jų nei bet kuriame prekybos centre (kaip dabar) išdėliotų šalia šokolado plytelių, žiebtuvėlių ar momentinių klijų, prie pat kasos, nei kaip prie kasos vaistinėse, šalia vitaminų ir vienkartinių servetėlių. Jų tebuvo prekybos kioskeliuose, tokiose medinėse dėžutėse, šalia šokoladų ir alaus. Dažniausiai kioskeliai stovėjo šalia kelio. Matyt, kad visiems prašalaičiams būtų patogiau.
Išsigandusios ligi pat plaukų šaknų apsižvalgėme aplinkui, ar niekas nemato, ir tyliai, „bombordavos“ iš gėdos pardavėjai sušnabždėjome:
-Mums prezervatyvų. Porą.
Vienas atsargai. Jei susprogtų. Juk prezervatyvų patikimumas, skaitėme, tik devyniasdešimt devyni procentai.
Nelaukdamos grąžos vis garsiau viena už kitą kvaksėdamos nulėkėme už namo kampo. Kvapui atgauti ir kad būtų jėgų prezervatyvui pripūsti.
Kaip ji džiaugėsi – dryžuotas balionas!.. Tylėjome gal pusę vakaro vis paprunkšdamos kaip arkliai priėdę avižų, vis pasikumščiuodamos. Jubiliatė, aišku, nesuprato, dėl ko mes šitaip, apmetė akimis save aplink ašį ir paklausė:
-Kas jums? Ko taip žiūrite į mane? Nejaugi aš be sijono? - žiūrėdama į savo tarpkojį laužė vis galvą.
Kvatojomės ilgai, iki ašarų, kol kažkuri iš mūsų nebeiškentė ir jai paaiškino.
“Balionas”, aišku, susprogo, o mes, svečiai, buvome labai gražiai išprašyti namo...
Arba, kai mano dėdė nuvažiavo į Bulgariją... Bulgarai – labai svetingi: kartu gėrė arbatą, kartu aplankė daug įžymių vietų, tik jie turbūt vienintelė pasaulyje tauta, kuri užsienio turistus (ypač tokius, ką tik paleistus iš sovietinio režimo) painiojo savo atsakymais „taip“ ir „ne“. Neigiamai atsakydami į užduotą klausimą „не“ („ne“), bulgarai linkčiojo galvą, lyg pritardami. Atsakydami teigiamai „да“ („taip“), galvą sukiojo į šonus, lyg nesutinkantys.
-Kada nors vykdama į Bulgariją, prisimink šią taisyklę. – Prieš imdamas man pasakoti istoriją, nuteikė dėdė.
Dėdė, norėdamas namiškiams parvežti lauktuvių, prieš pat išvykstant namo, užsuko į parduotuvę. Bakstelėjo pirštu į kažkokius maišelius ir rusiškai pardavėjos paklausė, ar čia žarnos vėdarams. Pardavėja papurtė galvą į šonus…
-Imu visa dėžę, - pasakė.
Ir paėmė… Įsivaizduoju, kaip teta apsidžiaugė tokiomis lauktuvėmis…

Palikusi ramybėje konteinerius – prezervatyvus lauke ir grįžusi į savo irštvą, aš jau galėjau atsipalaiduoti ir kristi į lovą. Jei dar spėdavau, visgi persukdavau savo smegenyse šiandienos filmą, bet dažniausiai būdavau tokia išvargusi, kad krisdavau, skriste įskrisdavau į besapnį miegą.
Ryte keturi vyrai mane tiesiog purtydavo, kad prabusčiau. Nė šlapias skuduras nepadėdavo. Jie vyrai, jiems mažiau reikėdavo miego, pagalvodavau. Na, gal jiems mažiau miego reikėdavo dar ir dėl to, kad mažiau dirbdavo, ne taip smarkiai pavargdavo? Nežinau, bet aš prabudusi ne ką geriau pasijausdavau nei iš vakaro: tokia pat išsunkta, arba ne, sudaužyta. Sunkiai iš lovos rangydavausi, tyliai sukandusi dantis tampydavau jau spėjusius per naktį sustingti sąnarius. Gal taip greit ir nepulčiau iš lovos, bet labai puikiai, tiesiog atmintinai žinojau rytinį ritualą.
