Prie puodelio

***

Įdomu, ar geriant mėtų arbatą, įmanoma krist medžių lapams ant Katedros bokšto? Rudenio lapams. Geltoniems, prieš vakaro saulę, iš lėto. Gal su lapais nukristų nuodemių naštos ir mūsų maldos eitų tiesiai į dangų? Be problemų sprendimo ir atleidimo, tiesiai Šventąjąm į ausį?

Skamba lengvai, kaip lapų šlamėjimas Sereikiškių parke. Bet jiems kristi nuo medžių nėra taip lengva. Lieka šakos be lapų. Nuogos ir liūdnos. Sušalę. Ar mes būsim tokie? Be nuodemių sprendimų - lengva, bet nuoga ir liūdna kažkurioj savęs pusėj. Kaip šaknys giliai po žeme, taip mintys- giliai galvos dirvoj sustengę. Tarp kirminų susėdę diktuoja nuodemių planą. Visi mes norim, kad mums būtų atleista. Nes visi mes turim bent po vieną šimtąją dėmę, už kurią norim girdėti- pamirškim.

Leidžiu su rudeniu kristi ir su žiema užšalti, kad pavarį paukščių giesmė, rytą ankstyvą giedotų atleidimo odę į užmiršimą. Kad saulė kiltų ir leistųsi rami, nematytų ašarų ir nejaustų kaip dega iš skausmo širdis, nors akys mato tik rudenio lapų baletą. Grakštų, lengvą. Kuris nutrina žymę. Kuri tyliai, bet stipriai išduoda- nėra taip gerai kaip norėtųsi, kad būtų. Nėra taip gerai, nes nėra taip lengva pamiršti. Žinoti, kad nieko nežinai nebegelbsti. Nes tu žinai daugiau negu kitas sutiktas ar esantis žmogus šalia. Tavo pašonėje. Kuris galėtų sakyti- atleidžiu, pamirškim. Bet daugiau tai nieko nereiškia.