Pasaka su laiminga pabaiga arba apsakymas apie SKRYDĮ

Kartą gyveno berniukas. Jau senokai jis nebuvo matęs savo tėvų. Jie dingo kartu su lėktuvo nuolaužomis kažkur tolimoje jūroje... Nuo tos nelemtos dienos berniuko namais tapo vaikų prieglauda. Čia jis auga, čia jis svajoja...
              Nežinia, kada pirmą kartą mažo vaiko galvelėje kilo idėja SKRISTI, bet vos tik paaugo jis jau nebegalėjo liautis pasakojęs savo draugams apie SKRYDĮ palei debesis, apie ausyse švilpiantį vėją ir svilinančius saulės spindulius SKRENDANT. Tai buvo jo didžioji svajonė ir gyvenimo tikslas – SKRISTI.
              Prabėgus dar keleriems metams berniukas apie nieką daugiau nebesvajojo ir apie nieką kitą nešnekėjo tik apie SKRYDĮ. Kiti vaikai jo nesuprato... Nesuprato, kaip galima kažko taip trokšti, kad net atsisakytum geriausio žaislo, geriausio skanėsto, geriausios lovos! Laikui bėgant mūsų vaikas prarado visus savo draugus vien todėl, kad buvo kitoks. Jis buvo laikomas keistuoliu ir bepročiu, net auklėtojos žiūrėjo į jį kitokiomis akimis, lyg jis būtų koks nepilno proto vaikas. Bet berniukas nesijautė nelaimingas ar vienišas – su juo visada buvo SKRYDIS ir tėvai, kurie niekada jo neapleido (bent jau berniukas tuo tikėjo).
Kas ten žino, kaip jam gimė dar beprotiškesnė idėja – pabandyti SKRISTI. Ilgai galvoti nereikėjo – klasėje  neseniai skaitė apie Ikaro ir Dedalo SKRYDĮ. Taip, jis pradės rinkti plunksnas!
Prabėgo nemažai laiko, kol berniukas surinko tiek plunksnų, kad būtų išėję du nemenki sparnai. Karts nuo karto jis vis pasivogdavo klijų (juk neklijuos su vašku – vaškas gali ištirpti, o plunksnos pabirti, kaip nutiko Ikarui) ir pradėjo klijuoti savo išsvajotuosius sparnus.
Kartą vienas iš kambariokų pamatė mūsų mieląjį berniuką kažką plunksnuoto kišant po lova. Jis tuoj pat tai pranešė auklėtojai. Dužo svajonės... Vaikai juokėsi, tyčiojosi, badė pirštais – jie negirdėjo maldavimų, negirdėjo tos gailios raudos, nematė upeliais srūvančių ašarų... Baigta.
Kitą rytą berniukas nesikėlė iš lovos. Atėjusi auklėtoja liepė tučtuojau baigti spyriotis ir keltis. Bet juk šis vargšelis nebegalėjo atsikeli, kad ir kaip jis būtų to norėjęs – jo kūnelis tiesiog degte degė.
Susirgo... Bet kam tai rūpi?! Dar vienas sergantis vaikas. Greičiausiai peršalo, ir tiek. Jis buvo perkeltas į kitą – vienvietį kambarį, kad neužkrėstų kitų vaikų.
Naktį berniukas sapnavo savo tėtį ir mamą. Jis SKRIDO prie pat debesų ir kvietė sūnelį prisidėti prie jų. Berniukas pašoko nuo žemės ir, savo nuostabai, pakilo! Iš pradžių skrido palengva, po truputį, bet tuoj pat pajuto SKRYDŽIO galią ir greitai prisijungė prie tėvų. SKRIDO jie trise virš klonių ir ežerų, virš žemynų ir vandenynų. Vėjas švilpė ausyse ir plaikstė plaukus. Kaip gera...
Staiga berniukas pabudo. Kodėl? Kodėl šis sapnas turėjo baigtis?! Kamuojamas tokių klausimų vaikas atsisėdo lovoje. Akimirka ir berniuko nebekankino jokios mintys, jos dingo ir niekada nebesugrįš. Vedamas kažkokio nepaaiškinamo jausmo, vaikinukas išėjo į lauką. Nepaisydamas sniego ir šalčio, basas, vienmarškinis, jis bėgo. Bėgo be sustojimo. Sustojo tik prie skardžio.
Skaisčiai švietė mėnulis pilnatis. Dangus kaip niekad buvo giedras. Žvaigždės mirgėte mirgėjo. Vos keli lengvučiai balti debesėliai matėsi juodame dangaus fone. Žingsnis.
                Ausyse švilpė vėjas. Plazdėjo pižama. Juodi plaukai plaikstėsi apie mėlynas akis, kuriose švietė beribis džiaugsmas. JIS SKRIDO!!!