Jei vyrukų gerklė-šachta degdavo, tai jie mane ne budindavo, o tiesiog kratyte kratydavo ir rėkdavo, kam aš išnešiau tuos vakarykščius butelius laukan, nejaugi negalėjau palaukti iki ryto, gal ten buvo dar koks lašelis ne uogienės, o vyno, gal…
Nusibodo jie man, todėl vieną dieną susiruošiau nuo jų pabėgti. Neiškart pavyko. Buvau grąžinta gal kokius penkis kartus. Net maldavimai, ašaros nesuminkštino jų širdies. Ir kaip aš apsidžiaugiau, kai juos vieną dieną vietinė policija suėmė! Aš nebepirksiu jiems vyno už savo pinigus, nebegaminsiu, nebeapiplausiu! Tik džiaugsmas visada trunka trumpiau nei tikrovės suvokimas. Tada aš dar nežinojau, kad jei ką nors prarasiu, prieš mane atsivers bedugnė. Aš tik vėliau supratau, kad jų man vis dėlto trūks.
Geri tie tinginiai, persigalvojau. Aš dabar juos suprantu: jie sėdėjo didžiąją dalį savo gyvenimo zonoje. Ten nereikėjo dirbti už duonos kąsnį, nes ir taip jiems davė, nereikėjo rūpintis drabužiais, davė, nereikėjo rūpintis stogu – davė. Ten nusistovėjusi statiška tvarka, o gyvenimas už zonos ribų visaip įvairialypis. Kaita čia gali įvykti tą pačią minutę mažiausiai triskart. Keistis visada sunku. Sunku pereiti iš įprastos rutinos į neiprastą. Žinau, patikrinau. Skaitau, sakykime knygą, įsijaučiu į knygos pasaulį, imu gyventi su knygos herojumi tą meninį pasaulį, bet privalau knygą padėti į šalį, nes atėjo laikas gaminti pietus. Perėjimas iš vienos veiklos į kitą žiauriai skausmingas. Užtai jie ir sakė man, kad idealesnių sąlygų, kokios yra ten, zonoje, niekur neras. Tik ten, zonoje, jie moka gyventi savaip.
-Kai laisvės nėra, nesitikėk švelnumo, - atsisveikindami pasakė man.
Blogas įprotis visada užkrečia. Užtat po truputį ėmiau suprasti tuos kasdienius jų kumščių mosikavimus, aukščiau pečių kojų kilnojimus ar lavinas keiksmažodžių. Nelaisvė buvo jų gyvenimo pagrindas. Jiems įprastas vienintelis režimas: gultis, keltis, valgyti arba eiti pasivaikščioti pagal taisykles. Gal dar kokią lentą nudrožti, čiužinį susiūti ir vėl grįžti pas save. Paskui labai gražius, prasmingus laiškus rašyti meilės ištroškusioms moterims ir bent taip virtualiai nusikelti į mūsų įprastą gyvenimą. Jie priminė man vienuolius dėl vienatvės. Tik jų siela sužeista kitaip: gyvenimą mato pro rudus stiklus, be atspindžio. Jie panašūs man į vienuolius dar tuo, kad ir kalintys turi savo celes, nors jų celės su grotomis. Jų celės ten, kur sėdi policininkai, kur teismas, kur viskas paprasta kaip trys kapeikos.
Visi trys apsivogė prekybos centre ir dar primušė pardavėją, apsaugininką. Kiek iki tol jiems pavykdavo išnešti sveiką kailį, nežinau, daug sykių turbūt. Kiekvieną dieną susėdę prie butelio vyrai girdavosi savo žygdarbiais. Jie dūmodavo prie butelio ir vis žvalgydavosi į durų pusę. O gal atėjo jų pasiimti. Kaip tėtės iš darželio pasiima vaikus. Aš, aišku, patikėjau, kad jų pasakojimai tėra laki jų fantazija, kol policija nepasirodė tarpduryje.
Atėjo toks metas, kai su svetimais žmonėmis turėjau išsiskirti kaip tyčia tada, kai šie man tapo savais. Kai žmogus būna miręs, netektį ištverti yra lengviau, nes privalau, turiu suvokti, kad skiriuosi visam laikui, o čia...