Nepritapėlė (11)

Aš jų visų bijojau. Bijojau gal tik iš pradžių. Bet pabaiga prasideda nuo pradžios.
Iš pradžių pildžiau visus jų norus. Juk aš moteris: pirmiausia kitų norai, o po to, vėliau,.. gal mano pačios.

Prisimenu, grįždavome iš darbo visai nusilesę (juk dirbome po dešimt valandų, kartais ir ilgiau), apie nieką nebesinori galvoti. Jei tik pagalvočiau, kad rytoj vėl tas pats, pradėčiau vemti, todėl ir negalvoju. Visa laimė, kad tik aš pagal juos buvau mažiausiai dirbusi. Tie vyrai visiškai nesuprato, kad moteriškos pastangos, sulyginus su vyriškomis, yra iksas pakeltas kvadratu. Pitagoro teorema, nors ir neabejotinai teisi man, jiems neegzistavo. Vyrai matė tik patys save.
Skynėme apelsinus nuo aukštų medžių. Aš, kaip lengviausia, būtinai turėdavau lipti į pačią viršūnę. Taigi, jei imčiau skaičiuoti savo nueitą kelią ir vyrų, jis būtų ... niekis. Kas čia.. Vieną kartą net sugalvojau palengvinti sau dalią: mesti žemėn, tiesiai į dėžes, bet vaisiai yra jautrūs: ištiš nepasiekę finišo tiesiosios. Iš tikrųjų aš tik džiaugiausi būdama kuo toliau nuo tų zombių, bet aš nebūčiau aš: man labai rūpėdavo, ką vyrai vapsi. Taigi su malonumu pakildavau į medžio viršūnes ir su malonumu leisdavausi žemėn. Net pilnas vaisių dėžes nunešdavau ligi tam skirtos vietos, kadangi vyriškiai dažnai ten stabteldavo atsipūsti. Vis buvau ta akyla stebėtoja. Aš apskritai mėgstu žiūrėti viską iš šalies. Mano toks įprotis leido matyti, kaip jie dirba, aišku, kabutėse, kaip jie apsimeta dirbą. Aš tylėdavau, užstodavau juos lyg savo sūnus, saugodama nuo piktų šeimininkų žvilgsnių. Jie geručiai, kaip aš be jų. Užtat ir grįždavau, kas neturėtų būti nuostabu, kaip išsižergęs lavonas, bet vis tiek dar stengiausi klausytis, ką jie šnabžda tarpusavyje. Taip kaip Robio, šįkart jų žodžius gerte sugerdavau į save. Atsigulusi, aišku, vos įstengdama, dar kartą peržiūrėdavau tos dienos filmą. Kaip režisierius pasižadėdavau rytoj pataisyti nevykusį kadrą.
O jie, ką jie. Jie sugrąžindavo mane į realybę. Nors mes visi (o gal tikrai?) grįždavome iš darbo nusikalę, tai jie pasiūlydavo, - ką ten pasiūlydavo, - liepdavo išvirti jiems vakarienę, suplauti indus, išskalbti pasmirdusius draiskalus. Tik jie dirbo. Pagal juos – aš ne. Čia kaip dabar mano trys nuosavi vyrai klausia ir už mane atsako vienais ir tais pačiais žodžiais:
-Argi čia darbas: kambarius tvarkyti, drabužius lyginti, valgį gaminti.
Hmm, patampo pečiais ir nueina į šalį.
Taip, kad neturėtų manęs visiškai stebinti tų vyrukų paliepimas dirbti šitokius buitinius darbus, reikėtų pačiai susiprasti. Pasiteisinimas visada rasis: aš dar nepatyrusi. Nepatyrusi ir vos bepavelkanti kojas turėdavau įjungus reaktyvinį greitį skuosti parnešti maisto produktų valgiui gaminti ir, žinoma, kiekvienam po butelį vyno. Degtinė Ispanijoje brangi, o vyną kaip vandenį gali gerti. Ir tas net pigesnis už mineralinį vandenį. Nešti vyniuką turėjau už savo pinigus, nes jie juk mokėjo už buto nuomą. Pagal juos – aš ne, nors iš tikrųjų, jei ne aš, seniai būtume gulėję kur po apelsinais, iš kartoninių dėžių išsilankstę gultus. Jiems pinigų nuomai iš tikrųjų neužteko, nes jie gyveno, o aš egzistavau. Visa laimė, nesiūlė išgerti, nes apskritai aš negerianti. Aš ta sovietinė, kur alkoholį galėsiu vartoti tik dvidešimt vienerių sulaukusi. Niekas nepatikrino. Aš buvau pati sau kontrolierė, net nusistačiusi datą: išgersiu pirmą šampano taurę dvidešimt penkerių. Jiems kas, jie vyresni, jiems galima, tad man visiškai nesvarbu, kad jie gėrė. Aš tik stebėdavau ir nė kiek nepavydėdavau, kad jie jau geria. Ačiū dievui, manęs neužkabindavo, kai apsvaigę kas pusvalandį, vėliau gal kas dešimtį minučių pakeldavo savo balsą keliais decibelais aukščiau, kol imdavo rėkti grėsmingais balsais.
Iki pat vėlaus vakaro jie pereidavo visas tris išgėrimo stadijas. Pirma išgėrimo stadija, kai rasdavo bendrą kalbą. O kalbėti turėjo apie ką. Apie tą man nesuprantamą zoną. Todėl tuo metu mano lokatoriai gana įsitempę dirbdavo. Antra gėrimo stadija, kai pradėdavo ginčytis, kilnoti kumščius tai į stalą, tai į vienas kito marmūzę, o trečioji – jos labiausiai laukdavau – imdavo kalbėti patys su savimi ir... lūždavo. Tada man belikdavo surinkti tuščius sveikus butelius ir išnešti prie konteinerio, kad po to mano tautiečiai galėtų ateiti ir juos pasiimti. Pardavimui. Jei iš butelių likdavo vien šukės, supilti į žalią bunkerį, kad valstybės tarnautojai galėtų uždirbti. Perdirbdami.
Pas mus dar nebuvo tokių trijų pripūstų miniatiūrinių prezervatyvo formos surinkimo punktų. Mėlynas – popieriui, geltonas – plastmasei ir žalias, stiklui.